Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 26, 09:00

Danguolė ir Vaidas atnaujino seną sodybą: „Darbo daug, bet čia jautiesi kaip rojuje“

Palomenės kaime Danguolė ir Vaidas sodybą, kurią puoselėja jau daugiau kaip 12 metų, pavadino Dangišku ūkeliu. Kodėl Dangiškas? Ogi nuo vardo Danguolė ir dėl to, kad čia pora jaučiasi kaip rojuje.
„Dangiškas ūkelis“
„Dangiškas ūkelis“ / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.
Temos: 5 Namas Sodyba Sodas Ūkis
Daugiau

Daugiau kaip 87 arų, iš kurių 43 namų valdos, sklype atsiveria nuostabūs vaizdai, erdvė ir tikra galybė – miškas, paskendęs horizonte, kvepiančios pievos, o šalia dar teka ir Lomenos upelis – ko daugiau norėti, kad patirtum tą rojaus jausmą?

Sodyba kadaise priklausė Danguolės močiutei ir ilgą laiką buvo apleista, tad šeimininkams teko kaip reikiant paplušėti, kad ją prikeltų naujam gyvenimui. Tiesa, sodyboje savo vaikystę iki septynerių leido ir pati Danguolė, tad jai ši vieta labai artima, sava ir jauki. Visus darbus pora sodyboje atlieka patys, tačiau jie niekada nesibaigia – kasmet yra, kur pridėti ranką. Šiandien čia galima pamatyti viską – auga šilauogės, pomidorai, gausybė krūmų ir vaismedžių, kvepia jazminai, stovi išskirtinis šiltnamis, svečių namelis ir kur bepasisuksi – vis kas nors žydi, džiugina širdį ir vilioja.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Dangiško ūkelio šeimininkai Danguolė ir Vaidas
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Dangiško ūkelio šeimininkai Danguolė ir Vaidas

Pradžia – prieš 12 metų

Vaidas juokiasi – kiekvieną kartą atvažiavęs į sodybą jis eina „džiaugsmo ratą“. „Norisi pasidžiaugti, kas įvyko naujo – kas pražydo, užaugo, o ką audra palietė, tad kartais tas džiaugsmas nebūna džiaugsmas“, – kalba sodybos šeimininkas.

Pora gyvena Kaune, o laisvu laiku atvyksta į Palomenę, tačiau ir mieste turi namus, žemės lopinėlį, tad darbų užtenka. „Dabar mes dirbame vienu du, nors anksčiau dar ir mama, kuriai 79 metai, padėdavo, o Vaidas tėtį (88 metai) atsiveždavo gamta pasidžiaugti“, – sako Danguolė.

Ji pasakoja, kad sodybą, kurią dabar taip myli, pardavinėjo, buvo netgi atsiradęs klientas, kuris davė rankpinigius, tačiau taip ir negrįžo. „Kai jis negrįžo, tai priėmiau kaip ženklą, kad sodybos neparduosiu, – nusprendžiau, kad pati gyvenime kažkada užsiimsiu jos tvarkymu. Kai susipažinome su Vaidu, važiavome grybauti.

Tąkart sustojome obuolių toje sodybėlėje, kurios nuo kelio net nesimatė – ji buvo labai apaugusi įvairiais krūmais ir medžiais, aplink vyniojosi ir galinga vynuogė. Vaidas net nepatikėjo, kad ten gali būti namelis, taip viskas buvo paskendę krūmuose, avietėse, slyvose ir dilgėlėse. Tuo ir baigėsi mūsų pirmasis pasimatymas su sodyba“, – prisimena pašnekovė.

Dangiško ūkelio pavadinimą sugalvojo Vaidas

Kadangi pora savo ūkelio atnaujinimu ir kūrimu dalijasi socialinėje erdvėje, sako, kad reikėjo sugalvoti pavadinimą. Čia ir pasitarnavo Danguolės vardas bei žmonių komentarai, kad viskas jame atrodo kaip rojus. „Žinote, nufotografuoji iš vieno kampo, tad atrodo, kad viskas labai gražu ir nesimato, kad kitur šabakštynai ir dar darbo iki ausų“, – juokiasi Vaidas. O darbo tikrai buvo! Reikėjo viską išgenėti ir atlaisvinti vietos naujiems projektams.

Kartais pora pasiginčija, ką ir kur pasodinti. Pavyzdžiui, prie iškasto tvenkinio vyrauja vėjai, todėl Vaidas norėtų užsodinti medžiais, o Danguolė mano, kad geriau šią vietą palikti atvirą ir mėgautis erdve.

„Jeigu pažiūrėtume, tai kiekvienas medis ir augalas turi savo istoriją, kaip čia atsidūrė. Tokių augalų, kurie atsirado šiaip sau – nėra“, – pasakoja Vaidas ir parodo aukštutėlius, dangų remiančius beržus, pasodintus prieš 12 metų.

Pora visame kame stengiasi išsaugoti autentiką – tiek sodyboje ir jos aplinkoje, tiek prikeldami daiktus naujam gyvenimui. Jie panaudoja ir tai, ką kiti galbūt išmestų, ir taip sukuria tikrą stebuklą. Be to, šeima, kurdama ūkelį, pasitelkia gamtinės žemdirbystės principus, kurie jiems itin pasiteisino.

Paklaustas, ar ateityje įsivaizduoja save visą laiką gyvenant kaime, Vaidas atsako, kad ateitį prognozuoti sunku, nes abudu su Danguole save laiko ir miestiečiais: „Aš pats užaugau mieste, esu tikras asfalto vaikas, Danguolė nuo 6-erių gyveno Kaišiadoryse. Be to, čia neturime tų patogumų, prie ko esame pripratę: vanduo – šulinio, tualetas – lauko. Aišku, viskas padaroma, bet kol nėra didelio poreikio, tol viską paliekame ateičiai, juolab kad manyje rusena ta meilė kaimui“, – sako pašnekovas.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“

Po to, kai Vaidas pirmą kartą pamatė trobelę, apaugusią medžiais, kitais metais pora nusprendė imtis darbo. Danguolė priduria, kad kai per trumpą laiką mirė jos brolis ir tėtis, norėdama pagelbėti mamai jaustis geriau, ji atsiveždavo ją į sodybą, kad užsiimtų įvairiausiais darbais. Taip pamažu ūkelis pradėjo įgauti naują veidą ir virsti poilsio ir atsipalaidavimo vieta.

Pavyzdžiui, lauko virtuvėlė, kuri buvo visai nedidukė, virto sandėliuku ir svečių nameliu, tiesa, prieangy Vaidas padarė mažutę erdvę, kad būtų galima gaminti lauke. Jis stengiasi nieko neišmesti, tarkime, vieną obelį nutrenkė žaibas, tad jos mediena panaudota svečių namelio terasoje. O štai kitos obels kamienas liko ir toliau augti šalia, tad taip abudu stogu uždengti kamienai sukūrė priedangą nuo lietaus.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“

Vaidas sako, kad yra visiškas savamokslis ir čia besidarbuodamas patyrė daug pirmų kartų, tačiau jam puikiai sekasi – kaskart gimsta vis įdomesni ir naudingesni daiktai sodybai, pavyzdžiui, krėslai terasoje ar net baro kėdės. „Randu kokią šaką ir jau galvoje sukasi mintys, ką galėčiau sukurti. Jaučiu, kad medis man labai artimas ir darbas su juo man itin patinka“, – kalba Vaidas.

Pora išbandė gamtinę žemdirbystę

Iš pradžių šeimyna net negalvojo, kad ūkelis jiems taps toks artimas. Manė, kad tiesiog kažkiek pasitvarkys, išgenės išvešėjusią augmeniją, pasidžiaugs lauže keptais skanumynais, pastovyklaus. Tačiau ilgainiui pamatė, kad jų daromi darbai įkvepia ir juos pačius, ir net kaimynus, kurie pradėjo džiaugtis tvarkomu ūkeliu – juk ilgą laiką jie pro langus matė vešlius krūmokšnius ir medžius.

„Kepėm tas dešreles ir staiga pradėjome mąstyti, kodėl gi neišnaudojus šios vietos ir žemės, ko nors neužsiauginus? Kodėl negalėtų augti koks agurkas, pomidoras ar salota? Pasakėm sau: pabandom? Pabandom! Taip pamažėle viskas prasidėjo“, – sako Vaidas, kuris pagal specialybę yra bitininkas, kuriantis įvairius vabzdžių viešbutėlius.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“

Šie mokslai jam buvo žingsnis iš miesto pasaulio į gamtą, kur atrado malonumą prisilieti prie žemdirbystės, gėlininkystės ir visų kitų gamtai artimų dalykų. Tačiau didžiausia paspirtimi jam tapo paskaitos viename universitete, kur išgirdo terminą gamtinė žemdirbystė. Tai jam pasirodė labai įdomu.

„Kai susipažinome su Danguole, pasakiau, kad jeigu ką nors auginsime, tai tik remiantis gamtinės žemdirbystės principais. Nors daugelis klaidingai mano, kad gamtinė žemdirbystė reiškia, jog nieko nereikės dirbt, tai kone tinginių užsiėmimas, tačiau tai nėra tiesa – tam, kad mažiau laistytume ir ravėtume, iš pradžių reikia įdėti nemažai darbo, kad vėliau galėtume skinti saldžius vaisius. Mums tam prireikė nuoseklaus 10 metų darbo, kad šiandien to ravėjimo ir laistymo darže būtų mažiau“, – juokiasi Vaidas ir priduria, kad jam labai svarbi ir gyvūnija, tad dėl visokiausių driežiukių ir rupūžiukų tenka ieškoti kompromiso su Danguole.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“

Danguolė priduria, kad visame tame darbe, kurio sodyboje netrūksta, ji atranda ir malonumą, nors kartais taip norisi grįžti į savo butelį ir, kaip sako, nusilakuoti nagus, kad nereikėtų rankų laikyti citrinos sultyse – gi kai sukiši rankas į žemę, paskui jas atplauti sunku.

„Iš kitos pusės, tai jau tik pavasaris atskuba, jau ir mes darome sąrašus, ką auginsime, iš kur žemę vešime“, – sako Danguolė. O Vaidas priduria, kad tai yra vieta, kur galima realizuoti visas savo idėjas.

Ateityje – daug planų ir vabzdžių viešbučių parkas

Nedideliame namelyje šeima stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentikos ir restauruoti bei atnaujinti daiktus, pavyzdžiui, Vaidas naujam gyvenimui prikėlė Danguolės močiutės skrynią.

„Ten, kur šiltnamis, anksčiau stovėjo tvartas su įgriuvusiu stogu, kurį Danguolės mama atidavė nusigriauti. Dabar galvoju, gal paskubėjome, nes tvartas buvo pastatytas iš rąstų, tad juos tikrai būčiau panaudojęs. Juolab kad mums drastiškai trūksta vietos, kur susidėti įvairius rakandus.

Palikome trobelėje ir natūralią rąstų sieną – juos tik nušveičiau ir atnaujinau, nulakavau. Apskritai, kur bepažvelgsi, kiekvienas daiktas, vieta turi savo istoriją. Kad ir trobelės langai – jie buvo išpuvę ir juos reikėjo atnaujinti. Pakeitėme langus – atvažiavo meistrai ir juos įstatė. O tuometis namuko fasadas buvo apkaltas geltonomis išilginėmis lentutėmis, kurios atrodė lyg liniuotės. Meistrai išvažiavo, o mes su Danguole nuėjome pasigrožėti nuo kelio naujais langais. Ir taip žiūrime, ir taip, – langas kreivas ir pasviręs nors tu ką. Grįžtame atgal, pasiimu gulsčiuką, pridedu – ledas, viskas lygiai“, – juokiasi Vaidas.

Tačiau tuo istorija nesibaigė. Pasirodo, namukas statytas ne ant pamatų, o ant didelių akmenų, kurie buvo įkasti trobelės kampuose.

„Pasirodo, tai net ne trobelė, o buvusi pirtis, kuri buvo atvežta ir pastatyta ant akmenų. Aš pasikasiau kaip įmanoma giliau, net po metrą gilyn ir dviejuose kampuose neradau jokių akmenų. Maniau, kad tikrai čia kokia apgaulė, juk akmenų nėra! Dėl to apatinis rąstas gulėjo ant žemės ir paprasčiausiai supuvo, o pats namelis pakrypo – štai ir kreivo lango detektyvas“, – juokiasi Vaidas ir priduria, kad tai pastūmėjo tokiems darbams kaip namelio apšiltinimas ir fasado atnaujinimas.

Pora sako, kad svarbiausia buvo pasidaryti namelį patogų bent pernakvoti, nes nespėdavo atvažiuoti pilna bagažine daiktų ir įrankių, kai žiūrėk, jau saulė nusileido ir jau laikas važiuoti namo. „Taip vargom dvejus metus, o paskui apetitas augo bevalgant, tai vis tvarkom ir tvarkom. Nusprendėme pasidaryti antrą aukštą, nes jo nebuvo, taip pat palikome ir seną pečių – duonkepę, kurį vadiname paršiuku – norėjome terakotinės spalvos, tačiau dažų spalvą mums sumaišė ir ką – turime, ką turime“, – juokiasi Vaidas.

Danguolė priduria, kad ir kur eisi sodyboje, visur bus kokie atradimai, štai ant aukšto rado močiutės lininius siūlus, pakabino išdžiūti, tai kaip išnešė, taip ir kabo kaip dekoras

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./„Dangiškas ūkelis“

Ateityje Vaidas sako, kad norėtų sodybėlėje padaryti vabzdžių viešbutėlių parką: „Man ši tema labai įdomi, tad ir tų vabaliukų namų galima sukurti pačių įvairiausių, be to, tai puiki edukacija“, – sako Vaidas, kartu su Danguole nepaliaujantis kurti.

Dangiškame ūkelyje gimsta pačios įvairiausios idėjos, kurias realizuoja darbščios judviejų rankos, tad ateityje, tikėtina, sodyboje dar pamatysime labai daug įdomybių.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką