Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 24d. 19:01

10 metų lošęs Nerijus: „Gaila ne dešimčių tūkstančių, o praleistų galimybių ir laiko“

Nerijus Vanagas Bogotoje
Asmeninio archyvo nuotr. / Nerijus Vanagas Bogotoje
„Mane prablaivė laiškai, kuriuos buvau parašęs mamai, bet neišsiunčiau. Prašiau pagalbos, pinigų, grasinau savižudybe – apie ją išties rimtai galvojau. Laiškus perskaičiau kitą dieną... Čia ir ištiko šokas: skaitydamas negalėjau patikėti, kokiu žmogumi virtau ir kokiose iliuzijose gyvenau. Pasibaisėjau savimi. Jei prieš 15 metų kas būtų pasakęs, kur mane nuves azartiniai lošimai, nebūčiau niekaip patikėjęs“, – sako Nerijus Vanagas, sutikęs 15min papasakoti apie savo juodžiausią gyvenimo laikotarpį ir pasidalinti iniciatyva, kuria siekia aistringus lošėjus atsipeikėti.

Į užsienį Nerijus su žmona išvyko 2003-aisiais, praėjus pusmečiui po vestuvių. Tikslas buvo paprastas – užsidirbti pinigų, susimokėti už studijas vietiniame universitete (Nerijus baigė Vilniaus universitete geografijos bakalaurą, o Anglijoje įgijo turizmo vadybos ir planavimo magistro laipsnį – aut.). Dvejus metus dirbo įvairiausius darbus, taupė, kol vasarą grįžo į Lietuvą atostogų.

Čia ir pakako to vienintelio karto – to vieno vienintelio statymo. Lošimas įtraukė ir nepaleido 10 metų.

Šiandien Nerijus Vanagas yra viešosios įstaigos „Vėl gyvenu“ direktorius, „Youtube“ sukūrė kanalą priklausomiems nuo lošimų žmonėms bei jų artimiesiems „Lošimų pavergti“. Vyras gyvena Vilniuje, stengiasi atkurti santykius su savo dviem vaikais, kurie jau – paaugliai.

Tai – šviesioji, kūrybingoji Nerijaus pusė. O tamsioji, kaip jis tikisi, liko Jungtinėje Karalystėje – tada, kai jis lošė ir vos neiškrėtė kvailystės. Azartiniai lošimai buvo taip įtraukę, kad vyras net galvojo apie savižudybę.

Tačiau sugebėjo išbristi iš lošimų liūno ir dabar visiems kartoja: „Už kiekvieno priklausomo lošėjo – sugriauti santykiai, žlugusios svajonės, kenčianti šeima, prarasta sveikata, skolų našta… Išlošti neįmanoma – žmogus pasmerktas tik pralošti.“

Nerijaus išpažintis.

Asmeninio archyvo nuotr. /Nerijus Vanagas
Asmeninio archyvo nuotr. /Nerijus Vanagas

„Paskutinį kartą lošiau beveik prieš ketverius metus“

Nors ir neskaičiuoju dienų, kiek nelošiu, tačiau atskaitos tašką visgi pamenu – tai buvo 2017 metų pabaiga–2018 pradžia.

Iki tol jau dvejus metus gyvenau kitaip – sąmoningai stengiausi iš tos priklausomybės išbristi, skaičiau daug literatūros, domėjausi lošimų verslu, žmogaus psichologija. Tačiau atkritau. Kaip keista bebūtų, po apsilankymo pas anoniminius lošėjus. Man pasidarė ten taip tamsu ir beviltiška, kad neištvėriau. Nuo to paskutinio karto praėjo ketveri metai – tiek gyvenu be lošimo.

Būtent – vėl gyvenu. Neatsitiktinai taip pavadinau ir viešąją įstaigą. Į tuos du žodžius telpa viskas: šviesa, gyvybė, ramybė, džiaugsmas, juokas, stebuklingos akimirkos.

Negalvokit, kad tuos ketverius metus kankinausi ir kas rytą atsikėlęs ir pažiūrėjęs į veidrodį kartojau: „Šaunuolis, ištvėrei, atsilaikei.“ Ne.

Nenorėjau gyventi „atsilaikydamas“ – norėjau vėl gyventi normalų gyvenimą, o ne vegetuoti būdravimo režimu, kad tik neatkrisčiau.

Kaip minėjau, kelis kartus nuėjau į anoniminių lošėjų susirinkimus. Nenuvertinu savipagalbos grupių – jei žmonėms padeda, viskas gerai. Tačiau aš pats nenorėjau būti aplinkoje, kur gyvenimu laikoma tai, kiek dienų ar savaičių nelošei. Bet argi tai gyvenimas? Argi gyvenimas pripažinti, kad „kontrolė“ dabar bus tavo antras vardas, o pats gyvensi lyg suspausta spyruoklė?

Ne, man ši filosofija buvo nepriimtina. Norėjau jaustis laisvas savo pasirinkimuose, kad manęs nevaldytų lošimas, t. y. kad net nesusimąstyčiau apie jį kaip apie dirgiklį, kuris gali sugriauti mano gyvenimą, kad nekartočiau kasdien, jog „esu lošėjas ir man reikia susitvarkyti“.

Nenorėjau gyventi „atsilaikydamas“ – norėjau vėl gyventi normalų gyvenimą, o ne vegetuoti būdravimo režimu, kad tik neatkrisčiau. Manau, didesnė prasmė – ne skaičiuoti dienas, kiek nebeloši, bet veikti: o ką tu toliau darai su savo gyvenimu, kaip elgiesi? Kas iš to, jei nebeloši, tačiau tavo gyvenimas sustojęs, o pats esi it vaiduoklis? Ir tokių buvusių lošėjų, neslėpkim, yra. Jie metė lošti, bet taip ir neatsitiesė.

Todėl, manau, geriausia paleisti neigiamą patirtį ir kabintis į šviesą. Svarbu, ne tik būti nepriklausomam, bet ir jaustis energingu, kūrybingu ir tuo atgautu gyvenimu sugebėti džiaugtis, jo nebešvaistyti. Štai ką reiškia „vėl gyvenu“.

Žvelgdamas į save tokį, koks esu dabar, manau, kad man pavyko susigrąžinti tą laisvės, gyvenimo kaip dovanos pojūtį, tačiau kartu nepamiršti tų skaudžių pamokų, kurias gavau per 10 metų.

Nebenoriu lošti dėl paprasčiausio dalyko – nematau tame nieko gero.

„Lošimų verslas užprogramuotas neleisti žmogui laimėti“

Mano lošimai buvo ne kazino, ne ruletė ar žaidimų automatai. Aš lažindavausi iš sporto rezultatų, statydavau sumas, siekdamas išlošti. Tačiau tik po to, kai ėmiau iš tos priklausomybės vaduotis – skaityti įvairios literatūros, domėtis psichologija – suvokiau paprastą dalyką: galimybė žmogui laimėti – beveik neįmanoma. Lošėjai tik maitina save iliuzijomis, puikybe, kad štai jie perprato sistemą, sugudraus, jiems nusišypsos sėkmė ir pan. Tačiau tiesa banali – žmogus pasmerktas pralošti.

VIDEO: MOTYVACIJA #1: Pasmerkti pralošti

Lošimai – kito išmatavimo pasaulis, kuris taip įsiurbia, kad negalvoji nei apie tai, kaip darbą kokybiškai nudirbti, nei kaip pavyzdingu tėvu ir vyru būti. Savo kanale „Lošimų pavergti“ ir siekiu parodyti, ko netenka nuo lošimų priklausomi žmonės, kokie pavojai jų tyko, jeigu pradėjo lošti ir mano, kad kontroliuoja padėtį ir bet kada galės pasakyti „stop“. Ne, viskas gerokai sudėtingiau ir klampiau.

Lošdamas baiminausi, jog mano priklausomybę pastebės aplinkiniai, slėpiau, netgi vengdavau bendrauti, dariausi asocialus kaip laukinis žvėrelis. Tad mano laidos iš dalies yra ir motyvacija sau pačiam. Kuo daugiau kalbu, tuo labiau laisvėju, lengviau kvėpuoju.

Supranti, kad tas viešumas gal ir nėra toks malonus, bet jis labiau įgalina nei nuolatinis neigimas ir slapstymasis. Supranti, kad blogiau jau nebus. Atsivėrus sau ir kitiems, pamažu grįžta realus gyvenimas, džiugesys ir noras gyventi pilna krūtine.

„Išpildžiau seną svajonę – pagyvenau Kolumbijoje“

Vienas iš tokių apčiuopiamų dalykų, išsivadavus iš lošimų priklausomybės, – mano išvyka į Kolumbiją prieš porą metų.

Taip išėjo, kad planavau ten praleisti tris mėnesius, bet likau ilgiau nei metams – paveikė koronaviruso pandemija. Daugiau nei pusę to laiko gyvenau vienas ir labai minimaliomis sąlygomis – mėnesiui pakakdavo poros šimtų eurų. Jei būčiau pakliuvęs į tokią situaciją prieš keletą metų, kai naiviai tikėjau, kad iš lošimo galima laimingai gyventi, tikriausiai vėl būčiau lošęs.

Būdavo, užburia gražus vaizdas, žiūriu ir galvoju: o juk lošdamas galėjau to nepajausti, nepamatyti.

Tačiau šįkart viskas buvo kitaip.

Kad išgyvenčiau, pradėjau rašyti straipsnius apie savo gyvenimą Kolumbijoje Lietuvos laikraščiams bei žurnalams. Pajutau rašymo džiaugsmą. Taip kilo idėja parašyti gidą lošėjams ir jų artimiesiems – knygelę, kurioje būtų visa svarbiausia informacija žmogui, norinčiam pradėti gijimo kelią čia ir dabar, nieko nelaukiant.

Knygelė nebaigta, bet tikrai pabaigsiu. Per daugiau nei pusmetį perskaičiau dešimtis knygų ir šimtus straipsnių apie priklausomybę. Šios žinios ir jų praktinis panaudojimas man padėjo ištverti vienatvę ir finansinį nepriteklių karantino metu.

Kolumbijoje praleistas laikas man buvo pati prasmingiausia dvasinė kelionė, kai aplanko stiprios įžvalgos.

Būdavo, užburia gražus vaizdas, žiūriu ir galvoju: o juk lošdamas galėjau to nepajausti, nepamatyti. Užplūsdavo pilnatvė – kad vien dėl tokių akimirkų verta gyventi. Atleidau sau už praleistas galimybes, pasisėmiau stiprybės, vilties – suvokiau, kad dar ne viskas prarasta, kad galiu gyventi džiaugsmingą gyvenimą ir gėrėtis mažais stebuklais, vykstančiais aplink. Tereikia atsimerkti.

Taip pat Kolumbijoje pamačiau, kad žmonės gyvena, džiaugiasi ir iš tikrųjų yra laimingi nieko neturėdami. Tai man suteikė stiprybės nieko nebesibaiminti ir kalbėti apie tai, ką išgyvenau lošdamas.

Po metų į Lietuvą grįžau gerokai tvirtesnis. Ir laisvesnis.

„Viskas prasideda nuo vieno vienintelio karto“

Bet noriu grįžti prie lošimų. Patikėkit – užtenka to vieno vienintelio karto, kad ir nekalto, kad taptum priklausomas.

Kai nusprendžiau tęsti magistrantūros studijas, joms reikėjo susitaupyti. Dvejus metus Anglijoje dirbau juodžiausius darbus, kad tik atsidėčiau pinigų. Taip vienam darbe susipažinau su lietuviu, kuris lošė. Mačiau jo nuotaikų kaitas – tai liūdesys pralošus, tai begalinė euforija išlošus, ir stebėjausi: kodėl žmogus gadina sau gyvenimą? Atsimenu, dar pats jį protinau, kad mestų.

Tačiau...

Puikybė buvo begalinė, o noras išlošti – dar didesnis.

Vasarą grįžau į Lietuvą atostogų, ir kažkaip išniro tas prisiminimas apie kolegą. Ir ką – pastačiau už vieną futbolo klubą ir išlošiau 500 svarų. Užsikabinau – per dvi savaites jau turėjau 2000 svarų.

Galvojau, lengvi pinigai, nereikia didelių pastangų. Buvau įtikėjęs, kad man padeda domėjimasis sportu, kad gaudausi ir sugebu prognozuoti. Puikybė buvo begalinė, o noras išlošti – dar didesnis.

Priklausomybė – tai procesas. Nesustabdo net pralaimėjimai, nes tiki, jog esi gudrus – aną kartą pavyko, tai ir dabar pavyks. Vėl bandai... Be to, lygiagrečiai jau plaukia vaizdiniai apie mintyse susikurtą sotų ir nerūpestingą gyvenimą, o tai irgi stipri motyvacija, kuri gundo: nesustok, statyk, laimėsi.

Lošdavau banguotai. Pralošdavau algą, pasiskolindavau, paimdavau greitąjį kreditą. Nėra pinigų – neloši, atsiranda – vėl statai. Slepi, kad nieko nesužinotų artimieji, draugai... Nesu skaičiavęs, bet per 10 metų pralošiau apie 40 tūkstančių eurų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Nerijus Vanagas
Asmeninio archyvo nuotr. /Nerijus Vanagas

„Norėjau nusižudyti, bet pagalvojau apie vaikus“

Taip man lošiant susilaukėme vaikų. Tačiau, deja, ir jie netapo motyvacija liautis ir atsidėti šeimai.

Dalyvavau abiejuose gimdymuose, rūpinausi, bet... Atsimenu, pirmasis gimdymas buvo gana komplikuotas. Žmonai prasidėjo vidinis kraujavimas, niekas nenustatė priežasties, reanimacijoje gal savaitę praleido. Tai aš laksčiau tarp dviejų pastatų: žmona nutraukdavo pieno, o aš bėgdavau per gatvę tą pieną sugirdyti vaikeliui. Pabūnu su žmona, vaikeliu, o vakare – namo. Lošti.

Baisiai skamba? Taip. Tada jau buvau rimtai įklimpęs. Kitam žmogui sudėtinga būtų paaiškinti ir tikėtis, jog supras. Niekaip negali atsispirti tai manijai. Niekaip.

Nenorėjau vaikams suteikti kančios ir sugadinti viso gyvenimo, palikdamas po savęs faktą, kad jų tėvas – savižudis.

Regis, vaikelis, tėvystės jausmai... Kai esi probleminis lošėjas, ta užgimusi meilė dingsta, neužsilaiko ilgai. Gali kelis mėnesius nelošti, bet paskui vėl pradedi. Taip buvo ir man – su priešokiais, bet lošdavau, negalėjau atsispirti.

Nuo savižudybės sulaikė vaikai. Ne tiesiogiai, bet galvojimas apie juos – tikrai nenorėjau vaikams suteikti kančios ir sugadinti viso gyvenimo, palikdamas po savęs faktą, kad jų tėvas – savižudis. Tačiau nuo lošimo vis tiek nesustabdė...

Koks santykis su vaikais dabar? Dukrai 15-a, sūnui – 13-a. Kai išėjau iš šeimos prieš devynerius metus, vaikai buvo mažiukai. Aišku, per tą laiką santykiai ėjo tik žemyn – nei aš mačiau, kaip jie augo, nei pasakas skaičiau. Manęs nebuvo jų gyvenime.

Dabar jie Lietuvoje, gal kilometras mus skiria. Su sūnumi matausi vos ne kasdien, žaidžiam futbolą. Dukra atsainesnė mano atžvilgiu, tačiau labiau tai sieju su paauglyste – retai kada tokiu tarpsniu tėvai būna autoritetas, svarbesni draugai, bendraamžiai, noras pritapti prie kompanijos.

Dukra, jaučiu, manęs vis dar gėdijasi. Kai susitinkame, įsitempia, vis galvoja, gal kokią kvailystę tėvas iškrės. Suvokiu, kad santykiai turėtų būti šiltesni, bet... Reikia laiko.

Aš jo turiu.

„Galėdavau kelias paras nemiegoti, nevalgyti – tik lošti“

Kas mane ištraukė iš priklausomybės? Nėra vieno dalyko, kurį galėčiau įvardinti, kaip efektyvų pagalbininką. Tai visų veiksnių visuma, pavyzdžiui, gali artimųjų prašyti, kad neduotų tau pinigų, taip pat užblokuoti prieigą prie lošimų svetainių.

Tačiau pagrindinis dalykas yra nuolatinis darbas su savo mintimis. Tik nuo jų priklauso tolesni tavo veiksmai. Pavyzdžiui, užėjus norui lošti, gali eiti lošti, bet gali eiti į lauką pasivaikščioti. Žodžiu, sąmoningai dirbi su savo mintimis: keiti jas, modeliuoji savo elgesį bei įpročius ir eini pamažu pirmyn.

Štai mano atspirties taškas buvo dvi paros lošimo. Tada jau buvau palikęs šeimą. Žmona ir tai buvo per daug kantri – toleravo mano priklausomybę net septynerius metus...

Tačiau po vieno eilinio pykčio išėjau. Lošiau toliau, niekas nesustabdė.

Taip bėgo metai, kol atėjo tos dvi juodos dienos, tiksliau, paros, kai nemiegojau, nevalgiau, tik lošiau. Įsivaizduokit, visas kūnas virpa, esi išsekęs, užvaldžiusios tik juodžiausios mintys... Štai tada ir pagalvojau apie savižudybę. Parašiau mamai ir artimiesiems laiškus, kad padėtų, duotų pinigų, o jei ne – nusižudysiu. Kitą dieną tuos laiškus perskaičiau ir pasibaisėjau savimi: negalėjau patikėti, kokiu žmogumi pavirtau.

Po to pirmo šoko, suvokimo apie save, daugiausia man padėjo knygos. Skaičiau ir ieškojau atsakymų, kokioje realybėje esu ir kaip iš jos išsivaduoti. Kanalą pavadinau „Lošimų pavergti“ neatsitiktinai – tai iš tiesų vergovė, tu nesirenki, tik vykdai programą, kad kitiems atneštum pinigų.

Skaičiau ir ieškojau atsakymų, kokioje realybėje esu ir kaip iš jos išsivaduoti.

O kokie padariniai? Sugriūva santykiai, prarandi draugus, pašlyja sveikata, įklimpsti į skolas, kankina miego sutrikimai, sugriauni karjerą, palaidoji svajones, vis labiau save iškerpi iš visuomenės ir vienišėji, susergi depresija...

Esi tu ir lošimai – daugiau niekas neegzistuoja. Taip lėtai save žudai, kol laiku atsitokėji ir pamatai, kokiam dugne atsidūrei. O jeigu ne? Gyvenimo scenarijus gali būti tragiškas. Man to pavyko išvengti.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

„O ko būčiau galėjęs pasiekti, jei nebūčiau lošęs?“

Nemanau, kad mano šeima iširo vien dėl lošimo – buvo kitų dalykų. Tuokėmės jauni, pirmi rimti santykiai, buvau neišsilakstęs. Gal suvokiau, kad per anksti įsipareigojau? Gal lošimas buvo pasąmoningas dalykas, kad mane žmona mestų ir likčiau laisvas?

Visiškai realu, kad tik ir ieškojau dingsties – tada jau būtų rimta priežastis mane palikti. Žodžiu, pats susikūriau kalėjimą ir pragarą – būdamas įsipareigojęs šeimai, lošdamas vis labiau nuo jos tolau.

Asmeninio archyvo nuotr. /Nerijus Vanagas
Asmeninio archyvo nuotr. /Nerijus Vanagas

Priežasčių lošti gali būti pačių įvairiausių. Tarkim, vaikystėje patirtos traumos – žmogus negavo tėvų meilės, pripažinimo, užaugo su menka saviverte. Lošimai gali kompensuoti tai, ko trūksta, suteikti tą iliuzinį saugumą, pripažinimą. Lošimu gali netgi keršyti ir pasąmoningai taip elgtis, kad skaudintum tuos, kurie nesuteikė tau to, ko reikėjo.

Kai galvoju apie save, manau, kad vienos priežasties nebuvo, susidėjo viskas: ankstyva santuoka, noras įrodyti, jog kažką sugebu. Tai veikiausiai atėjo dėl nepasitikėjimo savimi, nors galvą turėjau gerą – magistrantūrą baigiau su pagyrimu. Ir čia – lošdamas. O ko būčiau galėjęs pasiekti, jei nebūčiau lošęs?..

Dabar nesužinosiu. Bet žinau viena – gaila ne praloštų dešimčių tūkstančių, o prarastų galimybių ir laiko. Šitų dalykų jau niekaip nesugrąžinsiu.

„Kai nebegali nelošti, aukoji viską“

Lošimas – mirtinai pavojinga priklausomybė, nors daugeliui atrodo kaip nekaltas dalykas. Lošti pradedi vedamas vienos motyvacijos, o kai jau esi įklimpęs, tokie procesai smegenyse užsisuka, jog keičiasi ir motyvacija.

Tarkim, buvo smalsu, norėjai išlošti pinigų, o paskui jau pasiglemžia kiti, gilesni dalykai – nepasvertos ambicijos, nemokėjimas susitaikyti su pralaimėjimu, gėdos ir kaltės jausmas, pyktis ant savęs ir aplinkinių, nenoras pripažinti gyvenimo realybės. Toks iliuzinis „saugus“ pabėgimas.

Kartoju, tai siaubinga, o dar siaubingiau suvokti, kad tapai žvėrimi, kuris nebeturi jokių svajonių, tikslų – viską pasiglemžė aistra lošti.

Mintys visą dieną sukasi vien apie lošimą: dėlioji ėjimus, kuri sistemą ir tik lauki, kada grįši namo ir padarysi statymą. Kai įsijungi kompiuterį, griūva visos schemos, nes būni perdegęs – svarbu tik pastatyti, nieko aplinkui nematai...

Čia jau veikia priklausomybė, kai nebegali nelošti, kai aukoji viską, eini va bank dėl to vieno statymo... Gali nemiegoti, nevalgyti, laukti atlyginimo tik dėl tos vienos dozės...

Kartoju, tai siaubinga, o dar siaubingiau suvokti, kad tapai žvėrimi, kuris nebeturi jokių svajonių, tikslų – viską pasiglemžė aistra lošti.

„Ką reiškia pagalbos laukti metus? Tai visiškas pragaras“

Mano idėja sukurti „Youtube“ kanalą tiems, kurie nori vaduotis iš lošimų priklausomybės, irgi gimė iš asmeninės patirties. Pasirodo, kad sulauktum kompetentingo specialisto pagalbos, gali tekti laukti ilgus metus.

O ar įsivaizduojate, ką reiškia lošėjui laukti metus?! Tai visiškas pragaras. Jam reikia pagalbos čia ir dabar. Toks sveikatos sistemos neveiksnumas yra tarsi netyčinė žmogžudystė – juk per tą laiką žmogus gali ir visiškai degraduoti.

Pandemijos metu ši problema tik dar labiau išaugo. Todėl ir knygos rašymą atidėjau, nes supratau – delsti negalima, privalau savo sukauptomis žiniomis bei asmeninės patirties liudijimu dalytis dabar.

Taip ir atsirado „Lošimų pavergti“. Mano tikslas – paversti jį pagrindiniu nepriklausomu informacijos ir palaikymo šaltiniu visiems, kam lošimai kelia problemų. Tikiu, kad kanalas taps svarbia prevencine priemone daugeliui žmonių, ypač jaunimui, kuris yra pažeidžiamiausias.

„Nesaikingas lošimas gali sukelti priklausomybę“ – perspėja lošimų bendrovės. Bet pasakykite, kas yra tas saikas? Kaip jis matuojamas? Taip išeina, kad žmogus pats kaltas, nes neturėjo saiko, t. y. lošė ir tapo priklausomas? Bet juk pradėjęs lošti net neįsivaizduoja, kas jo laukia, jis nežino, kaip keisis jo mąstymas ir elgesys, kaip nebepajėgs valdytis.

Bet tą greičiausiai žino azartinių lošimų bendrovės – žmogaus prigimtį siekti gyventi geriau, tikėti sėkme ir bandyti. Tai yra ne kas kita, o žaidimas žmonių jausmais. Lošimų verslas sukonstruotas taip, kad bendrovė visuomet išeis į pliusą. Pralaimėjęs liks žmogus, o kiekvienas žmogus – tai kančia, sutryptos svajonės, užgriuvusi finansinė našta… Taigi, mano manymu, reikėtų kalbėti ir apie lošimų bendrovių atsakomybę, ne vien žmogaus.

Asmeninio archyvo nuotr. /Nerijus Vanagas
Asmeninio archyvo nuotr. /Nerijus Vanagas

Ir dar – lošimai pateikiami kaip viliojantis gyvenimo būdas: žmonės su smokingais išlošia, pildosi jų svajonės, juos lydi sėkmė ir pan. Tačiau sukurtas vaizdas neatitinka realybės.

Dar didesnis paradoksas, kai sporto varžybas ar sporto klubus remia azartinių lošimų bendrovės. Arba populiarias laidas, kurias žiūri šimtai tūkstančių jaunuolių. Kaip tai veikia jų smegenis, jų mąstymą?

Tabako ir alkoholio reklama uždrausta, tad vėliau ar anksčiau eilė turėtų ateiti ir azartiniams lošimams. Tačiau šiame versle vaikšto tokie dideli pinigai…

* * *
Klausiat, ar dabar jaučiuosi laimingas. Atvirai? Taip gerai seniai besijaučiau. Pradėjau daryti dalykus, kuriems esu gabus ir kurie patinka: rašyti tekstus, filmuoti, montuoti laidas, bendrauti su sekėjais...

Kai pradėjau vaduotis iš lošimų, pirmiausia, ką padariau, tai pasirašiau, kas man teikia džiaugsmo, kada jaučiuosi laimingas ir kas man sekasi. Taip sąraše atsidūrė kelionės, rašymas ir siekis būti nepriklausomam, dirbti sau.

Jei kuriamu turiniu padėsiu bent vienam žmogui išsikapstyti iš lošimų, išsaugoti šeimą, jau bus misija atlikta. Be to, ta kūrybinė veikla mane labai džiugina.

Tikiu, kad manęs laukia dar daug įspūdingų akimirkų.

Vėl gyvenu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

25:11
10:24
04:58

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką