Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 14d. 13:06

Svajonių darbą Čekijoje atradęs oreivis Dovydas pasikinkė ir Zarasų vėją: „Mes valdome stichiją“

Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr. / Skrydis oro balionu virš Zarasų

„Nesidėk sintetinių kelnių ir apsiauk botus“, – pataria oreivis Dovydas Vaitkevičius. Botus? Juk laiką leisiu krepšyje, – pagalvoju. Kaip klydau, suvokiu tik šildydama permirkusias kojas. Su Dovydu leidausi į pirmąjį savo sportinį skrydį oro balionu. Norėjosi iš viršaus pažvelgti į Zarasus, iš šono – į tai, kaip vyksta oreivių varžybos. Pasikinkę vėją, spėjame pasikalbėti apie adrenaliną danguje.

Tai mano penktasis skrydis oro balionu. Kurį laiką galvojau, kad norėčiau praskristi tarp ežeringų vietovių – Molėtų ar Zarasų. Norai pildosi.

„Grįžtu iš Čekijos. Dalyvausiu Zarasuose vykstančiose tarptautinėse karšto oro balionų varžybose. Nori kartu? Būsi mano komandos narė“, – toks buvo gegužę iš Dovydo išgirsto pasiūlymo turinys.

Neabejodama sutikau.

Manojo skrydžio išvakarėse Zarasuose pliaupė kaip iš kibiro. Dovydas abejojo, ar įvyks rytinis skrydis, dėl kurio atsibeldžiau iš Kauno. Ne visai lietuviškai jis keiksnojo likimą, nes išsiruošti į varžybas kainuoja nemažai. Oro baliono valdymas – nepigus malonumas. O dar kelionė iš Čekijos. Atvyksti tam, kad pažiūrėtum į paniurusį dangų? Belieka viltis giedresnio ryto.

Dovydas internete parodo vaizdo įrašus, ko galiu laukti, jei teks staigiai keisti skrydžio aukštį ar užplauks stipraus vėjo gūsiai. Laisvo kritimo ar staigaus kilimo, krepšio mėtymo į šonus, kai reikia net prisegti saugos diržą, vaizdai manęs tikrai nesužavi.

Lyg detektyvai su lagaminais

Išaušta rytas. Keliamės dar prieš keturias. Lietaus lašų barbenimo į langą nesigirdi. Skrydis įvyks. Svečių namuose Zarasuose, kur apsistoję varžybų dalyviai (kai kurie jų – užsieniečiai, atvykę iš Vengrijos, Prancūzijos, Lenkijos), visi skuba į spaudos konferenciją. Joje išgirs rytinio skrydžio užduotis. Konferencijų salėje vyrauja mirtina tyla. Visi akimis sulindę į savo kompiuterius – tyrinėja Zarasų apylinkes. Stebėdamas tai, varžybų organizatorius tyli.

Aurimo Urbano nuotr./Oreivis Dovydas Vaitkevičius
Aurimo Urbano nuotr./Oreivis Dovydas Vaitkevičius

„Iš tylos sprendžiam, kad dar užsiėmę. Todėl nepradedu kalbėt“, – šypteli jis.

Netrukus penkiolika varžybose dalyvaujančių oreivių išgirsta tai, su kuo teks susidurti pakilus į dangų. Įgyvendinti užduotimis duotas laikas nuo 5.30 iki 9 valandos. Šįkart pakilimo vietą galima pasirinkti individualiai. Vakarais dažniausiai visi kyla iš vienos aikštelės, tam, kad vietiniai gyventojai išvystų gražų reginį.

Taip, kaip ką tik buvo ramu, staiga tampa chaotiškai triukšminga. Visi šoka iš savo vietų ir susipakavę lagaminėlius su kompiuterine įranga, skuba mašinų link. Laikas tiksi. Su Dovydu ir jo komanda skubu ir aš. Vykstame Žagarių miško link. Ten pat vyksta ne vienas oreivis.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Įbridusi kelis žingsnius į pievą suvokiu, kodėl Dovydas patarė užsidėti guminius batus. Šlapia. Padedu komandai pritvirtinti prie krepšio degiklius, „pripučiame“ kupolą. Pasiruošimas neužtrunka pusvalandžio ir mes jau kylame į viršų.

Atsiveria horizontai, nuostabus ežeringas Zarasų kraštas. Lieki tik tu ir gamta.

Jausmo, kai atsiplėši nuo žemės, nesulyginsi su niekuo. Nors vėliau, duodamas interviu, Dovydas tą pabandys padaryti. Po 5 minučių skrydžio atsiveria horizontai, nuostabus ežeringas Zarasų kraštas. Lieki tik tu ir gamta. Tvyrantis rūkas kuria mistinę atmosferą.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Kur dingo dešinys?“

Į orą pakilome vieni pirmųjų. Laikas atlikti užduotis. Dvi jų – „markeriu“ pataikyti į ant žemės pažymėtą taikinį, ar bent jau kuo arčiau jo. Tenka pagauti tinkamą vėjo kryptį ir, jį pažabojus, nusileisti kuo žemiau ir tiksliau. Belieka švystelėti žymeklį žemyn. Dovydas džiaugiasi pirmosios užduoties įgyvendinimu.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Kita sekasi ne taip gerai – oro balionu reikia „nubrėžti“ ore trikampį, fiksuojant tam tikras koordinates – trikampio kampus. Mūsų veiksmus danguje seka komandos nariai, važiuojantys su mašina oro baliono skridimo kryptimi. Dovydas karts nuo karto pasikalba su jais racijų pagalba. Stengiuosi netrukdyti, nes oreivį akivaizdžiai kausto įtampa ir varžybinis adrenalinas.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Po dar vieno karšto ugnies šokio, kilstelėjusio balioną aukštyn, susidomiu apylinkėmis. Miškingose vietovėse pasislėpusios sodybos, sudegę pastatai, keisto garso viršuje išgąsdintas arklys blaškosi pievoje, nepatenkintas amsi prie būdos pririštas šuo. Gyvūnai į oro balionus visad reaguoja nerimastingai. Kad ir koks ankstyvas būtų rytas, smalsuolių netrūksta. Zarasų gyventojai fotografuoja mus, aš fotografuoju juos.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Dovydas tuo metu taikosi į dar vieną taikinį. Vėliau bando aptikti „dešinį“ vėjo gūsį. Jei neatras, susimaus. Navigacijoje tam tikru tiksliu laiku suvesti tam tikrą tikslų skaičių užduotį gaunu ir aš. Pliūpteli adrenalinas. Mes jau skrendame virš Zarasų gyventojų stogų. Viena moteris moja per stoglangį, kita – iš balkono. Neabejingi ir daržus laistantys zarasiškiai, namą restauruojantys statybininkai. Pasak Dovydo, jie turėtų būti jau pratę prie oro balionų, tačiau, pasirodo, šis reginys niekuomet neatsibosta.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Čia pat miestelėnai skuba į turgų, keliu pralekia paskutinį skambutį švenčiantys abiturientai. Visi moja, lyg danguje matytų geriausius draugus.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Iškėlęs nykštį „liuks“ mums iš tarnybinės mašinos siunčia ir policijos pareigūnas.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Iš viršaus stebi gyvūnijos pasaulį

Antrasis metimas į taikinį nebuvo toks taiklus. Nelaiku pagautas tinkamas vėjas nuneša per toli – Dovydui tenka gerokai ore įsukti žymeklį ir stipriai jį švystelėti. Rezultatu jis nepatenkintas.

Atlikę paskutinę užduotį, imame ieškoti, kur patogiai nutupdyti oro balioną. Nors nuotykių nusileidžiant niekuomet netrūksta, visi penki maniškiai buvo ramūs ir neskausmingi. Dovydas praneša komandai, į kurį keliuką įsukti. Tvenkinio paviršiumi lėtai kyla gulbė, tarp medžių sušmėžuoja stirna.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Sudomina ir vienišas tvirtas medis palaukėje bei apleistas pastatas prie prūdo. Atsiveria graži Zaraso ežero Didžiosios salos, kurioje dar pernai šėlau „Galapagų“ festivalyje, panorama. Dovydą kaustęs nervingumas išgaravęs. Ne toks, kaip Šarūno Jasikevičiaus, bet vis tiek nervingumas. Viskas baigta. Kad ir ne taip, kaip norėta.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Pirmoje nusižiūrėtoje vietoje nusileisti nepavyksta – trukdo elektros laidai. Leidžiamės pievoje, kurioje žolė siekia šlaunis. Šlapios lieka ne tik pėdos, bet ir visi džinsai.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Užtrunkame, kol supakuojame oro balioną. Kardio treniruotė garantuota. Smagiausia dalis – visiems sukristi ant susukto kupolo, kad iš jo „ištrauktume“ likusį orą. Spėjame laiku, nes pasislėpusi saulė užleidžia vietą lietučiui.

„Kaip užsakyta“, – nusijuokia Dovydas.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

Laikas pokalbiui apie gyvenimą padangėse ir šį brangų malonumą – oreivystę.

– Dovydai, kada susidomėjote oro balionais ir kas tą smalsumą sukėlė?

– Negalima sakyti, kad susidomėjau, 13-14 metų tiesiog buvau įtrauktas, nes reikėjo savanoriškos pagalbos oreivių klubo „Audenis“ organizuojamame karšto oro balionų čempionate. Ten matavau „markerius“, tuos maišelius, kurie krinta ant žemės į taikinius. Matavimas nepatiko, tad atrodė, kad istorija su oro balionais kaip ir baigta, kol oreivis Žydrūnas Kazlauskas nepakvietė į savo komandą kitose varžybose. O ten jau netrūko veiksmo. Susidomėjau.

Kol susiperki įrangą, žiūrėk, ir pensija ateina.

Minčių, kad kažkada būsiu pilotas, buvo, bet realybėje ta svajonė atrodė labai tolima: dėl finansų, laiko, inventoriaus trūkumo. Kol susiperki įrangą, žiūrėk, ir pensija ateina (nusijuokė). Bet po vienos stovyklos Vokietijoje, klubas padėjo išsilaikyti licenciją. Esu jo nariams dėkingas už tai. Taip ir prasidėjo mano istorija.

– Ar prisimenate jausmą, kuomet pirmą kartą pats pakilote oro balionu? Ar kaustė nepažintos patirties baimė?

– Man buvo gal 14 metų. Vietinis jaunimas bandė kurti vaizdo klipą Birštonui. Skridome rūke. Miesto net nesimatė, tad pirmas skrydis neįsiminė. Aplink matėsi tik baltuma ir laukai. Kiekvieną nuo žemės atsiplėšiantį žmogui apima keistas jausmas. Baugu nebuvo, bet buvo neįprasta.

Kai pradedi kilti, visi pojūčiai paaštrėja. Akys atpažįsta, kad tu esi ore. Tas garsas nuo degiklių, kurie neprilygsta elektroninių automobilių skleidžiamam garsui. Kvapas – gamtos ir gamtinių dujų. Tuomet smegenys išskiria adrenalino ir atsiranda pojūtis, kad pakilus išsilenkia krepšio grindys. Mažas sąmyšis, kuris trunka keletą sekundžių.

Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų
Karolinos Stažytės nuotr./Skrydis oro balionu virš Zarasų

– Kas Jus žavi šiame užsiėmime? Laisvės pojūtis? Adrenalino šauksmas? Vaizdai?

– Sąjunga su gamta, tiksliau, jos stichija vėju, nes tai vienintelis mano vairas ten, viršuje. Žinojimas, kad naudodamas tokį stichinį vairą, tu kartais gali vairuoti net 50 cm tikslumu, mane pribloškia. Ryšys tarp piloto, kuris išnaudoja vairą, ir gamtos, kuri jį suteikia, nuolatos kinta. Ieškojimas konsensuso ore su partneriu – vėju, kuriam nei padėkosi, nei rankos paspausi, reikalauja labai daug įdirbio, patirties.

– Oreiviai laiką, praleistą ore, skaičiuoja ne pakilimų skaičiumi, o valandomis. Esate itin jaunas pilotas, kiek patirties jau spėjote sukaupti?

– Piloto knygelėje įrašytos 210 valandų. Norėtųsi daugiau, bet dabar nebeskraidau su keleiviais, tik sportinėse varžybose, tad valandos augs lėčiau. Esu skridęs virš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Čekijos, Italijos, Vengrijos, Baltarusijos, Austrijos, Rusijos, Vietnamo, Kambodžos. Skraidžiau virš daugybės vietovių, tačiau kito Birštono neradau. Gimtas miestas man mieliausias. Čia viskas prasidėjo. Skrendant žinau kiekvieną keliuką, žinau žmones. Smagu grįžti į klubą, kuriame esu laukiamas.

Žinojimas, kad naudodamas tokį stichinį vairą, tu kartais gali vairuoti net 50 cm tikslumu, mane pribloškia.

Patiko skristi ir virš Austrijos Alpių. Jų grožis ir didybė gniaužia kvapą. Reikalauja daugiau žinių negu skraidymas lygumose, bet kiekviena sekundė dėl tų kalnų yra labai graži.

– Kuris skrydis buvo įsimintiniausias?

– Manau, pats pirmasis savarankiškas skrydis. Tai nutiko 2015 m. birželį. Pradžia buvo nebloga, skridome iš Birštono link „Harmony park“. Iki jo – labai didelis miškas. Kilome kartu, tad komunikavome. Tuomet vėjas kažkaip „išsijungė“. Pirmą kartą skrendant be instruktoriaus reikėjo suktis pačiam. Buvo baisoka, bet pakilęs labai aukštai to vėjo atradau ir saugiai nusileidau lauke. Šis pirmas logikos ir žinių reikalaujantis krikštas buvo labai naudingas ir įsimintinas.

– Kuomet prasidėjo kovos čempionatuose? Esate azartiškas?

– 2016 metais. Sukaupiau trejų metų patirtį. 9 varžybos – tai pradžios pabaiga. Esu dalyvavęs čempionatuose Prancūzijoje, Lenkijoje, Danijoje. Šiemet karjeroje įjungiau naują pavarą. Manęs laukia dar 3-4 varžybos. Visos užsienyje: Prancūzijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje.

– Turite išsikėlęs tikslą, susijusį su oro balionais?

– Žinoma. Top 5 pasaulyje jaunimo kategorijoje. Šį tikslą reiktų pasiekti iki 2022 m. Lietuvos čempionu norėtųsi tapti iki 2025 metų. Noro labai daug. Tai – lengvoji dalis, dabar belieka dirbti. Pasaulio čempiono titulas atrodo nepasiekiamas, bet kažkada taip buvo ir su licencija. Niekada nežinosi...

– Mintyse turite svajonių skrydžio viziją? Na, be tos, kur tampate pasaulio čempionu, kur tai benutiktų.

– Japonija. Albukerkė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vyksta didžiausia oro balionų fiesta pasaulyje.

– Šiuo metu gyvenate ir dirbate Čekijoje. Darbas taip pas susijęs su oreivyste?

– Taip, dirbu Čekijos karšto oro balionų gamykloje „Kubiček Balloons“. Su šios kompanijos, kuri rėmė jaunimo karšto oro balionų stovyklą, atstovais pirmą kartą susipažinau Vokietijoje. Dabar gamykloje juokiamės, kad pardavė tuomet man savo vardą jie gerai. Svajonės pildosi. Visada maniau, kad dirbti oro balionų gamintojui yra praktiškai neįmanoma, tačiau paaiškėjo, kad tai nėra taip ir sunku. Vos vienas elektroninis laiškas, keli skambučiai. Tiesa, pataikiau tinkamu laiku: jie ieškojo naujų žmonių.

Šiuo metu įmonėje atlieku statistines analizes, nes to mokiausi Danijoje. Jos atliekamos siekiant padėti lengviau valdyti kompaniją. Mūsų rinka visuomet keičiasi, tad šiame versle labai svarbios ir vertinamos yra marketingo strategijos, technologijos naudojimo niuansai, ideologijos apraiškos. Čekijoje, manau, užsiliksiu ilgam. Jeigu Lietuva turėtų savo gamintoją, net nedvejočiau – grįžčiau, bet šiuo metu, dirbant svajonių darbą, man šviečiasi tik Čekijos kalnai. Kokiems 5-10 metų, o gal net ir visam laikui.

– Su kokiomis problemomis šiandien susiduria oro balionų valdytojai Lietuvoje?

– Kai nori, viską galima padaryti ir skraidyti. Toks pomėgis, žinoma, suvalgo labai didelę dalį tavo laiko, finansų. Bet pirmos kartos balionistams vietos dar tikrai yra ir aš esu to įrodymas. Daugelis kompanijų dar nesuvokia, kokia svari yra skraidanti reklama ant oro baliono. Tokio didelio ploto reklamos už tokią kainą rasi mažai kur.

Tokio dalyko kaip prizinis fondas Lietuvoje nėra.

Sportinio skraidymo srities atstovai susiduria su didelių išlaidų problema. Startinis varžybų mokestis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje auga. Pavyzdžiui, Zarasai man kainavo daugiau nei 500 eurų. O ką už tai gauni? Net prizinio fondo nėra. Kai užimi 15 vietą – yra kaip yra. Bet žmonės galvoja, kad laimėjus varžybas, gauni piniginį prizą. Gauname trofėjų, kuris mums brangus ir yra įrodymas mūsų talento ir sėkmės, bet tokio dalyko kaip prizinis fondas Lietuvoje nėra. Tai stabdo motyvaciją.

Lietuvoje trūksta infrastruktūros rinktinėms, neturime rimtos meteo komandos, kuria galėtų pasirūpinti Lietuvos oreivių federacija arba aeroklubas. Bet lėšų tam mažai, o rinktinių daug.

Pauliaus Grigaliūno nuotr./Oreivis Dovydas Vaitkevičius
Pauliaus Grigaliūno nuotr./Oreivis Dovydas Vaitkevičius

Kita kalba apie komercinių skrydžių pilotus. Jiems didžiausia bėda – skrydžio kaina, kuri yra viena žemiausių Europoje. Tai prailgina oro baliono, jo amortizacijos atsipirkimo laiką. Kai yra tiek daug paslaugų teikėjų, rinkodaros kaina irgi labai didelė.

Lietuvos rinka yra viena įdomiausių pasaulyje. Mes skraidiname labai daug žmonių. Viena iš bręstančių bėdų yra Vilnius. Beveik visoje Europoje, sostinėse, balionai neskraido. Vilniuje skraido. Tai yra viena geriausių rinkodaros žinučių užsienio turistams. Tiesa, šiemet „Oro navigacija“ apribojo skrydžius oreiviams. Sostinėje kylame tik su grupe, kuri turi lyderį. Bendraujama su oro uosto bokštu, kuris kontroliuoja orlaivių eismą ore. Jeigu vėjas atsisuka į oro uosto teritoriją, skrydis atšaukiamas.

Esant vakarų vėjui Vilniuje skrydžius taip pat tenka atšaukti, nes tokiu atveju balionai turėtų kirsti lėktuvų kilimo-tūpimo taką. Taip pat sumažėjo skrydžių iš centre esančios pakilimo aikštelės Barbakano kalno papėdėje, nes ji yra per arti kilimo-tūpimo tako. Nors skrydžiai virš Vilniaus vis dar vyksta, skaičiumi jie sumažėjo pusiau.

Jeigu „Oro navigacijos“ tikslas yra balionų skaičiaus mažinimas, tikimybė, kad kažkada bus priimtas sprendimas juos išvis uždrausti, – didelė. Tai kenks visiems: operatoriams, karšto oro balionų gamintojams, pilotams. Tai virstų savotiška karšto oro balionų krize.

Žinoma, oreivių federacija ir „Oro navigacija“ privalo siekti dialogo, kad taip nenutiktų, nes asmeniškai man būtų sunku nebematyti oro balionų Vilniuje, kai šiame mieste oreivystė turi gilias šaknis.

– Ar yra oreivis, į kurį norėtumėte lygiuotis?

– Lygiuotis į vieną žmogų nenorėčiau. Pagal pasiruošimą varžyboms – į Lauryną Komžą, pagal įdirbį – Tadą Gegevičių, pagal organizuotumą – Žydrūną Kazlauską. Bet labiausia norėčiau lygiuotis į geresnį save. Jei su kiekvienomis varžybomis tu gali pasiekti, išmokti daugiau, tas kelias daug malonesnis negu nusitaikymas į čempioną. Tuomet turi sukti sau galvą, kaip jis daro, bandyti jį aklai kopijuoti. Po penkerių metų vis tiek liksi viduryje ir suprasti, kad bandei kažkuo būti, kuo nesi. Tad mano dabartinė strategija man patinka.

Noriu susitvarkyti su sportine psichologija, būti savimi. O siekiamybės... Reikia siekti, daryti klaidas ir iš jų mokytis, komunikuoti su kitais pilotais, diskutuoti su jais, pasimokyti iš jų klaidų. Laukia labai ilgas kelias, bet velniškai įdomus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

08:17
00:52
08:29

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką