Kai Bruno Kantas gimė, Vokietiją dar valdė Vilhelmas II, o šalis buvo įsitraukusi į I pasaulinį karą. Jis gyveno tuometėje Veimaro respublikoje (1919–1933), išgyveno nacionalsocializmo laikotarpį, II pasaulinį karą, Vokietijos padalijimą ir vėlesnį susivienijimą. Jo akyse pasaulį pakeitė tokie išradimai kaip televizija, kompiuteriai ir internetas.
Vasario 26-ąją jam sukako 110 metų, todėl jis yra vienas seniausių gyvų Vokietijos gyventojų.
„Aš nesuprantu gerojo Dievo“
Bruno Kantas sako, kad pats negali paaiškinti, kaip sulaukė tokio garbingo amžiaus.
„Aš nesuprantu gerojo Dievo – kaip taip nutiko, kad taip ilgai gyvenu ir ką jis su manimi dar planuoja“, – sakė B.Kantas nedidelėje šventėje savo namuose Rytų Heseno miestelyje Eichencelyje, kur susirinko keli giminaičiai ir artimi žmonės.
Į pensiją išėjęs katalikų kunigas vis dar yra šviesaus proto ir treniruoja smegenis spręsdamas skaičių galvosūkius – sudoku. Pasak jo dukterėčios Beate Kant, jam nėra per sunkus nė vienas sudoku.
Vis dėlto 110 metų sulaukęs vyras naudojasi vaikštyne, turi širdies stimuliatorių, o didžiausias kasdienis iššūkis – prastėjanti klausa.
Aš nesuprantu gerojo Dievo – kaip taip nutiko, kad taip ilgai gyvenu ir ką jis su manimi dar planuoja.
Todėl dukterėčia dažnai pasilenkia prie jo „gerosios“ dešinės ausies ir garsiai paaiškina, apie ką kalbama prie kavos ir pyrago. Pats Bruno Kantas į savo klausos problemas žiūri su humoru.
„Aš nors ir prastai girdžiu, bet tas gerasis Dievas viršuje jau visai nieko nebegirdi“, – juokaudamas sako jis, kalbėdamas apie savo norą po tiek metų žemėje kada nors atsisveikinti su gyvenimu. Tuo metu jo lūpose pasirodo šypsena.
Dar būdamas 102 metų lankė parapijiečius namuose
B.Kantas mėgsta žiūrėti sporto transliacijas per televiziją. Labiausiai jam patinka tenisas, kurį jaunystėje pats žaidė, taip pat šachmatai ir snukeris. Apie tai pasakoja Eichencelio parapijos kunigas Guido Pasenow.
Be to, jis nuolat stebi ir televizijos transliuojamas pamaldas. Televizija yra tokia pat kasdienės rutinos dalis kaip ir malda – valandų liturgija, brevijorius.
„Dar būdamas šimto metų Bruno Kantas čia, Eichencelio-Lėšenrodo bažnyčioje, stovėjo prie altoriaus ir laikė šv. Mišias“, – pasakoja kunigas G.Pasenow.
Būdamas 102 metų jis vis dar lankydavo parapijiečius jų namuose ir nešdavo šventąją komuniją sergantiems tikintiesiems.
Jo dukterėčia Beate pasakoja, kad labai svarbu buvo tai, jog iki šiol jis galėjo likti savo įprastoje aplinkoje Eichencelyje, kur juo rūpinasi lenkė slaugytoja ir kur jis turi aiškią kasdienę rutiną.
„Kitaip jis nebūtų sulaukęs tokio amžiaus“, – sako 71-erių moteris, kuri tvarko visus reikalus su institucijomis ir ligonių kasa.
Kokia 110 metų sulaukusio vyro ilgaamžiškumo paslaptis?
Gilus tikėjimas, nuoseklus dienos režimas ir vaisiai bei daržovės iš parapijos sodo – ar tai Bruno Kanto ilgo gyvenimo paslaptis? Pats senolis sako to nežinantis.
Galbūt tai ir genai. Jo dukterėčia pasakoja, kad Bruno Kanto močiutė gyveno beveik 100 metų, o du iš septynių jo brolių ir seserų sulaukė 106 ir 108 metų.
Pateko į sovietų nelaisvę
Bruno Kantas gimė netoli Gdansko. Jis kalba ir lenkiškai, todėl lengvai susišneka su savo lenke slaugytoja.
Per II pasaulinį karą jis, kaip kareivis, pateko į sovietų nelaisvę.
„Iki šiol nesuprantu, kaip išgyvenau. Tuomet buvau įsitikinęs, kad mirsiu“, – prisimena jis.
Dėl šios patirties jis sunkiai pakelia televizijos žinias apie Rusijos invaziją į Ukrainą – jos jį per daug sukrečia.
Jo garbei pavadinta aikštė
Po karo B.Kantas tęsė teologijos studijas ir 1950 m. Fuldoje buvo įšventintas kunigu. Maždaug 30 metų jis dirbo klebonu Petersbergo-Marbacho parapijoje Rytų Hesene. Vėliau persikėlė į Lėšenrodą, kur buvo laisva kunigams skirta senjorų rezidencija.
Bendruomenėje jis turi didžiulį autoritetą.
„Nepaisant amžiaus, jis vis dar labai gyvas žmonių širdyse“, – sako Eichencelio meras Johannesas Rothmundas.
Jo garbei aikštė prieš katalikų bažnyčią pervadinta „Kunigo Bruno Kanto aikšte“.
Gimimo dieną pasitiko kukliai
110-ojo gimtadienio Bruno Kantas laukė sumišęs. Kuklus žmogus nemėgsta, kai aplink jį kyla per daug dėmesio.
Tačiau kai prie jo mažo namo susirinko žurnalistai, buvo spaudžiamos rankos ir sakomi sveikinimai, jis visus pasitiko su humoru ir šypsena.
Pasak kunigo G.Pasenow, didžiausią džiaugsmą per gimtadienius jam visuomet suteikia patarnautojų apsilankymas.
