Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

85-erių žemaitė Joana Milašienė: „Iki šiol regiu atkastus žydų kūnus“

J.Milašienė
S.Galdikaitės nuotr. / J.Milašienė
Šaltinis: 15min
15
A A

Prie Lazdininkų ežero Kretingos rajone yra vienkiemis: iš vienos pusės vanduo, iš kitos – medžiai, visur kitur – laukai, kaimynų nėra. Šioje sodyboje užauginusi šešis vaikus tebegyvena netrukus 86 metus minėsianti Joana Veronika Milašienė. Čia gryna žemaičių kalba tris valandas kalbėjomės ir mes.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Etnokultūriškumas pastebimas net iš detalių, pavyzdžiui, prie kaktos surišto, kaip ji sako, kostkelės (skarelės – aut. pastaba) mazgo – senovinio žemaičių kostiumo elemento. Ir net nereikia vykti į liaudies kultūros muziejų ar J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Ši moteris – kaip sustojęs laikas.

„Kiek aš esu mačiusi“, – tokiais žodžiais buvo pradėtas pokalbis apie vaikystę, okupacijas, karą, žydus, gyvenimą ir mirtį.

Į mokyklą – basomis arba klumpėmis

Dabar nesuvokiama, bet kelias į išsilavinimą buvo labai sunkus, dažnai pražūtingas, o kartais neįmanomas: „Aš tik tris klases esu baigusi. Rusų laikais mūsų mokytoją pasodino į kalėjimą, neva ji su banditais buvo susidėjusi. Reikėjo eiti į ketvirtą klasę, o mokytojos nebebuvo. Ji kalėjo metus. Po to pradėjo mokyti kita mokytoja, tokia Stasė Masilauskienė. Keturi mėnesiai buvo praėję, bet manęs motina nebeleido mokytis.

Į mokyklą reikėjo eiti iš Kadagynų į Želvius (Kretingos raj. – aut. pastaba) – tai yra maždaug 4 kilometrai. Eidavome basomis kojomis. Mano sesuo vienąkart peršalo ir mirė“, – aštuoniasdešimt metų atgal žvelgė moteris.

J. Milašienės klasės nuotrauka
J. Milašienės klasės nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotr. /J.Milašienės šeimos nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotr. /J.Milašienės šeimos nuotrauka

Ir visgi muziejuose eksponuojamas klumpes žmonės avėjo. Moteris prisimena, kaip vaikystėj suskaldė, atrodo, nesunešiojamą medinį apavą: „Kai pašaldavo, apsiaudavome medines klumpes. Ėjau vieną kartą ir sumušiau vieną. Prikibo sniegas prie apačios, o aš su kita klumpe jį daužiau – paukšt ir suskilo. Parėjau namo, tą klumpę parodžiau motinai, labai pyko: „Su kuo tu ryt į mokyklą eisi?“ – šaukė. Bet mano tėvas buvo labai geras, neleido motinai rėkt, nuėjo pas Jonkų ir parnešė man naujas klumpes. Jas drotim (viela – aut. pastaba) apvyniojo, kad nesumuščiau.“

Mena karo pradžią Lietuvoje

Kai Lietuvoje 1941 metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Joanai buvo 10 metų. Tą rytą Lazdininkų kaimo žmonės gyveno įprastinį gyvenimą, nors buvo informuoti: „Likus trim dienoms iki karo, mums motinos brolis pasakė, kad jis prasidės. Jis dirbo kažin kokiu ponu stoty, tai ir perspėjo, jog vokiečiai pareina.

Karo rytą aš, mano baba ir pusseserė Teresė ėjome į mišką arklių parsivesti. Eidamos sutikome 12 rusų kareivių su šautuvais, uniformom. Einant atgal močiutė išgirdo, kad parvažiuoja mašinos (vokiečių kariai). Liepė mums gultis į krūmus ir galvų nekelti, net kostkeles (skareles – aut. pastaba) nusiėmėm. „Pravažiuos kareiviai, tiktai nejudėkit“, – sakė ji. Jie pravažiavo apsikaišioję baltais baltiniais, rankovės atraitytos. Buvo gal 5 mašinos.“

Moteris pasakoja, kad ir kelyje Lazdininkai–Darbėnai buvo didelis sujudimas: viskas dulkėjo, kareiviai važiavo mašinom, tankais, dviračiais.

Vis dėlto vaikai grėsmės nejautė: „Nebijojom nieko. Kareiviai nieko nedarė, nešaudė. Tik rusų arklių matėm nušautų.“

S.Galdikaitės nuotr./J.Milašienė šalia savo namų
S.Galdikaitės nuotr./J.Milašienė šalia savo namų

Holokausto liudininkė

Iki vokiečių ekspansijos Lietuvoje gyveno itin daug žydų tautybės žmonių. J.Milašienės teigimu, Darbėnuose tuo metu gyveno apie 600 žydų. Praktiškai visi jie buvo nužudyti. Būtent šiose apylinkėse yra dvi didelės žydų žudymo ir laidojimo vietos.

Grįždama atgal mačiau, kaip visi žydai jau buvo suvaryti į šuolę (sinagoga), ta mergaitė taip pat. Būčiau parsivedus, gal ir būtų išgyvenusi ji, bet maža tebuvau – proto neturėjau.

„Pažinojau Abių šeimą. Dukterų vardai buvo Esterkė ir Ribkė. Jie turėjo didelę krautuvę Darbėnuose. Ten su motina eidavome pirkti miltų, žuvies, suknelių. Tos seserys vesdavosi mane prie veidrodžio, kad būtinai medžiagos tiktų prie veido. Be to, už prekes galėdavai susimokėt tada, kada turėdavai pinigų.

Ribkė mane mylėjo, saldainių duodavo. Pas mane neseniai buvo atvažiavęs žydas iš Amerikos, labai norėjo sužinoti, ar tos seserys neturėjo vaikų, bet atsakiau, jog nemačiau“, – pasakojo senolė.

Ji aiškiai prisimena ir Holokausto pradžią: „Kai parėjo vokiečiai, dar savaitę kokią pabuvo tie žydai. Tuomet Darbėnuose juos suvarė į sinagogą – visus suėmė, nebeliko nei vieno, po to sušaudė ir užkasė. Ta vieta Darbėnuose - netoli geležinkelio.“

Žydų genocido vieta Darbėnuose
Žydų genocido vieta Darbėnuose

Moteris graudžiai prisiminė momentą, kai akis į akį susitiko su verkiančia žydų mergaite.

„Vieną dieną aš ėjau į Darbėnus ir atėjo pas mane žydelkelė – už mane šiek tiek didesnė. Aš buvau tušti – nieko neturėjau. O ji stovi prie manęs ir verkia. Šluota buvo rankoj. Nei ji man ką sako, nei aš jai. Stovim abi, o ji verkia. Juodais plaukeliais, raudonom akelėm, balta jopelele (suknelė – aut. past.) buvo apsivilkusi. Po to ji kažkur nuėjo.

Galiausiai nuėjau pas motinos seserį, papasakojau jai viską, o ji pasakė, kad reikėjo atsivesti, būtų pamaitinusi. Grįždama atgal mačiau, kaip visi žydai jau buvo suvaryti į šuolę (sinagoga), ta mergaitė taip pat. Būčiau parsivedus, gal ir būtų išgyvenusi ji, bet maža tebuvau – proto neturėjau“, – prisiminimais dalijosi J.Milašienė.

Pabrazdino į langą, sako: „Išeik laukan.“ Paprašė lašinių ir duonos, neseniai buvom pasipjovę kiaulę, ir duona buvo iškepta, tai davėm.

Tiesa, močiutė pasakoja, kad kaimas žinojo ir tuos, kurie šaudė: „Matydavom, kaip žydų vaikų drabužius žydšaudžių vaikai nešiodavo. Aš nieko nesakydavau, bet tuos vaikus kiti vadindavo žydmušalėmis. Žmonės matydavo, kad jie vaikšto su žydų drabužiais, ir jiems tai nepatikdavo.“

„Visi tikrai žinojo, kad Jurgis Petrulis šaudė. Ir dabar, kai pas mane buvo atvažiavę žydai iš Amerikos, tą pavardę aš jiems pasakiau. Atėjus rusams, jis čia ilgai nebegyveno. Šiaip buvo bjaurus girtuoklis, ateidavo pas mus į namus, begaląsdamas peilį papjauti grasindavo. Pagedęs buvo, daug gėrė, visi jo bijojo. Galiausiai rusai jį kažkur išvežė“, – pridūrė moteris.

Matė atkastus žydų lavonus

Netoli sodybos, kur ji praleido savo vaikystę, yra Alkos kalnas. Jame užkasti žydai, atvaryti iš Skuodo ir kitų apylinkių. Moteris aiškiai prisimena, kaip sovietams okupavus Lietuvą, tos duobės buvo atkastos. Ji viską regėjo vaiko akimis:

„Aš mačiau atkastas duobes, ant to kalno trijose vietose jų buvo. Mano motiną išvarė atkasinėt, aš irgi nuėjau pažiūrėt. Pirmiausiai pamačiau vieną duobę, kurioje buvo žydų mergaitės ir berniukai. Žmonės gerai išsilaikę, kūnai nesuirę. Ir veidus galėjome matyti: rusų kareiviai viską nuvalę, sutvarkę buvo, plaukus net sušukavę. Jie fotografavo tuos žydus.

Alkos kalnas Kretingos rajone
Alkos kalnas Kretingos rajone

Paėjau toliau – juodavo dar viena duobė, pilna žmonių. Priėjau arčiau, o toje duobėje - ir mano motina, ji su kitais žmonėmis kasė. Vargšė negalėjo išeiti, kada panorėjusi, juos iškeldavo iš tos duobės kareiviai“, – pridūrė ji.

Dabar atrodo keista, kad vaikams buvo leidžiama žiūrėti tokius vaizdus: "Leido. Stovėjau, žiūrėjau ir kalbėjausi su mama. Dar dabar regiu tuos kūnus. Ribkę ir Esterkę taip pat gerai prisimenu."

Tiesa, močiutė pasakoja, kad vienai Darbėnų žydų šeimai pasisekė ir ji duobėje neatsidūrė: „Ta šeima pabėgo ir išgyveno 4 metus Laukžemėje, juos kažkokie seneliai globojo. Kai atėjo rusai, jie laisvai išvažiavo į savo kraštą. Tie seneliai, kurie išlaikė žydus, daug visokių dovanų už pagalbą gavo.“

TAIP PAT SKAITYKITE: 15 metų tą patį telefoną naudojantis Saulius: „Stengiuosi nepasiduoti vartotojiškai kultūrai, nesivaikyti madų“

Augo netoli Dimitravo koncentracijos stovyklos

Moteris savo vaikystę praleido Kadagynų pamiškėje, kur už 3–4 km buvo įrengta Dimitravo koncentracijos stovykla, joje aktyviai buvo veikiama nacių laikais.

Anot jos, dažnai būdavo galima girdėti, kaip iš minėtosios koncentracijos stovyklos šaudo.

„Vieną šventą dieną, man grįžtant iš miško Kadagynuose, prie pušelių išlindo vyras – apžėlęs, basomis kojomis, baltiniais apsivilkęs, plika galva. Jis pasikvietė mane ir paprašė, jog parvadinčiau (pakviesčiau – aut. pastaba) mamą. Jai pasakė, jog yra nevalgęs, negėręs ir kad pabėgo iš koncentracijos stovyklos. Jis turėjo pareiti į Šiaulius. Sakė, kad negali pasilikti čia, nes jo pradės ieškoti. Mama jam atpjovė lašinių ir duonos, jis labai dėkojo“, – dalinosi prisiminimais J.Milašienė.

Anot jos, dažnai būdavo galima girdėti, kaip iš minėtosios koncentracijos stovyklos šaudo. Moters teigimu, ir jų kaimo seniūną Junkų buvo ten įkalinę. Visas kaimas rinko parašus, kad jis geras žmogus, tai paleido.

„Kaip bus taip, bet būsim Lietuvoj“

Moteris pamena laikotarpį, kai sovietai išstūmė vokiečius: „Buvo sunku. Rusų laikais niekas nemokėjo pinigų, dirbom veltui kiekvieną dieną. Reikėjo ir šešis vaikus auginti.“

J.Milašienė teigianti, jog pažinojo ir partizanų. „Joną Šlimą gerai pažinojau, Pasertupyje gyveno. Čia pas močiutę kadaise buvau, vakaras jau, atėjo jis prie lango, išėjau, žiūriu, kad jis pareina. Pabrazdino į langą, sako: „Išeik laukan.“ Paprašė lašinių ir duonos, neseniai buvom pasipjovę kiaulę, ir duona buvo iškepta, tai davėm. Po to jis skundėsi, kad mažai davėm, bet aš ne ponia buvau paimti tiek, kiek jis norėjęs.

Buvo ir bunkeris jų netoliese, partizanų ten buvo daug. Broliai Podžiumiai iš Daubėnų kaimo taip pat buvo partizanai, Vladas Gikaras iš Joskaudų irgi buvo išbėgęs į mišką – visus juos rusai gaudė ir šaudė.“

Tai buvo laikai, kuomet žmonės aktyviai bėgo iš Lietuvos. 85-erių moteris prisiminė, kaip jų šeimai išvykti siūlė tėvo broliai: „Tėvas vieną dieną parbėgo namo ir sako motinai: „Kinkysim du arklius ir važiuosim į užsienį." Motina pareiškė, kad nieko nekinkysim ir niekur nevažiuosim. Visa tai vyko karo pabaigoje. „Kaip bus taip, bet būsim Lietuvoj“, – tvirtino ji.

Moteris dabar dėkoja Dievui, kad niekur nevažiavo, nes vienas brolis prie Berlyno žuvo. Vokiečiai juos sučiupo, paėmė į kariuomenę ir pastatė į pirmąsias fronto linijas. Kitas brolis, pasak J.Milašienės, irgi buvo priverstas kariauti, tiesa, jis išgyveno.

„Kai priešininkas šovė, kulka jam atsitrenkė į šautuvo lažę ir atšoko. Būtent dėl to mano brolis pastatė paminklą prie koplytėlės (Erškėtynas, Lazdininkų kaimas Darbėnų seniūnija)“, – teigė ji.

Gyvena ant kapų, siekiančių Kristaus eros pradžią

Daug dešimtmečių J.Milašienė gyvena prie Lazdininkų tvenkinio. Buvo atrasta, jog šioje teritorijoje (po jos sodyba taip pat) yra senoviniai baltų kapai. Archeologų duomenimis, šiose kapinėse žmonės buvo laidojami nuo I iki XIV amžiaus.

„Tėvai laukuose kasė šulinį ir rado monetų, indų ir uolinį kirvelį. Nuvežė tuos radinius į Kretingą, po to jie pateko į Kauną. 1940 metais atvažiavo kasinėt. Iki šiol kartkartėmis čia vyksta kasinėjimai“, – pasakojo moteris.

J.Milašienės sūnus Petras papildė, jog kapai užima apie 10 hektarų teritorijos: „Čia esančios fermos taip pat buvo pastatytos ant kapų. Kai kasinėjo archeologai, sakė, kad čia yra netgi tokių vietų, kur vienoje vietoje yra po tris žmonių kapus – vieni ant kitų. Kadaise buvo atkastas ir moters kapas: ji buvo palaidota su gintariniais karoliais, žiedais. Mūsų teritorijoje ir aplink vykdavo masiniai kasinėjimai, kasinėjo ir paprasti žmonės, jaunuoliai. Kretingos Tiškevičių rūmuose yra šio kapinyno paroda, itin akį traukia čia rastos segės.“

Tiesa, pati senolė savo kieme atsitiktinai rado 3000 eurų vertės gintarinę žuvytę, dabar ji eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.

Asmeninio archyvo nuotr. /J.Milašienės atrasta gintarinė žuvytė
Asmeninio archyvo nuotr. /J.Milašienės atrasta gintarinė žuvytė

„Rišau kieme avį ir bekalant mietą (kuolas – aut. pastaba) atsivertė man gintaro gabalėlis. Paėmiau į rankas, žiūriu – gintaro žuvytė. Labai apsidžiaugiau, galvojau, gal tėvo broliai buvo ją padirbę. Radinys buvo labai gerai išsilaikęs, uodega tik šiek tiek nuskelta. Aš išlaikiau kokius 8 metus ją, nuvaliau, sutvarkiau ir pasidėjau į savo žinią.

Nuolat pas mus atvažiuodavo visokie archeologai, direktoriai iš Vilniaus, klausdavo, ar nieko nesu radusi, bet aš jiems nieko nesakydavau. Paskui pamąsčiau, kad vis dėlto reikia atiduoti tą žuvytę. Tie žmonės iš Vilniaus ją ir pasiėmė. Dabar šis radinys yra Palangos gintaro muziejuje. O šiaip žalvarinius dirbinius veždavau kibirais į Kretingą, ypač kai šulinį kasėme“, – apie radybas pasakojo moteris.

Atmintyje – J.Aisčio eilėraštis

Mūsų pokalbio pabaigoje J.Milašienė prisiminė vaikystę. Ji kukliai užsiminė apie eilėraštį: „Mokykloje mokėmės eilėraščių. Vieną iki pat dabar žinau. Aš jį viena sau dažnai padeklamuoju.“

Ir net nereikėjo prašyti. Aiškiai, be dirbtinio patoso, rišliai ir jautriai J.Aisčio „Peizažo“ posmeliu pabaigėme interviu: „Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,/ Sušlamės daina klevuos.../ Gera čia gyvent ir mirti!/ Gera vargt čia, Lietuvoj!..“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką