Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 18d. 19:02

22-ejų Remigijus sukūrė verslą – karjeros agentūrą moksleiviams: „O buvo etapas, kai nedrįsau pasakyti, kad esu iš vaikų namų“

Remigijus Jakštys, Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Remigijus Jakštys

Gimęs po laiminga žvaigžde. Taip sakoma apie žmones, kuriems sekasi. Taip man norėtųsi sakyti ir apie kaunietį Remigijų Jakštį (22 m.). Jei ne vienas „bet“. Remigijus augo vaikų namuose, vėliau – su globėja. Tiesą sakant, dar manau, kad jis pats, skaitydamas šio teksto pradžią, nebus ja patenkintas. Mat šiandien jis labiau nori kalbėti apie savo veiklą, savo darbą su mokiniais, o praeitis liko tik jo asmens byloje, kurią gavo sulaukęs pilnametystės. Vartė ją tarsi knygą, skaitė. Dar sakoma, kad daugybę dalykų mes atsinešame iš vaikystės, jos patirtis paversdami savo laime arba savo skausmu. Kiekvienam – vis kitaip. Remigijus šiandien garsiau kalba apie laimę. Bet apie viską – nuo pradžių.

Beje, šiek tiek užbėgsiu mūsų pokalbiui už akių. Svarbu žinoti, jog pirmuosius savo pinigus Remigijus uždirbo dar paauglystėje. Šešiolikos jis pirmą kartą skrido į JAV, dalyvavo tarptautinėse konferencijose „Mobile World Congress“ Europoje, kur pranešimus skaitė tokių kompanijų kaip „Facebook“ ir „Twitter“ įkūrėjai. Vėliau R.Jakštys dirbo tarptautinėse kompanijose, o paskui – įkūrė savo verslą.

– Remigijau, galbūt pokalbį galima pradėti nuo jūsų vaikystės. Apie jus skaičiau, kad buvote rastas tiesiog laiptinėje.

– Ne visai taip. Iš karto buvo tokia versija, bet vėliau sužinojau, kad ne. Tai istorija, kurios iki galo aš taip ir nesuprantu.

Kai man suėjo 18 metų, susiradau dalį savo giminės. Aš paveldėjau pavardę iš savo sesės tėvo, tačiau jis nėra mano tėvas – tiesiog man davė jo pavardę. Biologinėje šeimoje esu ne vienas – turiu dvi seses, vieną brolį. Buvo dar vienas, tačiau jis miręs. Visi mes esame tos pačios mamos, bet skirtingų tėvų. Sesuo, kurios tėvo pavardę paveldėjau, gyvena Airijoje.

Buvo toks įvykis. Kartą man telefonu paskambino to žmogaus, kurio pavardę paveldėjau, brolio žmona. Nežinau, kaip gavo mano telefono numerį, tačiau mane ji susirado po vienos televizijos laidos, kurioje dalyvavau.

Ir sako: tu neišsigąsk, čia skambina tokia Bronė iš Raseinių. Nuvažiavau pas juos, parodė nuotraukas. Tada išgirdau dalį savo istorijos. Iki šiol vadinu ją močiute, ir mes bendraujame.

– Ir ką sužinojote?

– Sužinojau, kad kai aš gimiau, mane tiesiog atidavė į kūdikių namus. Ir viskas. Aš ten augau, o paskui paėmė į vaikų namus. Tai buvo ne valdiški vaikų globos namai – augau šeimynoje.

Ar ši mano gimimo istorija yra tiesa – nežinau. Bet taip man papasakojo ir mano tikra sesuo – ta, kuri ir gyvena Airijoje. Ji pasakojo tai, ką jai pasakojo mūsų motina. Tikra motina ne kartą norėjo kalbėtis su manimi, bet aš nematau poreikio – man tai yra tiesiog svetimas žmogus. Nors aš neturiu nieko prieš ją.

– Nemeluojate pats sau?

– Ne, man ji nieko blogo nepadarė. Jei aš būčiau kokių šešerių metų ir ji būtų mane atidavusi, tada gal jausčiau nuoskaudą. Greičiausiai ji turėjo priežasčių, galbūt negalėjo auginti. Mes visi – jos vaikai – esame užaugę ne savo biologinėje šeimoje. Augome skirtinguose vaikų namuose arba su globėjais. Vienas kito nepažinojome.

Kalbat apie biologinę mamą, žmogus tada taip suprato pasaulį – taip ir padarė. Nesu tas žmogus, kuris teistų žmones dėl jų sprendimų. Man gali žmonės pasakyti, kad žmogus padarė sunkų nusikaltimą, ir aš jo neteisiu. Jis padarė, ir tai yra praeitis. Aš jai atleidžiu.

Mane užaugino globėja, kurią vadinu mama. Ji manimi rūpinosi kaip savo vaiku, su ja ir yra mano ryšys.

– Kai jums telefonu paskambino močiutė Bronė, kaip reagavote?

– Kai žmogus tau paskambina ir sako: neišsigąsk, žinoma, kad tu nežinai, kas vyksta, gal iš kokios policijos skambina? Mane Dievas turbūt apdovanojo ramiu temperamentu. Aš esu išmokęs klausyti. Tą ir padariau – išklausiau.

Nuvažiavau pas juos. Šeima – dideli ūkininkai, jiems neblogai sekasi. Mes labai šiltai bendraujame, jei reikia – aš jiems padedu, ne kartą jie yra padėję ir man bėdoje. Tarp mūsų yra ryšys. Ir su jų anūkais bendrauju. Esu ir prisidirbęs, bet jie niekada manęs neatstūmė. Ir pajuokaujam, ir paverkiam kartu.

– Žmonių ryšys yra svarbu?

– Taip, svarbu. Aš niekada neskiriu, kas yra tavo tikra giminė. Tu gali būti labai artimas su kažkuo svetimu, o kraujo ryšys dar nereiškia, kad tai tavo giminė, kuria tu gali pasitikėti. Yra daug žmonių, kurie man kaip šeima ir tarsi šeimos nariai. Mama, kuri užaugino, giminės iš močiutės pusės mane labai šiltai priėmė, globėjos dukros man yra kaip sesės. Jie mano šeima.

– Ar esate matęs savo biologinę mamą?

– Kai aš buvau gal 6–7 metų, ji kelis kartus buvo pas mane atvažiavusi. Prisimenu, kad buvau labai pasimetęs, nes nesupratau, kas yra mano mama. Atvažiavo žmogus, kuris sako, kad yra mano mama. O aš galvojau, kad kita mano mama. Tuo viskas ir baigėsi. Daugiau nieko.

– Sakote, kad paveldėjote sesers tėvo pavardę. O tikrasis jūsų tėvas?

– Žinau jo vardą ir pavardę. Palaukit, tuoj pažiūrėsiu mesendžeryje, ką apie jį rašė biologinė mama.

– Jūsų biologinė mama – jūsų feisbuko draugė?

– Ne. Bet kartą diskutavome su močiute ir kilo tas klausimas: tai kas mano tėvas. Palauk, sakau jai, tuoj parašysiu biologinei mamai mesendžeriu, paklausiu. Žinojau juk jos vardą ir pavardę. Tai va. Mano biologinis tėvas gyveno Jonavoje. Dar turiu brolį iš tėvo pusės, kurio nepažįstu. Daugiau nieko nežinau.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Remigijus Jakštys,
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Remigijus Jakštys,

– Tuo jūsų bendravimas su biologine mama ir baigėsi?

– Taip.

– Remigijau, o kaip atradote savo seseris, brolį? Bendraujate su jais?

– Kaip man suėjo 18 metų, gavau savo bylą. Iš vaikų namų. Joje buvo brolių, seserų vardai ir pavardės. Šiais laikais juk nesunku rasti socialiniuose tinkluose. Anksčiau būdavo televizijos laidos, kur padėdavo ieškoti, o dabar užtenka įvesti vardus ir pavardes feisbuke. Taip randi.

Susirašiau su sese, broliu. Pradėjome bendrauti. Tik apie močiutę tada dar nežinojau, ji man paskambino kiek vėliau, kai man buvo apie 19 metų.

Palaikau ryšius su savo mirusio brolio žmona, su jų trimis vaikais. Kai vaikai sužinojo, kad turi dėdę, panoro susipažinti. Jie gyvena Airijoje, tad mes buvome susitikę, iki šiol palaikome ryšius, jie buvo ir Lietuvoje. Dabar aš planuoju į svečius pas savo sūnėnus.

O su kitais – nelabai. Šiaip mano giminė yra tokia komplikuota, didelė – aš per daug nesigilinu. Bet tuos žmones, su kuriais palaikau ryšį, aš labai myliu.

– Minėjote, kad kai jums suėjo 18 metų, gavote savo bylą. Įdomus jausmas turėtų būti ją skaityti.

– Labai keista skaityti, nes viskas ten nuosekliai surašyta. Kas, kur kokiuose teismuose dalyvavo, kokios išvados. Nuo pat mažens surašyta: kur tu esi priskirtas. Keista. Gerai, kad aš nieko neprisimenu, čia svarbiausia. Jeigu prisiminčiau, būtų dar nemaloniau. Skaityti yra viena, o tai išgyventi – visai kas kita.

Daug ten parašyta visokių dalykų. Visa mano kelionė, net mano mažo piešiniai. Viskas ten.

Aš tada buvau paauglys. Tai buvo sunkus laikas.

– Augote vaikų namuose?

– Taip, bet ne valdiškuose. Iš karto tik atsidūriau valdiškuose kūdikių namuose, o paskui patekau į šeimyną – privačius vaikų namus. Ten buvo daugiau mūsų vaikų.

Kai man buvo 14 metų, vaikų namus, kuriuose aš augau, atnaujino – pastatė naujus. Ten atsirado socialiniai darbuotojai, o mano globėją atleido iš darbo. Tai buvo sunkus laikas. Atleista mano globėja, su kuria ir augau, išvyko į Portugaliją.

Tada vaikų namuose pasakiau, kad norėčiau susigrąžinti tą ryšį. Pasisekė: Vaiko teisių apsaugos tarnyba kreipėsi į mano buvusią globėją, pasiūlė jai grįžti į Lietuvą, baigti specialius mokymus ir kad ji pasiimtų mane nuolatinei globai. Ji grįžo, o maždaug po metų aš sugrįžau pas ją.

– Kai ją atleido iš darbo, ar nebuvo jausmo, tarsi iš jūsų atimą mamą?

– Tiesą sakant, aš to neatsimenu. Nepamenu mūsų atsisveikinimo.

– O kai teko metus gyventi tuose atnaujintuose vaikų globos namuose?

– Man tai buvo šokas. Normalu, nes juk buvo paauglystės metai. Man buvo gėda sakyti kitiems vaikams mokykloje, kad aš iš vaikų namų. Nors sąlygos ten tikrai buvo geros, ne kiekvienas vaikas ir šeimoje tokias turi. Vienoje iš mokyklų patyriau ir patyčias. Paskui ją pakeičiau.

Kol gyvenau tuose vaikų namuose, čia dirbusi globėja Vida labai stengėsi, kad vaikai jautųsi mylimi ir neatstumti, kad jie viską turėtų. Tada, prisimenu, į penkioliktąjį savo gimtadienį man pasiūlė pasikviesti draugų. Sako: pabandyk, pamatysi, tikri draugai supras.

Po to renginio man pasiūlė likti dirbti, o aš tada buvau devintoje klasėje. Taip ir uždirbau pirmuosius savo pinigus – 116 eurų.

Buvo nedrąsu, bet vaikai į tai išties nesureagavo: iš kur aš, kur gyvenu. Tada ir supratau, kad nereikia gėdytis, kad yra kaip yra, kad gyvenime taip susiklostė, kad aš taip gyvenu.

Tuose vaikų namuose gyvenau apie metus. Netrukus mano globėja – mama – grįžo, greitai susitvarkė visus dokumentus. Tada teismo sprendimu aš grįžau pas ją. Augome dviese – aš ir dar viena mergaitė.

– Buvo reikalingas ir teismo sprendimas?

– Kai atima iš tėvų vadinamąsias teises, tu tampi valstybiniu vaiku. Esi tarsi valstybės nuosavybė. Teismas tave gali priskirti kažkam, kas su tavimi gyvens, kol nesi pilnametis. Tik teismas tau gali priskirti globėjus, gyvenamąją vietą.

– Skamba keistai, tiesa? Žmogus – kaip valstybės nuosavybė.

– Taip. Bet valstybė turi interesą – kad užaugtų doras pilietis.

– Žvelgiant į jus pasakyčiau, kad valstybei pavyko.

– Greičiausiai pavyko.

– Remigijau, o kaip prasidėjo jūsų savarankiškas gyvenimas, verslas, pirmasis uždarbis?

– Kai sugrįžau gyventi pas globėją, ėmiau lankyti būrelį – mokiausi programuoti. Netrukus supratau, kad programavimas ne man. Tada paklausiau dėstytojo, ar galėčiau prisidėti prie jo įmonės veiklos kaip savanoris. Jis sutiko, ir iškėlė man užduotį – suorganizuoti moksleiviams dviejų dienų renginį. Tai buvo Paulius Paškevičius, vėliau tapęs mano mentoriumi.

O tąsyk man reikėjo suorganizuoti prizus, rasti mentorius, atlikti kitus darbus. Paulius man padėjo kontaktais – davė tam tikrą pradžią.

Daug skambinau, derėjausi, susipažinau su didelėmis pasaulinėmis žaidimų programavimų įmonėmis. Kai kurios jų mus rėmė, įmonės atstovai buvo mentoriai. Po to renginio man pasiūlė likti dirbti, o aš tada buvau devintoje klasėje. Taip ir uždirbau pirmuosius savo pinigus – 116 eurų. Tai buvo metai, kai litai keitėsi į eurus.

Taip dirbau keletą metų – po pamokų. Daug bendravome su mentoriumi. Tiesą sakant, tai, ką jis man tada davė, dabar aš duodu kitiems – taip pat paaugliams.

Mes važinėjome ir po pasaulines konferencijas, kur renkasi rimti verslininkai. Pavyzdžiui, yra viena konferencija Ispanijoje, kurioje pranešėjai – „Facebook“, „Twitter“, kitų žinomų kompanijų vadovai. Tad aš, būdamas 16-os metų, buvau tokioje konferencijoje. Dar net nuotraukas turiu. Man tai buvo kosmosas.

Toliau su mentoriumi skridau į Čikagą, man taip pat tada buvo 16 metų. Susitikome su lietuvių bendruomene, nes jie atidarė lietuvių programavimo mokyklėlę Čikagoje. Teko būti paskaitose Ilinojaus universitete, kur savo savo idėjas pristatė startuoliai.

Po to jau vienas skridau į Londoną, kur vyko kita konferencija. Taip aplankiau jas gal penkias. Į kitas su keliais bendraminčiais patekdavome nemokamai, tiesiog parašydami laiškus organizatoriams. Būdavo taip: susirandu kokią man įdomią konferenciją ir rašau, kad norime savanoriauti. Ir mus, kelis moksleivius iš Lietuvos, pakviesdavo.

Būdavome mes ir lydintis asmuo. Reikėdavo prieš renginį bilietus patikrinti ar salėje mikrofoną paduoti. Ir maitinimą gaudavome. Taip nemokamai teko pabūti konferencijose, į kurias bilietai kainuodavo tūkstančius eurų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Remigijus Jakštys,
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Remigijus Jakštys,

Kai ėmiausi savarankiško darbo, dirbau keliose tarptautinėse bendrovėse. Mano specialybė – personalo atrankų specialistas. Netrukus supratau, kad noriu kažko savo.

Taip ir įkūriau savo įmonę „Mokinio karjera“. Pradėjau nuo seminarų mokiniams. Susipažinau su vienu vokiečiu, kuris tapo bendraturčiu, o paskui jis perleido savo įmonės dalį. Dabar kuriame skelbimų platformą mokytojams, taip pat organizuojame keliones moksleiviams.

Mūsų darbo kryptis susijusi su neformaliu ugdymu, tai nėra poilsinės kelionės. Esame kaip karjeros agentūra, skirta mokykloms, bet dirbame iš kelionių prizmės. Dirbame pagal švedų ir suomių neformalaus ugdymo programas, jas pritaikėme mūsų kelionėms.

– Kokios tos kelionės?

– Su grupe mokinių važiuojame į Varšuvą, Berlyną, Geteborgą, taip pat į Latviją ir Estiją. Tai – mentorystės programa moksleiviams. Moksleiviai išeina iš savo komforto zonos, jie save analizuoja, yra refleksijos, kurių metu jie mokosi pažinti save, atrasti savo specialybę, žinoti, kaip mokytis, kaip integruoti technologijas į mokslą.

Kelionių metų lankomės ir įmonėse, tarkime, bankuose ir kitose. Noriu, kad paaugliai sužinotų, kaip atrodo šiuolaikinė XXI amžiaus įmonė.

Mokyklos neretai perša vaikams, kad tu būtinai baik universitetą, būk teisininkas arba gydytojas. Dar gali būti ugniagesys arba policininkas. Ir dar kelios populiaresnės profesijos. Iš esmės yra kelios specialybės, kurios tarsi siūlomos.

Bet vaikai pamato, kad yra daug nerašytų šių laikų specialybių, o universitetai to nesiūlo. Mes norime supažindinti moksleivius nuo 7–8 klasės, kad jų karjera gali prasidėti jau dabar. Trumpai tariant – esame karjeros ugdymo kelionių agentūra, skirta mokykloms.

Kalbant apie sėkmę, karjerą galima kalbėti pavyzdžiais. Pavyzdžiui, Lady Gaga, kuriai sakė, kad dėl savo nosies ji niekada nebus populiari, nebus graži. Ji yra numeris vienas pasaulyje. Tad ir mūsų principas: jei tu nori, net jei tavęs nepalaiko šeima, draugai – siek savo tikslo.

Nebūtinai turi likti Lietuvoje. Lietuva dar labai stipriai atsilieka kad ir nuo Vokietijos. Labai sunku pasivyti ir siūlomomis specialybėmis, ir mentalitetu. Todėl jei jaunas žmogus neranda vietos čia – tegul susikrauna lagaminą ir keliauja. Gal atras savo vietą, pamatys.

Anksčiau aš buvau tas, kuris sakydavo: niekada nevažiuokit iš Lietuvos. O dabar? O dabar esu tas, kuris sako – jei nori, tai keliauk. Man ir pačiam Lietuvoje nėra taip gerai, aš nesijaučiu čia taip gerai, kaip Berlyne ar apskritai Vokietijoje. Aš ten esu kitas žmogus.

Kodėl? Nes ten žmonėms niekas neklijuoja etikečių, žmonės tave priima tokį, koks esi. O čia? Neduok Dieve, tu gyvenime padarysi klaidą.

– Kodėl taip yra, kodėl mes taip bijome kad ir vienos klaidos?

– Žmonės bijo to, ko nežino. Baimė yra nesaugumas. Susidaro keli sluoksniai. Kai atsiranda baimės jausmas – žmonės jaučiasi nesaugūs, jie kažko nedaro, kažkur nevažiuoja. Visuomenės spaudimas yra įbauginti kitą asmenį. Pats turiu tokios patirties, o tai laužo pasitikėjimą.

Ir mes to neišspręsim – reikia, kad pasikeistų kelios kartos, taip šis dalykas susitvarkys savaime. Kitokį pasaulį vaikai ir pamato išvažiavę. Jie pamato kitų žmonių toleranciją, paslaugumą. Ir tada patys pradeda galvoti, kad viskas prasideda nuo manęs – jei aš būsiu paslaugus, jei aš nepasiduosiu visuomenės spaudimui, bus kitaip.

Žmonės bijo to, ko nežino. Baimė yra nesaugumas.

Žmogus važiuoja automobiliu ir neviršija greičio. Tačiau iš paskos važiuoja kitas automobilis, kuris tarsi prilipęs. Tada žmogus jaučia spaudimą. Taip visur. Yra visuomenės spaudimas ne tik važiuojant automobiliu, kai tau tarsi sako: važiuok greičiau. Tau kyla nervas, agresija – kad kažkoks prilipo prie tavęs. Tada tu spaudi gazą. Bet tu esi tik donoras, nes tave stabdys pirmą, o tas kitas nuvažiuos ramus.

Mes turime atsilaikyti tokiam spaudimui. Jei kitas norės – aplenks. Reikia tik sukąsti dantis.

– Kalbant apie keliones, kaip mokiniai jus atranda?

– Siunčiame mokykloms pasiūlymus. Nedarome atrankos pagal mokinių gabumą. Kas pirmi – tie ir važiuoja. Jei yra, pavyzdžiui, 50 vietų, bet 200 užsiregistravusių – suorganizuojame dar keletą kelionių papildomai.

Mūsų nuomone, nesvarbu, ar tai sunkus vaikas, ar ne – jis turi gauti tą patį. Mes negalime vaikų skirti ir viską duoti tik gabiems vaikams. Iš patirties matau, kad yra vaikų, paauglių, kurie turi tam tikras vaikystės traumas, patirtis. Būna tokių, kuriems pasakė: tau nepavyks, tu negali. Liaudiškai tariant, vaikai nurašomi. Tada jie nesistengia, jiems nėra stimulo ir jie nemato tos kitos pusės.

Buvo atvejis, kai po kelionės į Varšuvą man paskambino vieno vaiko mama. Jos sūnus buvo iš tų, apie kuriuos sakome: sunkaus elgesio. Ji skambino ir klausė, kas įvyko, nes į namus grįžo kitas žmogus, nors jo elgesio nepavyko pakeisti ilgą laiką. Jis net į mokyklą pradėjo eiti be kepurės, o tai buvo jau įvykis.

Mes nepadarome nieko ypatingo. Tik parodome vaikams kitą gyvenimo pusę: kad tu gali kitaip mokytis, tu gali išsikelti kitus tikslus.

Asmeninio archyvo nuotr. /R.Jakštys įkūrė karjeros agentūrą moksleiviams „Mokinio karjera“
Asmeninio archyvo nuotr. /R.Jakštys įkūrė karjeros agentūrą moksleiviams „Mokinio karjera“

– Kokios būna tos kelionės, ką mokiniai veikia?

– Kelionių metu vaikai ne tik lankosi įmonėse, tačiau būna įvairūs turai pėsčiomis su gidu, miesto žaidimas, kur reikia spręsti tam tikras užduotis.

Vėliau vaikai ruošia savo CV, prisistatymą, sprendžia socialines problemas, o vakare, pokalbio metu, apibendriname dieną.

Kitomis dienomis yra muziejai, paskaitos apie bendrąją motyvaciją, apie mokslo integravimą, karjeros pratybų pildymas – nuo savęs pažinimo iki profesijos pasirinkimo. Tam naudojame vieno iš universitetų pratybas, kurios puikiai tinka ir moksleiviams.

Jie turi sugalvoti karjeros sprendimą, o vėliau, jau grįžus, taip pat gauna dar kelis mėnesius pagalbą iš mūsų – kad jiems pavyktų tą projektą įgyvendinti, kad suprastų, ką reiškia tikslo išsikėlimas ir kaip yra dirbama. Kad atsirastų vidinė motyvacija.

Dažnas vaikas turi tik išorinę motyvaciją. Pavyzdžiui, žinom, kad bėgiojimas yra sveika. Nusiperkam bėgimo batelius, o kitą dieną ar bėgam? Tai yra tik išorinė motyvacija. Vidinė motyvacija – kai žmogus nusiperka gitarą, kurią vis ima ir ima, nes nori išmokti. Mūsų tikslas – kad išorinė motyvacija pavirstų į vidinę.

Vaikams užduodame klausimus. Kaip ir psichologai – kalbėdamas su psichologu, tu pats ieškai atsakymų. Taip ir paaugliai. Jie galiausiai tų atsakymų pradeda ieškoti.

Yra moksleivių, kurie sužino, pavyzdžiui, kad turi disleksiją. Mūsų švietimo sistema nėra pritaikyta kiekvienam vaikui su poreikiais. Jei nesiseka – tavo problemos, esi nurašytas. Jie pradeda galvoti, kad gyvenime nieko nepasieks.

Taip, mes nepakeisime švietimo sistemos, bet galime prisidėti prie tų vaikų pokyčio – tikslingo kelio pasirinkimo. Švedijoje, pavyzdžiui, nuo mažens vaikai atlieka įvairias praktikas, vyksta edukacijos, vaikams ir namų darbai nėra privalomi. Tačiau skandinavai visame pasaulyje skina aukso laurus – jų modelis veikia.

Asmeninio archyvo nuotr. /R.Jakštys ir jo kolegė, mentorė Kamilė Petrauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /R.Jakštys ir jo kolegė, mentorė Kamilė Petrauskaitė

– Remigijau, iš ko jūs uždirbate?

– Labai paprastai. Iš pačių kelionių: dalis procento yra verslui. Mes neturime jokio finansavimo, todėl negalime kelionių pasiūlyti vaikams iš socialiai remiamų šeimų. Galime pasiūlyti tik nuolaidas. Mūsų kelionės nėra brangios. Tarkim, keturios dienos Berlyne kainuoja 150–200 eurų. Turime partnerius, gerus jų pasiūlymus, todėl ir kainos tokios. Vienu metu keliauja apie 30–40 vaikų, tai 7–11 klasių moksleiviai.

– Kitaip tariant, paaugliai. Kyla klausimas, kaip jūs su tokia grupe susitvarkote?

– Labai aiškiai nustatome ribas. Važiuoju ne vienas, o su kolege. Iš viso įmonėje yra 5–6 žmonės, kurie į tokias keliones važiuoja.

Mes nesame cirko aktoriai ir savų ribų vaikai ant mūsų netestuoja. Jei taip bus – mes juos labai greitai nusodinsim. Mes nereaguojame į jų nesąmones, jei tokių būna. Kas įvyksta po pirmosios dienos? Taip, jie bando mus testuoti, bet pamato, kad neveikia.

Mes nesakom pastabų, o ignoruojame, jei reikia – kalbamės. Ir labai lengvai pasakome, kad jei norite gauti programą ir dėmesį iš mūsų – privalote elgtis normaliai.

Dažnai suaugęs žmogus galvoja, kad jei aš pasakiau, tai paauglys turi būti kaip suaugęs žmogus ir suprasti. Bet jie taip nesupranta. Nes smegenų dalis, skirta atsakomybei, vystosi iki 25 metų. Tas daugeliui yra nesuvokiama.

Jei paauglys blogai padaro – jis nurašomas. Mes to nedarome. Mes esame kaip vyresnieji broliai ir seserys. Ir tai veikia. Kartais jie mums papasakoja ir asmeninių dalykų, ko nedrįsta pasakyti tėvams.

Labai džiaugiuosi tuo, ką darau. Paverčiau du pagrindinius savo pomėgius darbu ir tuo pačiu – problemos sprendimu. Aš dievinu keliones ir dar man patinka motyvacija, karjera ugdymas, koučingas. Manau, kad prisidedu prie mokinių gyvenimo teigiamos kaitos.

– Ir dar sugrįžkim į jūsų paties gyvenimą. Kuris jūsų gyvenimo žmogus yra svarbiausias, kuriam esate dėkingas už tai, kuo esate?

– Turbūt du. Mama ir mentorius, kurį sutikau būdamas šešiolikmetis. Jis man labai daug davė. Bet be mamos – Aldonos Griškėnienės – nieko nebūtų. Ji man, paaugliui, leido dirbti, leido keliauti, augino ir mylėjo. Ji turėjo manimi pasitikėti. Už tai jai – ačiū.

Komentarai: 11

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką