Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 22d. 17:45

40-mečio sulaukusi Rasa Sagė metė darbą, kad galėtų rašyti knygas

Rasa Sagė
Asmeninio archyvo nuotr. / Rasa Sagė

Neseniai atšventusi savo 40-ąjį gimtadienį rašytoja Rasa Sagė nusprendė iš esmės pakeisti savo gyvenimą: po vaiko priežiūros atostogų nebegrįžti į darbą ir visą savo laiką skirti knygų rašymui.

– Kas jus paskatino priimti tokį sprendimą ir kodėl būtent dabar?

– Kai kurie žmonės nuo pat jaunystės žino, kur stos, kas jiems patinka, kokia veikla juos traukia labiausiai. Aš šito nesuvokiau. Tik tapusi mama, būdama jau 35-erių, pajutau, ko iš tikrųjų noriu iš gyvenimo. Netgi tiems, kurie randa savo pašaukimą pačioje jaunystėje, labai naudinga retkarčiais pasikalbėti su savimi: ar tai, ką darau, yra vis dar tai, ką mėgstu labiausiai?

Tik tapusi mama, būdama jau 35-erių, pajutau, ko iš tikrųjų noriu iš gyvenimo.

Juk mėgstamų veiklų gali būti kelios. Ir visas jas galima vystyti. Arba vieną po kitos. Svarbiausia, kad žmogus jaustųsi gerai. Ir niekada ne per vėlu, tai jau tikrai.

Dienoraštį rašau nuo penkiolikos metų, tačiau intensyviai rašau jau ketverius metus. Nuo to laiko, kai gimė dukra. Pirmiausia rašiau sau, paskui sukūriau tinklaraštį Apiesantykius.lt, kuriame užsibrėžiau parašyti naują tekstą kartą per savaitę, penktadieniais. Jau daugiau kaip dvejus metus, nesvarbu, ar sergu, ar serga vaikai, ar esame išvykę, šio pažado šventai laikausi – kiekvieną penktadienį pasirodo naujas tekstas.

Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Sagė
Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Sagė

Lygiagrečiai rašiau knygą, kuri neseniai buvo išleista, vadinasi „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Rašiau įvairius straipsnius portalams, žurnalui „Baltas kambarys“, iš mano tekstų yra suformuota keliolika elektroninių knygų. Visą laiką, kol buvau namie su vaikais, rašiau daug ir intensyviai.

Tai, kas mus traukia, kas mums patinka, tai ir yra mūsų pašaukimas.

Kai pagalvodavau apie neišvengiamą ėjimą į darbą, mane apimdavo panika: kaip aš spėsiu dirbti, rūpintis šeima ir dar rašyti?! Jokiu būdu nenorėjau nustoti rašyti. Ėmiau kurti įvairias strategijas: turėsiu keltis dar valandą anksčiau arba rašyti, kai sumiega vaikai, rašyti bent jau po valandą savaitgaliais... Taip, viskas yra įmanoma, tačiau ta mintis man buvo labai nemiela.

Pasitarėme su vyru ir nusprendėme, kad man geriau nesiplėšyti, bet imti daryti tai, kam jaučiu pašaukimą. Visų pasaulio pinigų vis tiek neuždirbsi. Ir nors skamba garsiai, prašmatniai, pašaukimą turi kiekvienas žmogus, reikia tik jį atrasti ir už jį pakovoti. Kai dabar pasižiūriu atgal, į praeitį, matau, kad visada buvau rašytoja, bet tik dabar ėmiau tai suprasti. Kiekvienas žmogus turi savo veiklą, kuria jam gera užsiimti. Mano veikla yra rašyti.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie neranda savo vietos, savo veiklos, kuriai yra pašaukti?

– Kažkada rašiau tokį tekstą savo tinklaraštyje: „Ką daryti, jei nežinai, ką daryti“. Ir atsakymas buvo: daryk tai, kas tau patinka. Juk visi žinome, kas mums patinka, tiesa? Tai yra labai lengva. Tai, kas mus traukia, kas mums patinka, tai ir yra mūsų pašaukimas. Visata nepalieka mūsų nežinioje, paprastai kiekvienas žmogus, bent šiek tiek įsigilinęs į save, gali tai atrasti.

Laimingi žmonės yra empatiški, jie padeda ir kitiems, jie dalijasi savo laime.

– Tačiau kaip išdrįsti ir imtis tos veiklos, ypač visą dieną?

– Na, sako, kad mintys yra galinga jėga. Ir aš tuo tikiu. Turime daugybę pavyzdžių, kai žmonės, ėmę daryti tai, ką mėgsta, ėmė gyventi daug geriau, nei gyveno prieš tai.

Pirmiausia moraline, emocine prasme. Pinigai – jų reikia, be abejo, bet dažnai jie yra tik iliuzija. Žmonių sukurta iliuzija, siekiant valdyti. Koks skirtumas, ar nešiosiu senus džinsus iš dėvėtų drabužių parduotuvės, ar vardinius už kelis šimtus eurų? Man tai jokio. Aišku, pinigai suteikia laisvę daryti dalykus, bet gerai paieškojus tuos pačius dalykus galima daryti labai pigiai arba net nemokamai.

Tarkime, keliauti pėsčiomis. Arba dviračiu. Aš tuo įsitikinau. Be abejo, mano pozicija nėra gera tam tikros visuomenės dalies atžvilgiu, juk visuomenė gyva tik iš dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių. Tačiau jei jūsų paklausčiau, kas yra geriau, laimingi žmonės, esantys savo vietoje, savo veikloje, ar daug surenkamų mokesčių? Laimingi žmonės yra empatiški, jie padeda ir kitiems, jie dalijasi savo laime.

Mokslo įrodyta, kad pinigai laimę atneša tik vieninteliu atveju – jei jais nuoširdžiai pasidalijama. Be to, užsiimant mylima veikla anksčiau ir vėliau imama ir uždirbti, o kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau sumoki mokesčių. Taigi potencialas daryti tai, kam jauti pašaukimą, yra labai didelis.

– Nusprendėte niekada nebedirbti įprasto darbo nuo 8 iki 17 val.?

– Niekada nesakyk niekada. Dabar turiu keletą idėjų knygoms, noriu jas realizuoti. Tam reikia laiko. Tačiau galbūt ateis diena, kai dirbsiu ne namuose, o kokioje nors leidykloje ar žurnale. Tačiau, taip, nuo šiol savo gyvenimą siesiu tik su rašymu, nors man jau keturiasdešimt. Karlas Jungas sakė: „Gyvenimas iš tikrųjų prasideda keturiasdešimties. Iki tol jūs tik atliekate tyrimą...“

– Kaip dabar atrodo jūsų diena?

– Keliuosi pusę septynių. Šeima dar miega, taigi labai tyliai susiruošiu ir pasiėmusi šiaurietiško ėjimo lazdas einu į lauką. Gyvename miesto pakraštyje, taigi šiek tiek paėjusi pakliūnu į tikrą gamtą. Turiu gerus žygio batus, jiems nebaisios nei balos, nei purvynai, o lazdos labai padeda judėti.

Turiu didįjį ir mažąjį ratą – jei labai šalta, lyja, nueinu 2–3 kilometrus, jei oras geras – apie 5. Kad ir kaip būtų šalta lauke, viduje sušylu, judėjimas, buvimas gamtoje gamina daug vidinės energijos. Paskui visą dieną jaučiuosi kupina geros nuotaikos ir jėgų. Grįžusi pasidarau arbatos, dažniausiai juodos, ir kiek dar turiu laiko, sėdu rašyti. Einant gimsta geriausios mintys, būtinai jas užsirašau.

Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Sagė
Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Sagė

Apie aštuntą žadinu vaikus, rengiu, prausiu, maitinu, vyresnėlę vežame į darželį. Mažiukas pradės lankyti nuo lapkričio. Grįžusi išverdu košę ir sėdu rašyti. Priklausomai nuo įkvėpimo rašau nuo vienos iki keturių valandų.

Einant gimsta geriausios mintys, būtinai jas užsirašau.

– O mažasis jums netrukdo susikaupti?

– Ne, kaip tik padeda. Jam dveji, paprastai žaidžia, leidžiu šiek tiek filmukų pažiūrėti, bet neilgai. Kartais jis paprašo dėmesio, tada nutraukiu rašymą ir grįžtu į čia ir dabar. Tai labai naudinga praktika. Kai vėl imu rašyti tą patį tekstą, turiu dar geresnių idėjų. Vaikas nori nenori grąžina į čia ir dabar, nori nenori turi atsitraukti nuo to, ką darai. Tačiau bent jau man tai tik į naudą: aš neužsisuku savo rašyme, bet visą laiką turiu progą pažvelgti naujomis akimis į tai, ką parašiau.

– Ką veikiate kitu laiku, kai nerašote?

– Kai ateina pietų metas, reikia pagaminti valgyti, papietaujame, tada tvarkausi ir guldau vaiką miegoti. Kol jis miega aš taip pat atsipalaiduoju: sėdžiu feisbuke, skaitau straipsnius, ieškau įdomios informacijos, bendrauju. Tuo metu kompostuoju naujas idėjas rašymui. Dažnai ir aš su sūnumi pamiegu pietų miego. Ketvirtą valandą imame ruoštis važiuoti į darželį paimti dukrytės, o kai ji grįžta, bendrauju su vaikais ir laukiame grįžtančio tėčio. Prie rašymo vėl galiu sugrįžti vakare, kai tėtis nusiveda vaikus miegoti.

– Viskas atrodo labai paprasta ir lengva, ar būna sunkių akimirkų?

– Taip, be abejo. Kai man būtinai reikia ką nors pabaigti, užsirašyti bent jau idėją, pagauti ją už uodegos, o vaikas ima garsiai reikalauti pieno, vandens, imti mane už rankos ir vedasi žaisti. Būna ir koncertų, nors jie manęs neišveda iš pusiausvyros.

Didesnis trukdis yra feisbukas. Kartais net nepastebiu, kaip savo rašymo laiką be jokios naudos praleidžiu jame ar atsakinėdama į žinutes. Šiaip labai mėgstu planuoti. Planuoju dieną, savaitę, mėnesį, metus. Dažnai žiūriu į savo užrašų knygutę ir dėliojuosi darbus. Tai užima papildomo laiko, bet man tai yra malonumas, kuris padeda nepasimesti darbuose.

Rašau apie santykius, nes viskas, kas svarbiausia mūsų gyvenime, yra santykis su kuo nors.

Taip pat stengiuosi neprisirišti prie rutinos: jei reikia kur nors išvažiuoti, su kuo nors susitikti, nesakau, kad negaliu, nes tą valandą turiu rašyti. Tai, ką esu sumaniusi, perkeliu į vakarą ar kitą dieną, ir paprastai tai būna labai naudinga, nes nuveikusi ką nors kita, prisirenku naujų įspūdžių, minčių ir patyrimų, kurie tik pagerina tekstą. Turi būti planas, disciplina, tačiau tai neturi pavirsti rutina, visada reikia išlaikyti lankstumą, tada sunkumų bus mažiau.

– Apie ką rašote? Apie ką yra pirmoji jūsų knyga?

– Rašau apie santykius, nes viskas, kas svarbiausia mūsų gyvenime, yra santykis su kuo nors. Su savimi, kitais žmonėmis, visata. Per santykius mes tobulėjame.

„Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ yra meilės istorija. Moteriška, labai lengvai skaitoma laisvalaikio knyga. Norėjau įlieti pozityvumo į lietuvių literatūrą. Tai yra emigracijos į dviračių šalį Olandiją istorija, kurioje atskleidžiama daug šios šalies kultūros papročių. Kas skaitė, sakė, kad labai įtraukia ir nejučia jie susitapatina su pagrindine veikėja Goda. Manau, tai yra gerai.

Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Sagė
Asmeninio archyvo nuotr./Rasa Sagė

Buvusi kursiokė, kurios nemačiau penkiolika metų, man parašė: Gal tu užrašei mano istoriją? Tokie komentarai glosto širdį, vadinasi, aš ne tik suteikiu šiek tiek skaitymo malonumo, įdomios informacijos apie kitokią kultūrą, bet ir rašau ne apie save, o apie visas moteris, kurioms taip nutiko arba gali nutikti.

– Ką rašote dabar?

– Rašau antrąjį romaną, kurio pavadinimas bus „Grandinėlė“. Tai psichologinis romanas apie mūsų kasdienius santykius, apie kasdien sutinkamus žmones ir jų tarpusavio sąveiką. Kaip mes vieni kitiems darome įtaką. Kaip vieno žmogaus žodis, poelgis ar net mintis gali turėti įtakos kito žmogaus gyvenimui, šiam nė neįtariant. Tai tarsi akmenukas, įmestas į lygų vandenį, kurio ratilai eina labai toli. Arba – nuo vieno žmogaus poelgio, žodžio ar minties pinasi grandinėlė su kito žmogaus poelgiu, žodžiu ar mintimi.

Antroji knyga „Grandinėlė“ – psichologinis romanas apie mūsų kasdienius santykius, kasdien sutinkamus žmones ir jų tarpusavio sąveiką.

– Kur semiatės įkvėpimo?

– Iš aplink skrajojančių idėjų. Mane įkvepia mintys, o jos ateina iš patirties, patyrimų. Tiesiog viena idėja yra stipresnė už kitą ir koks nors gyvenimo įvykis, nors kartais jis būna visai menkas, taip stipriai ir giliai rezonuoja širdyje, kad norisi jį tęsti ir aplink jį kurti istoriją.

Tarkime, kai mano amžiną atilsį močiutė gyveno paskutinius, morališkai ir fiziškai labai sunkius mėnesius, peraugusius į kelerius metus, aplink mane vis skrajojo knygos apie jos gyvenimą idėja pavadinimu „Per ilgas gyvenimas“. Mačiau jos kančią, ne tiek fizinę, kiek moralinę, jos nesugebėjimą pritapti prie naujos situacijos, prie beprotišku greičiu besikeičiančio gyvenimo, prie naujų moralės normų, naujos kultūros. Taip norėjosi apie tai parašyti.

– Galbūt tai bus jūsų trečiosios knygos idėja?

– Ne, trečią planuoju rašyti apie uždraustą meilę. Tačiau apie tai dar anksti kalbėti.

Temos: 1 Knygos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:41
01:01
01:30

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką