„Verslo sąmoningumas auga, tačiau, deja, dažnai tik susidūrus su pasekmėmis. Visai neseniai vykome atlikti avarinio vamzdžių valymo į vieną restoraną, kuriame riebalai užkimšo nuotekų sistemą pačiu netinkamiausiu metu – per dienos pietus, kai klientų srautas būna didžiausias. Tokiais atvejais veiklą tenka stabdyti, o nuostoliai būna reikšmingi“, – teigia bendrovės aplinkos tvarkymo verslo vadovas Rokas Romanovas.
Prasčiausiai tvarkosi maži restoranai
Pagal galiojančius reikalavimus riebalų gaudyklės turi būti įrengiamos ten, kur į nuotekas per parą patenka daugiau kaip kilogramas riebalų. Įmonės atstovo teigimu, geriausiai šio reikalavimo laikosi didieji prekybos tinklai ir prekybos centrai, o restoranų sektoriuje situacija yra kur kas įvairesnė.
„Didžiuosiuose prekybos centruose veikiančios maitinimo įstaigos dažnai naudojasi bendra pastato riebalų gaudyklių sistema, todėl ten problemų kyla retai. Daugiausia iššūkių matome mažesniuose, savarankiškai veikiančiuose restoranuose ar kavinėse, įsikūrusiose atskirose patalpose“, – pastebi R. Romanovas.
Specialistas atkreipia dėmesį, kad problemų kyla ne tik dėl neįrengtų gaudyklių, bet ir dėl netinkamos jų priežiūros. Kiekviena riebalų gaudyklė turi gamintojo nustatytą aptarnavimo periodiškumą – vienas rekomenduojama valyti kas du mėnesius, kitas – kas pusmetį. Vis dėlto dalis verslų šias rekomendacijas ignoruoja ir priežiūrą atlieka rečiau.
„Kai gaudyklė laiku neištuštinama ir neišvaloma, ji persipildo, praranda savo funkciją ir galiausiai sukelia tas pačias problemas, kurių turėjo padėti išvengti. Tada tenka kviesti avarines tarnybas ir spręsti daug brangiau kainuojančias pasekmes“, – sako jis.
Anot R. Romanovo, argumentas, kad riebalų gaudyklės yra per brangios, dažnai neatitinka realybės. Paprasčiausią po kriaukle montuojamą gaudyklę galima įsigyti už mažiau nei 500 eurų, o jos periodinė priežiūra dažniausiai kainuoja apie 100–150 eurų.
„Tai nėra didelė investicija, palyginti su nuostoliais, kurių gali sukelti užsikimšusi nuotekų sistema ar priverstinis veiklos sustabdymas“, – pabrėžia įmonės atstovas.
Neatsakingumo kaina – 2 tūkst. avarijų
Didžiausios šalies vandentvarkos bendrovės „Vilniaus vandenys“ duomenimis, maisto sektorius išlieka vienu iš nuotekų taršos šaltinių. Bendrovė reguliariai tikrina daugiau nei 500 įmonių nuotekas.
Vien per pirmąjį šių metų pusmetį Vilniaus nuotekų valykloje buvo sutvarkyta apie 30 tonų riebalų. Specialistai perspėja, kad į kanalizaciją pilami riebalai ne tik užkemša vamzdynus, bet ir didina aplinkos taršos riziką. Užsikimšus vamzdžiams, nuotekos gali išsilieti į aplinką, teršti vandens telkinius, mažinti deguonies kiekį vandenyje bei kenkti žuvims ir kitoms vandens ekosistemoms.
„Patekę į vamzdyną, riebalai limpa prie sienelių ir stingdami virsta kamščiais, kurie gadina tiek mūsų namų, tiek viso miesto nuotekų tinklą. Išmestas į atliekų konteinerį maistinis aliejus taip pat pridaro žalos – jis užteršia kitas atliekas ir apsunkina jų perdirbimą. Abiem atvejais už netinkamą maistinių riebalų tvarkymą galiausiai sumoka visi gyventojai“, – sako „Vilniaus vandenų“ komunikacijos vadovė P. Pupinytė-Bružienė.
Pasak jos, dar didesnių išlaidų pareikalauja dėl riebalų ir kitų į kanalizaciją patenkančių atliekų sukeltos avarijos. Vien sostinėje jų kasmet fiksuojama apie 2 tūkstančius, o avarijų likvidavimui ir vamzdynų valymui įmonė per metus išleidžia iki 800 tūkst. eurų.
Riebalai virsta energija
„Ecoservice“ atstovo teigimu, vienas dažniausių mitų – įsitikinimas, kad riebalų gaudyklė yra tik papildomos išlaidos, o ne būtina verslo infrastruktūros dalis.
„Turime keisti požiūrį į riebalus – tai ne tik atliekos, galinčios užkimšti vamzdynus ar apsunkinti nuotekų valymą. Tinkamai surinkti ir perdirbti jie tampa vertinga žaliava, iš kurios galima pagaminti energijos ar trąšų“, – pabrėžia R. Romanovas.
Vien ši įmonė per metus iš riebalų gaudyklių surenka apie 450 tonų atliekų. Apie 80 proc. surinktų riebalų nukeliauja biodujų gamybai, o likusi dalis panaudojama kompostui. Pastarojo kiekiai mažesni ir dėl sezoniškumo – kompostavimo procesai aktyviausiai vyksta šiltuoju metų laiku.
Iš 450 tonų riebalų galima pagaminti apie 80–100 tūkst. kubinių metrų biodujų, kurios vėliau naudojamos elektros ir šilumos gamybai. Tikslus kiekis priklauso nuo riebalų sudėties ir juose esančio vandens kiekio – kuo atliekos sausesnės, tuo daugiau energijos galima iš jų išgauti.
Specialistas pastebi, kad Europos šalyse surinktų riebalų panaudojimo galimybės dar platesnės. Pavyzdžiui, dalis panaudotų riebalų perdirbama į biodyzeliną, kuris naudojamas transporto sektoriuje kaip iškastinio kuro alternatyva.
Lietuva Europos kontekste pagal surenkamų riebalų kiekį laikoma vidutinioke – mus lenkia didžiosios valstybės, tokios kaip Vokietija ar Lenkija, tačiau Baltijos šalių regione Lietuva išlieka tarp lyderių.
