Laima sutiko atsakyti į 15min klausimus apie tai, kaip pavyko suderinti darbus ir mokslus nuotoliniu ir būdu, kas labiausiai patiko Kipre ir ar kartotų tokią avantiūrą dar kartelį. „Be jokios abejonės, jeigu laiką būtų galima atsukti atgal, keliautume į Kiprą. Šios atostogos mums visiems išėjo į naudą“, – sako Laima.
– Laima, kas paskatino pandemiją Lietuvoje iškeisti į „atostogas Kipre“?
– Vėlyvas ruduo mūsų šeimai pats nemėgstamiausias metas, todėl tuo metu jau kelintus metus iš eilės stengiamės išvykti kur nors pasišildyti. Atostogas Kipre planavome nuo vasaros pabaigos. Rugpjūtį įsigijome bilietus ir laukėme kelionės. Deja, pakilias nuotaikas pamažu keitė nerimas – rudenį situacija dėl COVID-19 darėsi vis ekstremalesnė: kasdien daugėjo susirgusiųjų, užsienio šalys griežtino tvarką atvykstantiems turistams.
Kelionės datai artėjant, kiekvieną dieną pradėdavome vienas kito klausdami „ar tikrai įvyks kelionė?“. Dvejojome ne tik dėl to, ar Kipras įsileis keliautojus iš Lietuvos, bet ir tai, ar teisingas sprendimas vykti svetur, kai tokia nestabili situacija.
Labiausiai nerimavome dėl to, kad net sėkmingai nuvykus į Kiprą, nebuvo garantijos, jog grįšime atgal į Lietuvą suplanuotu laiku. Situacija išvykus galėjo pasikeisti bet kada. Galvojome, ar teisinga būtų rizikuoti išvykti neapibrėžtam laikui net neįpusėjus mokslo metams, kai abu vaikai lanko ir progimnaziją, ir muzikos mokyklą.
Ilgainiui situacija ėmė spręstis savaime – muzikos mokykloje buvo pereita prie nuotolinio mokymo, tokie pat pakeitimai suplanuoti ir progimnazijoje.
Kipro pusėn svarstykles visiškai nusvėrė saugumas. Rudenį sergančiųjų kipriečių skaičius per parą siekdavo vos 100–170, o Lietuva jau artėjo prie keturženklių skaičių. Taigi, apsisprendėme ir išvykome.
– Kaip pasirinkote kryptį? Kodėl būtent Kipras?
– Į Kiprą vykome trečią kartą. Prieš metus ten buvome pasilepinti saule taip pat lapkritį, o vėliau vykome sutikti pavasario. Abiejų kelionių metu saloje praleidome po dvi savaites.
Pailsėti Kipre rekomendavo draugė, kuri tiesiog įsimylėjusi šią salą – dažnai šaltuoju metų laiku ten vyksta su bilietu į vieną pusę. Daug kartų iš jos girdėjau pasakojimus apie nuostabią Kipro gamtą, saulėtus paplūdimius, skanų maistą, šiltus žmones. Bičiulė rekomendavo į Kiprą vykti jau pasibaigus turizmo sezonui arba jam dar neprasidėjus, kai pernelyg nevargina nei kaitra, nei poilsiautojų minios.
Kiprą ir mes įsimylėjome. Nors praleidome ten pusmetį, bet išvykstant jautėme, kad turėjome per mažai laiko. Neatsibuvome.
Kiprą ir mes įsimylėjome. Nors praleidome ten pusmetį, bet išvykstant jautėme, kad turėjome per mažai laiko. Neatsibuvome.
– Kas labiausiai jus sužavėjo šioje saloje?
– Saulė, šviesa, jūra, nesibaigiantis žydėjimas. Atsižvelgdami į pandeminę situaciją, jau planuodami kelionę, nusprendėme gyventi nedideliame kurortiniame miestelyje, atokiau nuo didmiesčių. Iš Pafoso oro uosto nuomotu automobiliu vykome į rytinę Kipro dalį (apie 180 km.), Aja Napos kurortui priklausiančią Ają Teklą. Gyvenome viloje su terasa ir baseinu, vos kelios minutės iki jūros pėsčiomis.
Ko gero, patys geriausi dalykai ir buvo vieta bei klimatas. Geras oras lepino nuo ankstyvo ryto, tad stengėmės visada valgyti terasoje, nueiti iki jūros pasimaudyti, o jei laiko mažiau – bent įšokti į baseiną. Beje, vanduo baseine buvo gerokai šaltesnis nei jūroje, bet, žinoma, vaikams tai ne kliūtis.
Viduržemio jūroje šaltuoju metu laiku vanduo nenukrenta žemiau nei 17–19 laipsnių, taigi, kaip Baltija vidurvasariu, o oro temperatūra giedromis dienomis buvo 22–25. Saulė labai kaitri, tačiau žiemos mėnesiais apie 15 val. pradeda gana greitai vėsti ir vakarais reikia ilgų rankovių.
Savaitgaliais stengėmės nuvažiuoti vis į kitą Kipro paplūdimį. Net keli Kipro pliažai patenka į gražiausių pliažų Europoje sąrašus, tad norėjosi pasibūti visuose. Ne sezono metu maudynių entuziastų buvo vos vienas kitas.
Laisvomis dienomis apžiūrėjome kone visus Kipro pasididžiavimus. Iš pradžių, daugiausia gamtinius, nes visi kiti objektai dėl karantino ribojimų buvo neprieinami. Išvaikščiojome Graikų kyšulio nacionalinį parką, apžiūrėjome urvus, įlankas ir iškyšulius. Vėliau atlaisvinus ribojimus, vykome pasivaikščioti po didesnių miestų – Larnakos, Limasolio – vietoves, važiavome į kalnuose esantį Lefkaros miestelį.
Išvaikščiojome Graikų kyšulio nacionalinį parką, apžiūrėjome urvus, įlankas ir iškyšulius.
Labai įsiminė kelionė prie Kaledonijos krioklio. Siaurais serpantinais kilome į 1330 m aukščio kalną. Kas keli kilometrai oro temperatūra po laipsnį krito žemyn. Kai palikome automobilį stovėjimo aikštelėje ir pradėjome kopti palei sraunų upelį, šaltas oras jau kando ausis, čiupinėjo nosį. Pasigrožėję kriokliu, leidomės žemyn, kol nesutemo.
Dar viena įspūdinga vieta – „Cyherbia“ botanikos parkas ir labirintas, ypač patikęs mūsų vaikams. Mažiesiems lankytojams duodami užduočių lapai, kuriuose reikia sužymėti teritorijoje pastebėtus gyvūnus bei augalus, suskaičiuoti fėjų namelius magiškame slėnyje. Parke galima susipažinti su visa Kipro augmenija, pereiti klaidų labirintą, paragauti levandų limonado, sugalvoti norą ir palikti jį fėjų pašto dėžutėje.
Kipre patyrėme ir ne vieną pirmą kartą. Ankstesnių trumpų kelionių metu nuomotą automobilį vairavo tik mano vyras, o pasilikus ilgesniam laikui, nusprendžiau, kad ir man reiktų išmokti. Priminsiu, kad Kipre eismas vyksta kaire kelio puse, o kone visos sankryžos yra žiedinės. Tiesa, persiorientuoti nėra taip sudėtinga – kokias dešimt kelionės minučių turi sau vis priminti „kaire puse, kaire puse“, kad netyčia neišlėktum prieš eismą, ir tiek. Žinoma, sėdant vairuoti, vis pasitaiko atverti ne tas dureles (šypsosi).
Dar vieną nuotykį patyrėme sausio 21 d. Tądien Kiprą supurtė 4,9 balo žemės drebėjimas. Nuo epicentro buvome keliasdešimt kilometrų, tai jutome tik nedidelį baldų, stiklų virpėjimą.
Naujiena mūsų šeimai buvo Kipro katinai. Saloje jų visa galybė, nes vietiniai šeria benamius katinus, neatsispiria jiems ir turistai. Mūsų vilą kasdien lankė katinas, kurį dėl akivaizdžios priežasties pakrikštijome Storu.
– Išvykote trumpam laikui, o užsibuvote daugiau nei pusmetį. Papasakokite, kaip pavyko suderinti vaikų mokslus ir savo darbus?
– Pirmą savaitę Kipre visi ilsėjomės, vėliau vaikams prasidėjo nuotolinis mokymas, o mes su vyru grįžome prie savo darbų. Vykstant į kelionę, vieną lagaminą sudarė vaikų vadovėliai, pratybos, natų sąsiuviniai, penalai ir kt. mokymuisi būtini dalykai. Pirmoje dienos pusėje, kol vaikai mokėsi, mudu leidome pusdienius besimėgaudami saule prie baseino.
Tada pietūs terasoje, pasivaikščiojimai pajūriu, o po pietų – tėvams darbo metas. Abu daugybę metu dirbame iš namų, todėl nekilo jokių problemų. Ko gero, tai dar viena iš priežasčių, kodėl surizikavome išvykti – nebijome, kad kils sunkumų su darbais.
Vaikams užtikrinome, kad tęstųsi ir mokslai muzikos mokykloje. Pamėgtame restorane „Blue Spice“ pasiteiravome padavėjo, gal žino, kur būtų galima išsinuomoti pianiną. Jis prisiminė, kad restorano savininko dukra kadaise skambino, o elektrinis pianinas dulka sandėliuke. Po vakarienės namo grįžome su išnuomotu elektriniu pianinu. Tiesa, šis nelabai tiko konkursiniams bei atsikaitomiesiems numeriams įrašyti, todėl kelis kartus vykome į privačią vietos muzikos mokyklą nufilmuoti grojančių vaikų ir nusiųsti įrašus mokytojoms.
- Papasakokite, kaip Lietuvoje ir Kipre skiriasi finansiniai aspektai? Kur gyventi brangiau?
- Kipre ir Lietuvoje maisto produktų ir pramogų kainos beveik nesiskiria. Kai likome ilgesniam laikui, gyvenome nebe atostogų režimu, kai kasdien norisi išbandyti naują pramogą, vakarieniauti restorane, kažkur nuvykti (ilgą laiką to daryti neleido ir karantino apribojimai).
Maistą gaminomės daugiausia namuose, kasdien daug vaikščiojome, o kur nors išvažiuodavome savaitgaliais. Daugiausia kainavo būstas ir automobilio nuoma. Tiesa, kai likome žiemoti, už mėnesį mokėjome tiek, kiek turizmo sezonu atsieina viena savaitė. Sutaupyti nesutaupėme, bet viskas, ką išleidome, buvo investuota į patirtį, kurios nepamiršime nei mes, nei mūsų vaikai.
– Kaip reagavo artimieji, draugai į tai, kad netikėtai užsibuvote Kipre ilgiau nei planavote?
– Kelionę organizavome su mintimi, kad į Kiprą atvyks ir tėvai bei dar vieni šeimos draugai, tačiau jiems būtų nepavykę susiderinti darbų nuotoliu, jei netyčia būtų strigę Kipre, todėl svečių taip ir nesulaukėme.
Pagal pirminį planą, turėjome grįžti po trijų savaičių. Kai apie atšauktą skrydį pasakėme artimiesiems, žinoma, sunerimo. Prisipažinsiu, nerimas (gal net baimė) aplankė ir mane, nes niekada nebuvau ilgam išvykusi iš namų, taip pat bijojau nežinomybės. Tada dar nežinojau, kad liksime Kipre taip ilgai, bet ir skrydis vietoj lapkričio 28 d. gruodžio 19 d. atrodė bauginančiai. Galiausiai neišvykome ir gruodį, o tada nei sausį, nei vasarį oro linijos neorganizavo skrydžių į Lietuvą.
Pamažu susigyvenome, bendraudavome skambučiais telefonu kas kelios dienos, savaitgaliais visuomet susiorganizuodavome ilgesnius pokalbius mesendžeriu. Stengėmės daug filmuoti, rodyti, kokias vietas lankome, kad nesijaustų, jog esame už jūrų marių (šypsosi).
Sunkiausiu išbandymu tapo didžiosios metų šventės, kadangi šeimoje turime gilias Kūčių ir Kalėdų tradicijas.
Sunkiausiu išbandymu tapo didžiosios metų šventės, kadangi šeimoje turime gilias Kūčių ir Kalėdų tradicijas. Visuomet sutinkame jas kartu, valgome tuos pačius patiekalus, o šįkart susimatėme tik per ekraną.
Tačiau, pasistengėme, kad vaikams šventės vis tiek būtų ypatingos – pirkome eglutę, žaisliukus, lemputes, dovanas; vyras išmaišė visą Kiprą ieškodamas silkės Kūčių stalui. Kipriečiai yra stačiatikiai, tad mūsų Kūčios, Kalėdos ir Naujieji čia nėra didelės šventės (Naujųjų vidurnaktį išėję prie jūros matėme vos vieną fejerverką).
Ilgainiui, visi apsiprato, kad mes Kipre, o ir mes į klausimą „kada grįšite?“, turėjome paruošę atsakymą – „bandysime pataikyti iš vienos vasaros tiesiai į kitą“.
– O kaip pandemija ir karantinas paveikė Kiprą? Ar čia jautėtės saugūs?
– Kipras gyvena iš turizmo, todėl karantino ribojimai tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu lygiu jiems tapo dideliu išbandymu. Vietiniai pasakojo, kad pajamos iš turizmo per metus smuko net 90 proc.
Tiesa, į pandemiją Kipro valdžios požiūris buvo itin atsakingas. Atvykstant visai šeimai reikėjo atlikti mokamus COVID19 tyrimus, nes tik privačiose laboratorijose išrašomas tarptautinis sertifikatas, kuriame trimis kalbomis nurodoma, kad COVID-19 testas yra neigiamas. Mėginys testui turi būti paimtas ne vėliau negu 72 val. iki atvykimo į kitą šalį, duomenys apie jo paėmimą sertifikate užrašomi minučių tikslumu. Sertifikatų elektronines versijas reikėjo prisegti prie Kipro skrydžio paso (šūsnies dokumentų, kuriuose reikia nurodyti visus asmeninius duomenis, skrydžio informaciją, kelionės tikslą ir trukmę, tikslų adresą, kuriame apsistosi).
Nuvykus į Kiprą, oro uoste suaugusiesiems dar kartą buvo atliekamas koronaviruso tyrimas iš nosiaryklės. Atsakymai per porą valandų atkeliavo trumpąja žinute.
Vos sergančiųjų skaičius pakilo iki 500 atvejų per parą, Kipre liko dirbti tik maisto prekių parduotuvės, taip pat buvo galima išsinešti maistą iš kavinių, restoranų. Padaugėjus atvejų iki 700 per parą, iš namų buvo galima išeiti tik trims valandoms, prieš tai paskambinus specialiu numeriu ir užsiregistravus pagal paso duomenis ir gyvenamosios vietos pašto kodą. Buvo būtina nurodyti ir išėjimo priežastį, surenkant atitinkamą kodą (apsipirkti, sporto tikslais ar kt.). Išeiti buvo galima du kartus per dieną.
Padaugėjus atvejų iki 700 per parą, iš namų buvo galima išeiti tik 3 val., prieš tai paskambinus specialiu numeriu.
Pavasarį buvo leista lankytis lauko kavinėse. Norėdami pagaliau užsidirbti, kai kurių vietinių kavinių, picerijų savininkai išardė sienas, išėmė langus, gal galėtų teikti maitinimą lauke. Vėliau buvo leista atnaujinti lauko pramogas – pasiplaukiojimus laivu, dviračių nuomą ir kt. Tuo metu, kai išvykome iš Kipro, jau turėjo būti įsisiūbavęs turizmo sezonas, bet buvo beveik taip pat tuščia, kaip ir žiemos mėnesiais.
– Ar kartotumėte tokią savo išvyką? O galbūt jau planuojate naują kelionę?
– Tikrai kartočiau. Kaip jau minėjau, nejaučiu, kad būčiau atsibuvusi Kipre. Pirmas mėnuo Lietuvoje buvo labai sunkus ir dėl saviizoliacijos, ir dėl siaubingo gegužės oro. Norėjosi apsisukti ir tuoj pat išvykti. Tikrai supratau, kiek daug žmogui reiškia saulė ir kaip blogai, kai jos trūksta.
Visai normali dabar atrodo mintis pusę metų gyventi Kipre, o pusmetį Lietuvoje. Gal kada nors taip ir bus.
Dabar, kai pagaliau atėjo vasara ir galima mėgautis atostogomis gimtinėje, niekur vykti neketiname, bet rudenį ar ankstyvą pavasarį bent mėnesiui tikrai išvyksime į Kiprą.
Tas pusmetis davė labai daug, ypač vaikams. Kada dar po pamokų gali užversti kompiuterį ir tuoj pat šokti į baseiną? O pasimaudžius išgirsti melodiją, kuri kviečia atbėgti prie ledų autobusiuko, kuris jau įsukęs į gatvelę laukia vaikų?
Pati taip pat jaučiu, kad grįžau iš Kipro pasikeitusi, nusimetusi tam tikrą naštą, išlaisvėjusi nuo kai kurių baimių, savęs ribojimo. Visai normali dabar atrodo mintis pusę metų gyventi Kipre, o pusmetį Lietuvoje. Gal kada nors taip ir bus.
