„Už sportinius pasiekimus“, – tąkart didžiuodamasis dukra tarė Ramūnas. Pakėliau akis ir su nuostaba veide laukiau patikslinimo.
„Lietuvos kyokushin karatė čempionė“, – žvelgdamas į dukrą ir laikydamas ranką ant jos peties patikslino Edilijos tėtis.
Nustebau. Ir tuoj pat paprašiau telefono numerio išsamesniam pokalbiui. Pokalbiui su jauna šeima apie sprendimą šešerių sulaukusią dukrą leisti mokytis karatė meno, apie skaudžius pralaimėjimus, po kurių sekė ir džiaugsmingos pergalės, apie išsikeltus tikslus, drąsą ir jaudulį bei kol kas dar vaikiškas dešimtmetės Lietuvos karatė čempionės svajones.
Tačiau apie viską nuo pradžių.
Pakako galvos linktelėjimo
– Ramūnai, Gintare, papasakokite, kas padėjo lemiamą, apsispręsti padėjusį tašką, jog Edilija pradėtų lankyti kyokushin karatė treniruotes?
Tėtis: Iš pradžių, kuomet Edilijai buvo penkeri, darželyje ji lankė šokius, tačiau būrelio mokytoja išėjo motinystės atostogų, tad pagalvojome, jog reikėtų atrasti kitą veiklą, kurioje dukra galėtų save realizuoti. Visgi į intensyvias paieškas stačia galva nerti neskubėjome. Tiesiog vieną dieną važiuodamas pro Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos stadioną pamačiau lauke sportuojančius vaikus, atkreipiau dėmesį, jog grupę sudaro mažamečiai, tarp jų buvo ir mergaičių.
– Iškart susidomėjote?
Tėtis: Taip, tačiau pirmiausia pasikalbėjome su pačia Edilija. Tuomet jai buvo šešeri, ji nelabai įsivaizdavo, kas tai per sportas. Visgi susisiekiau su treneriu, jis pasikvietė mus į susitikimą, pasikalbėjome, tądien kelias valandas praleidome treniruotėje stebėdami, kaip viskas vyksta. Tuomet paklausiau Edilijos, ką ji apie tai mano, ar patinka, ar norėtų lankyti treniruotes, o ji, pamenu, tik galvytę linktelėjo, leisdama suprasti, jog treniruosis. Taigi jau po dviejų dienų apsilankėme ir pirmosiose treniruotėse.
– Pamenate, kokios jos buvo?
Tėtis (šypteli): Pirmosiose treniruotėse, žinoma, kažko ypatingo tikėtis negali, tačiau palaipsniui Edilija dirbo, mokėsi, tobulėjo, įgaudama vis daugiau įgūdžių.
Mama: Tačiau buvo visko... Buvo, kad ir rankos nusvirdavo, ir ryžto pritrūkdavo, tačiau tuoj pat Ediliją nepasiduoti paragindavo tėtis.
Vienu metu jau net su treneriu kalbėjomės, kad gal pailsėti reikėtų mergaitei nuo visko, tačiau išgirdusi tokius trenerio žodžius, pati Edilija iškart griežtai pasakė, jog treniruosis ir toliau. Tiesa, dabar ji su užsidegimu ir dideliu ryžtu lanko treniruotes.
Tėtis: Nežinau, ar tai galima vadinti akimirkomis, kai nusvyra rankos, tačiau, kaip sakė treneris, tai yra toks amžius, kai negali tikėtis to besąlygiško užsispyrimo ir ryžto. Tokiame amžiuje būna pasiekimai, kritimai žemyn arba vidurys, kada vaikas nebekyla nei aukštyn nei žemyn. Toks periodas buvo aplankęs ir mus.
Puošiasi 5 kyu diržu
– Lankyti kyokushin karatė Edilija pradėjo šešerių, o kada dalyvavo pirmosiose varžybose?
Tėtis: Tam, kad dalyvautų varžybose, pirmiausia jai reikėjo išlaikyti oranžinį (10 kyu) diržą.
Mama: Nuo tada, kai išlaikė šį egzaminą, iki pirmųjų varžybų praėjo gal pusmetis. Tada tėtis jai sakė: „Na, Edilija, treniruočių pakanka, gal jau laikas kovoti?“ (šypsosi).
Tiesa, pirmieji kartai buvo ne visuomet džiaugsmingi. Buvo visko: ir trečių vietų, ir skaudžių pralaimėjimų, po kurių sekdavo ir liūdesio ašaros. Tačiau treneris nuolat kartodavo, jog pralaimėjimų patyręs ir jis, laimėti pavyksta toli gražu ne visada, tačiau rankų dėl to nuleisti neverta. Taip pat ir tėtis nuolat skatino judėti į priekį ir nepasiduoti. Taip žingsnis po žingsnio ėmėme džiaugtis ir pirmosiomis, ir antrosiomis vietomis.
Tėtis: Vėliau, reikėjo išsilaikyti ir 9 kyu – oranžinį su mėlyna juostele – diržą, tuomet 8 kyu – mėlyną diržą, tada mėlyną su geltona juostele (7 kyu) ir taip toliau.
– Kaip dažnai vyksta egzaminai?
Tėtis: Per sezoną paprastai yra du laikymai, tačiau yra komisija bei treneriai, kurie nusprendžia ir pataria, ar jau laikas laikyti egzaminą, ar visgi dar vertėtų palaukti.
– Edilija, kokiu šiuo metu puošiesi diržu per varžybas?
Edilija: Geltonu su žalia juostele (5 kyu). O vasario mėnesį galbūt ketinu laikyti žalią (4 kyu) diržą.
Mama: Šį egzaminą reikės laikyti ne Kėdainiuose, o Kaune.
Edilija: Taip, tačiau ankstesnius laikiau Kėdainiuose.
Tėtis: Pagal kyokushin rangų sistemą tai jau gana aukšti diržai, todėl Kėdainiuose laikyti jų nebegalima.
– Ar kada skaičiavote, kiek iš viso varžybų per ketverius metus teko dalyvauti?
Mama: Kažin ar pavyktų. Turime 18 medalių, tačiau varžybų, be abejonės, būta gerokai daugiau, nes ne visas laimėjome.
– Dalyvaujate visose organizuojamose varžybose?
Tėtis: Kuomet domiesi viena ar kita sporto šaka, norisi tobulėti, siekti kuo aukštesnių rezultatų ir dalyvauti kiekvienose varžybose. Kuo daugiau treniruočių ir varžybų, tuo daugiau džiugių rezultatų ir apdovanojimų.
Edilija: Varžybų vyksta pakankamai daug: tarpklubinės, su svečiais iš Kauno, dar Europos bei Lietuvos čempionatai.
Tėtis: Vienas reikšmingiausių kovų išbandėme Šveicarijoje. Trūko labai nedaug, kad Edilija užliptų ant pakylos, bet tąkart, nors sportininkų iš Lietuvos ir nebuvo daug, tačiau daugumai buvo nesėkminga diena.
Buvo visko: ir trečių vietų, ir skaudžių pralaimėjimų, po kurių sekdavo ir liūdesio ašaros. Tačiau treneris nuolat kartodavo, jog pralaimėjimų patyręs ir jis, laimėti pavyksta toli gražu ne visada, tačiau rankų dėl to nuleisti neverta.
Po pralaimėjimų seka pergalės
– O kokiais reikšmingiausiais pasiekimais tu, Edilija, gali pasidžiaugti?
Edilija: Lietuvos kyokushin karatė čempionate tapau čempione, Kauno miesto kyokushin karatė čempionate – vicečempionė, o Lietuvos Kumite čempionate užėmiau trečią vietą.
– O kuris čempionatas tau įsiminė labiausiai?
Edilija: Labiausiai turbūt patiko Kata čempionatas, nes iškovojau pirmąją vietą.
Tėtis: Pergalės, be abejonės, visuomet teikia begalinį džiaugsmą tiek Edilijai, tiek mums. Visgi kartais neišvengiami ir pralaimėjimai.
– Kaip į juos reaguojate jūs?
Tėtis: Visuomet stengiamės padrąsinti žengti toliau. Po varžybų visuomet pasidarome išvadas, kas buvo ne taip, ko trūko, į ką reikia atkreipti daugiau dėmesio: į gynybą, judesius, kovingumą. Pastabų pasako ir treneris, taip susirenkame visą informaciją ir darome išvadas. Pavyzdžiui, Kėdainiuose vykusiose varžybose Edilija nebekovojo net dėl medalio, tačiau pasidarę išvadas, pasimokę ir namuose, tarpklubinėse varžybose pasipuošė pirmąja vieta (šypsosi).
Edilija: Paskutinės varžybos, kuriose dalyvavau, buvo kalėdinės. Į jas buvo atvažiavęs klubas iš Panevėžio. Tad viena kovą man reikėjo kovoti su panevėžiete. Maniau, jog kovosiu su kauniete ir kėdainiete, todėl kai pamačiau savo priešininkę išsigandau, nes maniau, kad ji tikrai stipresnė už mane ir aš „gausiu“ (šypsosi). Bet jau pirmojoje kovoje aš priešininkei pataikiau į galvą, tai vadinama wazari ir reiškia, kad gavau tašką savo naudai. Tada buvo kaip ir aišku, kad kovą laimėsiu aš.
Ant tatamio žengia su jauduliu
– Traumų šiame sporte tenka patirti?
Tėtis: Didelio masto renginiuose traumos paprastai neišvengiamos, tačiau mums dar neteko patirti (šypsodamasis nusispjauna tris kartus per petį).
– Edilija, o ar nebaisu žengti ant tatamio ir pradėti kovą?
Edilija: Žengti ant tatamio visada baisu, tačiau kai užlipu ir pradedu kažką daryti, iškart prisitaikau ir darau tai, ką moku bei ką turiu daryti. Kiekvieną kartą užlipusi ant tatamio kovoju iš visos širdies, visada stengsiuosi padaryti viską, ką geriausiai moku. Nes o kam aš tada taip stipriai ruošiausi?
– O jei wazari padaro tau?
Edilija: Tada grįžusi namo stengiuosi mokytis toliau, kad kitą kartą taip nenutiktų, mokausi, kad gynyba būtų greitesnė, reakcija geresnė. Kartais reikia pasimokyti ir atsitraukti. Tačiau iš tikrųjų yra labai įdomu lipti ant tatamio ir parodyti, ką moki, juk tai parodo mano drąsą. Taip pat sau ir kitiems įrodau, kad aš galiu.
– O koks jausmas aplanko tėvus, kai dukra lipa ant tatamio?
Tėtis: Mes tai vadiname startiniu jauduliu (juokiasi).
Edilija: Aš manau, kad tėvams visuomet yra didesnis jaudulys, kad vaikas negautų traumos. Aš taip pat savyje visada drebu, bet kai pažiūriu į tėtį ar mamą, nusiraminu ir bandau laimėti.
Būtų labiau išdykusi
– Kalbant apie drąsą ir ryžtą. Kokias dar savybes ugdo kyokushin karatė?
Tėtis: Šis sportas tarsi antras auklėjimo būdas. Treneriai sportininkus moko ne tik technikos, bet dirba su jais ir psichologiškai. Ugdo ir auklėja juos visapusiškai.
– Kaip galvojate, kokia būtų Edilija, jei nelankytų karatė?
Tėtis: Manau, kad būtų labiau išdykusi (juokiasi). Dabar ji rimtesnė, atsakingesnė.
Mama: Taip pat jai netrūksta nei pasitikėjimo savimi, nei ryžto, nei užsispyrimo.
Mokyklą iškeistų į sportą
– Kaip dažnai vyksta treniruotės? Ar lieka laiko kitiems pomėgiams?
Edilija: Treniruotės vyksta per savaitę tris kartus po pusantros valandos, bet galima sakyti, kad ir dvi, nes būna, kad užlaiko, ir papildomai dienų skiria, kai ruošiamasi varžyboms.
– Edilija, o kas tau labiau patinka – lankyti mokyklą ar treniruotes?
Edilija: Jau geriau sportuoti (nedrąsiai šypsosi).
– O mokslai dėl treniruočių nenukenčia?
Tėtis: Ne, su mokslais problemų neturime. Spėjame ir akademinėje, ir sportinėje veikloje.
Edilija: Bet jei reikėtų rinktis, tikrai eičiau sportuoti, o ne į mokyklą (visi saldžiai pasijuokiame).
Saldainiui vietos yra visada, mėsytei – ne
– Įdomu, ar tokio amžiaus sportininkams sveikas gyvenimo būdas yra labai svarbus?
Mama: Problemų su mityba turime, mat Edilija valgo tikrai ne viską. Jai reikėtų valgyti daugiau mėsos, daržovių, o ji tuo tarpu labiau miltinius patiekalus mėgsta.
Tėtis: Net treneris kartą vos ne visą treniruotę praleido kalbėdamasis su ja apie sveiką mitybą ir reikiamus maisto produktus organizmui.
Mama: Iš dienos raciono esame išbraukę gazuotus vaisvandenius, vietoj jų renkamės sultis ar vandenį. Taip pat negalima ir saldumynų, tačiau nepiktnaudžiaujant, kartais leidžiame suvalgyti vieną kitą saldėsį (šypsosi).
Tėtis: Taip, saldainiui vietos visada atsiranda, o mėsytei – jau nelabai (juokiasi).
Kyokushin meistrė ar manikiūrininkė?
– Edilija, o kuo tu norėtum būti užaugusi? Sportininke?
Edilija: Manau, kad taip, tačiau to užtikrinti negaliu, nes gali visko atsitikti iki tol, kol užaugsiu. Tačiau už viską labiausiai užaugusi norėčiau būti nagų tvarkytoja (šypsosi kartu su mama).
– Kodėl taip susižavėjai manikiūrininkės profesija?
Edilija: (nedrąsiai šypsosi) Net nežinau, tiesiog man labai patinka ir dar labai gražu (šypsosi).
– O nenorėtum mokyti vaikų kaip tavo treneris Vaidas?
Edilija: Iš tiesų kai buvau mažesnė, kai tik pradėjau lankyti kyokushin karatė, tai labai norėjau, bet prieš kelias dienas treniruotėje turėjau būti trenerio pagalbininkė, tad supratau, ką tai reiškia. Gal kartais ir norėčiau būti tokia kaip jis, bet ne visada, nes... (giliai atsidūsta) atsibosta kartoti ir rodyti tą patį per tą patį. Jau geriau mokytis pačiai, o ne kitus.
– Papasakok, kaip turėjai pagelbėti treneriui?
Edilija: Man reikėjo naujai atėjusius vaikus pamokyti technikos, ko jiems reikės ruošiantis egzaminams. Tai man truputį pabodo, nes jų tai stovėsena bloga, tai sukinėjasi, tai ranką per žemai nuleidžia (parodo, kaip tai turi atrodyti). Aš tik nueinu ir vėl žiūriu, kad tas pats, tai aš vėl turiu sugrįžti ir vėl iš naujo parodyti (sunkiai atsidūsta sukeldama visiems juoko).
Tėtis: Bet ir pačiai, Edilija, šį etapą reikėjo įveikti.
Edilija: Taip, tai ir dabar treniruočių metu padarau klaidų, bet vis tiek...
Aš, aišku, džiaugiuosi, kad leidžia padėti treniruoti sportininkus, nes stovėti šalia trenerio yra labai didelė garbė. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi nuostabiais treneriais, kad jie savo laisvą laiką skiria mums, mokydami mus karatė.
– Edilija, koks tavo užsibrėžtas tikslas?
Edilija: Aš labiausiai norėčiau juodojo diržo ir dešimto dano (nedrąsiai šypsosi žvelgdama į tėtį).
Tėtis: Čia jau meistrų meistras (juokiasi).
Edilija: Tačiau iš tiesų ne viskas slypi dirže ar laimėtose kovose. Aš lankau treniruotes ne dėl to, kad galėčiau ten pažaisti ar smagiai praleisti laiką, o dėl to, kad galėčiau apsiginti, kad išmokčiau daugiau nei moku dabar. Man svarbiausia eiti savo keliu ir siekti savo tikslų.
– Sėkmingiems vaiko rezultatams turi įtakos artimas ir geras ryšys su treneriais?
Tėtis: Be abejonės. Mes labai džiaugiamės ir nepaprastai gerbiame tiek Vaidą Rudelį, tiek Nerijų Gružauską. Jie nuostabūs treneriai.
Edilija: Treneris Nerijus yra geras, bet griežtesnis, o Vaidas man labai patinka, nes jis yra... nenuobodus (šypsosi). Jis visada ką nors juokingo pasako ar kokį prikolą (juokiamės visi).
Mama: Bendrauja Edilija su juo kaip su geriausiu draugu.
Tėtis: Treneris su kiekvienu auklėtiniu užsiima labai individualiai, pajuokauja, papokštauja.
Edilija: Būna, kai treneris mato, jog kumščio nesuspaudžiau ar per Kata suklydau, jis man iškart rodo kumščiu sau į veidą, o aš tada jau žinau, kad kažkas ne taip (juokiasi).
Mama: Kartais grįžta Edilija iš treniruočių net šlapia visa, tai tada sako, kad visą širdį atidavė.
– Kaip šiandien manote, ar tai buvo geriausias sprendimas – leisti dukrai lankyti karatė treniruotes – kurį galėjote priimti?
Tėtis: Manau, jog tai geriausia, ką galėjome pasirinkti. Tobulėti ir mokytis vis dar yra kur. Būna giedresnių dienų, būna ir niūresnių, tačiau svarbiausia nesustoti ir, kaip sakė pati Edilija, siekti savo tikslų.
Mama: Net jei kartais ją aplankytų baimė ar abejonės, mes visada būsime šalia ir ją skatinsime, kartu liūdėsime ir kartu džiaugsimės.
