1. Demokratijos diktatūra – tai toks atviros visuomenės reiškinys, kai maksimaliai sumažinamas pasipriešinimas tarp įvairių visuomenės grupių. Žmogus turi atsisakyti savo transcendentinių tikslų, kurie dažnam reiškia daugiau negu buitis. Reikalaujama atsisakyti savo norų, savo nuomonės. Tada nebelieka paskatų siekti kažko daugiau.
Deklaracija apie tai, kad visi esame draugai, turime būti vieningi, suniveliuoja visuomenę. Žmonėms tampa neaišku, kuo kairė skiriasi nuo dešinės.
2. Kiekvienas turime turėti ir išreikšti savo aiškią poziciją, savo nuomonę. Konfrontuoti, diskutuoti, įrodinėti savo požiūrį ir tiesas. Turi būti žodžio laisvė tikrąja to žodžio prasme, o ne pataikavimas viešajai opinijai.
3. Pasipriešinimas, konfrontacija tarp įvairių žmonių, įvairių visuomenės grupių nieko bendra neturi su priešiškumu kitaip manantiems ar prievarta. Nes konfliktas žmonijos istorijoje yra kiekvieno individo ir visų visuomenės reiškinių vidinis variklis.
Jei nėra konflikto, nėra ir progreso – įsivyrauja visuotinė apatija. (Ar galite įsivaizduoti dramos kūrinį, kuriame nėra konflikto? Nėra konflikto – nėra veiksmo. Ir toks kūrinys niekam neįdomus.)
4. Nuomonių pliuralizmas dingsta, nes visuotinai skatinama tolerancija – viską suprasti, atleisti, pateisinti – unifikuoja žmones. Ragina juos pripažinti vieną teisingą tiesą, vieną tikrą nuomonę. Bet nei teisingos tiesos, nei vienos tikros nuomonės nėra. Nėra ir būti negali.
5. Unifikuoti žmonės, neturintys savo pozicijos ir negebantys diskutuoti, tampa apolitiški. Deklaracija apie tai, kad visi esame draugai, turime būti vieningi, suniveliuoja visuomenę. Žmonėms tampa neaišku, kuo kairė skiriasi nuo dešinės. Kokia vienos ar kitos partijos programa, nes jos nedaug kuo skiriasi. Politiniai šūkiai skamba taip pat, tik persakomi kitais žodžiais. O paskui stebimės, kodėl didžioji dalis per rinkimus neina balsuoti?
6. Dirbtinai sumažinus konfrontaciją žmonės panyra į rutiną. Nebemąsto ir tiesiog vartoja. „Po manęs nors ir tvanas“ – šis populiarus antikos posakis puikiai tinka ir mūsų laikams. Tinka mūsų dabartiniam sustabarėjusiam, apatiškam ir apolitiškam vartotojui. Individui, kuris vartoja tai, ką jam „numeta“. O tokį labai lengva valdyti.
7. Socialinė kritika, kai kritikuojamos visuomenėje klestinčios negerovės, gali apsiversti aukštyn kojomis ir tapti prievartos mechanizmu. O šis yra demokratijos diktatūros sudėtinė dalis. Kai žmonėms yra uždraudžiama reikšti savo nuomonę (jeigu jie tokią turi). Tada garsiai reiškiamas nepasitenkinimas ar kritika visuotinai skelbiamoms tiesoms gali trukdyti ieškant darbo, siekiant karjeros, sukelti įvairių problemų.
„Visi turime susirūpinti, kaip išvengti abejingumo ir visuotinio atsiribojimo. O svarbiausia, kaip apsisaugoti nuo demokratijos diktatūros“, – sako psichologas Tomas Lagūnavičius.
