Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 23d. 21:48

A.Toliatas: „Skęstantys griebiasi bet ko, nejausdami, kad kitą skandina. Telkimės, kad baimė mūsų neparklupdytų“

 Algirdo Toliato knygos „Ramybės tau“
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Algirdo Toliato knygos „Ramybės tau“ pristatymas

Bažnyčių durys užsidarė, tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, Bažnyčia kaip niekada atvira žmonėms. Netikėtai užtrauktas rankinis stabdis akimirkai supurtė visus, tačiau judėjimas nesustojo. Dvasininkai, kaip kažkam gali atrodyti, nepasitraukė keturiasdešimčiai dienų į dykumą ar atostogų. Priešingai. Šiandienos pulsą bandome apčiuopti pokalbyje su Vilniaus švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigu ir Lietuvos policijos vyriausiuoju kapelionu Algirdu Toliatu.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas prasidėjus, sakyčiau, didžiajai Visatos Gavėniai?

– Iš pat pradžių akimirkai viskas sulėtėjo, tačiau netrukus įgavo dar didesnį pagreitį. Įprastinės veiklos persikėlė į virtualią erdvę: videokonferencijos, susitikimai, pasitarimai. Ten, kur anksčiau dėl atstumų per dieną galėdavo įvykti vienas susitikimas, dabar įvyksta du arba trys, nes niekur nereikia keliauti.

O kur dar pagalba žmonėms ir pokalbiai telefonu. Juntamas nerimas, žmonėms reikia patarimo, nuraminimo ir padrąsinimo. Laikas tiesiog tirpte sutirpsta.

– Dvasininko gyvenimas neatsiejamas nuo betarpiško fizinio ir emocinio kontakto su žmonėmis: žvilgsnis į akis, rankos paspaudimas, apkabinimas, palaiminimas. Kaip jaučiatės netekęs šio arsenalo?

– Kaip ir kiekvienas naujas dalykas gyvenime pradžioje atrodo keistas, nepažintas, neaiškus. Sukasi mintys, kaip ir kas dabar veiks. Tikrai reikėjo laiko priprasti. Tačiau dabar tai tapo nauja bendravimo norma. Gyvenimas toliau rieda į priekį.

– Vienas centrinių katalikų metinių liturginių laikų – Gavėnia – sutapo su karantinu. Kokia pagrindinė šio laiko žinia?

– Visi žinome, kad geriausia apsauga nuo viruso – stiprus imunitetas. Žinoma, kūno. Bet taip pat yra ir dvasios imunitetas. Kaip padaryti, kad mes būtume atsparūs? Šis laikas yra prevencijos laikas ne tik fizinėje, bet ir dvasinėje plotmėje. Nereikia jokiu būdu supriešinti šių dviejų dedamųjų, jos abi labai svarbios.

Šis laikas yra prevencijos laikas ne tik fizinėje, bet ir dvasinėje plotmėje. Nereikia jokiu būdu supriešinti šių dviejų dedamųjų, jos abi labai svarbios.

– Neabejoju, stebite labai skirtingus žmonių elgesio modelius pavojaus akivaizdoje.

– Taip, vieni užsiima dvasine higiena. Kiti gi, pasiduoda panikai. Žmonėms nedrąsu, ar užteks visiems kruopų, kaukių, dezinfekcinio skysčio, prasiveržia mumyse tam tikras gyvuliškumas, išgyvenimo instinktai, kurie reiškiasi stipriau, nei mūsų kilnūs vidiniai polėkiai. Skęstantys griebiasi bet ko, nejausdami, kad kitą skandina. Būtina telktis, kad baimė mūsų neparklupdytų, kad nepaverstų mūsų žvėriukais, kurie nieko nebemąsto ir negirdi, o yra tik orientuoti į save.

Mes nepakeisime to, kad esame tik piligrimai šioje žemėje. Viso labo, ką nes turime padaryti, nugyventi tas dienas, kurias turime, žmogiškai. Tai proga grįžti prie to, kas yra svarbiausia.

– Bet žmonės, deja, klysta ir klaidžioja. Net ir tikintieji. Antai, kad ir tas bandymas traktuoti šį virusą kaip Dievo bausmę.

– Tie pasakymai labai nepasverti. Tai eilinė žmogaus psichologinė reakcija, ieškojimas kaltų ar atpirkimo ožių. Dievas kaltas, žmonės, kalti ar kiniečiai. Tai spekuliacijos, kurios yra niekinės ir dar labiau skaldančios.

Tiesiog, žmogus yra trapus. Visais laikais toks buvo. Turime didelių namų darbų. Visi.

Dabar nuostabus metas artumui per atstumą. Prie paviršių liestis nebegalima, tačiau galime liesti gelmes.

– Išmintingas žmogus tai supranta ir be viruso, o kvailys..?

– Gyvenime reikia mokytis iš visko. Pats gyvenimas yra gydytojas ir mokytojas. Aukščiausias universitetas. Kiek mes iš to sugebėsime pasiimti? Galim juk susimokėti už studijas Harvarde ir nelankyti paskaitų. Tai patys suprantate, kokia bus nauda. Gali gauti puikiausia pamokas, bet nepanaudoti. Labai asmeniškos bus patirtys.

Faktas, tik kad stiprūs išgyvenimai gali labiau surezonuoti ir kažką mumyse išjudinti ir pakeisti. Kad įvyktų pokyčiai mūsų gyvenime, turi atsirasti pakankamai energijos tam pokyčiui, sprendimui. Kad rytojus taptų ,,dabar”, reikalingas impulsas.

– Dvasininką nuolat supa žmonės, ne tik tie, kurie yra atrama, bet ir erzinančiai įkyrūs, bailūs, pikti, įsitvėrę savo nebūtinai teisingų tiesų. Mes pasauliečiai galime atsitraukti, jūs visuomet turite būti dėl visų, atsakyti ir protingam ir kvailam. Ar jūsų ,,kietas diskas” neužlūžta?

– Ateina ta riba, kai daugiau nebegali nei žingsnio. Tačiau, kai prieini savo ribas, atsiveria naujos perspektyvos. Tie slenksčių perėjimai juk ir yra piligrimystė.

Ar toji mano veikla pakeis kitus, labai sunku pasakyti. Gal net nereikia klausimo kelti, ar mes pakeisime pasaulį, bet tiesiog daryti, tai, kas nuo tavęs priklauso. Kaip sakoma, daryk viską taip, lyg viskas priklausytų nuo tavęs, ir melskis taip, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo.

Mes irkluojame savo valtelę, bet kažkas padeda iš aukščiau – ar gūsis vėjo ar srovė. Lydi tos dvasinės dovanos – Tikėjimas Viltis ir Meilė. Kantrybė su kitais augina meilę, kantrybė su savimi – Viltį, kantrybė su Dievu – Tikėjimą.

Kaip ir drugeliui iš kokono išsiplėšti reikia laiko, ir tas procesas yra skausmingas. Jei jį išplėštum iš kokono, nužudytum, nes jo sparnai nesusiformuotų. Taip ir žmogus. Ir tai nėra kančia dėl kančios. Kančia nėra savitikslė.

Visuomet yra nedidelis nuošimtis užvedančių. Vieni žmonės yra aktyviai pozityvus, kiti aktyviai negatyvūs, o per vidurį pasyvūs, kuriuos galima ir į vieną, ir į kitą pusę patraukti.

Visko nepakeisi, ypač, jei žmogus nenori. Bet gali išprovokuoti tą norą.

– Virusą matytumėte kaip tokią provokaciją?

– Visas gyvenimas pilnas didesnių ar mažesnių provokacijų. Virusas – labai stipri provokacija. Bet svarbu, kad neieškokime kaltų. Gal Dievas, gal valstybė kažko nepadarė, turistai, iš užsienio sugrįžę tautiečiai, kiniečiai... Kaip tos lazdos neperlenkti?

Mums visiems gera proga augti: kalbėti, spręsti, įsigilinti, suprasi, atjausti. Dabar nuostabus metas artumui per atstumą. Prie paviršių liestis nebegalima, tačiau galime liesti gelmes.

– Kaip manote, ar šis laikas atneš permainų ir į pačią Bažnyčią. Turiu galvoje naujas formas veiklų organizavime, komunikaciją.

– Faktas, kad esame priversti reaguoti į netipines situacijas netradiciniais sprendimo būdais. Bažnyčia yra labai sena organizacija. Kaip žinia, senose organizacijose yra nusistovėjusios tam tikros tvarkos ir labai sunku yra įvesti pokyčius. Gyvenimas eina į priekį ir atsiranda naujausių formų, prie kurių Bažnyčiai sunku prisitaikyti.

Kad ir šv. Mišių transliavimas internete. Iš pradžių būta ir skepsio, ir kritikos. Ilgainiui paaiškėjo, kad šia galimybe labai džiaugiasi nemaža dalis užsienyje gyvenančių, sergančių, dėl kitų priežasčių šv. Mišiose negalinčių dalyvauti žmonių, kurių poreikį ta transliacija atliepė.

– Ar būgštaujama, kad transliacijos internete sumažins tikinčiųjų skaičių bažnyčiose?

– Tokia forma jokiu būdu negali pakeisti tikro gyvo ryšio. Kaip žmonės nesiliovė eiti į teatrą, koncertą ar krepšinio varžybas, taip nesiliaus ėję ir į šv. Mišias. Jokia transliacija niekada nepakeis to jausmo, kai esi kartu su bendruomene ir išgyveni tik ten galimas išgyventi emocijas ir patirtis. Tai vienas kitam neprieštaraujantys dalykai.

Be abejonės, stengiantis būti šiuolaikišku, galima labai greitai nueiti paviršiumi ir druskai prarasti sūrumą. Taigi, konservatyvieji teisūs nurodydami šitą pavojų. Bet nederėtų stovėti ir vietoje.

Ar praėjus kritinei situacijai ar mes sugebėsime gerąsias pamokas integruoti ir pratęsti? Laikas atsakys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

04:35
12:16

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

01:25
01:10:33
01:21

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką