Atėjus vasariui, daugelis prieš Naujuosius sau duotų pažadų jau būna pamiršta: nuo trečdalio iki pusės žmonių jų išsižada per pirmąjį metų mėnesį. BBC žurnalistė Alison Birrane pataria, kaip išsikeltus tikslus pasiekti lengviau.
Atlikus keletą nedidelės apimties tyrimų paaiškėjo, kad Naujųjų išvakarėse pažadus sau duoda daugiau kaip 40 procentų žmonių, tačiau laikytis jų ištisus metus sugeba mažiau negu pusė. Vieno iš tokių tyrimų duomenimis, sėkmingai įgyvendinti užsibrėžtus naujamečius tikslus – per bet kokį laikotarpį – pavyksta vos 8 procentams respondentų.
Siūlo leisti sau nuklysti
Nors visiems gerai žinoma, kad mėginimai laikytis naujamečių pasižadėjimų dažniausiai baigiasi nesėkme, neskubama atsisakyti minties kasmet jų užsibrėžti vis naujų. Rašinio autorė A.Birrane pristato naują taktiką, padėsiančią taip susiformuluoti pasižadėjimus ir taip jų laikytis, kad rankos nenusvirtų anksčiau laiko.
Pensilvanijos universiteto Vartono verslo mokyklos (JAV) rinkodaros profesorė Marissa Sharif siūlo siekiant naujamečių tikslų nebijoti retkarčiais nuklysti nuo kelio. Štai kaip ji pataria tai daryti. Pasak jos, laikytis požiūrio „viskas arba nieko“ – neišmintinga. Remiantis M.Sharif atlikto tyrimo duomenimis, savo tikslų siekimo procese pravartu numatyti ir nuolat kaupti specialų „laisvadienių“ rezervą, kuris būtų skirtas nenumatytiems atvejams. Kitaip tariant, siūloma laikytis tam tikros apgalvotos lankstumo taktikos – leisti sau prireikus pailsėti. Tai, specialistės nuomone, padeda išlaikyti motyvaciją.
Žinoma, rašo A.Birrane, tie, kurie jau ne pirmą dieną laikosi figūros taisymo arba pinigų taupymo programos, galbūt jau yra susipažinę su vadinamąja garo nuleidimo strategija, kuomet retkarčiais netgi patariama pasielgti ne pagal taisykles.
Dvejopa nauda
Deja, daug žmonių, formuluodami sau tikslus, linkę pernelyg perlenkti lazdą. M.Sharif teigimu, kuo griežčiau apsibrėžiame siekius, tuo sunkiau paskui būna juos įgyvendinti.
Atliktas tyrimas, kurio dalyviai, 273 asmenys, turėjo vieną mėnesį, pasinaudodami išmaniojo telefono programėle, skaičiuoti nueitus žingsnius. Pirmajai tyrimo dalyvių grupei buvo nurodyta kasdien, septynias dienas per savaitę, nueiti konkretų skaičių žingsnių, pavyzdžiui, 7 ar 10 tūkstančių. Ir taip visą mėnesį.
Antrajai tiriamųjų grupei tam tikrą tikslą buvo nurodyta pasiekti per penkias ar daugiau dienų. Užduotis taip pat turėjo būti atliekama mėnesį. Trečiosios tyrimo grupės dalyviams tikslas buvo nustatytas septynioms dienoms, tačiau dvi iš jų jiems buvo leista „pasiimti laisvas“ (tai vadinamosios nenumatytų atvejų dienos; jų perkelti į kitą savaitę neleista). Ketvirtosios grupės užduotis buvo analogiška, tik „laisvadienius“ dalyviams leista panaudoti kada panorėjus viso mėnesio laikotarpiu.
Tie tyrimo dalyviai, kuriems buvo suteikta galimybė vieną kitą dieną pailsėti nuo užduoties, pasiekė geresnių rezultatų negu tie, kurie „laisvadienių“ neturėjo. Jie ne tik geriau įgyvendino savaitinius tikslus, bet ir apskritai nuėjo daugiau žingsnių.
Pasak tyrimo sumanytojos M.Sharif, ši strategija veikia dvejopai. Pirma, jos laikydamiesi, žmonės lengviau atsispiria pagundai pasinaudoti „laisvadienių“ rezervu, manydami, kad ateityje jo gali prireikti labiau. Jie jaustųsi negerai, iššvaistę šį rezervą tokiomis aplinkybėmis, kuriomis būtų buvę galima apsieiti ir be to. Antra, jei jau prispiria reikalas „pasiimti laisvadienį“, žmogus dar nesijaučia galutinai sulaužęs sau duoto pažado, taigi tikimybė, kad vienas žingsnis į šoną paskatins jį pasiduoti, gerokai mažesnė, aiškina M.Sharif.
Svarbu nepradėti piktnaudžiauti
Pasak amerikiečių konsultavimo paslaugų bendrovės „FranklinCovey“ produktyvumo ekspertės Leenos Rinne, toks požiūris padeda žmonėms nenukrypti nuo ilgalaikės vizijos. „Tikslai užgimsta tada, kai žmogus pasirenka kažko siekti, tačiau būtent esamo momento pasirinkimai veda tų tikslų link, – sako ji. – Ir vienas iš tokių pasirinkimų – leisti sau retkarčiais nuklysti.“
Vis dėlto persistengti taip pat nerekomenduojama. Pasak M.Sharif, turint per daug galimybių atsipalaiduoti (pavyzdžiui, užsibrėžus tikslą sportuoti septynias dienas per savaitę ir keturias iš jų leidžiant sau patingėti), kyla rizika pradėti šiomis galimybėmis piktnaudžiauti, o tai, savo ruožtu, gali turėti neigiamos įtakos galutiniam rezultatui.
Motyvacija gali nukentėti ir tuo atveju, jei „laisvadienių“ bus išnaudota daugiau, negu planuota. Svarbu ir tai, teigia L.Rinne, kad siekti tikslų žmones skatina skirtingi motyvai. Kai kuriems toks lankstus požiūris išeina į naudą, tačiau kitus – tuos, kuriems griežto plano laikytis yra paprasčiau, – tokios galimybės perspektyva gali demotyvuoti.
