Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 19d. 21:02

Lietuvių dviratininkų nuotykiai Juodkalnijoje: sniego lavinos ir užpustyti keliai įkalino kalnuose

LKA keliautojų klubo Kauno skyriaus organizuota kelionė dviračiais po Juodkalniją
Andriaus Sakalausko nuotr. / LKA keliautojų klubo Kauno skyriaus organizuota kelionė dviračiais po Juodkalniją

„Ar visi į šią kelione vykstate savo noru?!“ – tai buvo pirmasis mano klausimas, kurio kaip žygio vadas klausiau bendražygių pirmojo susitikimo metu. Tuo metu visų veidai švytėjo, o akys žibėjo nuo smalsumo. Jei bendrakeleiviai tuo metu ir nujautė kas jų laukia, paslapties buvo labai daug. Nuotykiai, sniego lavinos, užpustyti keliai ir rekomendacijos nevažiuoti ten, kur prasti ar nepravažiuojami keliai.

Juodkalnijoje devynių žmonių grupė, kurioje – septyni vyrai ir dvi „geležinės moterys“, per dvi savaites aplankėme keturis nacionalinius parkus iš penkių esančių, pervažiavome du sniegu padengtus kalnų masyvus Durmitor ir Biogradska Gora – iš viso įveikėme 806 kilometrus, vertikalus sukilimas maršrute – net 16 kilometrų. Startavome ir finišavome pietinėje dalyje Tivato mieste.

Žygio organizatorius – LKA keliautojų klubo Kauno skyrius, o socialiniuose tinkluose mes dar žinomi kaip #vaikštūnai ir #dviratūnai.

Ar labai juoda Juodkalnija?

Pastaruosius dvejus metus stebinome aplinkinius organizuodami dviračių žygius Islandijoje tokiais maršrutais, kur beveik niekas net su didelio pravažumo automobiliais nevažiuoja, o šiais metais nusprendėme keliauti į mūsų dar netyrinėtus Balkanus.

Labai rūpėjo atsakyti į dar vieną klausimą: ar labai juoda ta Juodkalnija? Todėl buvo pasirinktas būtent šis kalnų perlas. Ji – dar autentiškas ir nesugadintas masinio turizmo ir industrijos kraštas, viliojantis nepaliesta gamta, kalnais ir „balkaniška“ kultūra.

Juodkalnija beveik 4 kartus mažesnė už Lietuvą, tačiau labai kalvota, tad puikiai tinka aktyvų poilsį mėgstantiems ir iššūkių ieškantiems keliautojams. Nors aukščiausia viršūnė tik kiek daugiau nei 2500 metrų, tačiau jų čia šimtai, tad sukilimų ir nusileidimų labai daug.

Andriaus Sakalausko nuotr./Andrius Sakalauskas
Andriaus Sakalausko nuotr./Andrius Sakalauskas

Keliavimą dviračiais atradome maždaug prieš 5–6 metus. Per asmenines patirtis galiu atvirtinti, kad tai vienas geriausių metodų pažinti naujas šalis, susilieti su gamta ir kultūra. Keliavimas dviračiu leidžia visapusiškai pažinti, atsipalaiduoti, tuo pačiu treniruoti fizinę ir protinę ištvermę. O kur dar nuolatinis buvimas gamtoje ir gryname ore! Kaip nuotykių ieškotojas, jokių trūkumų neįžvelgiu!

Laikomės vienos nerašytos taisyklės – kasmet bent viena kelionė dviračiais!

Į situacijas teko reaguoti rimtai

Šiam dviračių nuotykiui priskyrėme grotažymę – #SaltyAndSweet”. Ir ne veltui. Salty – dėl ypač kalvoto Juodkalnijos reljefo, dėl šiaurinėje kalnų dalyje nenuspėjamų orų, dažno keliavimo sukandus dantis ir prakaito, kuris buvo pagrindinis mūsų palydovas.

Tam tikri kelionės momentai pareikalavo ir psichologinio žygeivių pasirengimo – kelių metrų sniego lavinos ir užpustyti keliai buvo įkalinę mus kalnuose daugiau nei parai, tad teko į tam tikras situacijas reaguoti ypač rimtai, panaudoti rezervines dienas, susiveržti diržus perplanuojant turimas maisto atsargas jei tokia situacija būtų prasitęsusi arba pasikartotų kitame kelionės taške.

Sweet – dėl Adrijos jūros pakrantės, unikalių gamtos vaizdų ir nepakartojamų kalnų panoramų, draugiškų vietinių žmonių.

Žygio sunkumo kategorija buvo įvardinta kaip sunki, tad reikalingą fizinį pasiruošimą keliaujantys įgijo iki kelionės dalyvaudami bendruose organizuojamuose pėsčiųjų ir dviračių žygiuose bei savarankiškų treniruočių dėka.

Teko užimti ganomoms avims skirtas užuovėjas

Nuotykių buvo ir daugiau. Pradėkime nuo to, kad dėl susimaišiusių orų Pietų ir Šiaurės Europoje vežėmės įrangos ir drabužių tiek pat, kiek keliaudami atšiaurioje Islandijoje, nors buvome 4000 kilometrų piečiau nei Reikjavikas. Šis gegužės mėnuo Juodkalnijoje buvo šalčiausias per pastaruosius 50–70 metų, kalnuose vyravo nebūdingos šiam mėnesiui kelių metrų pusnys, nuošliaužos, nepravažiuojami keliai, vėjo gūsiai ir dažnos lietaus vonios.

Nacionalinių parkų informacijos centruose paklausus apie kelių būklę, pravažumą, orus – visuomet gaudavome nepalankias rekomendacijas – „nevažiuokite, „neįmanoma“, „per daug sniego“, „niekas ten nevažiuoja“, „automobilis tuo keliu važiavo 2018-ųjų rudenį“.

Ar laikėmės rekomendacijų? Ne visai. Informaciją fiksavome, kalbėdavome tarpusavyje, kaip ir ką planuojame daryti reikalui esant, ir balsuodavome, kad būtų priimti teisingi sprendimai, kitaip tariant, buvome pasiruošę blogiausiam.

Sunkesnėse situacijoje reikėjo ir netradicinių sprendimų, komandinio darbo.

Taktika pasiteisino – įveikėme ir snieguotas perėjas, ir kalnus, ir vietas kur rekomendavo nevažiuoti, dar uraganinį vėją, lietų, o vietinių veidai pamačius mus, dviratininkus, pačiose netikėčiausiose vietose, vertė mus šypsotis ir didžiuotis, ką padarėme ir kas dar mūsų laukia.

Sunkesnėse situacijoje reikėjo ir netradicinių sprendimų, komandinio darbo. Įstrigus Durmitoro kalnuose dėl sniegu užverstų kelių, stipraus vėjo ir įkyraus lietaus teko užimti ganomoms avims skirtas užuovėjas, kad tik turėtumėme šiokią tokią pastogę artimiausią parą.

Dešimtasis keliautojas – „Šnicelis“

Įveikdami nuošliaužas ir sniego liežuvius, dirbome kaip „kaip šveicariškas laikrodis“ – pirmieji (stipriausi) kliūtį įveikdavo iškart, kiti nuimdavo ekipuotę, kuri jau kliūtį įveikusiems žygeiviams padedant stačiais šlaitais per keletą kartų būdavo pernešama.

Įprastai per dieną įveikdavome apie 70–80 km, snieguotuose maršruto atkarpose vos apie 30 km. Keliautojų dviračiai su įranga svėrė apie 35–40 kg.

Andriaus Sakalausko nuotr./LKA keliautojų klubo Kauno skyriaus organizuota kelionė dviračiais po Juodkalniją
Andriaus Sakalausko nuotr./LKA keliautojų klubo Kauno skyriaus organizuota kelionė dviračiais po Juodkalniją

Šnicelis. Ne, čia ne apie mėsos patiekalą, o apie dešimtą keliautoją. Pirmomis dienomis prie mūsų dviratininkų prisijungė žavus ir labai mielas šuo. Tiesiog pradėjo bėgti kartu su mumis ir tą darė daugiau nei 400 km.

Pavadinome jį „Šniceliu“, nors vėliau paaiškėjo kad tai buvo „ji“. „Šnicelė“ nuo pirmųjų valandų tapo visateise žygio nare, šaltomis dienomis jau turėjo ir savo vietą palapinės prieangyje kaskart vis pas kitą keliautojų porą, o maisto atsargas jau teko dalinti į dešimt dalių.

Gamta – graži ir įvairi

Žavėjomės žmonių nuoširdumu, ypač atokesniuose rajonuose – buvome kviečiami į namus, supažindinami su šeimos nariais, tarsi būtume savi, vaišinami maistu ir gėrimais. Malonūs buvo vietinių pamojavimai ar pasisveikinimai važiuojant pro juos. Kartais net atiduodavo pagarbą kaip kariuomenėje (prikeliant dešinę ranką) – mus tai labai motyvavo.

Stebėtinai graži ir įvairi Juodkalnijos gamta. Šalis turtinga kalnais, kanjonais, upėmis ir kalnų ežerais. Kadangi keliavome pajūrio, žemynine ir šiaurine dalimis, galime vieningai teigti, kad ten gražu visur.

Išskirtumėme paslaptingus ir nenuspėjamus Durmitoro kalnus, Kotoro įlanką ir šalia išsidėsčiusius jos kaimelius (piečiausią Europoje fiordą tarp Orjen ir Lovčen kalnų masyvų), Taros ir Nevidio kanjonus, Kotoro senamiestį, Petrovaco miestelį, Juodąjį ežerą, Sakadaro ežero pakrantę.

Pagrindinė rekomendacija – nesėdėti vienoje vietoje ar viešbutyje – čiupkite dviratį, nuomotą automobilį, šokite į žygio batus ir pirmyn į naujas paieškas.

P.S. Juodkalnija „juodai“ graži – būtinai ten nukeliaukite.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką