Dabar populiaru
Publikuota: 2015 birželio 28d. 21:00

Tikra istorija. „Esu emigrantė, iš Norvegijos grįžusi dėl meilės“

Meilė
„Fotolia“ nuotr. / Meilė

Kas galėtų priversti mesti visą esamą savo gyvenimą kitoje šalyje ir grįžti atgal į gimtinę? Ji25.lt skaitytoją tai padaryti paskatino meilė. Siūlome paskaityti jos istoriją.

Rodos, tai tik eilinis vasaros vakaras... Vakaras, kuris lyg ir turėtų niekuo nesiskirti nuo kitų, bet, deja. Skiriasi, ir dar kaip. 

Šįvakar jaučiuosi kaip niekad vieniša, ne todėl, kad sėdžiu namuose viena, bet todėl, kad tuštuma glūdi viduje. Ir taip nuo tos dienos, kai prieš pustrečių metų pasirinkau emigrantės duoną Norvegijoje.

Atrodo, esu laiminga mergaitė, turinti viską, ko jai gali reikėti: neblogą automobilį, sunkai iškovotą statusą tarp norvegų, sunkiai uždirbamus pinigus ir viskuo apsirūpinusi. Laisvalaikis gamtoje, kiekviena diena prie jūros... Svajonė – pasakytų bet kuris. 

Ir visu tuo džiaugiuosi ne viena – šalia manęs šešerius metus su manimi koja kojon žengęs vaikinas. Tik širdis šią vasarą jį myli vis mažiau ir vis klausia savęs: „Ar tikrai čia mano vieta?“. Vasarą vienas po kito pas mane skrido ir laisvalaikį leido draugai, įnešė šurmulio ir naujų vėjų. Tačiau visiems išvažiavus...

Sėdžiu balkone ir žiūriu pro langą, tik vaizdą matau kiek kitokį nei visada. Ką matau? Beribius tolius, į kuriuos žiūrint užplūsta įvairiausios mintys. Mintys, kurios dar labiau suspaudžia širdį, sujaukia jausmus ir priverčia labiau susimąstyti. Apie ką? Apie tai, kas yra meilė. Kas tai per jausmas, kam jo riekia?

Galėčiau klausti ir klausti panašių klausimų, bet juk žinau, kad į juos man niekas nesugebės atsakyti. Niekas negali, nes meilė yra kažkas nepaaiškinamo ir paslaptingo. Kartais ji atrodo artima ir šilta, bet kartais ji virsta ledu ir atrodo tokia tolima.

Apibūdinti žodžio „meilė“ tiesiog neįmanoma. Tam neužtektų net visų gražiausių pasaulyje žodžių. Jei norėtume pavaizduoti meilę ant popieriaus lapo, neužtektų nė vieno dailininko spalvų paletės. Juk tai neapsakoma ir nepavaizduojama.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano kelionė pražudė tavo meilę“

Tas jausmas stipresnis už mus pačius, jis yra visagalis ir mus valdo. Kad ir kaip keistai skamba, tai yra tiesa. Bet kartais vis dėlto atsitinka tai, ko labiausiai nenorime ir bijome. Kartais meilė tiesiog ima slysti mums iš rankų. Ir tai dažniausiai atsitinka tada, kai, rodos, tiek mažai trūksta iki išsvajotos laimės.

Kai supranti, jog trūksta žmogaus, kuris priverstų širdį spurdėti, pajunti didžiulę tuštumą. Rodos, visas pasaulis prieš tave, tu neturi draugų, ir tavęs niekas negali suprasti. Jautiesi toks vienišas ir niekam nereikalingas.

Kai nėra meilės, atrodo, kad pasaulis susideda vien tik iš liūdesio ir pilkų spalvų. Nematai tuomet nei saulės spindulių, nei besišypsančių praeivių veidų, nematai nieko.

Kai nėra meilės, atrodo, kad pasaulis susideda vien tik iš liūdesio ir pilkų spalvų. Nematai tuomet nei saulės spindulių, nei besišypsančių praeivių veidų, nematai nieko.

Dingsta optimizmas, nekyla rankos ką nors daryti. Net ir iki tol buvę patys gražiausi dalykai virsta niūriais, niekas jau nebegali nustebinti, viskas nebetenka prasmės.

Vis tik tą vasaros pavakarę prisimenu iki šiol. Juk ji ir pakeitė mano niūrias mintis.

***

Mus (tuometinį mano draugą ir mane) pakvietė netoliese gyvenantis lietuvis, tapęs mūsų draugu, į gimtadienio šventę. Taip ir prasidėjo mano didžiausios permainos gyvenime. 

Mūsų pažintis buvo atsitiktinė, bet ji įnešė tokio didelio gyvenimiško siautulio, supainiojusio dviejų žmonių likimus. Viskas prasidėjo nuo nekalto pirmojo žvilgsnio ir gal įžūloko jo elgesio. Niekada nebuvau bloga mergaitė, tačiau šį kartą, vos po penkių minučių pažinties, mintyse pagalvojau: „Jis bus mano“.

Tą vakarą per daug jo ir nepažinau, tik tas mėlynas, mėlynas akis, kurias dengė „mafijoziško“ stiliaus akiniai. Net nepajutau, kaip prieš mane sėdintis jaunuolis tapo mano minčių vergu – visą vakarą sėdėdama rijau jį akimis, stebėdama jo žavų šyptelėjimą ar juoką.

Pradėjo temti, vėsti. Kompanija buvo nemaža. Nors buvau vienintelė panelė joje, tačiau didžiausio dėmesio isulaukiau iš jo.

– Gal jums, panele, šalta? – paklausė manęs.

Aš tyliai nusijuokiau ir pasakiau, kad kol kas ne. O jis mandagiai atsistojo ir atnešė savo megztinuką. To megztinio kvapo neužmiršiu niekada. Toks vyriškas ir svaiginantis jo aromatas pakerėjo dar labiau.

Taip bėgant vakarui, kai visi jau buvo drąsūs, šnekūs ir linksmi, jis prisėdo prie manęs. Nepamenu, ką kalbėjome, tačiau aš galvojau, kad man sustos širdis... Nesupratau, kaip vos kelias valandas pažįstamas žmogus sugebėjo užkariauti visus mano kūno kampelius.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką