Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 14d. 19:01

Adolfas Večerskis: kas man suteikė teisę reikalauti iš kito, kad būtų toks, kaip aš?

Adolfas Večerskis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Adolfas Večerskis
Dviejų žmonių pokalbis yra kaip lengvas lietus, kaip valties slydimas vandeniu, kaip bandymas įmatyti esančiojo prieš tave dangų. Jame yra nenurengto intymumo, žiūrėjimo į akis, bandymo atspėti. Bet tuo pačiu dviejų žmonių pokalbis yra ir sudėtingas matematinis veiksmas, kai iš atminties nežinai atsakymo. Ypač tada, jei prieš tave – aktorius ir režisierius Adolfas Večerskis, garsėjantis išskirtiniu humoro jausmu, patirtimi scenoje, sukūręs daugiau kaip šimtą vaidmenų, režisavęs dešimtis spektaklių. Ir, žinoma, girdėjęs daugybę žurnalistų klausimų – nuo pačių kvailiausių iki pačių giliausių. Kaip šį kartą pokalbiu plauksis, kaip klausys irklai, kokia bus srovė?

„Aš dar nieko nepasakiau“, – sako menininkas, mums baigus kalbėtis.

Negalima nesutikti. Kaip dešimtmečius patirties ir gyvenimo sutalpinti į geros valandos pokalbį? Nes jis, žvelgiant iš viso kūrybinio aukščio, tėra tik vienas nedidelis etiudas.

Kai A.Večerskis buvo paauglys, nemažai sportavo. Tai buvo bėgimas, karatė, boksas – ne profesionaliai, o mėgėjiškai. „O dar vėliau galėjau, atsirėmęs ant vienos rankos, stovėti žemyn galva. Ant stalo. Kol vieną kartą ranka nusprūdo ir vos neįkritau į mišrainę. Tai buvo pirmas pažinimas, kad viskas visada nėra taip, kaip tu nori“, – sako A.Večerskis.

Rugsėjo 4-ąją menininkui sukako 72-eji. Į pokalbį vienoje iš sostinės kavinių Adolfą palydėjo žmona Viola. „Nes juk turiu pamatyti, kam palieku vyrą“, – nusijuokė.

– Pokalbį norėtųsi pradėti nuo progos – jūsų gimtadienio. Atšventėte ar tiesiog pažymėjote sukaktį?

– Pažymėjau, lengvai atšvenčiau. Gimtadienius švenčiu arba labai triukšmingai, arba labai ramiai, šeimoje. Pastaruoju metu, kadangi gyvenimo sąlygos sudėtingos, ilgą laiką išbuvome miške. Sodyboje. Vengėme bet kokių kontaktų, todėl didelių švenčių nebuvo.

– O jums pačiam patinka švęsti triukšmingai?

– Patinka. Ne visą laiką patinka, kai mane tampo, bet kai aplink tamposi – man visai nieko. Man patinka, kai žmonės linksmi.

– Kas yra jūsų draugai – aktoriai?

– Mažai draugų aktorių, daug tik kolegų. O draugai – tai grupė žmonių, su kuriais mes bendraujame jau 40 metų, dar nuo studijų laikų. Tarp jų daug gydytojų, verslo žmonių. Labai stiprūs žmonės. Stengiamės vieni kitus palaikyti.

– Kas dešimtmetį keičiasi mūsų gyvenimo metų pirmasis skaičius. 20, 30, 40... Ir taip toliau. Ką šis pokytis reiškia jums? Sakykim, man depresija buvo, kai sukako 40.

– Man analogiška depresija irgi buvo per 40-metį. Labai stipri. Ne todėl, kad 40, o todėl, kad 42 metų išėjo mano tėvas. Kažkodėl mintis persekiojo, kad ar angelas, kuris išsivedė tėvą, nenori pasiimti kartu ir manęs?

Atsirado įtampa, tarsi mirties ženklas. Aš nesu laumių ir raganų mėgėjas, bet tada buvo slaptas noras nugyvent tuos metus. Sutikus tą gimtadienį mane tarsi kas nuliejo šaltu vandeniu. Bet po to pajutau tvirtumą, man buvo gerai.

Tačiau tai nėra susieta su dešimtmečiais. Man labiau siejasi su tam tikrais gyvenimo periodais, o ne su skaičiais. Tai gali būti ir vidurys dešimtmečio.

Žmogus savo periodus įvertina veikla ir darbais. Tai nereiškia, kad aš turiu nuversti kalnus, bet reiškia, kad šiame gyvenime turiu atlikti savo paskirtį. Mano gyvenimas yra buvimas svečiuose – nuo vienos iki kitos datos.

Manau, kad savo laiką aš praleidau kūrybingai ir prasmingai. Vien tai, kad niekam nepadariau blogo, jau yra labai daug.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis

– Kaip nugyvent – taip?

– Labai iš savęs reikia daug reikalauti. Kai aš sakau, kad niekada nemeluoju, man sako, kad taip nebūna. Būna.

– Per pandemiją išmokome gyventi nuotoliniu būdu – kalbėtis, susitikti virtualiai. Tačiau šis mūsų pokalbis vyksta gyvai.

– Aš nenoriu telefonu kalbėtis. Taip tarsi kalbėtum su savimi. Aš, aišku, kalbuosi ir su savimi. Galiu monologus varyt. Bet tam yra tam tikros progos ar vietos.

– Jūsų gyvenime interviu buvo šimtai, kaip ir sukurtų vaidmenų. Man visada įdomu, kodėl žmogus sutinka kalbėtis, duoti interviu? Kas lemia – sutinkat ar ne?

– Aš pagalvojau, kad vis tik jau perlipau 70 metų. Šios progos negalėjau pažymėti, nes tuo metu buvau ligoninėje, buvo operacijos. Mane pasveikino – pradedant prezidentu, ministru pirmininku ir visi kiti. Gavau iš valdžios 18 pasveikinimų. Ir nesakyčiau, kad jie manęs nepamalonino. Tai gražu.

Manau, kad savo laiką aš praleidau kūrybingai ir prasmingai. Vien tai, kad niekam nepadariau blogo, jau yra labai daug.

– Nes mums norisi įvertinimo, mums visiems jo reikia.

– Štai ir mano draugas mane pamalonino. Malonu, žinoma. Mūsų sferoje nėra tiek daug žmonių, kurie išdrįsta pasakyti kolegai, kad jis gražiai vaidina, kad jis dirba gražiai.

Ateina profesionalas, pažiūri naują darbą ir juk jis mato, nes profesionalas. Bet nieko nesako: išsineša viską kaip į kapus. Spektaklyje „Žaldokynė“ yra toks tekstas: ir išsinešiu savo paslaptį alaus į kapus.

Taip ir mes, viską išsinešame į kapus, nepasakome tiesos.

Mano siekiamybė, kad mūsų produkcija, kurią gaminame, pasiektų tuos, kurie atėjo, kad jie pirktų bilietus. Ir mes visi galėtume gyventi, išsilaikyti ir tuo pačiu – nešti žinią, kurią mums suteikia arba kiti žmonės, arba dangus.

– Citavote tekstą. Jūs tikite geru tekstu?

– „Žaldokynėje“ yra daugiau nei 70 procentų mano personažo improvizuoto teksto. Tai, vadinasi, kažkokiu būdu tas tekstas tapo geras. Parašiau ne aš – parašė Dauguvietis. Leido Kazimierai Kymantaitei eksperimentuoti su aktoriais ir sakė: improvizuoki. Leido kalbėti, kas kam patinka.

Mes skaitom paskutines knygas apie Shakespeare'ą, ir anuo laiku tą patį apie Shakespeare'ą skaitėme. Yra teorija, kad jis nebuvo joks Shakespeare'as, tik kažkas – grupė žmonių – rašė. Tai reiškia, kad viskas, kas yra pasakyta gražiai, yra pjesės subjektas, tai yra gražu.

Turiu tokią legendinę frazę, kurią galima kritikuoti ar jos nepriimti. Mano personažas sako: ar Gediminas būtų tokią pilį pastatęs, jei nebūtų taip gėręs?

Tada po spektaklio kilo skandalas, užklausė istorikų, bet tas skandalas vieną dieną nuslūgo, nes toks buvo faktas apie didįjį kunigaikštį. Žmogus tikrai buvo su didele fantazija, matė reginius ir pastatė pilį. Bet tai nėra didžiojo kunigaikščio apkalbėjimas, pažeminimas ar koks gėrimo išaukštinimas. Net daktaras sako, kad 25 gramai nepakenks. Todėl smerkti labai baisiai nereiktų.

– O koks jūsų mėgstamiausias gėrimas?

– Aš jau 20 metų nevartoju alkoholio. Buvo toks anyžinis likeris, 60 laipsnių stiprumo, kurį ir mėgdavau. Parašykit to gėrimo pavadinimą.

– Negaliu. Draudžiama rašyti alkoholinių gėrimų pavadinimus.

– Tada nerašykit. Bet liko man jis vienintelis gėrimas, kurio aš kartais per dešimtmetį išgeriu. Seniau gerdavau konjakus.

Mane tėvas mokė: nebūk kvailas, negerk pigių gėrimų. Jų visų neišpirksi. Prabangus gėrimas – ir skanu, ir pinigai greitai pasibaigs. Daug neišgersi ir netapsi girtuokliu.

Antra tėvo taisyklė: kitą dieną nepradėk gerti, kol nesuvalgei sriubos. Jei be sriubos – tai alkoholizmas.

Taip man sakydavo mano tėvas. Tas žmogus, kuris, būdamas 42-ejų, išėjo. Jis buvo labai išmintingas, turėjo humoro jausmą, o kompanijose buvo tarsi angelas, kuris praskrisdavo.

– Sakoma, kad mūsų gyvenimus lemia patirtys vaikystėje. Tiesa?

– Labai daug. Mano tėvą areštavo, kai aš buvau tik gimęs. Jis – sovietų priešas – kalėjo Uralo lageriuose, kur vyko atominiai bandymai. Dėl to prarado sveikatą. Krito jo dantys, plaukai. Mirė nuo kraujo vėžio.

O mano vaikystė? Buvome grupė vaikų, kurie skaitėme knygas. Medžiojome, kaip kokią knygelę gauti, vėliau išleisdavom visus savo pinigus knygom. Mano bibliotekoje dabar keli tūkstančiai knygų. Aš suprantu, kad tiek knygų neįmanoma antrą kartą perskaityti, o aš jų kai kurių ir nesu perskaitęs. Vien todėl, kad paskaitęs kai kurių knygų tris puslapius, eidavau verkti. Būdavo nuobodu.

Kartais žmonės man bando aiškinti vienus ar kitus dalykus. Bet kodėl tu manai, kad man reikia tavo paaiškinimo, ir ar tu tik vienas gali suprasti? Mudu štai galim bendrauti, kol aš pasakoju biografiją. Kai jūs pradėsit pasakoti – aš imsiu dairytis, kokios panos vaikšto aplink.

– Ir tada ateis Viola.

– Ateis Viola ir mane perims. Su Viola mes gyvename jau 47 metus.

Asmeninio albumo nuotr./Viola Večerskienė ir Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Viola Večerskienė ir Adolfas Večerskis

– Šeimos stabilumas buvo visą laiką svarbus?

– Mano auklėjimas ir mano pasirinkta šeimos forma susieta su mano paties smegenų veikla. Tai nesusiję nei su religija, nei kuo kitu. Mano samprata apie vyrą buvo tokia: vyras turi būti šeimos ginklas, vėliavos nešėjas, jos išlaikytojas ir visa kita.

O moterys yra Dievo tvariniai. Aš nemačiau, kad angelai kur statybose dirbtų. Nėra taip.

Dabar dažnai yra noras būti lygiais. Tai kiekvieno žmogaus reikalas, koks jis nori būti, ir tai – ne mano reikalas, aš su niekuo nesiginčiju. Yra tokia geležinė taisyklė: kas man davė teisę reikalauti iš kito, kad būtų toks, kaip aš?

O moterys yra Dievo tvariniai. Aš nemačiau, kad angelai kur statybose dirbtų. Nėra taip.

Arba kodėl aš turiu domėtis tuo, kurio filosofija, humoras, aprėdai man nepatinka? Aš prie jo nelendu. Mano mąstysena, kuri susiformavo per gyvenimą, yra galbūt laisva vien todėl, kad neradau nė vieno filosofo, kuris mane vestų kažkur, paskui kurį eičiau, kuris būtų mano Danko arba tas, kur širdį išplėšė.

Neplėšk mano širdies – aš patikėsiu. Ir aš, stovėdamas Jeruzalėje prie to namo, kuris penkis kartus nugriuvo iki pamatų, kur yra akmuo – aš stoviu ir tikiu, kad tas akmuo yra iš to namo. Aš taip tikiu, man taip norisi.

– Adolfai, o kada paskutinį kartą buvot įsimylėjęs savo žmoną?

– Savo žmoną? Kaip pasakyti... Tada, kai man būna labai sunku, aš būnu baisus. Kai ji dirba, vargsta, nori padaryti man kažką gero – man atrodo, kad ji nori mane nužudyti. Humoras mano juodas.

Ji gyvenime turėjo savo netektį. Ta netektis buvo tėvas, kuris paliko šeimą, kai ji buvo vaikas. Po daugybės metų jį surado tėvą, su kuriuo bendrauja, jam dabar per 90 metų. Tuo momentu, kai ji surado tėvą, kai ji nusprendė, kad jį lankys – tada ji man pasirodė labai graži. Šiame savo veiksme. Tai didžioji, žmogiškoji meilė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Adolfas Večerskis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Adolfas Večerskis

Peržiūrinėjau neseniai jaunystės nuotraukas, vienai televizijos laidai reikia. Moterys per metus keičiasi. Bet yra moterų, kurios turi metus, bet neturi amžiaus. Arba gražios, arba – gražios. O aš esu apsuptas gražių moterų – mano žmona, draugės, dukros. Esu kaip sultonas per vidurį. Toks buvimas kaip Dievo duotas. Tai nėra šiaip sau.

O meilė? Aš labai atsargiai žiūriu į tą žodį, nemėgstu apie tai daug kalbėti. Bet mano meilė yra ir eilinis sadizmo priepuolis. Dabar Viola stengiasi, kad aš svorio numesčiau. Tai yra kova tarp jos ir manęs. Svorio klausimu.

– Kas kovą laimi?

– Sudėtinga kol kas. Jei aš nebūčiau skaitęs kinų filosofijos, ką reiškia diedukai su pilvukais...

– Ką reiškia?

– Pilvuką pakasai – pinigai byra.

Man dabar sunku vaikščioti, nes aš sveriu nenormalų kiekį kilogramų. Jei būtų lengviau – su malonumu numesčiau 10, 20 ar 30 kilogramų. Jeigu aš tai galėčiau padaryti ne savo gyvenimo sąskaita.

Pasidaryti tokiu, kad nueičiau į vazą?.. Į vazą aš vadinu, kai tave sudegina, pamerkia kaip gėlę, suberia į vazą ir kapinėse pakavoja. Vien todėl, kad kažkam aš patinku plonas, o kažkam patiksiu storas?

Dar skirtumų tarp lyčių, tarp svorių – visur yra kova, kurią nustatė gamta. Gal negražu, neestetiška, nes rūbeliai maži, nėra kur gauti, o aš filmuojuosi tik su savo rūbais.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis spektaklyje „Pabudimas“
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis spektaklyje „Pabudimas“

– Adolfai, keliaukim į teatrą. Į 1989-tuosius metus, kai tuometiniame Lietuvos akademiniame dramos teatre įvyko A.Škėmos „Pabudimo“ premjera. Spektaklį režisavo Jonas Vaitkus, jis buvo rodomas ir JAV lietuviams, o jūs vaidinote Pijų. Jūsų kolega Saulius Siparis yra sakęs, kad jums šis spektaklis – ypatingas. Tiesa?

– Taip. Tuo laiku man reikėjo padaryti kažką tokio, kas išeitų iš sampratos... Vaidinau įvairius vaidmenis, dažniausiai – didelius, bet jie nebuvo tie, kurie išeitų už mąstymo normos, peržengtų tam tikrą būtį ir esamą situaciją valstybėje. Nes Škėmos pjesė yra... Kai Vaitkus ją atsinešė į teatrą, aš pagalvojau: man atnešė pjesę. Visai be juoko. Kitą dieną, kai mane iškvietė į teatrą, pasakė: tau vaidmuo.

Mes vis kalbame apie laisvę... Tai man pasirodė vienintelė normali pjesė, kuri ir išreiškė laisvę, siejamą su mūsų būtimi. Nes mes nelabai suprantame, kas yra ta laisvė. Mes kartais žodį laisvė išpažįstam kaip laisvę pagadinti orą ar dar ką nors. O laisvė yra buvimas laisvėje.

„Pabudime“ yra stiprių dalykų. Monologai apie tai, kai žmogus, nežinodamas ką daryti, žiūrėdamas į didžiuosius romantikus, meilės scenas nežino, kaip tai išreikšti.

Tai žmogaus būtis ir pasirinkimas, nes ir moralė nėra egzistencijos forma. Ji yra susitarimo forma.

Ten paliečia sielą. Man buvo svarbu.

Mano personažui Pijui atrodo, kad jis gali bet ką. Bet jis toks, kaip visi. Jis savo meilę sprendžia labai įdomiai – ją nušauna. Nes kitaip negali, neranda išėjimo. O paskui jis kalba tokius kraupius dalykus, ir tada pradedi galvoti – ar jis sveikas? Kaip sakė: aš buvau su ja, aš apkabinau ją, ji buvo negyva. Jis žiūrėjo į ją ir verkė, jis ją nušovė ir jam buvo gaila.

Spektaklis baigiasi malda „Tėve mūsų“.

– Dar vienas jūsų gyvenimo etapas – televizijos projektai, kur buvote vertintojas.

– Dvejus metus dirbau TV projektuose ir labai domėjausi šokiu, muzika. Kad atėjęs nesėdėčiau kaip muilas. Man reikėjo suprasti, ką jauni žmonės daro.

– Patiko?

– Labai ne. Nieko sunkiau nesu turėjęs.

– Kodėl?

– O koks Dievas man davė teisę vaikui pasakyti, kad jis – netalentingas? Ar kad jo ausys per didelės, kaip kažkas sakė. Buvo daug keistų dalykų, kada imi mąstyti – kam visa tai daroma?

Dirbau keliose televizijose. Aš labai norėjau, kad būtų viskas ok, negalėjau peržengti ribos, kritikuoti tų mažų vaikų, kuriuos atvesdavo kaip avinėlius į teismą. Ir juos paruošti tam teismui – kas gali?

Negalėjau peržengti ribos, kritikuoti tų mažų vaikų.

– Kai sūnus buvo dar vaikas, jam sakiau: tik nenorėk, nesugalvok dalyvauti įvairiuose TV projektuose. Juk jie tam tikrame gyvenimo etape gali sužlugdyti jauną žmogų – vien dėl to, kad jis užlipo į sceną ir jam nepasisekė.

– Štai apie ką mes ir kalbam. Mano vadinamoji sąžinės virpesio konstrukcija yra tokia, kad neleidžia... Mane ir vadindavo geruoju Adolfu. Buvo amžiaus riba, kai aš neleisdavau vaikui pasakyti, kad tu blogas.

Nors, tiesą sakant, aš ir pats atėjau į teatrą tam tikromis aplinkybėmis... Man mokykloje, kai vaidinau, liepė moteriškas pėdkelnes užsimauti. Mokytoja sako: būsi miškinukas. O aš jas suplėšiau. Padariau blogai, nes tuo metų moteriškos pėdkelnės buvo deficitas.

Paskui per gyvenimą privaidinau personažų, kurie man atnešė turto, gražių minčių. Ir atnešė labai keistą teoriją, kurios vieni paklauso, kiti – ne. O tai didžioji tiesa.

Aktoriaus darbe nereikia kasdien vaidinti po vaidmenį. Užtenka per gyvenimą juos suvaidinti du–tris, bet tuos, kurie yra tavo vaidmenys. Tada tu būsi aktorius. Kitu atveju nulipus nuo scenos žmonės tave užmirš. Antru atveju – po dviejų dienų nepažins. O trečiu atveju lieki amžinas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mano kiemas

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

03:45
36:33
02:43

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką