Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2016 liepos 12d. 20:15

Po atostogų – be streso į darbą. 5 veikiantys patarimai

Poatostoginis sindromas
Vida Press nuotr. / Poatostoginis sindromas
Atostogos – kaimo sodyboje, pajūryje, kelionėje – kai kam jau praėjo, kai kam įpusėjo, o kai kam dar tik bus. Poros savaičių, trijų, o gal – ir viso mėnesio atostogos. Po kurių vėl teks praverti biuro duris. Atostogoms artėjant prie pabaigos, sunku ne tik tiems, kas į darbą eina ne kaip į šventę. Sunku ir tiems, kas mėgsta savo veiklą, gerbia kolegas, sutaria su vadovais ir neįsivaizduoja savęs kitoje įmonėje.

Beveik trečdalis europiečių – valstybinių institucijų ir privačiojo kapitalo įmonių tarnautojų – išgyvena vadinamąjį atostogų pabaigos sindromą: nuovargį, fizinį (galvos, raumenų skausmus) ir psichologinį diskomfortą.

Visa tai neturėtų kelti nuostabos: juk per atostogas siekiame ne tik kuo sėkmingiau pailsėti – visomis išgalėmis stengiamės atsiplėšti nuo darbo, pamiršti jį, išmesti iš galvos mintis, susijusias su finansais, ataskaitomis, akcijų rinkomis ar dalykiniais pranešimais. Trokštame nuveikti visą krūvą darbų, kurių nespėjame per metus: iki vėlyvo vakaro gurkšnoti vyną su seniai matytais draugais, aplankyti šalį, apie kurią seniai svajojome, skirti daugiau laiko šeimai, hobiui ar galiausiai uogienėms virti. Kiekvienam – savo. Tas „savo“ – veikla, kurios ilgėjomės ir kuria galime nevaržomi užsiimti, – grąžina mus prie prigimtinio ritmo, prie tikrųjų poreikių, prie gyvų svajonių ir puoselėjamų pomėgių.

Vida Press nuotr./Atostogos
Vida Press nuotr./Atostogos

Mums reikia nuo 3 iki 10 dienų (!) adaptuotis prie darbo aplinkos, tarnybinių reikalavimų, pasikeitusio dienos ritmo, oficialaus bendravimo stiliaus.

Ir štai, išgyvenę šį „rojų žemėje“, peržengiame biuro slenkstį. Anot psichologų, mums reikia nuo 3 iki 10 dienų (!) adaptuotis prie darbo aplinkos, tarnybinių reikalavimų, pasikeitusio dienos ritmo, oficialaus bendravimo stiliaus.

Ką daryti, kad šis procesas būtų kuo švelnesnis ir neišmuštų mūsų iš vėžių? Kaip pradėti dar vieną profesinio gyvenimo etapą, patiriant kuo mažesnį nepasitenkinimą ir išpešant kuo daugiau naudos?

Pateiksime kelis patarimus, gal jie pravers!

1. Bandykime keisti požiūrį į darbą

Kuo aktyvesnės ir įdomesnės buvo atostogos, tuo sunkiau po jų. Laikas, reikalingas po atostogų grįžti į darbą (šiuo atveju grįžimu į darbą vadiname šį tą daugiau nei tiesiog darbovietės slenksčio peržengimą), susijęs su mūsų požiūriu į jį: ar jaučiame, kad dirbame tai, kas mums skirta? Ar esame patenkinti savo veikla? Ar savo rogėse sėdime? Jei į visus klausimus atsakėme „taip“, gali būti, kad adaptacija praeis lengvai, natūraliai ir organiškai, be didesnių nesklandumų ir trukdžių. Paprasčiausiai atrodys, kad prasideda kitas, naujas ir įdomus, gyvenimo etapas.

Jei nejaučiame pasitenkinimo profesine veikla, grįžti po atostogų nėra saldu. Tenka susidurti su stipriu vidiniu konfliktu: būtinybė imtis darbo mūsų viduje grumiasi su noru viską mesti ir išeiti. Ir tai – tiesa, nes daugiausia prašymų išeiti iš darbo į niekur parašoma kaip tik pasibaigus poilsio laikotarpiui. Atrodo, taip lengva būtų vadovautis Konfucijaus patarimu: „Darykite tai, ką labiausiai mėgstate, ir jūsų gyvenime nebus nė vienos darbo dienos.“ Tačiau tokia laimė rinkos ekonomikos sąlygomis nekrinta kaip mana.

„Fotolia“ nuotr./Dirbanti moteris
„Fotolia“ nuotr.

Jei darbas neteikia jokio pasitenkinimo ir mums atrodo, kad ne dirbame, o velkame didžiausią vežimą, pasistenkime pakeisti požiūrį į darbą. Žinoma, lengva pasakyti, sunku padaryti. Tačiau požiūris – arba tai, kaip mes vertiname vieną ar kitą gyvenimo reiškinį, – lemia bene 100 proc. mūsų reakcijos į jį.

Paklauskime savęs: ką mums duoda darbas? Pasistenkime pateikti bent du pozityvius atsakymus. Pavyzdžiui, gal jame susiradome gerų draugų, gal kartkartėmis pasitaiko komandiruočių į užsienį... Bet kokiu atveju mūsų darbas teikia mums patirties, kuri gali būti naudinga ateityje, o už pinigus, kurių gauname, galime valgyti, keliauti ar nusipirkti norimus gražius daiktus. Į darbinę veiklą bandykime žvelgti kaip į savišvietą, savęs ir aplinkinių žmonių pažinimo procesą.

2. Neužverskime biuro jausmais

Labai svarbu tarp savęs ir darbovietės nubrėžti aiškią ribą ir į darbą žvelgti su atitinkama emocine branda: taip, aš prisirišusi prie savo įmonės, tačiau iš esmės esu nepriklausoma.

Labai dažnai mes įdedame į darbą nepagrįstai daug jausmų. Žinoma, darbe praleidžiame didžiąją dalį dienos, nemažą dalį gyvenimo, todėl kyla visai suprantamas noras rašyti lygybės ženklą tarp asmeninės ir profesinės veiklos. Pamirštame savo pačių poreikius ir interesus, asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, kuriame egzistuoja teatras, muzika, sportas, draugai. Natūralu, kad, visą save dovanodamos darbui, tikimės kokio nors dėkingumo iš kolegų ir viršininkų: norime būti pripažinti, mylimi, gerbiami. Tačiau įmonė – ne žmogus ir santykiai su ja negali būti žmogiški. Galime savo jausmus investuoti į kolegę Jolantą ar į viršininką Petrą, tačiau visai neverta jų sieti su įmone X.

Labai svarbu tarp savęs ir darbovietės nubrėžti aiškią ribą ir į darbą žvelgti su atitinkama emocine branda: taip, aš prisirišusi prie savo įmonės, tačiau iš esmės esu nepriklausoma.

Vida Press nuotr./Poatostoginis sindromas
Vida Press nuotr.

3. Išsakykime savo poreikius

Naujo darbo sezono pradžia – puiki proga sustyguoti tai, kas iki šiol mūsų netenkino. „Man dažnai tenka sėdėti viršvalandžius, nes niekaip nesugebu pasakyti „ne“ savo viršininkei.“ „Nedrįstu paprašyti, kad man leistų dirbti namie, jeigu blogai jaučiuosi...“ Tokios ir panašios situacijos, ypač kai jų – ne viena ir ne dvi, kelia įtampą ir nepasitenkinimą.

Iš tiesų tardami „ne“ ar ko nors prašydamos mes niekuo nerizikuojame. Darbe, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo sferoje, geriausia sakyti tai, ką galvoji, žinoma, laikantis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, pareikšti „ne“ tik tuomet, kai galime aiškiai argumentuoti nesutikimo priežastis („Deja, negaliu, nes dabar dirbu prie projekto, kurį būtina atiduoti už poros dienų.“). Priešingu atveju mūsų „ne“ gali būti suprastas kaip užsispyrimas arba piktnaudžiavimas statusu. Ir, žinoma, veiklą privalu planuoti taip, kad žodžiai neprieštarautų darbams (viršininkas gerokai nustebtų, jei paskutinėmis projekto rašymo dienomis nuolat sukiotumės aplink kavos aparatą ar pliurptume su kolegomis). Savo interesus apginti galima visada – reikia tik mėginti!

4. Spręskime konfliktus

Slapti ar atviri konfliktai, kylantys susidūrus kolegų interesams ar kokioms kitoms povandeninėms srovėms, – dar viena priežastis, dėl kurios nesinori grįžti į darbą... Nesinori apskritai į jį eiti! Labai dažnai nesutarimų atsiranda dėl neaiškaus pareigų ir atsakomybės pasidalijimo. Kas už ką atsakingas? Kas pakeis nesantį kolegą?.. Įtampa kaupiasi, kol galiausiai atsiduriame pačiame šėlstančio konflikto centre.

Jei mus kas nors jaudina, pykdo ar erzina, reikia nedelsiant aptarti tai su kolegomis ar viršininkais. Kai emocijos pasieks piką, racionaliai kalbėti tikrai negalėsime, todėl geriau darbdavio „netampyti už ūsų“ ir to piko nelaukti.

Vos tik viena iš konfliktuojančių pusių (tebūnie tai mes) žengia žingsnį sprendimo link, konfliktas tuojau pat iš interesų susidūrimo tampa kompromiso paieška, kurioje lygiomis teisėmis dalyvauja visos nesutariančios pusės.

Vida Press nuotr./Mobingas
Vida Press nuotr.

Jei atsiduriame kitoje barikadų pusėje (kuo nors nepatenkintas kolega drabsto mus purvais ir piktinasi mumis), pasistenkime kritiką, girdimą iš jo, išskaidyti į sudedamąsias dalis. Pirmoji – tai informacija (kuo konkrečiai nepatenkintas kolega), antroji – emocijos (pyktis, pavydas, nuoskauda, nusivylimas ir t. t.). Emocijas geriau ignoruoti (vis dėlto tai darbinis – ne asmeninis konfliktas), o štai informaciją reikėtų įsiminti, išnagrinėti ir nedelsiant ištaisyti tai, ką kolega kritikavo pagrįstai. Itin svarbu neleisti konfliktui nuslysti į vadinamąjį turgaus lygmenį. Kalbėkime ir ginčykimės apie tai, kas mūsų netenkina, tačiau jokiu būdu nevelkime į reikalą asmeninių bendradarbių savybių, praeities nuodėmių ar panašių „perliukų“.

5. Būkime geros nuotaikos

Dalis kompanijų dirba pagal modelį be jokios nuotaikos: griežta drausmė, minimalus bendravimas, orientacija į tikslą... Todėl nenuostabu, kad kolektyve susiklosto labai formalūs santykiai, viskas, kas tiesiogiai nesusiję su darbu, paliekama „skliausteliuose“. Šiluma, draugiškumas, puodelis kavos su mėgstama kolege, šypsenos, pajuokavimai – apie tai svajoja didžioji dauguma minėtų įmonių darbuotojų.

Vida Press nuotr./Kolegos
Vida Press nuotr.

Galiausiai tam, kad sėkmingai įgyvendintume užduotis, pasiektume profesinius tikslus, mums kaip oras būtinas šiltas bendravimas, atvirumas, galimybė tą dalį dienos iš tiesų gyventi drauge su kolektyvu. Tikrai neverta, vos pakliuvus tarp darbovietės sienų, atsisakyti vertybių, kurios mums taip svarbios namie ar draugų būrelyje. Žinoma, nesiūlome visą savo „jausmų krovinį“ sukrauti kolegoms ant pečių. Tačiau šiek tiek geros nuotaikos – puiku!

Visiems mums – ir darbuotojams, ir darbdaviams – pravartu suprasti: žmogus, kuris gerai gyvena, gerai ir dirba. Gyvenimu besidžiaugiantys kolegos – pati didžiausia dovana. Su jais – beveik atostogos!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

58:09
00:32
06:29

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką