Kaip šiandien, dar atsimenu tavo šypseną ir linksmas tavo akis nešant mano daiktus nuo autobuso iki mano gatvelės. Niekada nepamiršiu, kaip jau tada po truputį tave įsimylėjau. Bet, kaip ir per visą mūsų istoriją, taip ir tada tavo gyvenime buvo kita mergina.
Viskas, atrodo, prasidėjo taip nekaltai – važiuojam namo iš mokyklos, aš vežu brolio kuprinę, nes jam treniruotės krepšinio, išlipu – ir tu staiga pasiūlai panešti mano daiktus. Pirma mano šypsena tada skirta buvo tau, pirmas „ačiū“ ir pirmas tada ištartas „iki“.
Bėgo savaitės, važiuodami kartu namo mes nuolat šnekučiuodavomės, bet jau tada žinojau, kad tarp mūsų nieko negali būti – juk jau antrus metus draugavai su kita...
Galiausiai – jūsų išsiskyrimas. Tarsi žaibas iš giedro dangaus. Buvai toks liūdnas, sužeistas ir nelaimingas, bijojau ir šnekinti tave. Tada tu užsidarei savyje, kaip tavo draugai pasakojo, net ant savų pykai, buvai pilnas pagiežos. Suprantu, visgi labai mylėjai ją...
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Įsivaizdavau ją kaip būsimą žmoną. Bet liko paniekinti jausmai ir tuščios lentynos“
Ilgai visai nebendravome, ir beveik viskas iš galvos taip ir išgaravo – taip pat greitai, kaip atsirado. Vis tik atėjo šventinis vakaras, vyko didelis renginys mažame miestelyje – karnavalas. Dar ir šiandien nežinau, džiaugiuosi, ar visgi gailiuosi, kad tą vakarą išėjau į lauką guosti draugės dėl nelaimingos meilės, apsirengusi vien plona palaidine ir segėdama trumpą sijonuką...
Atsiradai lyg iš niekur ir nusišypsojęs davei man savo megztinį. Tą patį vakarą iš kažkur susiradai mano numerį, vėliau parašei ir pradėjome vėl bendrauti. Vėl atsirado jaudulys, o ir šypsena vis nedingo nuo mano veido.
Gyvenome viename kaimelyje, ten pat lankėme mokyklą, bet dar ir dabar nesuprantu, kodėl nėjome susitikti? Tapau prieš tave nebedrąsi... Kai prisėsdavai šalia, atrodė, širdis iš krūtinės iššoks, o aš vis tiek kvailai šypsosiuos... Buvai vyresnis, aukštesnis ir mėgai sportuoti, atrodo, buvai svajonė, o ne vaikinas tokiai neišvaizdžiai panelei kaip aš...
Tapau prieš tave nebedrąsi... Kai prisėsdavai šalia, atrodė, širdis iš krūtinės iššoks, o aš vis tiek kvailai šypsosiuos... Buvai vyresnis, aukštesnis ir mėgai sportuoti, atrodo, buvai svajonė, o ne vaikinas tokiai neišvaizdžiai panelei kaip aš...
Atėjo tavo gimtadienis, ruošiausi su didžiausia euforija, drabužių ieškojau iš anksto, kad tik tau gražiau atrodyčiau. Gaila, tada dar nežinojau, kad tą dieną mano visas gyvenimas suduš į menkiausius šipulius...
Atvažiavusi į tavo gimtadienį jaučiausi be galo nejaukiai. Susipažinau su tavo pussesere, kalbėjomės, juokavome, bet mes dviese taip ir prabuvome visą vakarą. Tu man skyrei tik 15–20 minučių savo laiko. Neprieštaravau, visgi tai buvo tavo šventė.
Kaip šiandien atsimenu tą jausmą, kai sužinojau, kad tu vis dėlto prasidėjai su kita mergina, o ne su manimi. Atrodė, net oro pritrūko. Jaučiausi lyg būčiau smaugiama, lyg kažkas būtų apglėbęs taip stipriai, kad net negalėčiau kvėpuoti. Tą vakarą nesupratau, bet dabar žinau – toks jausmas apima tada, kai po truputį dūžta širdis.
Verkiau beveik visą likusį tavo gimtadienį, klausiau, kodėl su manimi taip pasielgei... Galiausiai tavo išrinktajai išvažiavus, paprašei, kad eičiau į lovą, nes apačioje jau šalta, bet taip ir neišdrįsai pažiūrėti man į akis.
Nusprendžiau tave pamiršti. Iš išorės man sekėsi puikiai, tačiau viduje vyko kova. Prasidėjo konfliktai su tavo panele, vaikiški žaidimai ir dramos. Viskas nutilo, visada nutildavo, bet galiausiai – vėl užeidavo nauja audra.
Nusprendžiau tave pamiršti. Iš išorės man sekėsi puikiai, tačiau viduje vyko kova.
Galiausiai grįždavai pas mane, įskaudindavai ir vėl palikdavai. Aiškindavai, kaip būtum pasielgęs kitaip, koks dabar sumautas tavo gyvenimas be manęs. O aš kvailutė – vis bėgdavau pas tave išskėstomis rankomis kiekvieną kartą su ta pačia mintimi – kad dabar viskas bus kitaip, kad pagaliau būsim laimingi... Bet nebuvom.
Laikas ėjo, ir tu kiekvieną kartą mane vis labiau ir labiau įskaudindavai, o aš vis iš naujo patikėdavau tavimi. Ir kurgi čia nepatikėsi, kai širdis rėkė garsiau už protą. Praėjo metai, antri, štai jau beveik ir treti. Buvai vis dar mylimas, vis dar pasiilgtas ir nepamirštas.
Tavo paskutinis sugrįžimas išties buvo kitoks. Tada jau ir aš turėjau vaikiną, su kuriuo, galiu nuoširdžiai pasakyti, iki tau pasirodant buvau laiminga. Bet ir vėl ta pati gaidelė, jau beveik atmintinai išmokta – tik šįkart tau buvo sunkiau, nes aš ir taip jau buvau laiminga.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Kiek dar kartų grįši?“
Susitikome kelis kartus, ir aš vėl pradėjau manyti, kad tu pasikeitei, kad jau nebesi tik tuščių pažadų karalius. Gimtadieniui padovanojai man didelę puokštę gėlių ir šampano, kurį laikrodžiui išmušus dvylika, išgėriau kartu su tavimi, o ne su savo vaikinu. Ir vėl iš naujo tave įsimylėjau, susitikinėjome vis dažniau, galiausiai pati elgiausi kaip tu – išdaviau savo vaikiną.
Tas nelemtas naktinis nuvažiavimas į Palangą... Viskas ten buvo idealu, atrodė, išsipildė visos mano svajonės. Pamiršau net ir tai, kad panelė tave paliko todėl, jog ją išdavei su kita – tai juk taip tipiška tau. Nekreipiau į nieką dėmesio, tenorėjau būti kartu. Tą vakarą buvo sunku išsiskirti, bet ryte tau reikėjo į darbą, o manęs laukė tolimas kelias namo. Atsisveikinome, ir grįžusi užmigau kaip niekad rami.
Kitą rytą parašiau tau, ir atsakymas vėl mane pritrenkė: „Nepalik jo dėl manęs, aš nežinau, ar galėsiu būti su tavimi, nenoriu tavęs įskaudinti“. Tada vėl pajutau jausmą, kurį jaučiau per tavo gimtadienį, – laimė vėl išsprūdo man iš rankų, ir karma trenkė pačia stipriausia įmanoma jėga. Jaučiau, kaip viduje atsiveria tuštuma – juk jau tada buvai mano gyvenimas, mano oras, mano visuma...
Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Su savo vaikinu taip ir likau, nes supratau, kad jis mano saugus prieglobstis. Bet juk giliai širdy žinau, kad tu esi mano gyvenimo meilė.
Žinojau, kad leisiu save skaudinti net ir dėl 5 minučių laimės su tavimi. Kad tik vėl pajusčiau tave šalia, kad ir vėl nors trumpam patikėčiau, jog ir tu mane myli.
Esi tas, kuris tik skaudino mane, o aš tau leidau. Leisčiau tau ir dabar, nes kiekvieną kartą, net ir sakydama tau „ne“, žinojau, kad galiausiai ištarsiu „taip“. Žinojau, kad leisiu save skaudinti net ir dėl 5 minučių laimės su tavimi. Kad tik vėl pajusčiau tave šalia, kad ir vėl nors trumpam patikėčiau, jog ir tu mane myli.
Mano idealus karininke, kuris per trejus metus taip ir nebuvai mano, tikiuosi, kad galiausiai ir vėl mane atsiminsi. Tikiuosi atsiminsi mano šypseną ir mano žvilgsnį, kuris visuomet tau patiko. Tikiuosi, naktimis vis dar sapnuoji mane, ir dar prisimeni mūsų nelaimingą meilės istoriją.
Tu pakeitei mane taip, kaip niekas kitas nesugebėjo, tapai didžiule mano gyvenimo dalimi. Kad ir kaip stipriai mane įskaudinai, net ir atsukusi laiką atgal, aš nieko nekeisčiau – tik pasimėgaučiau tomis akimirkomis juntama laime...
Tada. Kai susitikom.
Aš buvau tokia viena.
Aš buvau tokia jauna.
Kada likimui nusisukom?
Iki dabar tu man esi
Tobuliausia klaida.
O kaip ir vėl suklyst norėčiau,
Bet net klaidoms ateina pabaiga.
Net jei už tavęs dabar stovėčiau,
Bijočiau, tarsi
Pirmą kartą būčiau tau nuoga.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų „Snow Arenos“ kuponą dviem.
„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.
Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.
Daugiau informacijos – snowarena.lt
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
