Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 4d. 18:55

Pirmasis maratoną Šiaurės Korėjoje įveikęs lietuvis – verslininkas, pavaldinius atsirenkantis pagal jų hobį

Andrius Dapkevičius
Andrius Dapkevičius

Rinkdamasis darbuotojus įmonės „BK grupė“ plėtros vadovas Andrius Dapkevičius kandidatų pasiteirauja apie jų hobį. Kaunietis įsitikinęs, kad būtent pomėgiai atskleidžia žmogaus gebėjimus. Jo paties laisvalaikis skiriamas bėgimui, plaukimui ir dviračiui. Andrius – pirmasis lietuvis, įveikęs maratoną uždaroje Šiaurės Korėjoje. Stebėdami aktyvų vadovą, įpročius ėmė perimti ir pavaldiniai.

Gyvenime 36-erių metų A.Dapkevičius – muzikas, sportininkas bei verslininkas. Ir šiaip itin protingas žmogus. Pradėjo jis sportuoti dėl pasikartojančių širdies permušimų. Suvaldyti juos pavyko, tad ėmė rašyti tinklaraštį, kuriame dalijosi savo patirtimi iš įvairiausių pasaulio trasų.

Sportu šis lyderio pavyzdys užkrėtė pusę biuro: dabar iš 45 darbuotojų net 60 proc. vienaip ar kitaip sportuoja. Kas „Iron Man“ triatlono varžybose dalyvauja, kas dviračių sporte laurus skina, kiti skrieja vandenlentėmis, užsiima joga, zumba ar nuo 5 valandos ryto sporto salėje pluša.

Vasaromis kilometrines runkelių lysves ravėdavau, kiaulių mėšlą mėždavau. Už tai gaudavau pinigų. Nueidavau į bažnyčią patarnauti – vėl litas.

Tiesa, kurį laiką naujų įrašų Andriaus interneto puslapyje nematyti, bet tik dėl to, kad turi šis kaunietis milijoną reikalų: bėga maratonus, dalyvauja triatlonuose, treniruoja kitus bėgikus ar dviratininkus, o juk turi su partneriais dar ir sėkmingai veikiančią įmonę valdyti.

Išsiskiria ir A.Dapkevičiaus požiūris į lyderystę: gavęs ką nors iš gyvenimo, turi duoti ir kitiems. Pavyzdžiui, 2017 metais laimėjęs triatlono varžybas jis ėmė važinėtis po mokyklas su tikslu įkvėpti vaikus. Kaip jis, niekuomet iki tol profesionaliai nesportavęs, bet kažkuriuo momentu nusprendęs mesti sau iššūkį, gali laimėti triatlono varžybas, taip ir mokiniai gali, jeigu tik nori, pasiekti bet ką.

Prasidėjus pokalbiui, į kurį atskubėjo nešinas įvairiaspalviais užtarnautais medaliais, Andrius paaiškino sudėtingą savo kilmę. Gimęs Kaune, užaugo jis Šunskuose. Perėjęs mokytis į gimnaziją Marijampolėje, vienas, dar būdamas paauglys, apsigyveno tėvų įsigytame bute.

Apdovanojimai
Apdovanojimai

„Esu kaimo ragavęs. To neslepiu. Vasaromis kilometrines runkelių lysves ravėdavau, kiaulių mėšlą mėždavau. Už tai gaudavau pinigų. Nueidavau į bažnyčią patarnauti – vėl litas. Nebuvau fiziškai stiprus. Bėgiojau, dviračiu važinėjausi, krepšinį lankiau, bet dėl ūgio stokos nieko nepasiekiau. Taip pat ir muzikos mokyklą lankiau, kur grojau saksofonu. Bet buvau vidutinybė. Per daug „pasiskleidęs“. Dėl sugebėjimo planuoti laiką viską suspėdavau padaryt, nieko nemečiau, kaip kiti bendraamžiai“, – prisipažino pašnekovas.

Įstojęs į universitetą, kur studijavo telekomunikacijų mokslus (stažavosi Vokietijoje) jis grojo KTU diksilende, vėliau, kaip pats sakė, „prezidentavo“ chorui, kuris pateko net į televizijos eterį. Neapleido Kaune ir krepšinio – žaidė miesto lygoje.

– Daugelio protingų žmonių bėda – visur po truputį geras, ir niekur – pats geriausias.

– Dažnai galvodavau, „ar čia biznis“ tiek veiklų. Visur nori visus aplenkti. Kur dėtis? Gal užteks būti „pasiskleidusiam“, reikia kažkur į vieną dalyką koncentruotis. Todėl man ir patiko triatlonas. Nes jis apima tris disciplinas – bėgimą, plaukimą ir važiavimą dviračiu. Būdamas vidutinioku pakankamai aukštas pozicijas ėmiau užimti.

2017 m. tapau sprinto rungties Lietuvos triatlono taurės čempionu. Tiek bendroje įskaitoje, tiek amžiaus grupėje. Pernai olimpinėje distancijoje likau ketvirtas. Super pasiekimas, manau, nes pirmi trys – profai. Visas tris disciplinas darydamas vidutiniškai pasiekiau daug. Oponentai, pvz., geriau už mane plaukia, bet prasčiau mina arba bėga. Plaukikai visuomet nemėgsta bėgti, bėgikai – plaukti.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius Lietuvos triatlono taurėje 2017 m. užėmė pirmąją vietą
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius Lietuvos triatlono taurėje 2017 m. užėmė pirmąją vietą

– Iš kur jumyse tie gebėjimai? Fizinę ištvermę, tikėtina, ne tik runkelių laukuose išsiugdėte?

– Tai, kad esu „tiksliukas“ – mamos įdirbis. O dėl sporto... Nežinau. Tėvelis vairuoja „fūrą“. 10 metų jau Švedijoje gyvena. Mama – finansų srityje dirba. Man tiesiog patiko mintis, kad keliose srityse būdamas vidutinioku, nuoseklumą išlaikydamas, gali daug pasiekti. Šis sportas apnuoginą žmogų ir palieka su tuo, ką realiai fiziologiškai turi. Štai triatlone dalyvauja ir Tautvydas Barštys. Daug pasiturinčių žmonių. Kodėl jie ten ateina? Šiame sporte lieki vienui vienas. Pinigai nenupirks įveikto laiko. Kiek įdedi pastangų, tą ir gauni.

Man tiesiog patiko mintis, kad keliose srityse būdamas vidutinioku, nuoseklumą išlaikydamas, gali daug pasiekti.

– Ką planavote veikti baigęs universitetą?

– Mano baigiamasis darbas, kurį rašiau prieš 13 metų, apėmė 5G technologijas, ką realiai tik dabar pradeda diegti. Jau tuomet labiau buvo įdomūs ekonominiai dalykai, prekyba. Buvau toks „kūpy – pradai“. Net tėvai mane laikė įžvalgiu. Su tėvu paauglystėje buvau sudaręs sutartį, kad jei iki 18 metų negersiu ir nerūkysiu, gausiu 1000 dolerių. Gavau. Investavau į mobiliųjų telefonų versliuką (šypteli). Parūkyti taip ir neparūkiau, o alaus esu gėręs, bet istorija apie tai nutyli (šypteli).

Šis sandoris pasitarnavo kaip geras variklis. Anksti atsikėlęs aš važiuodavau į turgų, pirkdavau mobiliuosius telefonus, pardavinėdavau klasės draugams. Jau tuomet, būdamas gal 18 metų, užsidirbdavau po 500–600 litų per mėnesį. Pajaučiau, kad galiu būti nepriklausomas. Universitete, chebra, būdavo, grįžta iš tėvų sekmadienį, prageria viską ir savaitę valgo ryžius, o man nebuvo to: o, atitrūkau nuo tėvų. Savarankiškas jau seniai buvau.

Taigi tas verslumas visuomet ėjo šalia. Elektronika buvo nuobodu, nuėjau į ekonomiką. Dabar dar finansų mokslus kremtu. Antras magistras bus. Pamenu, vaikščiojau į darbo pokalbius ir nesuprasdavau to užduodamo klausimo: kaip save įsivaizduoji po dešimties metų. Aš vis atsakydavau, kad noriu dirbti „ant savęs“. Įsivaizduoju, mąstydavo jie, kam čia mums tokio reikia: išneš informaciją, pridirbs. Ačiū jiems, kad nepriėmė tuomet manęs į darbą.

– Veiklą įmonėje, kuriai dabar vadovaujate kartu su partneriais, pradėjote kaip samdomas darbuotojas?

– Taip. Iki kokių 2012 metų. Tuomet įsigijome įmonių. Pasirašyti tuos sandorius inicijavau aš. Taip tapau akcininku. Dabar jau dirbame keturiose šalyse – Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Esame keturi akcininkai – anglas, estas, latvis ir aš, įkūrę holdingo kompaniją Estijoje. Įmonėje užsiimu verslo plėtojimu, įmonių įsigijimu, vadybos pertvarkymu.

– Ką tokio įdiegė jums tėvai, kad, būdamas vidutinioku įvairiose srityse, nepasimetėte, atradote savo kelią?

– Diegė gero žmogaus modelį. Įskiepijo sąžiningumą. Atsirinkdamas darbuotojus pats tai vertinu. Pasakau ir tai turi būti padaryta. Įsipareigojimų vykdymas yra labai svarbu. Aišku, su jaunesniąja karta yra sudėtinga.

– Kodėl sudėtinga?

– Lūkesčiai jaunimo dideli. Už pusės etato darbą siūlai 600 eurų – mažai. Nori greitų pinigų čia ir dabar. Neparodę net, ką sugeba. Mano laikais būtų kosmosas buvę tie 2000 litų. Nemažai daliai tūkstantmečio kartos atstovų ir pats darbas yra nuobodus. Į sandėlį priimi kokį dirbti, tai jei nespirsi į šikną, nedarys. „Brausina“ (naršyti internete – liet. k.) iškart kokį darbelį atlikęs.

– O kaip jūsų gyvenime atsirado maratonai ir triatlonai?

– Jaunystėje teko kiek prisiliesti prie sporto. Vėliau baliai traliai valiai. Vaikų gimimas (vienai dukrytei – septyneri metai, kitai – 9 mėnesiai – aut. past.). Kilo versle problemų. Turėjome su kolega tuo metu automobilių dalių verslą. Tad vieną dieną prieš septynerius metus ėmiau jausti širdies permušimus. Pradėjau vaikščioti pas gydytojus. Stresas, tad pasiūlė gerti vaistus. Pagalvojau, kad vaistų dar spėsiu pagerti. Deklaravau viešai: pradedu sportuoti.

Pagalvojau, kad vaistų dar spėsiu prisigerti. Deklaravau viešai: pradedu sportuoti.

– Įsipareigojimas. O jūs įsipareigojimų negalite, kaip mes jau išsiaiškinome, nevykdyti.

– Taip. Žmona netikėjo, sakė: „Žinau aš tuos tavo sportavimus“. Bet nusiperki kokį sportinį laikrodį. Kedus. Į kokį klubą įstoji. Įdomu. Vis sau iššūkius mečiau. Žiūriu, kad tame reikale jau normaliai įsivėlęs.

Maniau, jei tvarkingai bėgsiu, širdis išsitreniruos, nereiks vaistų. Logika. Permušimai dingo. Bet dingo ne dėl to. Išbėgi kokį 10–15 km. Pirmą valandą vis mąstai apie ką, o po to lieka tuščia galva. Nori tik grįžti namo. Galva išsivalo, nebelieka streso, nebelieka permušimų.

Jei jaučiuosi darbe ar gyvenime neužtikrintas, neišsprendžiu kokios situacijos – bėgu. Išbėgęs turi daug laiko pagalvoti. Išsisprendžia reikalai, nusiramini. Bėgdamas jaučiu laisvę. O dar ir socialinis aspektas. Turiu kolegas, su kuriais, grįžęs savaitgalį į Marijampolę (juk tėvai ir žmonos kavinė joje), išbėgu pabėgioti lengvai.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius finišuoja Kauno maratone
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius finišuoja Kauno maratone

– Su draugais susitinkate tam, kad pabėgiotumėte?

– Taip, bėgame lengvu tempu, kad susikalbėtume. Kokius 25 km. Man tas laikas, praleistas su jais, yra super. Išbandai naujas trasas.

– Kokiais pasiekimais trasoje didžiuojatės?

– Štai šitas (demonstruoja medalį – aut. past.). 54 km Šveicarijos kalnuose. Išbėgau per 11 valandų 45 minutes. Viršukalnės siekė 2,2 km. Bėgi šlaitais, ežerai aplink. Įdomus šių metų nuotykis. Tačiau ne įsimintiniausias. Įsimintiniausias, kai reikėjo Šveicarijoje 38 km plaukti, 180 km važiuoti dviračiu ir maratoną pabaigai nubėgti. Yra ką veikti „Iron man“. Vienose varžybose, beje, vykusiose Kinijoje, iš 18 tūkst. dalyvių 15-tas finišavau.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius kalnų bėgime Šveicarijoje
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius kalnų bėgime Šveicarijoje

Kasmet nuvykstu į Kiniją. Bėgęs ir Didžiosios kinų sienos maratone, kuris priskiriamas dešimčiai sunkiausių pasaulyje maratonų. Pirmus 3 km bėgi siena, tuomet kaimais bėgi, grįžęs vėl bėgi siena. Turi įveikti 5164 laiptelius. Po to, kai jau būni nubėgęs daugiau nei 30 km. Kai kurie jau sėdi ant tų laiptelių (šypteli). Aš lėtai, bet judėjau į priekį. Tą dieną, kai bėgau, pavėsy buvo 38 karščio. Žiaurus išbandymas. Sunkiausias maratonas. Trukau trasoje 5 val. 41 min.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius Didžiosios kinų sienos maratone
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius Didžiosios kinų sienos maratone

Esu bėgęs maratoną ir Šiaurės Korėjoje. Buvau pirmasis lietuvis tai padaręs. Iki tol bėgdavo tik vietiniai arba Sovietų Sąjungos profesionalūs bėgikai. Kai tik leido dalyvauti užsieniečiams, o tai įvyko 2015 m., susiruošiau ir pats išbandyti. Bėgau 2016 m.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius Šiaurės Korėjos maratone
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius Šiaurės Korėjos maratone

Nesu tas, kuris dalyvauja tam, kad dalyvautų, įveiktų kuo daugiau trasų. Yra toks lietuvis, kuris gal 400 maratonų jau turi savo sąskaitoje. Kas savaitgalį bėga po 2 ar 3. Suprantu jį, smagu. Bet mano tikslas – bėgti, bet kartu ir ką nors pamatyti. Susipažinti su gražia aplinka. Arba išsikeliu tikslą. Dabar noriu pusę maratono nubėgti trumpiau nei per valandą ir 20 minučių. Tai bandysiu padaryti šiemet Kinijoje. Norisi ir „Iron Man“ įveikti per trumpiau nei 10 val. Mano laikas siekė 12 val. su kapeikomis. Žinau, kiek tai darbo kainuotų, tad atidedu.

– O pačiam ką labiau daryti patinka triatlone: plaukti, bėgti ar važiuoti dviračiu?

– Labiausiai nepatinka plaukti. Mažiausiai nepatinka – bėgti. 2014 m. Londone vykęs triatlonas buvo mano pirmasis triatlonas. Kai pradėjau jam ruoštis ir nuėjau į baseiną, treneris paklausė, kokiu stiliumi moku plaukti. Atsakiau, kad nežinau, kokių tų stilių yra. Paplaukiau. Jis susiėmęs rankomis už galvos paklausė, kada čia man tas triatlonas. Atsakiau, kad už pusmečio. Mažai jis vilčių dėjo. Po poros mėnesio treniruočių pripažino, kad progresas – nerealus. Turėjau sportinio intelekto, tai greitai adaptavausi, greitai prisijaukinau kitą discipliną. Aišku, taip, kaip plaukia triatlonuose plaukikai... Kosmosas. Nežinau, kiek reikia plaukti, kad plauktum taip, kaip jie.

Kai dalyvaudavau Lietuvos triatlono taurėje, būdavo, išlipi iš vandens koks dvidešimtas, dviračiu važiuoti baigi koks aštuntas, o galiausiai finišuoji po bėgimo antras. Visas varžybas vejiesi ir vejiesi. Tai reiškia, kad kažkas galbūt ir plaukė gerai, bet prastai bėgo ar važiavo.

Jei jaučiuosi darbe ar gyvenime neužtikrintas, neišsprendžiu kokios situacijos – bėgu. Išbėgęs turi daug laiko pagalvoti.

– Kiek įveiktų triatlonų jūsų sąskaitoje?

– Gal koks trisdešimt. Pirmojo metu turėjau tikslą įtilpti į 3 val. Tilpau – 2 val. ir 50 min. Dabar, sakyčiau, kad mano močiutė per tiek įveiktų. Šiuo metu jau finišuoju per 2 val. ir 7 min. Šiemet Marius Butrimavičius triatloną įveikti sugebėjo per valandą ir 59 minutes. Tai Lietuvos triatlono taurės topas.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius šeimos nuotrauka pasibaigus Lietuvos triatlono taurei
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius šeimos nuotrauka pasibaigus Lietuvos triatlono taurei

Šiemet aš mažai sportavau, nes antroji dukra gimė su išnirusiu klubu, kojos pirštukų defektu, sunkia širdies yda. Gimdymo metu atrodė, kad pulsas – kosminis: 170 dūžių per minutę. Aiškino, kad toks pulsas naujagimiui – normalu. Bet jis išliko toks ir kitą dieną, ir dar kitą. Santaros klinikose tik paaiškėjo, kad dukrelės širdis neturi pertvaros ir arterija, kuri nueina į plaučius, yra viena, o turėtų būti dvi. Neatsiskyrė vystymosi metu. Dėl to deguonies lygis žemas, pulsas aukštas. Darė operaciją. O dar ir dubenį tvarkė. Žiaurus etapas buvo. Didžiulis išbandymas. Galbūt aš ir esu „ironman'as“, bet mano dukra jau dabar, nesulaukusi nė metukų, yra „ironman'ė“.

Taigi šiemet koncentracija kitur buvo. Tačiau vis vien Marijampolėje sugebėjau 5 km bėgime pirmąją vietą laimėti, ir estafetėje.

– Kaip dažnai bėgate?

– Kasdien. Jeigu nebėgu, kažkas labai rimto nutiko tą dieną, kad negalėjau. Ir jei nenubėgu 10 km, tai ir nevertėjo iš viso bėgti. Štai savaitgalį turėjau darbinį susitikimą Estijoje, tuo pačiu prabėgau pusę maratono – geriausią savo laiką pasiekiau. Iš 4 tūkst. bėgikų 60-tas atbėgau.

2017 m. sezonas tikriausiai buvo geriausias. Lietuvos triatlono taurėje nė karto per sezoną nelipau ant pirmosios vietos pakylos, tačiau bendroje įskaitoje buvau pirmas. Sunkus sezonas, kai iš viso 7 etapai laukia. 2017 m. kartu su manimi dirbo 5 žmonių komanda. Skirtingas disciplinas treniruoja. Samdai kokį daną trenerį už 260 eurų per mėnesį, o jis tau skiria treniruotes, nuo kurių vemti nori. Aš jam moku, kad kentėčiau? (Nusijuokia).

Pamenu, grįžau į kaimą, sutikau pažįstamų, o jie: „Mačiau, sportuoji. Pamoka dar kiek?“. Aha, tu dar pamoki.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius po „Iron Man“ varžybų Šveicarijoje
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./Andrius Dapkevičius po „Iron Man“ varžybų Šveicarijoje

– Tai kiek jums kainavo tas pergalingas 2017 m. sezonas?

– Neskaitant inventoriaus – keletą tūkstančių eurų. Vien lenktynių dviratis 8 tūkst. eurų kainuoja. Ir tai pirktas padėvėtas. Aš dviračius net atskirai draudžiu. Kaip tas danas treneris sako: „Jei pas mane name signalizacija suveikia, pirma lekiu žiūrėti, ar dviračiai vietoje.“ Triatlonui skirtus turiu du dviračius, o šiaip tai jų pilnas garažas.

Esu bėgęs maratoną ir Šiaurės Korėjoje. Buvau pirmasis lietuvis tai padaręs.

– O jei nebūtų darbo, šeimos, galėtumėte visiškai atsiduoti tik bėgimui? Kiek laiko jis jums užimtų?

– Žinau tik tai, kad galiu daugiau ir geriau. Barštys, Butrimavičius – žmonės, kurie neturi šeimų. Tai žmonės, kurie atsideda sportui. Manau, jų lygį galima pasiekti. Tautvydas Barštys – šaunuolis. Didelė pagarba. Daug klystkelių turėjęs, bet šis sportas sudėlioja žmogų. Matau, kaip tėvai jį palaiko. Pats užsivedęs.

Pamenu, buvo momentas... Plaukėme ežere, yra žymė, kurią reikia apiplaukti. Pamaniau, ai, „paimsiu“ ją iš dešinės pusės. O Tautvydas pakėlė galvą, pamatė, kad nugrybavom, ir ne, jis plaukė į šoną, kad apiplauktų iš kairės. Ta pagarba žmogui, pagarba sportui. Ta triatlono bendruomenė – super! Juk suvažiuoja verslininkai, aukštas pareigas užimantys žmonės, bet visi kaip šeima. Puiki atmosfera.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Marijus Butrimavičius, Tautvydas Barštys
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Marijus Butrimavičius, Tautvydas Barštys

– Jūsų žmona sportuoja? Užkrėtėte sportu ir ją?

– Ne. Visiška priešingybė. Jei man kas pasako „netikiu, nesugebėsi“, tai mane įkvepia. Iš žmonos, manau, tą gaunu (nusijuokia). Jei sakytų „bėk, daryk“, nežinau, ar mane „užvežtų“. Ačiū šeimai, kuri manimi netikėjo (nusijuokia). Viduje žmona mane palaiko. Kad turiu tiek laiko treniruotėms, kad galiu kasdien bėgti – būtent jos nuopelnas.

Pasiruošimas sezonui trunka keturis mėnesius. Kas antrą dieną turi po tris treniruotes, kitomis dienomis – po dvi. Vieni eina pietauti, o aš – plaukti. Rytais darai vieną, pvz., bėgi, vakarais – kitą, pvz., mini dviratį. O šiaip sunkiausia man – tai laikytis maisto režimo. Nepavyksta nevalgyti to, ko negalima valgyti (nusijuokia). Taigi dar galėčiau spausti iš savęs daugiau su ta sveikesne mityba. Ateini, pamatai Kijevo kotletą ir salotas su krevetėmis. Aišku, kad pirksiu kotletą, nes jo noriu.

– Išsiugdytas savybes sporte pritaikote ir darbe?

– Kai pradėjome, visi tokie ištižę buvome. Kompanija sekė, o ir pats mąsčiau, kiek čia ilgai tempsiu. Dabar visas biuras užsikrėtęs sportu. Keliasi 5 valandą ryto ir eina į treniruoklių salę. Net man tai sunku suprasti. Mūsų buhalterė triatlono taurėje šiemet, man atrodo, liko ketvirta bendroje įskaitoje. Pana „su kiaušais“.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./„BK grupės“ narė Viktorija Kalvelytė
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./„BK grupės“ narė Viktorija Kalvelytė

Aš neverčiau darbuotojų – „chebra, reikia sportuoti“. Jie tiesiog matė pavyzdį. Po „Iron Man“ gavau iš vieno pažįstamo feisbuke žinutę, kad nori susitikti. Toks jausmas, kad stebėjo mano pranešimus kokius metus, po „Iron Man“ išdrįso pakalbinti. Pagalvojo, jei tu gali, galiu ir aš, žaidęs krepšinį visą gyvenimą. Pradėjo jis ruoštis pats „Iron Man“. Daviau patarimų.

Taip ir darbe. Pamatė, kad bėgu. Išgirdo, kad buvo smagu, kad geriau jaučiuosi, – užsikabino. O būdavo juk laikas, kai užlipu į trečią aukštą, rakinu namų duris ir vos pakvėpuoju. Svėriau 90 kilogramų.

Pradėjus sportuoti viskas tampa lengviau. Kolega mato, pradeda klausinėti apie laikrodį, kurį naudoju. Klausia, kodėl būtent tokį dviratį, o ne kitokį minu. Užsikuria viskas. Pabando patys, pamato, kad socialinė pusė – didžiulis variklis. Visuomet norėsi padaryt geriau už kolegą, aplenkti jį.

Bėgome, beje, aštuoniese Kauno maratone. Jau antri metai iš eilės. Net mūsų 54-erių metų direktorius pernai bėgo pusę Kauno maratono. Kosmosas. Jeigu aš nueičiau pas savo tėvą ir pasakyčiau, jog po dvejų metų jis bėgs maratoną, pasukiotų pirštu prie smilkinio.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./„BK grupės“ kolektyvas Kauno maratone
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./„BK grupės“ kolektyvas Kauno maratone

– Galbūt naujus darbuotojus taip pat atsirenkate pagal jų požiūrį į sportą?

– Turiu tik du klausimus. Pirmas: koks tavo hobis? Gilinuosi, kiek žmogus į jį įsigilinęs. Jei gilinasi į jį, gilinsis ir į darbą. Kitas klausimas: su kokiomis šiandienos ideologijomis nesutinki? Jei logiškai žmogus mąsto – viskas gerai. O tie: baigiau tą ar aną, moku tiek kalbų... Mažai man tai rūpi. Štai Šiaulių biurą atidarėme prieš dvejus metus dėl to, kad sugebėjome pervilioti patį geriausią mūsų srities vadybininką Lietuvoje. Visos vilionės vyko varžybų metu, kuriose kartu dalyvaudavome.

– Visiškai nesportuojantis žmogus turėtų šansų įsidarbinti jūsų įmonėje?

– (Šypteli). Žinoma. Vilniuje kolegos, pvz., nesportuoja, bet visi yra motociklininkai. Turime vieną techniką, kuris mėgsta konstruoti audioaparatūrą. Kiti nuolat žvejoti važiuoja. Svarbu, kaip sakiau, turėti hobį.

A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./„BK grupės“ narys Simas Ivickas
A.Dapkevičiaus asmeninio albumo nuotr./„BK grupės“ narys Simas Ivickas

– Užtenka laiko darbui, kai tiek laiko skiriate treniruotėms?

– Kolegos supranta, nes rezultatai parodo viską. Mąsčiau, jei nesportuočiau, geriau dirbčiau? Vyksta viduje konfliktas, sunku pasakyti.

Štai, kinai pas mus sėdi ofise. Jie dirba visuomet – 24/7. Bet paklausi ko plačiau, nieko nežino. Tik dirba. Turėjau Kinijoje susitikimą su kompanijos, kuriai atstovaujame, prezidentu. Kompanijos kapitalas – 7,5 milijardo dolerių. Reikia audienciją gauti, norint susitikti su prezidentu. Jie nesupranta darbo ir gyvenimo balanso.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:36
24:16
02:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką