Antra vertus, Nerijus pripažįsta, kad viešasis gyvenimas turi ir kitą medalio pusę: kad ir koks būtų laisvas „katinas, kuris vaikšto vienas“, vis dėlto patiria, kad Lietuvoje sunku gyventi šimtu procentų atvirai, nebūti stebimam ir atpažįstamam. Todėl tik užsienyje jis labiausiai jaučiasi savimi, kai nevaržomai gatvėje gali apkabinti mylimą žmogų, pasibučiuoti, eiti susikibęs rankomis.
„Kad ir koks būčiau atlapaširdis, kad ir kokia smalsi būtų žiniasklaida, vis dėlto pavyko nuslėpti savo antrąją pusę, o meilės romanų nežino net artimi draugai. Asmeninį gyvenimą laikau itin privačia zona, kuriai apsaugoti tikrai reikia nemažai pastangų. Laimei, nesu koks Michaelas Jacksonas, kad paparacai veržtųsi per tvoras. Tiesa, sykį taip nutiko, kai kažkam prasitariau apie uždarą gimtadienio vakarą. Oi, kas tada dėjosi: paparacai ir per tvoras lipo, ir miškelyje budėjo... Sunkiausia nuo gandų lavinos ir bulvarinės žiniasklaidos apsaugoti artimus žmones, ypač tėvus (jų šiandien jau esu netekęs). Jie aklai tikėjo tuo, kas parašyta. Neįmanoma apsakyti, kiek reikėjo pastangų, kad jiems įrodyčiau, jog yra taip, o ne kitaip.“
Laikas, kada Nerijus išgyveno vakarėlių priklausomybę („Būdavo, grįžtu namo, ir keista, nejauku, kad tą vakarą mieste nėra jokio renginio, į kurį būčiau pakviestas“), jau praėjo, sako, šią vasarą taip gerai jautėsi namuose, kad vos kelis kartus buvo kur nors išlėkęs. Kad ir kaip įsikalintų, šokėjo ryšį su publika visada garantuoja feisbukas. Nė dienos be žinutės ant sienos! Ir visas jas lydi humoras, ironija ir autoironija, na, sakykime: „Tai kur tas žvaigždžių lietus!? Išėjau į lauką, nematau nė vienos žvaigždės! Tada išsinešiau veidrodį – matau vieną. Pasiėmiau konjako... Gersiu tol, kol ji nukris...“
Dingti iš akiračio
Kas sieja prancūzų rašytojus Marcelį Proustą ir Gustave’ą Flaubert’ą? Nebent milžiniškas populiarumas XIX–XX a. Pirmasis jo siekė stengdamasis būti itin matomas Paryžiaus saloninio gyvenimo žmogus. Taip, kaip Oscaras Wilde’as Dubline ar Londone. Taip, kaip šiandien Fredericas Beigbederis Paryžiaus bobo (bourgeois-boheme) aplinkoje.
Muzikinės vakarienės būdavo tiesiog neįsivaizduojamos be Marcelio Prousto ir jo širdies draugo kompozitoriaus Reynaldo Hahno. Kai jiedu susipažino, Marceliui buvo dvidešimt treji, o Reynaldo tik dvidešimt. Jautrus, pažeidžiamas, iš pirmo žvilgsnio liguistai melancholiškas (nuo vaikystės kamavo astma) rašytojas nematė visaverčio savo gyvenimo be aukštuomenės šurmulio – iš čia ir jo didysis įkvėpimas.
Visiška priešingybė – Gustave’as Flaubert’as: kad išreikštų literatūrines ambicijas, jam pakako nedidelio Normandijos miestelio su baubiančiais jaučiais ir kudakuojančiomis vištomis.
O kas sieja mūsų rašytojas Kristiną Sabaliauskaitę ir Jolitą Skablauskaitę? Nebent tai, kad abi – menotyrininkės, VDA absolventės. Nors Kristina šių eilučių autoriui paprašius interviu prieš dešimt metų yra pareiškusi, kad pirmas leidinys, kuriam ji sutiks kalbėti, bus britų „Vogue“, tačiau vos tik pasirodžius pirmajai „Silva rerum“ knygai nesibrangindama dalijo interviu kone visai žiniasklaidai. Ji pasidarė žinoma net tai daliai publikos, kuri pernelyg nesuka sau galvos, ką gi vis dėlto reiškia šis lotyniškas knygos pavadinimas.
Pasirinkusi tinkamą socialinės komunikacijos kryptį, Kristina Sabaliauskaitė šiandien pelnytai laikoma populiariausia Lietuvos rašytoja. Panašiai kaip prieš gerą dešimtmetį Jurga Ivanauskaitė.
Gotikine maniera subtiliai pinanti fantastiką, magiją su tikrovės elementais („Žolių kartumas“, „Liūnsargių moteris“, „Sado sindromas“) Jolita Skablauskaitė tėra vertinama tik labai siauro kultūros žmonių sluoksnio. Skurdžiai gyvenanti aštuonių kvadratinių metrų bute viename sostinės bendrabutyje šešiasdešimt penkerių literatė nuo seno pasirinko itin asketišką uždaros kūrėjos kelią. O „Rafinerijos“ tinklaraščio autorė Kristina reiškiasi kaip aktyvi mados ir gyvenimo būdo kritikė ir savo nuomonę formuoja etiškiau ir estetiškiau už kitus sociumo kritikus.
Trauktis iš viešumos žmones pastūmėja įvairios priežastys: persisotinimas ja, praregėjimas – kiekgi gali tęstis ši tuštybių mugė (taip manantys neretai kuriam laikui apskritai palieka Lietuvą ir leidžiasi į keliones po Indiją, Pietryčių Aziją ir pan.); suvokimas, kad buvimas viešojoje erdvėje papildomų dividendų neatneša; uždaryti vakarėlių duris priverčia ir pasikeitęs statusas.
Ingrida Gelminauskienė pastebi mus užklupusią viešojo gyvenimo krizę, kurios blaiviai mąstantis žmogus stengiasi išvengti. „Ar nauja plataus vartojimo prekė, ar išskirtinės markės automobilis, pristatoma vienodai: su tuo pačiu raudonu kilimu ir tos pačios rūšies šampanu. Vieta pasirenkamas koks nors angaras ir reikalaujama paisyti aprangos kodo black tie. Ir visuose tuose renginiuose – tie patys veidai – maždaug trisdešimties žmonių kompanija. Ar amžius išstumia iš „vakarėlių rinkos“? Manau, ir taip, ir ne. Per penkiolika metų susiformavo nauja žurnalistų, fotografų, viešųjų ryšių specialistų karta. Jie manęs tiesiog nepažįsta, jiems mano veidas nieko nesako, tad nebepatiriu tiek fotokamerų spragsėjimo, kiek jo būdavo anksčiau. Tačiau dėl to esu visiškai rami, nes ir pati puikiai suprantu, kad prekių reklamai reikalingi jauni veidai. Kita vertus, kad amžius vakarėliams – ne kliūtis, rodo Vakarų pavyzdžiai. O mūsiškė aktorė Gražina Baikštytė renginiuose? Metams bėgant, ši moteris tik gražėja.“
Mados, grožio industrijos, kelionių, pramogų verslas tiesiog neatsiejamas nuo viešojo gyvenimo, todėl kompanijų atstovai vienaip ar kitaip yra priversti žaisti vadinamojo beau monde žaidimus. Kas pasakys, kurios žaidimų aikštelės ribos yra tikros, o kurios tariamos?
Žinomumas žmogų ir išlaisvina, suteikia jam nemažai privilegijų, ir įkalina, priverčia už viską atidirbti.
Ingrida Gelminauskienė prisimena atvejį, kai jautėsi peržengusi privatumo ir visuomeniškumo ribą. Prieš gerą dešimtmetį švęsdama jubiliejų ji pasikvietė ir žurnalistų. Tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kada viešas asmuo su spauda dalijosi tokio lygio privatumu ir šį pavertė grynų gryniausia komercija. Šiandien tokiam žingsniui Ingrida nė už ką nebesiryžtų. Žinomumas žmogų ir išlaisvina, suteikia jam nemažai privilegijų, ir įkalina, priverčia už viską atidirbti.
Štai viena garsi mados kūrėja net pati nepajuto, kaip pervertino savo reikšmingumą, kai norėdama pratęsti sporto klubo abonementą, savininko pasiteiravo, ar treneriai būtų pajėgūs jai per kelis mėnesius sukurti pageidaujamas kūno formas ir ar ji galėtų sumokėti tik tada, kai jau bus patenkinta savo linijomis. Sporto klubo vadovas į jos klausimą atsakė klausimu: „O ar jūs garantuojate merginai pasiūti tokią suknelę, kad jau per pirmą pasimatymą jai pasipirštų arabų princas, ir sutinkate, kad tik ištekėjusi už jo ji su jumis atsiskaitytų? Taigi dabar atsisveikinkime!“
