Šį vaizdą pavyko užfiksuoti Kėdainių rajone, Lančiūnavos girininkijoje.
„Įspūdingas vaizdas primena, kokia gyva ir stipri yra mūsų laukinė gamta“, – rašoma Valstybinės miškų urėdijos „Facebook“ paskyroje.
Stumbrai Lietuvoje: kiek jų turime ir kaip jie išgyvena žiemą?
Dar prieš kelis šimtmečius stumbrai laisvai klajojo Lietuvos miškuose, tačiau intensyvi medžioklė ir nykstančios buveinės lėmė, kad XVIII amžiuje jie mūsų krašte išnyko. Šiandien situacija – visai kitokia.
Didžiausias Europoje sausumos žinduolis stumbras (Bison bonasus) vėl tapo Lietuvos laukinės gamtos dalimi. Populiacija auga, tačiau kartu kyla ir naujų iššūkių.
Pastaraisiais metais laisvai gyvenančių stumbrų skaičius Lietuvoje siekia apie 280–300 individų. Tai reikšmingas skaičius, turint omenyje, kad visa pasaulinė šios rūšies populiacija nėra labai didelė.
Lietuvoje gyvenantys stumbrai sudaro nedidelę, bet svarbią Europos žemyninės populiacijos dalį.
Stumbrai į Lietuvą buvo sugrąžinti XX a. antroje pusėje. 1969 metais pirmieji gyvūnai atvežti iš Rusijos rezervatų ir pradėti veisti nelaisvėje, o vėliau palaipsniui paleisti į laisvę. Atkūrimo programa laikoma viena sėkmingiausių laukinės faunos sugrąžinimo iniciatyvų šalyje.
Kur galima sutikti stumbrų?
Didžiausia stumbrų dalis gyvena centrinėje Lietuvoje – Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Šiose teritorijose gausu miškingų plotų, tačiau netrūksta ir žemės ūkio laukų, kurie tampa papildomu maisto šaltiniu.
Pastaraisiais metais stumbrai apgyvendinti ir pietų Lietuvoje – Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Čia siekiama sudaryti sąlygas formuotis naujai, geografiškai atskirai bandai, taip mažinant populiacijos koncentraciją viename regione.
Stumbrai gyvena bandomis: patelės su jaunikliais sudaro grupes, o suaugę patinai dažnai laikosi atskirai ir prie bandų prisijungia tik poravimosi laikotarpiu – rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais.
Todėl šaltuoju metų laiku išvydus didesnę šių gyvūnų grupę joje tikėtina, kad išvysite, jauniklius ir motinas.
Kaip stumbrai žiemoja?
Žiema stumbrams – sudėtingiausias metų laikotarpis. Kaip ir visi žoliaėdžiai gyvūnai, šiltuoju metų laiku jie minta žole, lapais, įvairiais žoliniais augalais, o atšalus orams racionas keičiasi.
Žiemą pagrindiniu maistu tampa medžių ir krūmų ūgliai, šakelės, žievė.
Kai sniego danga stora ir natūralaus maisto sunku pasiekti, stumbrai juda didesniais atstumais ieškodami tinkamų vietų maitintis. Kai kuriose teritorijose jiems įrengiamos papildomo šėrimo vietos – tai padeda gyvūnams išgyventi atšiaurius laikotarpius ir sumažina jų migraciją į dirbamus laukus.
Nepaisant įspūdingo dydžio – patinai gali sverti net iki 800–1000 kilogramų – stumbrai gerai prisitaikę prie šalčio. Tankus kailis ir stipri kūno sandara leidžia jiems ištverti žemą temperatūrą, tačiau ilgos ir sniegingos žiemos vis tiek tampa rimtu išbandymu.
Nors stumbrų populiacija auga, rūšis vis dar laikoma saugoma. Vienas pagrindinių iššūkių – ribota genetinė įvairovė, nes dabartiniai Europos stumbrai kilę iš labai nedidelio skaičiaus išlikusių individų.
Kita problema – konfliktai su ūkininkais. Ieškodami maisto, stumbrai neretai patraukia į pasėlių laukus ir juos niokoja. Todėl būtina suderinti gamtosaugos tikslus su žemdirbių interesais, taikyti kompensavimo mechanizmus ir planuoti populiacijos valdymą.
Parengta pagal LR Aplinkos ministerijos, „Baltic Forestry“, Valstybinės miškų urėdijos informaciją
