Ji teigia, kad laidotuvės šiuo metu vis trumpėja, jų formatas laisvėja, dažnai žmonės pasitelkia ir planuotojus ar laidotuvių vedėjus, kurie šį skausmingą momentą padeda pamatyti kitaip – per išėjusio žmogaus prisiminimus, patirtis ir laimingas gyvenimo akimirkas.
Jeigu netekote artimojo – ką turite žinoti?
Įvykus netekčiai daugelis pasimeta – ką daryti? „Pirmieji žingsniai, ką daryti mirus artimam žmogui, priklauso nuo to, kur jis mirė – ar tai įvyko namuose, ar ligoninėje, ar slaugos namuose. Jei namuose, reikėtų skambinti Bendrosios pagalbos centrui telefonu 112. Tada atvyksta greitoji pagalba ir išrašo dokumentą, patvirtinantį mirties faktą.
Tolimesni veiksmai – skambinti į pasirinktą laidojimo įmonę, kuri galėtų paimti kūną iš namų ir transportuotų į šaldytuvą ar vėsią patalpą. Trečias žingsnis – kreipimasis į šeimos gydytoją. Jis išrašo mirties liudijimą, kurį turint reikėtų važiuoti į laidojimo įmonę ir planuoti bei organizuoti laidotuves“, – žingsnius aiškina Karolina.
Ką daryti, jeigu netekote artimojo, gulėjusio ligoninėje ar slaugos namuose? Planavimas vyksta panašiai, tačiau nereikia skubiai rūpintis mirusiojo kūno transportavimu, kadangi minėtos įstaigos dažnai turi vietas, tinkamas kūnui laikyti.
„Kai išrašomas mirties liudijimas, tuomet vykstama į laidojimo namus. Ten pasirašomas įgaliojimas, kuriuo darbuotojai yra įgaliojami paimti kūną iš ligoninės. Tolimesni veiksmai – laidotuvių organizavimas“, – dalinasi pašnekovė.
Karstas ar urna ir kokioms išlaidoms ruoštis
Kaip pastebi K.Jancevičiūtė, puiku, jeigu žmonės būna aptarę, kokių nori laidotuvių, žino, kokį laidojimo būdą ruošiasi rinktis – ar kremuoti, ar laidoti į žemę, ar pelenus išbarstyti, ar urną laikyti kolumbariume ir pan.
Paklausta apie tai, ką žmonės renkasi dažniausiai – karstą ar urną, ji sako, kad vertinant Lietuvos mastu, tradicinis laidojimas yra populiaresnis negu kremacija.
„Tačiau jeigu žiūrėtume į didmiesčius ir mūsų patirtį, apie 70 proc. laidotuvių vyksta su kremuotais palaikais. Galima drąsiai teigti, kad kremacija populiarėja sparčiai. Tiesa, žmonės su kūnu atsisveikina prieš kremaciją – tą artimiausiems rekomenduojame ne tik mes, bet ir psichologai.
Tokio atsisveikinimo trukmė priklauso nuo situacijos. Gali trukti ir 15 minučių, ir valandą ar ilgiau, kad būtų lengviau priimti patį mirties faktą ir susitaikyti su netektimi“, – kalba Karolina ir priduria, kad su kremuotais palaikais vėliau vyksta viešas atsisveikinimas, trunkantis iki pusantros paros.
Dar viena priežastis, kodėl populiarėja kremacija – Lietuvoje vietų, skirtų laidoti, vis labiau trūksta, sunku surasti vietos naujoms kapinėms, pavyzdžiui, Kaune yra tik vienos veikiančios Vainatrakio kapinės, kuriose leidžiama laidoti naujose kapavietėse, tačiau jos yra tolėliau nuo Kauno miesto centro, o tai daugeliui nepatogu.
Karstus kapavietėje galima laidoti ne tik vienas šalia kito, bet ir vienas ant kito, tačiau pastaruoju būdu laidoti galima tik tada, jeigu paskutinį kartą karstas buvo laidotas ne mažiau kaip prieš 25-erius metus.
Kremuotų palaikų, kitaip urnų, galima palaidoti daugiau nei karstų, todėl kremacija tampa vis populiaresnė. Žmonės, kurie turi savo šeimos kapavietę, bet ten nebėra vietos karstams, gali laidoti urnas savo kapavietėje. Kitaip tariant, laidojant kremuotus palaikus pasirinkimų turime daugiau – nuo kolumbariumo nišos iki išbarstymo.
Kiek kainuoja laidotuvės? „Kaina gali svyruoti nuo 500 iki 5000 eurų. Pasakyti, kokia kaina galutinė yra labai sudėtinga, nes išlaidos priklauso nuo žmonių, kurie organizuoja laidotuves, pasirinkimų. Pavyzdžiui, jeigu žmogus renkasi urną, jau atkrenta transporto nuoma, nešimo paslauga, duobės kasimas kainuoja pigiau“, – kalba pašnekovė pridėdama, kad žmonės gali rinktis ir ekonomišką laidotuvių variantą.
Ji dalinasi ir tuo, kad valstybė artimuosius laidojantiems asmenims skiria 392 eurų vienkartinę laidojimo išmoką, kuri dažnai padengia dalį laidojimo kainos.
Gėlės ir aukos: ką žinoti?
Gėlės yra neatsiejama laidotuvių dalis, tačiau, kaip pastebi laidotuvių organizatoriai, jos ir įvairios kompozicijos, puošiančios karstą ar urną, darosi vis minimalesnės, kuklesnės, mažesnės. Žmonės vis labiau atsižvelgia į ekologiją ir tai, kad visos puokštės bei gėlės turi kažkur nukeliauti, o vėliau viską tai reikia tvarkyti, kas užima nemaža laiko.
„Labai dažnai žmonės prašo, kad ateinantys į laidotuves atneštų vieną ar du gėlės žiedus, tačiau net ir išreiškus tokį pageidavimą yra žmonių, kurie atvyksta su vainikais ir didelėmis puokštėmis. Manau, kad verta atsižvelgti į velionio artimųjų prašymus. Esu girdėjusi tokį posakį, kuriame slypi didelė dalis tiesa – vainiko ar krepšelio dydis niekaip nėra susijęs su žmogaus patiriamu skausmu, tad tikrai didesnis vainikas neišreiškia didesnio liūdesio“, – sako K.Jancevičiūtė.
Ji sako, kad dažnai vietoje gėlių žmonės atneša auką. „Negaliu įvardinti, kokios sumos aukojamos, nes tai yra individualu, tačiau sprendžiant šį klausimą galima atsižvelgti į velionio šeimos finansinę padėtį. Manau, kad auka yra geresnis pasirinkimas nei didžiulės gėlių puokštės ir krepšeliai“, – kalba pašnekovė.
Į aukų rinkimą žmones taip pat reaguoja individualiai. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms aukų dėžutė yra visiškai priimtina, nes tai yra labai patogu: nereikia patiems priimti aukų, o atėjusiems – paduoti į rankas, kas gali būti nejauku ir nepatogu. Kiti sako, kad nenori statyti aukų dėžutės, nes atėjusiems žmonėms gali atrodyti, kad jie įpareigoti paaukoti, nors šiuolaikinėse laidotuvėse auka yra kone įprastas dalykas.
Kur galima išbarstyti pelenus
Remiantis Lietuvos įstatymais, kremuotus palaikus galima išbarstyti Baltijos jūroje ne arčiau kaip 5 km nuo kranto, upėse neurbanizuotose teritorijose – kur nėra gyvenamų/negyvenamų pastatų.
„Vilniuje Liepynės kapinėse įrengtas pelenų barstymo laukas, kur taip pat galite išbarstyti pelenus. Žmonės tuo vis labiau domisi, ypač, jeigu neturi galimybės prižiūrėti kapavietės, gyvena užsienyje, o kartais tai būna velionio valia“, – kalba pašnekovė.
Ir pačios laidotuvės, taip ir kapo tvarkymas tampa vis tvaresni ar minimalesni. „Dažnai kapas uždengiamas plokšte, augalų mažėja arba sodinami daugiamečiai, kurie reikalauja mažiau priežiūros. Patys augalai sodinami ir į vazonus ar atskiras zonas, likusios zonos gali būti papuoštos akmenukais, skalda, plokšte ir pan.“, – sako K.Jancevičiūtė.
Ji pabrėžia, kad jau ne vienerius metus populiarėja įkapės – atsisveikindami žmonės deda ir gėles, ir asmeninius daiktus, ir laiškus, papuošalus ar pan.
„Naujiena laidotuvių planavime vadinčiau laidotuvių asistento paslaugą, kuri gelbsti velionio artimuosius, nes nuima atsakomybę ir rūpesčius nuo jų pečių. Asistentas ar kitaip laidotuvių vedėjas koordinuoja visą eigą, prireikus padeda išspręsti kilusias problemas ar klausimus. Į laidotuves susirinkę žmonės dažnai būna pasimetę, kadangi jos vyksta nedažnai, nežino, ką sakyti, kur eiti, kur padėti gėles ar auką, o visam tam pagelbsti laidotuvių vedėjas“, – sako K.Jancevičiūtė.
Ji dalinasi, kad populiarėja ir personalizuotos laidotuvės, kai stengiamasi sukurti jaukius prisiminimus apie išėjusį žmogų, pasidalinti atsiminimais. Po pandemijos gedulingi pietūs taip pat išlaiko savo pozicijas, jie yra organizuojami, tačiau kur kas mažesniame šeimos rate nei buvo įprasta. „Personalizuotose laidotuvėse prisimenamas velionio gyvenimas, jo asmenybė, pomėgiai, patirtys, todėl emocijos nebūna tokios slogos ir tai, mano nuomone, padeda sukurti šiltą, asmenišką laidotuvių atmosferą. Tikiu, kad toks požiūris vis populiarės ir gal net taps tradicija ateityje“, – sako K.Jancevičiūtė.
