Britų mokslininkas tragiškai mirė suvartojęs didelius kiekius morkų sulčių ir vitamino A – šis sveikatos eksperimentas baigėsi tiesiog katastrofiškai, praneša „Express“.
48 metų dr. Basilas Brownas iš Londono, buvo apibūdinamas kaip „sveiko maisto entuziastas“, atsidavęs sveikam gyvenimo būdui ir natūraliai mitybai. Tačiau jo susižavėjimas vitaminais pavojingai išėjo iš kontrolės, kai jis pradėjo gerti didžiulius kiekius morkų sulčių kartu su vitamino A tabletėmis, o tai pasirodė mirtina.
„The New York Times“ ir vėlesnės medicininės ataskaitos, atskleidė, kad B.Brownas per dešimt dienų suvartojo maždaug 45 litrus morkų sulčių, kartu su koncentruotais vitamino A papildais. Pasekmės buvo pražūtingos.
Medicinos specialistai teigė, kad per didelis vitamino A vartojimas sukėlė apsinuodijimą, pažeidė kepenis ir lėmė mirtiną organų nepakankamumą. Vėliau buvo pranešta, kad jo kepenyse buvo nustatyta žala, panaši į tą, kuri stebima esant lėtiniam alkoholio vartojimui. Oficiali 1974 m. tyrimo išvada buvo vienareikšmė: „Mirtis nuo morkų sulčių priklausomybės“, praneša „Mirror“.
Apžiūros metu B.Browno oda įgavo gelsvai oranžinį atspalvį – tai būdingas karoteno kaupimosi požymis. Mokslininkas buvo įsitikinęs, kad griežtas mitybos planas pagerins jo savijautą ir suteiks daugiau energijos. Metų metus jis gynė natūralių produktų ir vitaminų vartojimą, įsitikinęs, kad didelis maistinių medžiagų kiekis gali išvalyti organizmą ir apsisaugoti nuo ligų. Tačiau smarkiai perkraudamas savo organizmą, jis susidūrė su vitamino A hipervitaminoze, kuri gali sukelti rimtą kepenų pažeidimą, stiprius galvos skausmus ir net komą.
Vėliau medicinos specialistai atskleidė, kad vitaminas A tirpsta riebaluose, o tai reiškia, kad organizmas jį sulaiko kepenyse, o ne pašalina jo perteklių. Kai pasiekiama riba, vitaminas tampa toksiškas. Mitybos ekspertai ir toliau B.Browno mirtį vertina kaip atvejį, kuris parodė, kad net natūralūs produktai gali būti pavojingi per dideliais kiekiais.
Morkos ir vitaminas A, vartojami saikingai, yra gyvybiškai svarbūs geram regėjimui ir sveikai odai. Tačiau B.Brownui šis nuoširdus bandymas siekti „supersveikatos“ virto lemtinga aistra. Jis turėjo mitybos specialisto kvalifikaciją ir buvo savamokslis mokslininkas, nuoširdžiai tikėjęs vitaminų atkuriamosiomis savybėmis. Jis skaitė pranešimus apie mitybą ir natūraliąją mediciną, rašė apie sveiką gyvenseną ir dažnai įspėdavo kitus apie perdirbtų maisto produktų keliamą riziką.
Vėliau bendradarbiai pranešė, kad jo entuziazmas dėl sveikatingumo kartais balansuodavo ties pavojinga riba, nes jis atlikdavo eksperimentus su savimi, kad patvirtintų savo įsitikinimus, tad po pusės amžiaus jo istorija yra šiurpus priminimas apie tai, kur nuveda bandymas siekti „supersveikatos“.
