Taigi, tarkim, viename iš tokių brangiausių miesto rajonų stovi nugyventas medinis namas su asbestinio šiferio stogu. Namas keliasdešimt metų nebuvo remontuotas ir pradėjo aktyviai virsti į griuveną. Tada tą namą su sklypu įsigijo vietinis verslininkas su dragunke ir parketiniu visureigiu. Kadangi galėjo sau leisti, nenorėjo gyventi lūšnoje. Jis norėjo gyventi „moderniame name“, Žaliakalnio mikrorajone.
Toks kaip ir savaime suprantamas atrodytų noras, kai gali sau tai leisti. Tačiau tam reikėjo tą medinį namuką nugriauti. Vieta labai gera, sklypas aukso vertės, tik tas namas, per ilgus nepriežiūros dešimtmečius praradęs savo kažkada tikriausiai buvusį žavesį, buvo kliūtis gipso kartonui, stiklui ir betonui.
O tada paaiškėjo, kad tai ne šiaip sau kažkokia lūšna. Tai VILA. Ir ne šiaip sau VILA, o ART DECO stiliaus. Sukilo kaimynai, pasipiktino miestiečiai, niokojamas paveldas, o paveldas yra mūsų visų turtas. Namo savininkas griauti skubėjo, jis labai tikėjosi, kad prireikus susimokės baudą, kuri už savavališką griovimą būna iki 6000 eurų, ir toliau tęs „modernaus namo“ statybas. Buvo labai daug emocijų, pasipiktinimo ir isterijos.
Nors ten kažkaip paini ta visa istorija. Namas, pasirodo, „vertingų savybių neturi“, į paveldo registrą jis neįtrauktas, nors tokia galimybė prieš keletą metų buvo svarstyta komisijos. Namas, pasirodo, netinkamas gyventi ir smarkiai susidėvėjęs.
Ir nesuprasi, jau paprastas žmogus, ar tas namas neturi tų vertingų savybių, ar jis netinkamas gyventi, ar jis vertingų savybių turi, nes yra „paveldo zonoje“, ar ta komisija, kuri nustatė, kad jis neturi tų vertingų savybių, tuo metu buvo nekompetentinga, ir jis visgi vertingų savybių turi. Vitražėlį, medines kolonas, netikėtą išplanavimą.
Nežinau, aš kompetencijos vertinti vertingas savybes neturiu. Man išvis siurprizas, kad tas medinukas pasirodo yra VILA, ir dar ne bet kokia, o VILA ART DECO. Lai sprendžia atsakingos institucijos pagal įstatymo raidę, lai visi kaltieji pagal tą įstatymo raidę būna nubausti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaune – aistros dėl sunaikintos vilos: pareigūnai pasibaisėjo šeimininko įžūlumu, šis atkirto, kad manipuliuojama faktais
Tiesiog labai skauda, kai staigiai kažką sugriauna. Kai kažkas subyra ir yra toks momentinis, akivaizdus pasikeitimas aplinkoje. Kažkas, va, ekskavatoriumi sugūrino sutręšusias sienas, suvirto dūlantys šiferio lakštai, pakilo dulkės. Bet kai viskas byra iš lėto, kai stovi metų metus, tai visai kitaip.
Reikėjo tam verslininkui daryti taip, kaip daro visi kiti. Kaip kiekvienais metais nutinka, ir niekam tada nerūpi, niekas tada neateina stumdyti statybininkų, rėkauti po langais ir rinkti parašų. Reikia tiesiog palikti be šildymo. Tada išlupti langus ir juos užkalti kokia medžio šiukšlių plokšte. Palikti praviras duris, kad į vidų galėtų patekti bomžai. Tada patys kaimynai, kuriems dabar griūdami keli šiferio lakštai praktiškai sukėlė nervinę asbestozę ir psichosomatinio kosulio priepuolius, ne tik kad neprotestuos. Jie ragins griauti. Patys skambinės ir domėsis, „na kada gi tą lūšną pagaliau nugriaus?“.
Nes tie bomžai, gaisro pavojus, kiauri langai daug baisiau nei paveldinės netektys ar neteisingai tvarkomos pavojingos asbesto atliekos. Taip būna visada, ir pas mus tai praktiškai norma. Tiesiog nereikėjo skubėti, reikėjo sudaryti sąlygas dalykams išsispręsti patiems.
Nes tiesiog yra kaip yra. Tie, kam rūpi, neturi pinigų, o kas turi pinigų, tiems nerūpi. Kad ir kokia būtų istorinė, architektūrinė vertė to griauto namo, jis, pasirodo, realiai nėra niekam reikalingas iš praktinės pusės, kad būtų sutvarkytas, suremontuotas, restauruotas. O valstybėje nėra tiek pinigų, kad pavyktų visus paveldinius objektus supirkti, gražiai nudažyti ir paversti kokiais nors niekam nereikalingais objektais, už kurių išlaikymą dar papildomai reikėtų mokėti kiekvieną mėnesį pinigus. Mes nesame tokie turtingi, kad tai galėtume sau leisti.
Netgi Kauno Centrinis paštas, dėl kurio architektūrinės bei istorinės vertės abejonių nekyla niekam, ir tas stovi jau metus laiko apleistas bei tuščias. Tik va filmą filmavo, tuomet panaudojo kaip dekoraciją. Kaip butaforiją. Fasadas toliau trupa, liūdi tuščios, nenaudojamos erdvės. Parduoti pirkėjui, kuris sutvarkytų ir atgaivintų pašto pastatą, neleido. O tvarkymui pinigų niekas neduoda – pastatas priklauso Susisiekimo ministerijai, kuri tvarkytis visiškai neskuba. Tikriausiai ir laukia, kada reikės apkalti langus medžio drožlių plokštėmis, kažkas išlups duris, o važiuojančių gaisrinių sirenos leis suprasti, kad kažkas ten viduje rūkydamas užmigo.
Taip ir gyvenam. Istorija su „art deco vila“ tikriausiai bus tokia paskutinė. Tikriausiai po teismų maratono bei žiniasklaidos dėmesio, daugybės straipsnių, komentarų feisbuke bei apsiputojimų jokie „art deco vilų“, „reprezentatyvių medinukų“ ir panašių objektų savininkai paveldo negriaus. Leis jiems „numirti savo mirtimi“, taip lengvai, nepersistengiant tą procesą pagreitindami.
