Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gegužės 2d. 09:00

Agnė iš paties lietuviškiausio muziejaus – apie vaikystę būsimo darbo pašonėje, laisvamanį šunį ir maisto kultą

Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė  Interviu
Rimgaudo Žaltausko nuotr. / Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė 

Lietuvos liaudies buities muziejaus, esančio Rumšiškėse, ekskursijų vadovės-edukatorės Agnės Augustaitienės gyvenimas, rodos, buvo pažymėtas – muziejaus tvoros. Rumšiškių miestelyje gimusi Agnė yra, žinoma, jaunesnė už muziejų. „Kai man pasako, kad mūsų namai yra prie pat muziejaus, aš pataisau: tai muziejus yra prie pat mūsų namų“, – juokiasi Agnė, augusi prie pat jo tvoros. Dirbti pradėjo čia kiek atsitiktinai, vieną dieną tiesiog nusprendusi paklausti apie laisvas darbo vietas. Ne tik įsidarbino, bet ir liko – visa širdimi.

Muziejus dabar nurimęs. Tarsi miegantis, tarsi nepabudęs po žiemos miego. Pirmą kartą čia be lankytojų nužydėjo žibutės ir atsimerkia beržai. Tiek muziejaus, tiek muziejininkų gyvenimą – kaip ir viską – sustabdė pandemija ir karantino ribojimai.

Neįprasta ir Agnės augintiniui, į lapiuką panašiam šuneliui Irisui, kuris kartu lydėdavo svečių ekskursijas. Todėl dabar Irisas liūdnas spūdina tik iki prekybos centro ir taip susigalvoja sau bent šiokių tokių pramogų.

– Lietuvos liaudies buities muziejus yra tarsi „mažoji Lietuva“, telpanti jei ne į Čiurlionio karalių delnus, tai į dvidešimt hektarų muziejaus teritorijos?

– Taip. Tik ne į dvidešimt, o į du šimtus hektarų. Muziejaus plotas iš tiesų didelis. Tai privalumas, kai žmonės nori pasivaikščioti, bet trūkumas, kai jie nori per dvi valandas pamatyti viską. Gal ir drąsu sakyti, bet aš manau, kad geresnės vietos pristatyti senąją Lietuvą nerastum. Čia visi etnografiniai regionai. Ideali vieta pristatyti mūsų kultūrą.

– Kuris Lietuvos regionas jums pačiai yra įdomiausias?

– Kiekvienas savitas, man patinka visi regionai. Negalėčiau išskirti. Gal pagal kilmę artimesnė Aukštaitija, gal dar Dzūkija. Bet labai savotiškas ir įdomus savo masyvia architektūra yra Žemaitijos regionas, o Suvalkijoje be galo gražūs tautiniai drabužiai, kuriais aš ir puošiuosi.

– Turbūt daugybę dalykų jums pačiai reikėjo išmokti, sužinoti jau pradėjus dirbti?

– Be abejo. Kai atėjau dirbti, pirmiausia pridėjo man knygų. Ant palangės, bet tiek jų pridėjo, kad saulės nemačiau. Pasižiūrėjus į tas knygas pagalvojau: kada aš jas perskaitysiu? Kada išmoksiu? Ir dar pasakė, kad čia pradžiai. Tai kur ta pabaiga?

Žinoma, po truputį skaitai, atsirenki medžiagą, kuri galėtų būti įdomesnė. Dirbu ne tik su lietuviais, bet ir su užsienio svečiais. Užsienio lankytojai nori vieno, Lietuvos – kito.

Dažnai mes patys sau sakom: žinoti reikia daug, o pasakyti – nedaug. Nes dažnai mažiau yra daugiau. Kai informacijos per daug, žmonės pavargsta. Žiūri pagal lankytoją, matai, kas jam įdomu, stebi jo reakciją ir pagal tai pasakoji. Bet žinoti reikia daug.

– Agne, esate gimusi ir augusi Rumšiškėse, prie pat muziejaus.

– Taip, tik aš visą laiką sakau: ne mes prie muziejaus, o muziejus prie mūsų. Kai tėveliai pirko šiuos namus, muziejaus dar nebuvo. Todėl taip ir išeina, kad muziejus yra prie mūsų.

– Kelintais metais įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejus?

– 1974 metais atidarytas, o įkurtas 1966 metais. Mano tėveliai čia gyveno jau anksčiau, tai – mano tėčio mamos namai. Tas namas, kuriame gyvename, labai panašus į tą, kuris dabar yra muziejuje. Dar atsimenu, kaip močiutė krosnyje kepdavo paršelius, kaip ruošdavo gyvuliams pašarą. Tai tokia labiau dzūkiška pirkia. Tiesa, mūsų namai yra atstatyti iš naujo, tai ne senelių namas.

– Kokį muziejų atsimenate iš vaikystės, kokį savo santykį su juo?

– Kaip per miglą. Tai buvo mūsų žaidimų, įvairių susitikimų vieta. Visos vasaros buvo leidžiamos muziejuje. Mano tėtis dirbo įmonėje „Kauno restauratoriai“, ir jie dirbo muziejuje. Vasaromis nebūdavo kur būti, tad aš viską laiką muziejuje ir praleisdavau. Buvo be galo smagu.

O mama dirbo karčiamoje virėja. Kartais pas ją pietaudavau. Visi takai muziejuje buvo išminti, nes tai geriausia vieta leisti laiką. Šiltas jausmas išlikęs.

– Kaip jūs jame pradėjote dirbti?

– Visada turėjau svajonę čia dirbti, tarsi pasąmonėje. Matydavau ekskursijas ir galvodavau, kad man niekada nepasiseks.

Kai sprendžiau, ką studijuoti, kuo būti, pamaniau: norėčiau, kad darbas man teiktų kuo daugiau teigiamų emocijų. Įstojau studijuoti turizmo vadybos. Prieš studijas teko staliauti, dirbti su medžiu. Duris gaminome. Mat sudegė mūsų namai, po gaisro buvo sunku ir reikėjo gerai apmokamo darbo.

Ričardo Abariaus nuotr. /Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė
Ričardo Abariaus nuotr. /Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė

– Po gaisro namus iš naujo atstatėte?

– Iš naujo, viską. Buvo toks sunkesnis momentas, bet ką darysi, taip, matyt, turėjo būti.

Po to pradėjau studijuoti ir reikėjo ieškotis darbo. Tada ir pagalvojau: gal reikia užsukti į muziejaus kontorą? Maža kas, gal kokia vietelė bus? Puikiai pasisekė, mane direktorė pakvietė kitam pokalbiui, ir netrukus pradėjau dirbti.

Gavau darbą, apie kurį svajojau – vesti ekskursijas. Tik bijojau, kaip seksis, buvo nepasitikėjimo. Taip ir prasidėjo mano kelias muziejuje, dar įstojau mokytis VDU lyginamąsias studijas.

Dabar muziejuje jaučiuosi kaip namuose, kartais ir su turistais apie tai pajuokaujame. Viską žinau, viską pažįstu. Didžiausia dovana yra dirbti darbą, kuris tau teikia malonumą.

Dažnai mes patys sau sakom: žinoti reikia daug, o pasakyti – nedaug.

Mūsų darbo spektras platus. Teikiame informaciją ir telefonu, ir paštu. Stebime, kaip keičiasi mokymo programos, kaip tam pritaikyti mūsų edukacines programas – kuriame naujas, tobuliname senas. Taip pat vedame įvairias edukacines programas.

O kalbant apie ekskursijas, tai kuo daugiau žinai, supranti, kad nieko nežinai. Tad vis daugiau skaitai, vis daugiau domiesi. Mūsų darbas yra nuolatinis domėjimasis, ieškojimas, kuo sudominti. O sudominti žmogų kuo toliau – tuo sunkiau.

VIDEO: Mieliniai kepiniai

– Neatsiejama senosios Lietuvos dalis yra papročiai ir tradicijos. Kuo jos žavios, pagaliau – kokia jų prasmė, esmė?

– Galvoju, kad senasis lietuvis žemdirbys puikiai mokėjo prisitaikyti prie aplinkos, prie gamtos, todėl tradicijos, papročiai labai gražiai sugula į metų ratą. Ir auklėjimo motyvų turi.

Žmonės stengėsi nesupykdyti gamtos, visada pagarbiai kreipdavosi net ir į vėją.

Senais laikais žmonės negalėjo pasirinkti atostogų, kaip mes galim vasaromis atostogauti. Vasarą jie privalėjo dirbti. Žmonės stengėsi nesupykdyti gamtos, visada pagarbiai kreipdavosi net ir į vėją, pasikviesdami jį darbams.

Rimgaudo Žaltausko nuotr. /Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė
Rimgaudo Žaltausko nuotr. /Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė

Jei reikėjo medį pjauti, tai pjovė tik tada, kai tikrai reikia ir tik žiemos metu, kai būdavo sniego – kad medžiui neskaudėtų. Labai pagarbiai elgėsi su gamta, papročiais, tradicijomis. Atliko ir auklėjamą dalį, ir švietėjišką – perdavė iš kartos į kartą, kaip nuspėti orus, kokie jie bus. Juk tuo metu nebuvo sinoptikų, bet mūsų senoliai puikiausiai numatydavo, ar lietinga bus, ar vėjuota.

Mane žavi toks mokėjimas įsilieti į gamtą ir naudoti jos resursus labai saikingai ir tiek, kiek reikia. Nepažeidžiant bendros tvarkos. Tame ir yra didžiausias žavesys.

– Apie kokį laikmetį kalba muziejus?

– Apie XIX amžiaus pabaigą ir XX amžiaus pradžią. Žavisi, stebisi žmonės, kokių yra įdomių daiktų. Ypač tie, kurie išvažiuoja į užsienį, pagyvena ten ir sulaukia klausimų apie Lietuvą. Tada supranta, kad apie ją nieko beveik nežino. Atvažiuoja pas mus, domisi savo šaknimis, klausinėja, kaip viskas buvo.

– Pasakojate ir apie papročius, tradicijas?

– Žmonėms patinka tokie labiau įmantresni, sukeliantys juoką. Visi juk atvažiuoja gerai ir smagiai praleisti laiką, nelabai nori girdėti apie šermenis ir laidotuves.

Labai įdomių yra vestuvinių papročių, mergvakarių, šeimos papročių tradicijos. Begalė jų, tad sunku kažką išskirti.

Savo šeimoje mes labiausiai puoselėjam Kūčių ir Kalėdų tradicijas, taip jau atėję iš tėvų, taip buvau auklėta. Net ir dabar gaunu nuo jaunėlės dukters bart. Sako, kada tu baigsi su ta savo senove, kada mes pasipuošim eglę kaip visi, tris savaites iki Kūčių?

Mes iš tiesų eglę puošiame Kūčių dieną. Taip labiau juntama Kūčių ir Kalėdų dvasia, kad ir kaip bepyktų dukra. Šių tradicijų laikomės griežtai.

Net ir dabar gaunu nuo jaunėlės dukters bart. Sako, kada tu baigsi su ta savo senove.

– O kaip šventėte Velykas?

– Šiemet uždarame šeimos rate, savo namuose. Kaip ir visi. Valgėm vėlyvus velykinius pusryčius, daužėm kiaušinius, žiūrėjome, kurio suskils, o kurio stipresnis. Kadangi gyvename kaime, po to ėjome į kiemą, ridenome margučius, žiūrėjome, ką aplankys sėkmė, leidome aitvarą, žaidėme kitus lauko žaidimus.

Rimgaudo Žaltausko nuotr. /Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė
Rimgaudo Žaltausko nuotr. /Lietuvos liaudies buities muziejaus ekskursijų vadovė-edukatorė Agnė Augustaitienė

Aivaras – mūsų šeimos pramoga. Kiekviena šeima turi ir savas tradicijas. Dar viena iš mūsų šeimos tradicijų – sekmadieniniai blynai, kuriuos kepu kiekvieną sekmadienį. Keliuosi pirma ir visi žino, kad sekmadienį bus blynai. Dar viena tradicija – kiekvieną dieną prie arbatos puodelio aptariame dieną ir rytojaus darbus.

Nors kiekviena lietuvių šeima turi savų tradicijų, bet, žinoma, nereiktų pamiršti ir senųjų papročių ir kiek galima juos naudoti, perduoti savo vaikams.

– Užsiminėte apie vestuves, mergvakarius. Dabar per mergvakarius ar bernvakarius kartais kviečiamas, pavyzdžiui, striptizo šokėjas ar šokėja. Išties, matyt, nuo tradicijų esame nutolę šviesmečiais?

– Tikrai taip. Dabar mergvakaris yra linksma šventė, merginos džiaugiasi, kad išteka. Seniau buvo kitaip. Tai buvo atsisveikinimas su nerūpestingu gyvenimu, su linksmybėmis, jame dažniau skambėdavo raudos, tai buvo ir atsisveikinimas su rūtų darželiu, žingsnis į kitą gyvenimą. Tikrai pasikeitė tradicijos ir papročiai. Bet ką darysi, juk daug kas keičiasi mūsų gyvenime.

– Ar jums pačiai yra įsiminusių ekskursijų, lankytojų?

– Įsimena daug, ypač kai atvažiuoja JAV gyvenantys išeiviai. Kartais tu matai, kad žmogų užkabina iki sielos gelmių. Tai lieka atmintyje.

Bet labiausiai man įsimena vaikai, jų nuoširdumas, atvirumas. Tada dažnai pati sau pagalvoju: ir kada mes spėjome sugesti, kada ateina laikas, kai viskas mumyse pasikeičia?

Kai vedu edukacinius užsiėmimus, aš vaidinu bobutę, būnu atitinkamai apsirengusi. Kartą pamaniau, kad prie šio mano įvaizdžio vardas Agnė nelabai tinka, todėl pasivadinau Janina ir taip vaikams prisistačiau. Jie vis šūkavo, rėkavo „Janina“, o aš visai pamiršusi buvau apie tą vardą.

Užsiėmimo pabaigoje prie manęs pribėgo vienas iš tyliausių grupėje buvusių vaikų, apsikabino per tą platų sijoną ir sako: „Janina, bet kaip man patiko.“ Aš dairausi tuo metu, kur ta Janina, kol galiausiai supratau, kad čia juk aš. Berniukas tęsia: „Tu būk gera, dar gyvenk, nemirk, aš atvažiuosiu pas tave, tėvams papasakosiu.“

Tokiais atvejais galvoji, kad jie juk tikrai nemeluoja. Didžiausias įvertinimas, kai vaikai tau pasako, kad jiems patiko, jie dažnai prašosi pasilikti, net sutinka ir tvarte mėšlą iškabinti, ir karvę melžti. Tokios akimirkos darbe – kaip apdovanojimas.

– Užsiminėte apie aprangą ir bobutę. O apie moters vaidmenį šeimoje – kokia moteris buvo?

– Kaip ir seniau, taip ir dabar, moteris laiko namuose tris kampus. Labai daug nuo moters priklauso. Čia, žinoma, mano požiūris.

Moterims senovėje daugiau tekdavo darbo, naštos, krūvio, vaikų daug būdavo. Viskuo reikėjo pasirūpinti patiems. Dabar, aišku, mes užsidirbame ir galime sau leisti nueiti į parduotuvę ir įsigyti bet ką. Anuomet viską turėjo pasidaryti patys: ir žiemai atsargas pasiruošti, ir vilną susiverpti, ir audiniais pasirūpinti. Gyvenimas buvo labai sunkus. Daug dirbdavo ir šeimos vyrai.

– Agne, norėtumėt pagyvent – laikinai – XIX amžiuje?

– Aš tai tikrai norėčiau. Beje, ir dažnas lankytojas paklausia, ar yra galimybė pagyventi muziejaus pastatuose. Tačiau mūsų pastatai kol kas yra nepritaikyti, chemizuoti. Bet gal ateityje ir bus galima? Manau, kad tikrai būtų žmonėms įdomu.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Rumšiškėse Adventinis miestelis
Arno Strumilos / 15min nuotr./Rumšiškėse Adventinis miestelis

– Prieš Velykas portale 15min publikavome jūsų video pamoką, kaip kepti mielinius gaminius. Spėju, kad gaminti mokat puikiai ir virtuvė jums nėra joks vargas?

– Man atrodo, kad moteris turi mokėti gaminti. Mūsų giminėje maisto kultas užėmė svarbią vietą, nes visi mėgsta labai daug ir skaniai pavalgyti. Ir mano krikšto mama, ir mama buvo virėjos, tad tikrai buvo iš ko mokytis.

Lietuviški patiekalai yra labai paprasti, bet ir labai skanūs. Genialumas yra paprastume. Labiau gilintis į senuosius lietuvių patiekalus pradėjau jau dribdama muziejuje. Bet tikrai mėgstu gaminti, ir man patinka.

– Kokie yra tie lietuvių patiekalai?

– Labai paprasti. Ką augino, iš to ir gamino. Augino bulves, grūdus, burokėlius, agurkus, kažkiek ir mėsos buvo. Būdavo verdamos sriubos, viralai. Priklausomai nuo regiono. Žemaičiai labiau mėgo košes, aukštaičiai – kepdavo blynus, dydžio per visą keptuvę.

Dzūkijoje geriau augo grikiai, nes žemė ten prasta, todėl ten daugiau patiekalų buvo iš grikių.

Lietuviai kepdavo ir bulvines bandas ant kopūsto lapo. Tuo tarpu šventinius pyragus – tik šventėms. Kasdien buvo paprasti, neįmantrūs ir natūralūs patiekalai.

Projekto partnerio nuotr./Bulvinės dzukų bandos
Projekto partnerio nuotr./Bulvinės dzukų bandos

– Rumšiškėse kalbama, kad neatsiejama muziejaus dalis yra ir jūsų augintinis, šuo Irisas. Jam dabar, kai muziejus nedirba, matyt, taip pat nelinksma?

– Irisas yra mūsų muziejaus darbuotojas ir mūsų gidų konkurentas. Jei jis pasirodo, tai grupės daugiau nesudominsi niekuo, ir visas dėmesys jam.

Dar Irisas yra Rumšiškių žvaigždė, o jo nuotraukų pasaulyje yra daugiau, nei mūsų visų bendrai sudėjus.

Rimgaudo Žaltausko nuotr. /Agnės Augustaitienės augintinis Irisas – nuolatinis muziejaus „lankytojas“
Rimgaudo Žaltausko nuotr. /Agnės Augustaitienės augintinis Irisas – nuolatinis muziejaus „lankytojas“

Jis turi savo grafiką. Dar kai nebuvo karantino, Irisas kas rytą mane išlydėdavo iš namų, nužvelgdavo per tvoros kampą. Ir tada išeidavo į darbą. Nueidavo iki parduotuvės, patikrindavo, ar viskas gerai, kai mokykla veikė, užsukdavo čia. Mokykloje jis būtinai apsilankydavo per ilgąją pertrauką.

Jei muziejuje kas nors vyksta, jis tiesiog jaučia. Irisas laiką leidžia su sodybų prižiūrėtojais, ekskursijų grupes palydi.

Irisą atvežė mums iš Nidos, jo tėvai užaugę laisvėje. Jis yra laisvamanis, nors iš pradžių mes ji bandėme išlaikyti namuose, kieme, bet mums nepavyko. Jam tai, matyt, tolygu mirčiai.

Irisą ir skiepijam, ir kerpam, prižiūrim, bet jam tiesiog reikia tokio gyvenimo būdo – laisvės. Tai ypatingas šuo, dar tokio neteko turėti.

– Agne, jums pačiai patinka gyventi Rumšiškėse?

– Aš neįsivaizduoju savęs, gyvenančios kitur. Teko ir mokslų, ir emigranto duonos paragauti, ir pakeliauti. Negalėčiau gyventi kitur ir vargu ar galėčiau gyventi be muziejaus. Nes net po ilgos darbo dienos aš labai mėgstu dar vakare nueiti į muziejų. Į tą kitą muziejų, kada jis būna tylus ir ramus. Kai tik paukščiai girdisi.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Video

22:31
01:16
06:39

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką