Kur kas mažiau žinoma, kad iki šiol šio krašto šeimininkės gamina ir kur kas rafinuotesnius, „bajoriškus“ patiekalus. Pavyzdžiui, plikytą kugelį, kuris neretai būdavo net puošiamas riešutų ar sėklų ornamentais, todėl labiau priminė pyragą nei mums visiems žinomą bulvių plokštainį.
Apie kulinarinį ir kitą žemaitišką paveldę, kurį iki šiol puoselėja Šilalės krašto gyventojai, 15min papasakojo Žemaitiškų etninių tradicijų puoselėtoja ir Šilalės rajono savivaldybės Kultūros centro meno kolektyvo „Gers smuoks“ vadovė Ilona Raudonienė, pasidalinusi ir Velykų stalui skirtos anties, mirkytos aluje, receptu.
„Prisidirbsi ne tu, bet mūsų giminės vaikas“
„Esu vietinė, gimusi Šilalės rajone. Ir iki pat pro-pro-prosenelių atseku, kurie gyveno Upynoje, Petkalnio kaime. Visas mano gyvenimas sukasi Šialės rajone“, – sako Ilona Raudonienė, Žemaitiškų etninių tradicijų puoselėtoja ir Šilalės rajono savivaldybės Kultūros centro meno kolektyvo „Gers smuoks“ vadovė.
Pasak jos, Šilalės krašte iki šiol išsaugota labai daug senųjų tradicijų, kurios perduodamos iš kartos į kartą. „Pagarba savo protėviams, vyresniesiems, papročiams. Mes nesame tiek supasaulėję, kad pamirštume tai, ko mokė tėvai ir seneliai. Autobuse jaunimas užleidžia vietą vyresniam žmogui, į vyresnį žmogų jaunesnis kreipiasi „jūs“. Visur girdėti žemaitiška kalba – nors kiti sakytų „tarmė“, bet mes sakome „kalba“. Gyvi ir virtuvės papročiai, perimti mamų iš močiučių, o vaikų – iš tėvų“, – kalbėjo I.Raudonienė.
Ji įsitikinusi – žemaitiškų tradicijų ir paveldo puoselėjimas namuose svarbus, tačiau labai daug kas priklauso ir nuo kitoje aplinkoje (darželiuose, mokyklose) esančių asmenybių.
„Jeigu toks žmogus yra, jis tradicijas puoselės ir perduos, pats degs ir mokės uždegti tuo kitus. Vaikai labai greit perima visa tai. Žinoma, labai svarbu ir tai, kad namuose pas mus laikomasi tradicijų: ir Verbų sekmadienis, ir visi velykiniai papročiai – šeimos kartu eina į bažnyčią, ruošia maistą ir švenčia namuose. Aišku, jaunimui yra pagundų be proto daug. Bet kada tu užaugi su tam tikra tvarka, tradicija, tai tampa neatsiejama nuo tavęs“, – sakė pašnekovė, pateikusi savo pačios pavyzdį.
„Aš užaugau „ant vieno kiemo“ su seneliais. Nuo mažens mačiau pavyzdį, kaip reikėtų elgtis su vyresniais žmonėmis, visuomenėje. Šilalės rajone iki šiol sakoma: „Vaikeli, jei ką nors prisidirbsi, žinok, kad prisidirbsi ne tu – prisidirbs mūsų giminės vaikas.“ Tai yra įpareigojimas elgtis atitinkamai, nes padarysi gėdą visai giminei. Mažame krašte visi vieni kitus pažįsta, todėl svarbu, „ką žmonės pasakys“. Tai pas mus dar gyva“, – teigė Šilalės rajone gyvenanti žemaitiškų tradicijų puoselėtoja.
Plikytas kugelis – ne talkų, bet „išeiginis“ patiekalas
Prakalbus apie kulinarinį paveldą, I.Raudonienė patvirtina, kad namuose iki šiol gaminama pagal „promočiučių“ receptus, tarp kurių – ir tik Šilalės kraštui būdingi patiekalai. Pavyzdžiui, plikytas „bajoriškas“ kugelis.
Pasak jos, anuomet Šilalėje buvo daug dvarelių. Ten tarnavę vietiniai kai kuriuos receptus „parsinešė“ ir į savus namus. Plikytas kugelis – vienas tokių patiekalų.
„Upynos, Kaltinėnų krašte kugelis buvo ne talkos, bet „išeiginis“ valgis. Jo paruošimas skiriasi tuo, kad bulvių tarkiai turi būti nuplikyti verdančiu pienu. Dėl to kugelis iškepa minkštas, purus ir baltas. Į nuplikytus tarkius būtinai dedama grietinės (dėl rūgštelės), sviesto ir mėsos – tokios, kokios turėdavo tuo metu“, – pasakojo I.Raudonienė.
Tiesa, kugelį kepdavo ir talkoms, tačiau tuomet jis gamintas „paprastai“, be plikymo pienu. „Bet, jei norėdavo padaryti šventišką variantą, būdavo tik plikytas. Tokį kugelį mūsų krašte kepdavo ir bajorams, ir klebonui jo gaspadinė. Išeidavo toks bulvių pyragas – tokią formą turėdavo išimtas iš skardos“, – sakė pašnekovė, pridūrusi, kad neretai toks „proginis“ kugelis būdavo ir papuošiamas:
„Mūsų krašte dar yra tradicija puošti kugelį. Šitą tradiciją atgaivino buvusi mokytoja, istorikė Regina Mickuvienė, taip pat Obelyno bendruomenės pirmininkė Silvijana Trijonaitienė. Rugpjūčio mėnesį Obelyne vyksta „Kugelinės“, kur galima pamatyti šią tradiciją ir paragauti puošto kugelio.“
Kuo puoštas kugelis? Tuo, kas tuo metu būdavo namuose: riešutais, grybais, iš kurių ant kugelio viršaus būdavo išdėlioti ornamentai. Iš esmės puošybai tinka viskas, kas yra namuose ir valgoma.
Pasak I.Raudonienės, plikytas kugelis – ypatingas patiekalas ir jų šeimoje. „Vilniuje gyvenantys sūnus ir dukra, kada grįžta, prašo – „mama, būk gera, pakepk kugelį.“ Aišku, mano kugelis, keptas orkaitėje netoks – mano močiutė kepdavo duonkepyje pečiuje, tai skonis būdavo intensyvesnio skonio. Bet mano šeima jį mėgsta“, – sakė moteris.
Kūčioms – silkė su „morkais“, Velykoms – antis ar žąsis, mirkyta aluje
Šilalės krašte iki šiol populiarūs ir kiti tradiciniai žemaitiški patiekalai. Poros jų receptus I.Raudonienė atskleidė.
„Šeimininkės tradiciškai iki šiol ruošia silkę: ant sausos keptuvės pakepinamos lukštentos saulėgrąžos. Jas išėmus, į keptuvę pilama truputį aliejaus ir keletą minučių kepinami smulkiai supjaustyti svogūnai ir tarkuoti „morkai“ (morkos – past.). Baigiant daržovėms suminkštėti, dedami grybai – tokie, kokių turi. Daržoves su grybais atvėsinus ir sumaišius su saulėgrąžomis, į visa tai sudedama smulkiai pjaustyta silkės filė. Mano močiutė daržoves gardindavo šaukštu pomidorų padažu. Ankstesniais laikais jo nedėdavo“, – receptu, kurį turbūt mintinai žino kiekviena šio krašto šeimininkė, pasidalino moteris.
Nors tai tradicinis Kūčių patiekalas, ji neslepia, jog vyrui užsiprašius silkę su „morkais“ paruošia ir kitomis progomis arba be progos. Kai kas šį patiekalą dar pagardina mirkytomis razinomis.
Tuo metu Velykoms kasmet ruošia kitą Šilalės regiono kulinarinio paveldo patiekalą – keptą antį ar žąsį, mirkytą aluje.
„Šitas receptas yra mūsų šeimos. Mano proseneliai tarnavo Upynos dvarelyje ir ten Velykoms visada kepdavo antį arba žąsį – tokį paukštį, kokį turėdavo. Parą laiko antis arba žąsis būdavo mirkoma naminiame aluje. Šiais laikais galima naudoti ir įprastą, pirktinį alų.
Aš išbandžiau – pasiteisino. Tereikia gilesnio indo, kad skystis paukštį pilnai apsemtų. Parą reikia palaikyti šaltoje vietoje. Tuomet ištrauktą antį ar žąsį įtriname prieskoniais, sviestu. Į vidų dedame arba rūgščius obuolius (seniau žmonės turėdavo ir dėdavo raugintų obuolių), galima dėti raugintus kopūstus. Kepti lėtai ant vidutinės ugnies. Alaus poskonio lieka, bet minkšta mėsa dėl to dar skanesnė. Velykų stalui pas mus visada būdavo arba antis, arba žąsis. Ir taip – šaldiklyje jau turiu antį“, – juokėsi I.Raudonienė, su kuria kalbėjomės artėjant Velykoms.
