Dabar populiaru
Tiesiogiai
Publikuota 2021 12 12, 21:09

20 metų narkotikus vartojęs Vilius: „Išleidau tiek, kad kažkam tikrai pastačiau namus“

„Įsivaizduokite: žmogus diena iš dienos dirbo, darė karjerą, o aš geriausiu atveju daugelį metų stovėjau vietoje, jeigu ne dar blogiau – važiavau atgal. Ir tai jaučiasi. Kai bendrauju su bendraamžiais, jaučiasi mūsų brandos skirtumas. Žinau, kad kartą pavartojęs vėl turėčiau bent pusę metų dirbti, bandyti susigrąžinti pasitikėjimą savimi, o artimieji – manimi. Man visada reikia prisiminti, kad esu priklausomas“, – sako Vilius, kuris įvairius narkotikus vartojo 20 metų, tačiau pastaruosius kelerius gyvena blaivų gyvenimą.
Narkotikai
Narkotikai / 123RF.com nuotr.

Kad „susitvarko“, galvojo beveik dešimt metų

„Man buvo jau gerokai per 20 metų, kai pirmą kartą parūkiau „žolės“ Nyderlanduose. Tai buvo 1996-aisiais. Ten „žolė“ legali, todėl net neatrodo, kad darai kažką blogo ar gali tapti priklausomas. Pradžioje man tikrai atrodė, kad sugebu valdyti narkotikų vartojimą. Nebūčiau pagalvojęs, kad tapsiu nuo jų priklausomas“, – prisimena Vilius.

Kaip ir daugelis patyrusių jo likimą, iš pradžių narkotikus vyras vartojo nereguliariai – „prie kompanijos“, ir tai sudarė iliuziją, kad viskas yra kontroliuojama.

„Išbandžiau tikrai ne vieną narkotiką – pradėjau nuo žolės, o vėliau atsirado ir kokainas, ir heroinas. Alkoholio organizmas netoleravo ir jis manęs netraukė, o heroinas padėdavo atsipalaiduoti, suteikdavo pasitenkinimo jausmą ir malonumą. Be to, kitą dieną nesijausdavau blogai. Aplinkiniai nesuprasdavo, kad esi pavartojęs. Vėliau, kaip dažniausiai būna, tie pavartojimai vis dažnėjo, o su tuo atsirado ir problemos: buvau pasiruošęs mokėti daugiau, kad galėčiau pavartoti, atsisijojo ir draugų kompanija, nes tau nevartojantys tampa nebeįdomūs. Vis dėlto maždaug iki 2006-ųjų atrodė, kad galiu susitvarkyti pats“, – sako Vilius.

Kas ta reabilitacija?

Jis prisimena, kad, nors vartojimas buvo nereguliarus, vis užklupdavo abstinencijos laikotarpis, kamuodavo bloga savijauta. Tuomet vidinė jausena nugramzdindavo į visišką beprasmybę, viskas atrodė pilka ir niūru. Būtent tai skatino ir vėl vartoti, o tolerancija narkotikams vis didėjo – taip Vilius atsidūrė užburtame rate. Pastaruosius trejus metus jis vartojo nuolatos ir sako, kad būtent tai suvokė kaip didelę problemą.

Nusprendęs, kad nesusitvarko su savo gyvenimu, jis atsidūrė reabilitacijoje, kur praleido daugiau kaip pusantrų metų.

„Keisti savo gyvenimą skatino ir tai, kad prasidėjo problemos šeimoje, tarp artimųjų, mano aplinkoje atsirado tie žmonės, kuriuos aš pats kažkada laikiau nepriimtinais. Supratau, kad degraduoju. Aš nežinojau, kas ta reabilitacija. Man atrodė, kad duos kažkokių vaistų, ir viskas pasikeis. Pirmus tris mėnesius man buvo labai sunku. Pavyzdžiui, man buvo nesuprantama, kad vartojimas gali būti susijęs su mano emocine būkle, vertybėmis, įsitikinimais. Maniau, kad problema narkotikai, bet tikrai ne aš“, – prisimena jis.

Vilius priduria, kad tais laikais dar nebuvo tiek informacijos apie narkotikų vartojimą, priklausomybes ir patirtis: „Nebuvau susidūręs ir matęs tų pavyzdžių, dar nesupratau, kuo viskas gali baigtis. Reabilitacijoje pamačiau ir žmones, kurie džiaugėsi ten atsidūrę. Tai mane paskatino ryžtis keisti gyvenimą“, – sako jis.

Maniau, kad problema narkotikai, bet tikrai ne aš, – prisimena Vilius.

Išsaugojo šeimą

Vilius prisimena, kad turėjo praeiti daug laiko, daug atkryčių, jog jis suvoktų, kad problema ir jos sprendimas slypi pačiame žmoguje.

„Per tuos vartojimo metus buvo turbūt keturi kartai, kai aš vis atkrisdavau ir kelionė prasidėdavo iš naujo. Dabar jau porą metų nevartoju ir suprantu, kad tai – liga, kuri apima visus gyvenimo aspektus ir visą asmenybę. Iš pradžių aš visiškai neįvertinau, kad galiu atkristi ir kad nuolatos turiu save prižiūrėti, skirti laiko savo sveikimui. Įsisukdavau į darbus, mokslus, santykius ir susidurdavau su įtampomis, su kuriomis nemokėjau tvarkytis. Narkotikai atrodė pažįstamas būdas atsipalaiduoti. Iš tiesų užtenka vieno karto, kad paslystum“, – sako Vilius.

Jis priduria: buvo labai sunku suvokti, kad vieną kartą pavartojus vis norėsis dar ir dar.

„Tikrai maniau, kad sugebėsiu kontroliuoti, juk buvau nevartojęs, pavyzdžiui, dvejus metus. Atrodė, kad galiu sustoti vartoti. Bet dabar jau žinau – negaliu. Pavartojus iškart pasikeičia mano mąstymas, elgesys, sau kartoju, kad „dar kartą ir tada susiimsiu“. Po to – dar kartą ir tada jau tikrai, tikrai viskas. Bet pats supranti, kaip taip nebus. Nuo to nepabėgsi ir reikia išmokti gyventi su priklausomybe“, – sako pašnekovas.

Paklaustas apie šeimą ir artimuosius, ar jie pastebėjo, kas vyksta, Vilius sako, kad iš pradžių tai nebuvo pastebima, o vėliau artimiausi žmonės jo priklausomybę neigė, kaip ir jis pats, nors ir suprato, kad tai, kas vyksta, nėra gerai.

„Gal manė, kad tai vienkartiniai dalykai... Juk iš pradžių tai nesijaučia nei fizine prasme, nei finansiškai. Aš šventai tikėjau, kad sustosiu ir susitvarkysiu, atsipeikėsiu – taip kartojau ir artimiesiems. Tačiau iš tiesų tuomet nežinojau, nei ką daryti, nei kaip daryti“, – sako Vilius.

Fotolia nuotr./Nelaimingas vyras
Fotolia nuotr./Nelaimingas vyras

Šiandien Vilius gyvena kartu su žmona, kuri yra šalia jo ilgame kelyje į sveikimą. Jis džiaugiasi išsaugojęs šeimą. Žino, kad ne visiems tai pavyksta.

„Būti šalia priklausomo žmogaus artimiesiems yra labai sunku, nes vystosi kopriklausomybė. Žmona mane palaikė, buvo šalia, padėdavo amortizuoti pasekmes, užstodavo prieš kitus žmones, darbdavius ir tikėjo, kad nuvažiuosiu, kažkur pabūsiu ir viskas išsispręs.

Natūralu, kad į santykius tai įneša daug problemų. Kai po reabilitacijos vėl atkrisdavau, santykiai keitėsi: atsirado nepasitikėjimas, baimė. Aš pats tuo metu jaučiau didelę kaltę, stengiausi būti geresnis, nei esu, todėl nelabai mokėjome tuos santykius kurti – teko tam skirti daug dėmesio ir kreiptis į specialistus pagalbos. Džiaugiuosi, kad šiandien esame kartu“, – sako Vilius.

Kodėl patarimai neveikia?

Su Viliumi kalbame apie tai, kodėl jaunimas pradeda vartoti ir kokie patarimai iš jo patirties galėtų padėtų. Jis sako, kad svetima patirtis ir patarimai dažnai neveikia. Jis neslėpė, kad savu laiku patarimų, ką reikėtų daryti, buvo girdėjęs ne vieną, tačiau neklausydavęs.

„Taip jau yra, kad su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Kai papuoli į tokią terpę, kur narkotikų vartojimas toleruojamas, iš jos ištrūkti sunku. Aš galėčiau patarti tik žmonėms, kurie yra šalia vartojančių. Pirmas patarimas – nesistenkite sumažinti ir sušvelninti pasekmių, spręsti vartojančiųjų problemų. Žmonės labai myli savo vaikus, vyrus ar žmonas ir mano, kad padeda, bet taip nėra – tai dar labiau gramzdina. Galbūt galėtų padėti pavyzdžiai, kas gali nutikti? Nes aš šventai tikėjau, nutiks jiems, bet ne man“, – sako Vilius.

Paklaustas apie tai, ar kada skaičiavo, kiek išleido pinigų narkotikams, Vilius sako, kad vargu ar galima tai įvertinti pinigais.

„Finansinės galimybės buvo nemažos. Galiu pajuokauti, kad už tuos pinigus, kuriuos išleidau narkotikams, kažkam pastačiau tikrai neblogą namą. Tačiau svarbiausia čia ne pinigai, bet prarastas laikas ir galimybės. Juk aš stovėjau vietoje, kai kiti tobulėjo, tad suma būtų tikrai įspūdinga“, – sako pašnekovas.

Maniau, nevartosiu, nebeatkrisiu ir gyvenimas bus rožėmis klotas. Tačiau ne visaip taip.

Šiandien jis patenkintas tuo, kaip gyvena, džiaugiasi santykiais šeimoje, tačiau pasakyti, kad jaučiasi tvirtai, jam atrodo per skambu.

„Kai tik pasijausdavau tvirtai, atkrisdavau, nes nustodavau rūpintis savimi. Būdamas reabilitacijoje irgi galvodavau, kad puikiai žinau, kas yra priklausomybė ir kaip viskas veikia. Maniau, nevartosiu, nebeatkrisiu ir gyvenimas bus rožėmis klotas. Tačiau ne visaip taip. Pasekmės tikrai jaučiasi: tiek su sveikata, tiek su branda.

Įsivaizduokite: žmogus diena iš dienos dirbo, darė karjerą, o aš geriausiu atveju daugelį metų stovėjau vietoje, jeigu ne dar blogiau – važiavau atgal. Ir tai jaučiasi. Kai bendrauju su bendraamžiais, jaučiasi mūsų brandos skirtumas. Žinau, kad kartą vėl pavartojęs turėčiau bent pusę metų dirbti, bandyti susigrąžinti pasitikėjimą savimi, o artimieji – manimi. Man visada reikia prisiminti, kad esu priklausomas“, – sako Vilius.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką