Per 15 metų ji užrašė daugiau nei 300 „žinučių“. Tačiau tai, ką išgirdo, nustebino. Pasak slaugytojos, dažniausiai ji girdėjo ir užsirašė tuos pačius prisipažinimus, apgailestavimus ir atradimus. Nors išeinančiųjų balsai buvo skirtingi, tiesos – tokios pat.
Jos užrašai baugina, bet kartu suteikia vilties: dauguma žmonių nebijo mirties. Jie bijo to, kad iš tiesų taip ir negyveno.
Tai – septynios pamokos, ištartos tarp gyvenimo ir mirties – tiesos, kurios vis dar gali išgelbėti mus, likusius gyventi. „Everydayhealth“ dalinasi jomis.
1. „Turėjau mylėti daugiau – ir kitaip.“
Slaugytoja Laura M. prisiminė Džordžą, 92 metų Antrojo pasaulinio karo veteraną, kuris su broliu nebendravo keturiasdešimt metų. Tai įvyko jiems susipykus. „Aš laimėjau ginčą, bet praradau visą gyvenimą“, – sušnabždėjo jis, o Laura M. sako supratusi: niekas nemiršta norėdamas, kad gyvenime būtų buvęs griežtesnis. Visi gailisi, kad nebuvo švelnesni sau ir artimiesiems.
Pabandyk: Išsiųsk žinutę. Paskambink. Nesakyk to tik per laidotuves, jei gali pasakyti dabar.
2. „Aš taupiau džiaugsmą vėlesniam laikui – bet "vėliau" taip ir neatėjo.“
Vienas pensininkas inžinierius prisipažino: „Aš taip bijojau būti vargšas, kad tapau turtingas baime.“ Jis mirė po trijų mėnesių, kai išėjo į taip lauką pensiją: taip ir neišleidęs pinigų, dėl kurių dirbo visą gyvenimą.
Slaugytoja sako supratusi: mes visi atidedame laimę – iki paaukštinimo, iki persikraustymo, iki tam tikro įvykio. Bet gyvenimas tokių terminų nepripažįsta. Atidėtas džiaugsmas – tai prarastas džiaugsmas. „Vieną dieną...“ – tik miražas.
Pabandyk: naudok gražius indus šiandien. Užsisakyk kelionę. Tegul džiaugsmas tampa tavo būsena, o ne atlygiu už ilgą ir sunkų darbą.
3. „Atleidimas mane išlaisvino labiau nei deguonis.“
Pasak Lauros M., kai kurie pacientai kovojo už paskutinį atodūsį ne iš baimės, o dėl to, kad viduje nešiojosi skausmą. Viena moteris sušnabždėjo: „Negaliu mirti supykusi.“ Kai sūnus, su kuriuo ji buvo susipykusi, atėjo ir ji jam atleido – jos kvėpavimas nurimo. Ji mirė po pusvalandžio.
Slaugytoja sako išmokusi pamoką: neatleidimas ne baudžia kitus – jis nuodija tave.
Pabandyk: parašyk laišką, kurio niekada neišsiųsi. Jei negali atleisti ar atsiprašyti gyvai – atleisk popieriuje. Ramybė nėra prizas. Tai – paleidimas.
4. „Geriausi dalykai gyvenime buvo nemokami – o aš buvau per daug užsiėmęs juos pastebėti.“
Kai Laura M. klausė, ko žmonės labiausiai pasiilgo, jie neminėdavo sėkmę ar daiktus. Jie sakydavo: „Lietaus kvapo“, „paukščių giesmės“, „savo šuns kvėpavimo ryte.“
Vienas generalinis direktorius prisipažino: „Supainiojau užimtumą su gyvenimu.“
"Paprastumas – ne trūkumas, o prabanga. Kuo mažesnis tavo pasaulis, tuo ryškesnis tavo stebuklo pojūtis", – sako prieš mirtį pacientus slaugiusi medicinos darbuotoja.
Pabandyk: atsijunk nuo ekranų bent dienai. Suskaityk, kiek akimirkų tave prajuokina be pinigų ar technologijų.
5. „Gailestis yra sunkiausias nešulys.“
Nei vienas vaistas negalėjo numalšinti tokio skausmo, kokį sukeldavo gailestis. Vienas pacientas pasakė: „Nesigailiu, kad suklydau – gailiuosi, kad net nebandžiau.“
Pabandyk. Užrašyk tris dalykus, dėl kurių labiausiai gailėtumeisi, jei jų nepadarytum. Pirmąjį pradėk šią savaitę.
6. „Buvimas čia ir dabar – didžiausia dovana, kurią gali duoti.“
Pasak Lauros M., liūdniausias garsas nebuvo širdies monitorius – o vibruojantis telefonas šalia tuščios kėdės. Vienas tėvas prisipažino: „Visada buvau kažkur kitur – net kai buvau namie.“ Taigi, buvimas šalia – ne tas pats, kas buvimas sąmoningai.
Pasak slaugytojos, išsiblaškymas – šiuolaikinė gyvųjų liga. Mes slenkame per gyvenimą tarsi per repeticiją.
Pabandyk. Kai valgai – tiesiog valgyk. Kai kalbiesi – tikrai klausykis.
Vieną dieną kažkas atiduotų viską, kad prisimintų tą akimirką, kai tu buvai tik pusiau šalia.
7. „Ramybė ateina tada, kai liaujiesi apsimetinėti.“
Silpnėjant kūnui, kaukės nukrenta. Viena moteris nusijuokė, nusiėmė peruką ir tarė: „Pagaliau – baigiau apsimetinėti.“ Autentiškumas gąsdina – kol supranti, kad jis būtinas kaip oras.
Pabandyk. Sakyk tai, ką iš tiesų manai. Leisk kažkam pamatyti tave tikrą – ne redaguotą dėl kitų pritarimo. Ramybė, kurios ieškai, slepiasi už tavo nuoširdumo.
Suprato, kad dauguma mąsto panašiai
Po 300-ojo paciento Laura M. nustojo pildyti savo užrašus – daugiau nereikėjo. Pasak jos, kiekvienas prisipažinimas, kiekviena ašara, kiekvienas tylus atsisveikinimas vedė prie tos pačios tiesos:
„Mes visi kažko vaikomės – sėkmės, kontrolės, dėmesio – bet kiekvienas bėgimas baigiasi tyla. Svarbiausia – ką mylėjome ir kaip buvome šalia, kol dar galėjome bėgti.“
Šios septynios tiesos tapo jos kompasu. Ji sakė, kad tai išgelbėjo ją pačią dar gerokai prieš tai, kai išgelbėjo ką nors kitą.
Kaip gyventi prieš paskutinį atodūsį?
Jei skaitydamas jauti spaudimą krūtinėje – tai ne liūdesys, o atpažinimas. Tavo gyvenimas kužda: pabusk. Persvarstyk prioritetus. Pradėk iš naujo.
Slaugytojos Lauros P. kasdienos ritualas gyviesiems:
-
Ryto klausimas: „Jei šiandien būtų paskutinė diena, kokios neužbaigtos akimirkos labiausiai gailėčiausi?“
-
Vakaro paleidimas: Atleisk vienam žmogui – ypač sau.
-
Savaitės džiaugsmas: Padaryk vieną mažą, beprasmišką dalyką vien todėl, kad jis tave prikelia gyventi.
Tai ne „gyvenimo triukai“. Tai – sielos priežiūra.
Kai Lauros M. paklausė, kaip ji pajėgia gyventi, kasdien matydama tiek daug mirčių, slaugytoja nusišypsojusi paaiškino: „Mirštantys žmonės nėra liūdni – jie pabudę. Mano darbas – pabusti anksčiau.“
Parengta pagal „Everydayhealth“
