Daug metų Kristina dirbo visai kitoje srityje, todėl neslepia, kad net pačiai keista, jog labai gerai jaučiasi šiame darbe: „Su vaikais randu bendrą kalbą, man nesunku ir į „krepšį“ pamėtyti, ir „Uno“ kartu pažaisti.“
Vis dėlto, kad ir kur dirbtų, lieka ištikima savo aistrai – dėvėtų rūbų ir ne naujų daiktų paieškoms. „Turiu valandos pietų pertrauką, tad keliauju į dėvėtų daiktų ir drabužių paieškas. Tai tikrai kasdieninė veikla ir gera mankšta – turi ribotą laiką, turi greitai suktis, o po to pilnus maišus parsinešti gėrybių. Mano namai pilni daiktų iš antrų rankų parduotuvių. Man tikrai skaniau valgyti sriubą iš senos porcelianinės lėkštės, nei iš pirktos „Ikea“ ar indų parduotuvės. Spintoje labai nedaug drabužių iš „normalių“ parduotuvių“, – pasakojo pašnekovė.
Savo radiniais ji dalinasi socialiniuose tinkluose, paskyroje „Dolerinės spinta“.
Kokybiškų rūbų ieškodavo jau pirmosiose „dolerinėse“
Kristina juokauja, kad kartais atrodo, jog dėvėtų rūbų parduotuvės, blusturgiai, sendaikčių prekybos vietos jos gyvenime buvo visada.
„Prisimenu pirmąsias Lietuvoje labdaros parduotuves, labai specifinį jų kvapą ir krūvas sumestų įvairiaspalvių drabužių, kur tikrai turėdavai raustis, traukti po vieną už rankovės. Po 2000-ųjų Šiauliuose atsirado ir sveriamų drabužių parduotuvė, važiuodavome su klasiokėmis ten panaršyti. O kai Pabalių turgaus prekeiviai pradėjo vežtis iš Anglijos visokius indus ir kitus daiktus, tai šeštadieniais su šeima vykdavome paieškoti kažko gražaus, turiu iki šiol visokias vazas, indus „dar iš tų laikų“, – prisiminimais dalinosi šiaulietė.
Šių dienų ne naujų daiktų prekybos vietose pilna masinės gamybos rūbų. Paklausta, kaip tokioje gausoje rasti tikrai dėmesio vertų kokybiškų ir ilgaamžių „perliukų“, pašnekovė pabrėžia, kad tam reikia ne tik akies, bet ir jautrių pirštų: „Akis gali pamatyti gražų raštą ar spalvą, bet pirštai „pasakys“, kokia audinio sudėtis – dabar daug sintetikos, šilko pojūčio poliesterio ir pan. Man atrodo, kad čia – kaip sporte – po vienos treniruotės neatsiras nei išryškinti raumenys, nei ištvermė, todėl reikia vis judinti „paieškos raumenį“ ir į paieškas eiti kuo dažniau.“
Kokie yra pirmi trys dalykai, į kuriuos ji atkreipia dėmesį, paėmusi drabužį ar kitą dėvėtą audinį į rankas?
„Jei daiktas su dėmėmis – įsivertinu, ar bus įmanoma jas išvalyti (dažniausiai pavyksta). Pažiūriu, ar priežiūros etikėtės nepraradusios spalvos, nesusisukusios į ritinėlį – jei taip, daiktais jau daug kartų vilkėtas, skalbtas, bet jei dar spalva ir forma gera, pirksiu. Bendra drabužio būklė – jei susiglamžęs, išsilygins, bet jei apsiburbuliavęs – burbuliuosis ir toliau, todėl palieku jį“, – paaiškino Kristina.
Jei daiktas su dėmėmis – įsivertinu, ar bus įmanoma jas išvalyti (dažniausiai pavyksta).
Pasak jos, audinio sudėtis – svarbiausias kriterijus, apsisprendžiant, pirkti ar palikti daiktą.
Projekte „Keisk požiūrį, o ne daiktus“, kurį organizuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra prie Aplinkos ministerijos dalinsimės tikromis istorijomis apie tai, kaip daiktus išsaugoti ir padėti jiems nugyventi ne tik antrą, bet ir kur kas daugiau gyvenimų.
„Mano biografijoje yra nebaigti siuvėjos mokslai. Siūles pažįstu, bet labai retai kada į jas atkreipiu dėmesį. Žinau, kaip sunku pasiūti kišenę, apykaklę ar paslėptą užtrauktuką. Man tikrai svarbu audinio sudėtis. Todėl poliesterio marškiniai ar kelnės – ne man. Išimtis taikau tik proginiams drabužiams (turiu nuostabią juodo veliūro suknią, joje nesijaučiu tarsi šiltnamyje, nes audinys kokybiškas, nors ir sintetinis).
Vilna, šilkas, medvilnė, linas, oda ir viskozė – mano dėmesio centre. Tikrai yra žmonių, kurie negali vilkėti natūralių audinių, todėl renkasi sintetinius, bet tai labai retas atvejis. Man svarbu natūralūs pluoštai, turiu ir ne grynos sudėties (medvilnė ir poliesteris ar pan.) drabužių, bet tokių mano spintoje maža“, – kalbėjo dėvėtus rūbus perkanti moteris.
Ji neslėpė, kad neskubia iš karto „nuteisti“ ir greitosios mados drabužių.
„Spintoje turiu greitosios mados drabužių, kurie nenusileidžia kokybe ir yra pagaminti iš natūralių pluoštų. Svarbu, kad tinkamai juos prižiūri. Tiesa, yra ir tokių prekinių ženklų, kurie išsiduoda iš karto – nuo prisilietimo, siūlių ir pigaus blizgesio. Kalbant apskritai, rūbo kokybę daugiausiai išduoda bendra gamino būklė, forma, spalva, pojūtis liečiant. Kartais net svoris išduoda gaminio kokybę. Tikro šilko skarelė bus lengvesnė už sintetinį audinį“, – paaiškina Kristina.
Kokie audiniai rodo, kad drabužis tarnaus ilgai?
Pasak pašnekovės, ieškant ilgaamžio rūbo, nepralenkiama trijulė yra oda, vilna ir džinsas. Visgi nereikia pamiršti, kad net kokybiškiausios sudėties audinį lengvai sugadinsite, jei netinkamai skalbsite.
„Mano tetos, mezgėjos, sakydavo, kad megztiniai iš 50/50 vilnos ir sintetikos geriau dėvisi – nėra tokie jautrūs priežiūrai, mažiau graužia ir pan. Tačiau, man atrodo, kad net pačius kokybiškiausius audinius labai lengva sugadinti juos netinkamai prižiūrint. Įmesk nuostabų kašmyro megztinį į skalbimo mašiną, nustatyk įprastą režimą ir jau gali atsisveikinti su juo. Tikrai susitrauks. Žinoma, galima jį išgelbėti atmirkant, ištampant, bet jis jau nebebus toks pat“, – sakė Kristina.
Per daug metų ji sako dažnai galinti atskirti natūralų audinį nuo sintetinio vien prisilietus. „Kartais net nutrenkia elekta! Ypatingas slidumas ir blizgesys išduoda, kad sudėtis – nieko gero. Nebent tai viskozė, kuri labai apgaulinga. Bet jau geriau viskozė, nei grynas poliesteris. Išimtį darau tik vintažiniams rūbams, kurių ne vienas yra iš poliesterio. Tada tenka daryti išimtis, bet už gerą vintažinį vilnonį švarką nieko geriau nebus“, – pasakojo dėvėtų drabužių ekspertė.
Ji rekomendavo išmokti „skaityti“ drabužių sudėties etiketes, nes būtent čia slypi esminė informacija.
„Jei nieko nesuprantate, naudokite „Google“, dirbtinį intelektą. Žinoma, prasti užtrauktukai ar pigiai atrodančios sagos iš karto nieko gero nežada. Kartais net pamušalą verta patampyti – būna, kad jis tiesiog suyra arba nėra gerai prisiūtas. Tokį rūbą palikite“, – patarė dėvėtų daiktų ekspertė.
Be sudėties, etiketėje galima rasti ir kitos naudingos informacijos, padėsiančios įsigytu dėvėtu rūbu džiaugtis ilgai. Pirmiausia apie jo priežiūrą, taip pat kilmės vietą. Kodėl tai svarbu?
„Tik nusišypsau, jei būna parašyta, kad galimas tik sausas valymas. Valyklose drabužiai lygiai taip pat skalbiami, tik jie turi gerus presus ir lygintuvus, kuriais grąžinama gaminio forma. Taigi, užrašo „sausas valymas“ nereikia bijoti. Etiketėje būna parašyta, kur pagamintas gaminys. Bangladešas jau nebejaudina, bet jei randi prabangų sijoną, kuris pasiūtas Lietuvoje, dar pagalvoji, kad mūsų siuvėja ne ką geresnėmis sąlygomis ir ne už ką geresnius pinigus dirba sunkų darbą prie siuvimo mašinos nei tie siuvėjai iš Azijos. Galbūt to sijono kaina net didesnė nei lietuvės siuvėjos mėnesinė alga...“, – sakė Kristina.
Ieškodami „perliukų“ neretai kliaunamės tuo, ką žinome, pvz., ieškome žinomo prekės ženklo. Tačiau ar jis visada yra patikimas daikto kokybės rodiklis? Anot Kristinos, dažniausiai taip.
„Bet ir tie patys „Levi‘s“ džinsai susidėvi. Man turbūt skaudžiausia ir nemaloniausia, kad perkant Lietuvos gamintojų drabužius nebegauni kokybės. Garsiausi trikotažo gamintojai labai nuvylė, lietuviškų kojinių labai vengiu. Išdyla, nusiburbuliuoja, o kaina nenusileidžia užsienio gamintojams“, – apgailestavo pašnekovė.
Nežinomi, bet kokybiški prekių ženklai – geriausias laimikis
Ne vienerius metus reguliariai dėvėtų drabužių parduotuvėse besilankanti moteris atkreipė dėmesį, kad prekės ženklo žinomumas – sąlyginis dalykas: „Ne kartą teko matyti, kad greitosios mados drabužis įkainotas žymiai daugiau nei kokybiškas, bet parduotuvėje dirbančioms nežinomas vardas. Ką žinau aš, kiti gal nežino, nėra matę. Kelionėse, užsienio žurnaluose „mokaisi“, pažindiniesi su įvairesniais prekių ženklais nei siūloma pas mus.
Man labai patinka vyriški švarkai, kostiumai, todėl visada einu į vyrų skyrių. Tarp visų gerai žinomų ženklų randu ir skandinaviškos mados vardus, kurie pas mus kainuoja vos kelis eurus, o Stokholme už naują rūbą mokėtum triženkles-keturženkles sumas. Dažnai tie švarkai ir kostiumai mažai dėvėti, todėl greitai keliauja pas mane namo – dažniausiai dėviu netvarkiusi, nes esu aukštaūgė.“
Man labai patinka vyriški švarkai, kostiumai, todėl visada einu į vyrų skyrių. Dažnai tie rūbai mažai dėvėti. Esu aukštaūgė, todėl dažniausiai dėviu net netvarkiusi.
Ji prisiminė, kaip kartą pirko levandų spalvos lininę suknelę už kelis eurus, o vėliau ieškodama informacijos apie gamintoją sužinojo, kad jų suknelės kainuoja ne vieną šimtą eurų.
„Suknia puiki, kokybiškas linas ir spalva neblunka. Ta suknelė dėvėtų drabužių parduotuvėje nebuvo pakabinta prie „geresnės kokybės drabužių“, nes prekės ženklas buvo nišinis iš Skandinavijos“, – pasakojo Kristina, pabrėžusi, jog iki šiol dažnai brangiau už tikrai kokybišką rūbą tokiose vietose kainuoja žinomų masinės gamybos prekinių ženklų gaminiai.
Užtenka ir 10 minučių
Dėvėtų rūbų parduotuvių lankymas Kristinai yra tapęs neatsiejama kasdienybės dalimi. Pasak jos, kartais užtenka vos 10 minučių geram dalykui rasti.
„Aš kasdien turiu po valandą paieškoms, per pietų pertrauką. Nebent dar po darbo užsuku. Bet man tiek laiko nereikia, nebent reiktų didelius plotus apeiti. Man jau sunkiau normaliose parduotuvėse pirkti – kaip žmonės ten kažką randa? Kasdien lankydamasi dėvėtų drabužių parduotuvėse lavinu akį ir ieškojimo įgūdžius. Yra tokios antrų rankų parduotuvės pavadinimu „Dėvėti rūbai“.
Kiekvienas miestas ir miestelis tokių turi, parduotuvė gali būti labai neišvaizdi, bet ten gali slėptis geriausi pirkiniai. Nežinau kodėl, bet vengiu butikų, vintažo parduotuvių. Ten jau viskas atrinkta, kaina visai kita, o prekės nebūna „aukso dulkėmis pabarstytos“. Džiaugiuosi, kad Šiauliuose prekių pasiūla geresnė kokybės ir kainos santykiu nei sostinėje. Tai tinka kalbant tiek apie interjero detales, kurias labai mėgstu, tiek apie drabužius“, – patirtimi pasidalino pašnekovė.
Jos spintoje galima rasti ne vieną daug metų „tarnaujantį“ rūbą. Su tokiais itin mėgstamais drabužiais Kristina atsisveikina dažniausiai tuomet, kai jų nebeįmanoma atnaujinti ar pataisyti:
„Visai neseniai atsisveikinau su paltu, kurį pirkau dar mokydamasi mokykloje, prieš maždaug 20 metų. Jis dar atliko savo funkciją, bet tiesiog atėjo laikas jam keliauti į konteinerį. Turiu marškinėlius, kuriems mažiausiai 10 metų, labai juos mėgstu, jie sukelia daug prisiminimų.
Spintoje yra vintažinių drabužių, jie pas mane keletą metų, bet pagaminti jie buvo prieš dešimtmečius. Geri švarkai gali tarnauti dešimtmečius.
Plonos odos striukę pirkau jau dėvėtą, iš etiketės matėsi, kad ji ne šių dienų gaminys. Ją pati vilkėjau, po to paskolinau, o galiausiai vėl susigrąžinau. Ji jau tikrai pasitrynusi, bet puikios kokybės, reiks tik vašku ištepti. O pirkau gal 2011 metais. Yra ir kokybiški mamos megztiniai, prisimenu juos iš vaikystės, šiandien vis dar atrodo kaip nauji.“
Plonos odos striukę pirkau jau dėvėtą, iš etiketės matėsi, kad ji ne šių dienų gaminys. Ją pati vilkėjau, po to paskolinau, o galiausiai vėl susigrąžinau.
Prakalbus apie klaidas, kurias dažniausiai daro žmonės, rinkdamiesi dėvėtus rūbus, Kristina sakė, jog labai svarbus nusiteikimas.
„Juokingiausia, kai girdžiu – „čia nieko nėra“. Man atrodo, kad didelė klaida nesirinkti dėvėtų drabužių parduotuvių, o pirkti tik internetu, greitąją madą ar turguje“, – sakė moteris.
