Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 9d. 21:01

Akvilina iš Montanos – apie amerikietišką svajonę: jei žmogus jaučiasi nelaimingas, niekas nepasikeis

Akvilina Kazėnaitė-Rieger ir jos šeima
Asmeninio archyvo nuotr. / Akvilina Kazėnaitė-Rieger ir jos šeima

Didžiausiame Montanos valstijos (JAV) mieste Bilingse veikia neformalus, niekur oficialiai neregistruotas klubas skambiu pavadinimu: „Jungtinės Bilingso tautos“. Taip žmonos organizuojamus susibūrimus juokais vadina amerikietis Paulas Riegeris, lietuvaitės Akvilinos Kazėnaitės-Rieger (41 m.) vyras. „Jungtinių Bilingso tautų“ misija – padėti imigrantams, likimo atvestiems į Montaną. Į Akvilinos ir Paulo namus draugai ir bičiuliai siunčia kone visus, kalbančius su svetimšalio akcentu.

Taip – pagelbėdama aklimatizuotis, apsiprasti, supažindindama su nauja kultūra ir kasdienio gyvenimo įpročiais bei iššūkiais – Akvilina atsidėkoja tai daugybei mielų ir padorių žmonių, kurie buvo šalia ir geranoriškai padėjo jai pačiai. Tada, kai ji Amerikoje žengė pirmuosius nedrąsius žingsnius. Tada, kai jai buvo vos 16 metų.

Tiesa, Akvilinos pirmieji namai JAV buvo Tenesio valstija. Apie Montaną, kurioje vėliau įleido šaknis, žinojo tik iš tuomet populiarių „Montana“ džinsų pavadinimo.

Dabar Akvilina – mylima moteris ir laiminga mama, JAV padariusi puikią karjerą. Akvilina skaito paskaitas „amerikietiškos svajonės“ tema, pati būdama pavyzdžiu, kad ji pildosi.

Oro uostas – kaip visas Panevėžys

Akvilina mokėsi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje, kai atsirado galimybė vidurinio mokslo baigimo atestatą gauti JAV. Tai buvo Akvilinos tėčio, visuomenininko, politiko, „Santarvės“ fondo ir premijos steigėjo Juliaus Kazėno iniciatyva. Tėtis suprato, kad mokslai už Atlanto bus naudingi jau vien tuo, kad dukra puikiai išmoks anglų kalbą ir verslo pagrindų. Tuomet, prieš ketvirtį amžiaus, tai buvo siekiamybė. Siekiamybė tų, kurie neapsiribojo savo namų tvoromis ir mąstė kiek plačiau, nei ženklina savų durų slenkstis.

Taigi, Akvilina pakuojasi lagaminus ir rengiasi skrydžiui... į nežinią. „Tiesą sakant, nebuvo baisu: iš prigimties esu nuotykio žmogus. Man buvo ir labai smalsu, ir įdomu – kaip ten viskas toje Amerikoje. Skrydis nebuvo tiesioginis – reikėjo persėsti Londone.

Londono oro uostas savo dydžiu Akvilinai pasirodė kaip visas Panevėžys. Nors lėktuvo reikėjo laukti pernakt, mergina į viešbutį nėjo. Taip ir prasėdėjo laukiamojoje salėje: bijojo, kad pasiklys, ieškodama viešbučio – išmaniųjų navigacijų tuomet nebuvo. O jei nepasiklys, tai viešbutyje pramiegos lėktuvą.

Nusileidus Tenesyje, įvyko nesusipratimas. Akvilinai tiesiog buvo pasakyta niekur neiti iš oro uosto. Sėdėti ir laukti. Mergina buvo tiek pavargusi, jog nesuprato, kad kilo kažkokių nesklandumų.

Vėliau paaiškėjo, kad dokumentuose buvo įvelta klaida – supainiotas mokyklos kodas. Stipriai snigo, ir amerikiečių šeima, kurioje Akvilina turėjo gyventi, labai vėlavo jos pasitikti. Jau ketinta lietuvę išsiųsti atgal į Lietuvą – tačiau viskas galiausiai išsisprendė laimingai.

Filmas „Graži moteris“ – ne Amerika

„Pirmosiomis dienomis mokykloje supratau, kokia silpna ir skurdi yra mano anglų kalba. Juolab, kad Tenesio valstijos akcentas yra labai specifinis. O ir mano įsivaizdavimas apie šalį visiškai neatitiko realybės.

Pabrėžiu: skirkite, kas yra fikcija. Amerika yra ne apie tai, kas sukurta Holivude.

Buvau mačiusi filmą „Graži moteris“ su Julia Roberts ir Richardu Gere'u – tą modernios Pelenės istoriją. Tokį įvaizdį apie Ameriką ir turėjau susikūrusi: gražūs žmonės, gražūs drabužiai, gražios mašinos ir prabanga, prabanga... O atsidūriau mažyčiame Tenesio miestelyje, neturinčiame nė menkiausio panašumo su Holivudo spindesiu. Jokios „nuorodos“ į tai, kas rodoma filmuose. Net jaučiausi kiek nusivylusi – neatradau nieko stebuklingo. Dabar dažnai pabrėžiu: skirkite, kas yra fikcija. Amerika yra ne apie tai, kas sukurta Holivude“.

Šeima, kurios namuose Akvilina apsistojo, moksleivei iš Lietuvos buvo labai gera: „Ir vyras, ir žmona – abu labai rūpestingi, dėmesingi, atidūs kiekvienai smulkmenai: kad tik aš gerai jausčiausi, kad tik man nieko netrūktų. Iki šiol nuoširdžiai bendraujame, vadinu juos savo „amerikietiškais tėvais.“

Antrasis ir paskutinis kartas: Montana

Gavusi vidurinės mokyklos baigimo atestatą, Akvilina sugrįžo į Lietuvą ir įsivaizdavo, kad „amerikietiškas etapas“ jos gyvenime baigtas. Įstojo mokytis į Vilniaus tarptautinio verslo mokyklą ir... vėl atsidūrė Amerikoje.

Šįkart – Montanoje, pagal tarptautinę studentų mainų programą. Anglų kalba jau nebuvo kliūtis, ir lietuvė sėkmingai baigė verslo studijas Montanos universitete. Karjerą pradėjo įmonėje, kurioje darbuojasi iki šiol, – yra rinkodaros direktorė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Akvilinos šeimos namas Bilingse, Montanoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Akvilinos šeimos namas Bilingse, Montanoje

„Ir varge, ir džiaugsme“

Likti gyventi Amerikoje Akvilina iš tiesų neplanavo – ir Lietuvoje ji jautėsi laiminga bei reikalinga. Tačiau visus reikalingus taškus virš „i“ sudėliojo... meilė.

Pažintis su būsimu vyru Paulu nebuvo kažkuo ypatinga: susitiko studentų vakarėlyje. Jis studijavo civilinę inžineriją. Pora neseniai atšventė santuokos dvidešimtmetį.

„Paulas yra visiška mano priešingybė: labiau intravertas, skaičių žmogus. Neturiu „reikiamų kvalifikacijų“ atsakyti, ar amerikietis vyras skiriasi nuo lietuvio – tiesiog neturiu patirčių, kad galėčiau sulyginti. Tačiau galima pasvarstyti, kas yra „amerikietis“ apskritai. Tai labai priklauso nuo šeimos šaknų.

Montanoje tradicinis imigrantas buvo rusų-vokiečių kilmės. Šie Rusijos vokiečiai – mano vyro protėviai – persikėlę į Ameriką laikėsi turėtų įpročių ir gyvenimo stiliaus. Dažniausiai jie vertėsi žemės ūkiu – imigravę tęsė tai, ką geriausiai mokėjo. Jų šeimos net ir po kelių kartų vis dar yra išlaikiusios vokiškojo tapatumo bruožus.

Žmonės labiau santūrūs, mažakalbiai, viską nuosekliai apgalvojantys, sėslūs: tokie lengvai pritapo būtent Montanoje, kur gyvena sąlyginai nedaug žmonių. Toks yra ir Paulas: labai patikimas, visiškai atsidavęs namams ir šeimai“, – apie vyrą pasakoja Akvilina.

„Mums nereikia „pabėgti nuo vaikų“

Akvilina su Paulu augina dvi dukreles – Sofią, kuriai dabar 12-a, ir aštuonmetę Savannah. Susituokusi, pora neskubėjo susilaukti vaikų. Stengėsi kuo artimiau, giliau pažinti vienas kitą, kūrė namus, daug keliavo.

„Tiesiog atėjo laikas, kai abu su vyru pajutome, kad esame pasirengę, pribrendę tėvystei. Suvokėme, kad pakankamai pagyvenome tiesiog sau ir dėl savęs, – atvira moteris.

– Vaikai tikrai įprasmina mūsų būtį – mes beveik išimtinai visą laiką leidžiame kartu. Nebėra jokio noro tiesiog pabėgti nuo vaikų – kartu mokomės, pramogaujame, keliaujame. Ir tos kelionės dabar kitokios: į pasaulį galime pažvelgti savo mergaičių akimis. Tada – vėl viskas nauja, nepatirta, įspūdinga.

Apie mūsų šeimos keliones su vaikais rašau keliems žurnalams: dalinuosi praktiniais patarimais, kaip keliauti patogiai ir be streso, taip pat – patirtimis: kas labiausiai vaikus domina, kas daro didžiausią įspūdį.“

Asmeninio archyvo nuotr. /Montanos peizažas
Asmeninio archyvo nuotr. /Montanos peizažas

„Tau gal smegenų aneurizma, brangusis?“

Sofia ir Savannah lietuviškai nekalba: „Žinau, kad Lietuvoje galiu būti pasmerkta ir apkalbėta, kad nepuoselėjau lietuviškumo: kur tai matyta, kad vaikai nekalbėtų motinos gimtąja kalba!.. Tačiau vėlgi – toks yra mūsų pasirinkimas.

Mokykliniai mergaičių krūviai dideli, mums svarbu, kad jos įgytų kuo geresnį išsilavinimą, kuo daugiau sužinotų ir patirtų, taptų plataus akiračio žmonėmis. Lietuvių kalbos jos negirdi. Tam, kad ją išmoktų, tektų skirti labai daug laiko ir pastangų.

Taip, mergaitės žino savo kilmę – tą pusiau lietuvišką, pusiau vokišką. Siekiame, kad jos tai vertintų, kaip svarbią savo tapatybės dalį. Tačiau auginame jas amerikietėmis.“

Šeimai yra nutikusi viena juokinga istorija, susijusi su lietuvių kalba. Akvilina pasakoja, kad, jai nežinant, Paulas nusipirko kompaktinę plokštelę su lietuvių kalbos pamokomis.

„Mergaitės plepios – sako man: „Mes pas tėtį automobilyje visada mokomės lietuvių kalbos, bet tai – paslaptis.“ Paslaptis tai paslaptis, tyliu ir laukiu, kuo čia viskas baigsis. Vieną vakarą girdžiu iš Paulo: hgeratj gighai baugthi. Kažkokį raidžių kratinį. Klausiu – ką sakai? Jis vėl man – kažką nerišliai. Išsigandau, klausiu: gal tau smegenų aneurizma? Ne, atsako, aš čia su tavimi lietuviškai kalbu. Juokėmės iki nukritimo, o „automobiliniai“ mokslai tuo ir pasibaigė.“

Asmeninio archyvo nuotr. /Akvilina su tėvais ir seserimi Justina
Asmeninio archyvo nuotr. /Akvilina su tėvais ir seserimi Justina

„Ar girdėjote apie „norvegišką svajonę?“

O dabar – apie tai, kas smalsu daugeliui: ar iš tiesų dar egzistuoja ta vadinamoji „amerikietiška svajonė“, kokia ji ir ar pildosi?

Į šį klausimą Akvilina atsako vienareikšmiai: „Absoliučiai – taip! Dažnai esu kviečiama vesti motyvacinių apmokymų, kuriuose kalbu keliomis temomis. Viena jų – „Viduriniosios klasės milijonieriai“, antroji – būtent „Living American Dream“. Ši tema – mano mėgstamiausia, nes kalbu iš savo patirties: kokia yra Amerika ir ką joje galima pasiekti. Dažnai savo auditorijos klausiu: ar girdėjote apie norvegišką svajonę? Austrišką? Itališką? Atsakymas yra „ne“, kad ir kaip gerai šios šalys begyventų.“

Svajoti apie „žaliąją kortą“ yra viena. Pradėti gyvenimą iš naujo, naujoje aplinkoje, naujose sąlygose yra kas kita.

Akvilina tikrai nenori suteikti iliuzijos, kad Amerikoje viskas visiems bus kaip svajonė. Bet tai, pasak lietuvės, yra šalis, suteikianti galimybes, nesudaranti jokių papildomų biurokratinių kliūčių, skatinanti kurti idėjas ir padedanti jas realizuoti.

„Žinoma, jei žmogus paprasčiausiai jaučiasi nelaimingas, niekas nepasikeis, pakeitus ZIP kodą. Imigracija turi būti vidinė – tvirtas apsisprendimas pradėti gyvenimą iš naujo ir pradėti jį kitaip. Svajoti apie „žaliąją kortą“ yra viena. Pradėti gyvenimą iš naujo, naujoje aplinkoje, naujose sąlygose yra kas kita.

Taigi priežastis atvykti gyventi į Ameriką turi būti svari, apgalvota ir didelė. Antraip, kai reikia pradėti nuo nulio, sunkumai gali sužlugdyti net ir pačią stipriausią asmenybę“, – pastebėjimais dalijasi A.Kazėnaitė-Rieger.

Asmeninio archyvo nuotr. /Akvilinos šeima
Asmeninio archyvo nuotr. /Akvilinos šeima

Tikslas ir ambicija

Ko galima pasimokyti iš amerikiečių? „Visi žinome, kad šalis – palyginti jauna. Jos piliečiai – vaikaičiai ir provaikaičiai labai stiprių žmonių, kurie kažkada nepabijojo siekti savo svajonės. Dabar pasakytume – „išdrįso palikti savo komforto zoną“.

Ši dvasia yra gyva, šeimose didžiuojamasi pasakojimais, kaip „mano močiutė, jauna, nemokėdama kalbos, su vienu lagaminu atplaukė laivu, sunkiai dirbo, tačiau išliko, nepalūžo…“ ir panašiai. Tai užkrečia ir įkvepia – tereikia turėti tikslą ir ambiciją jo siekti“, – įkvepia pokyčiams Akvilina.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką