– Odeta, kada pradėjai domėtis dizainu?
– Savo istoriją turbūt pradėčiau nuo tada, kai man buvo septyneri metai. Mano mama yra konstruktorė – siuvėja ir tuo metu siuvo namuose. Dar būdama vaikas susidomėjau tuo ir prašiau mamos, kad leistų ir man pabandyti. Aišku, pirmos siūlės buvo labai kreivos, bet tai vis tiek mane įtraukė. Mano sesuo buvo gyvas modelis. Siūdavau jai sukneles, bandydavau priderinti medžiagas, vėliau liepdavau eiti lyg per podiumą. Tada ir prasidėjo visas mano kelias.
– Ar prisimeni savo pirmąjį sukurtą drabužį?
– Pirmas drabužis buvo suknelė. Ją pasisiuvau būdama devintoje – dešimtoje klasėje. Nebuvo ji labai įspūdinga, paprasta juoda klasikinė suknelė, bet vis dar ją laikau savo spintoje.
Pats pirmasis projektas, nuo kurio ir prasidėjo mano visa karjera – baroko stiliaus įkvėpta kolekcija „XVII“, kurią kūriau savo bakalauro darbui. Ji susilaukė nemažai dėmesio ir atvėrė man naujas galimybes.
– Iš kur semiesi idėjų savo dizainams?
– Manau, kiekvienas menininkas inspiracijų savo darbui randa aplink save. Kartais dizainai gimsta spontaniškai, gaminio eigoje atsiranda naujos detalės. Dažnai prieš miegą matau viziją kaip tas drabužis turėtų atrodyti, tada imu ir kuriu. Vienos krypties, iš kur semiuosi idėjų, neturiu.
Pavyzdžiui, kuriant „Šeškių“ koncertinį įvaizdį pati idėja kilo vienos iš repeticijų metu. Aišku, dizainerio kūrimo kelyje yra svarbus ir stilisto įsikišimas, nes jis tave nukreipia, kad neprikurtum nereikalingų detalių, kurios klientui gali ir nepatikti. Idėjos kartais gimsta neįtikėtinu būdu.
– Ar pati save laikai menininke?
– Manau, dizaineris turi turėti meno gyslelę. Mados dizainas yra priskiriamas prie meno krypčių. Mano mama yra konstruktorė – siuvėja, o tėtis stalius, tai iš dviejų menininkų gimė dar viena menininkė. Anksčiau labai bijojau menininko sąvokos, bet dabar man ji visai patinka.
– Kokia mėgstamiausia dalis kuriant: eskizų kūrimas, audinių paieška ar pats siuvimas?
– Audinių paieška yra sunkiausias dalykas, nes esi įpareigotas pasirinkti tinkamą medžiagą. Man tai labai sunkiai sekasi. Peržvelgus mano visus kurtus drabužius, jų medžiagas, atrodo, kad pasirinkau audinius, iš kurių neįmanoma siūti. Pats maloniausias dalykas – pats siuvimas ir drabužio kūrimas. Nesvarbu kokį eskizą buvai nusipiešęs, vis tiek siuvimo eigoje atsiras naujos detalės.
– Kiek laiko užtrunka sukurti vieną drabužį?
– Labai priklauso nuo gaminio sudėtingumo, bet jeigu paprastesnis drabužis, man užtenka apie 5–7 valandų. Jeigu gaminys sunkesnis, tai gali užtrukti apie 20 valandų ir net daugiau. Turbūt trumpiausias laiko tarpas, per kurį turėjau pasiūti drabužį, buvo Nombeko Augustės suknelė Vilniaus gimtadieniui. Turėjau tris dienas išsirinkti audinį, pasiūti visą gaminį su primatavimais.
– Koks yra didžiausias sunkumas siuvant drabužius?
Dabar su sunkumais turbūt net nesusiduriu. Aišku, tas monotoniškas siuvimas vargina, kartais net nebesinori sėstis prie siuvimo mašinos. Esu perfekcionistė ir atrodo, kad kiti nesupras mano idėjos, taip kaip ją matau aš, todėl darau viską pati. Seniau didžiausias sunkumas buvo siūti švarkus. Siuvant švarką reikia gerai išformuoti apykaklę ir įstatyti rankoves. Tada tai atrodė neįmanoma, bet vis tobulėji ir tie dalykai, kurie seniau sekėsi sunkiai, tampa įveikiami. Viskas įmanoma, tik reikia įdėti darbo.
– Kokį projektą laikai savo didžiausiu pasiekimu?
– Bakalauro darbui kurtą kolekciją „XVII“ įkvėptą baroko stiliaus. Iš pradžių ja pati nelabai tikėjau, nes ir dėstytojai nebuvo labai suinteresuoti mano darbu. Nors pati nemėgau tos kolekcijos, bet gavosi, kad ji suteikė man labai daug galimybių ir jos dėka dabar esu čia. Stilistė Gabija Mikalauskaitė tuo metu dirbo su grupės „Šeškės“ muzikiniu vaizdo klipu, ir prisiminė mano kolekciją. Ji labai atitiko klipo stilistiką ir taip gavosi, kad mano kurti drabužiai atsidūrė klipe. Sakyčiau, kad čia buvo sėkmės reikalas bei atsidūriau laiku ir vietoje. O tada jau kūriau sceninius rūbus ir „Šeškių“ koncertiniam turui.
Kitas labai pasisekęs projektas – vestuvinės suknelės. Kūriau sukneles fotosesijai, o nuotraukos buvo išspausdintos vestuvių žurnale.
– Kada prasidėjo tavo bendradarbiavimas su Nombeko Auguste?
– Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo, kai viena studentė iš kolegijos mane jai parekomendavo. Ji pati tuo metu buvo išvykusi, todėl negalėjo kurti Nombeko Augustei drabužių. Pirmas mūsų projektas buvo balta suknelė Vilniaus gimtadienio renginiui. Nuo tada ir prasidėjo visas kelias. Aš jai parodžiau porą savo darbų, kuriais nelabai tikėjau, bet Nombeko jie patiko. Sukūriau jai drabužius „Eurovizijos“ atrankoms, „M.A.M.A.“ apdovanojimams.
– Ar mėgsti siūti drabužius sau, ar vis dėlto renkiesi juos įsigyti parduotuvėje?
– Labai nemėgstu sau siūti, nes labai sunku daryti primatavimus sau. Einu į parduotuvę, bet ten dažniausiai nieko nerandu ir tada tenka siūti pačiai. Nebuvo nei vienos šventės, kurioje būčiau ne su savo kurtais drabužiais. Suknelių, kurias pasisiuvu pati, parduotuvėje nenusipirksi ir žinau, kad jos bus vienetinės ir išskirtinės.
– Ar esi laiminga kurdama drabužius kitiems?
– Prieš pusantrų metų buvau didelėse abejonėse, nežinojau ar esu ten, kur turėčiau būti. Su kiekvienu nauju klientu, kuris apsirengęs mano drabužiais jaučiasi gerai, o jo veide atsiranda šypsena suprantu, kad aš myliu savo darbą ir esu ten, kur ir turėčiau būti.
