Su Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros magistrante A.Česnavičiūte kalbėjomės apie drabužio prigimtį bei vyraujančius aprangos stereotipus.
– Esame įpratę drabužius skirstyti į vyriškus ir moteriškus. Tačiau jūs teigiate, jog perskyros neturėtų būti. Kodėl?
– Drabužis neturi lyties, nes tai nėra gyva būtybė, o daiktas, sukurtas žmogaus. Tai, kad drabužiai yra vyriški ar moteriški, yra paties žmogaus sukonstruotas teiginys.
– Tačiau jeigu šis konstruktas tapo visuotinas, galbūt ne be pagrindo? Ne paslaptis, jog vyriškas ir moteriškas apatinis trikotažas tikrai skiriasi...
– Taip, tačiau juk ne visi drabužiai skiriasi lyčių atžvilgiu, ką ir noriu pabrėžti. Yra daug universalių drabužių, tokių kaip kelnės, megztinis ar marškiniai, kurie lentynose yra sudėlioti pagal lytis, nors juos vienodai gali nešioti visi.
Pavyzdžiui, scenos žvaigždė ir androgeniškos mados ikona – Davidas Bowie – savo scenine apranga išreiškė ne tik originalumą, bet ir suteikė visuomenei progą permąstyti savo požiūrį į drabužį bei lytiškumą. Jo 8-ojo dešimtmečio pradžioje sukurtas Ziggy'io Stardusto įvaizdis yra nenusakomos lyties.
– Ar neteko drabužių parduotuvėje matuotis vyriškų drabužių ir išgirsti konsultanto (-ės) pastebėjimo, jog matuojatės rūbą iš „svetimo“ skyriaus?
– Teko (juokiasi). Kažkada būdama Londone ieškojau vyriškų marškinių. Taip nutiko, jog jie kabėjo šalia vyrų persirengimo kabinų, tad ten ir nuėjau matuotis.
Priėjusi konsultantė mane palydėjo į moterų kabiną ir patikslino, jog marškiniai yra vyriški, pasiūlė apsidairyti moterims skirtoje sekcijoje. Tačiau padėkojau ir atsisakiau. Deja, toks požiūris yra vyraujantis.
– Kurios lyties atstovai, jūsų pastebėjimu, ne taip griežtai žvelgia į vyrų ir moterų rūbų perskyrą?
– Apklausos, kurias esu vykdžiusi, parodė, jog eksperimentuoti labiau yra linkusios moterys. Jos kartais skolinasi drabužius iš vyro spintos, nekreipdamos dėmesio į drabužių lytiškumą.
Prie to yra prisidėjusi aukštoji mada, kuri šiandien moterims siūlo daug vyriško įvaizdžio. Na, o vyrai vis dėlto vengia „moteriškesnių“ drabužių, ar tokio įvaizdžio, būtent dėl vyraujančių stereotipų ar baimės, jog „moteriškesnė“ apranga aplinkiniams gali sukelti diskusijas dėl jų lytinės orientacijos.
– Pavyzdžiui, pamačius vyrą su sijonu?
Tik mūsų europietiškas požiūris diktuoja, jog sijonas – moteriškas rūbas. Tai nėra tiesa.
– Būtent. Aš savo kolekcijoje kaip tik esu sukūrusi universalų sijoną, kuris tinka ir vyrams, ir moterims. Jeigu pažvelgsime į istoriją, tai sijonus nešiodavo ne tik moterys, bet ir kariai su šarvais, kuriems buvo būtinas laisvas ir patogus drabužis.
Sijonus kitose kultūrose vilki ir vyrai, ir moterys. Tik mūsų europietiškas požiūris diktuoja, jog sijonas – moteriškas rūbas. Tai nėra tiesa.
– Kaip vadinasi jūsų kolekcija? Kokias idėjas norite perteikti savo kuriamais drabužiais?
– Kolekcijos pavadinimas – „UniCos“. Tai – universalių laisvalaikio drabužių kolekcija, kuri skatina žmogų ieškoti naujų išraiškos priemonių, atsisakant stereotipinio požiūrio į drabužiams priskiriamą lytiškumą.
– Kokią tekstilę, jos apdirbimo technologijas naudojote kurdama savo rūbų liniją?
– Naudoju dirbtinę odą, vilną ir dvipusį audinį, kurio apačioje yra natūralus audinys, o viršuje – sintetika. Viršutinį paviršių deginu, o vėliau uždažau tamsoje šviečiančiais dažais ir tokiu principu išgaunu autentiškas faktūras.
– Kodėl nusprendėte audinį dažyti tamsoje šviečiančiais dažais?
– Mano kolekcijos įkvėpimo šaltinis yra žmogaus kūnas, ir joje fokusuoju dėmesį į universalias kūno dalis, kurias stilizuotai ar idėjiškai iškeliu į rūbo paviršių.
Pats rūbas tamsoje šviečia todėl, kad ir žmogus gyvena naktinį gyvenimą, kuriame paprastai drabužiai tiesiog išnyksta tamsoje ir lieka nematomi. O šiuo atveju tiek žmogus, tiek rūbas tampa matomas ir išraiškingas.
Praėjusiais metais grupei „Cats in Cosmos“ kūriau sceninę aprangą, kuri taip pat šviečia tamsoje. Tai tapo mano kūrybos bruožu, kurį naudoju įvairiuose kūrybiniuose žanruose.
