Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 4d. 19:03

Airių sociologė apie prostitucijos žalą: kurios moterys tokios nesvarbios, kad galėtume jas parduoti?

Prostitucija Interviu
123RF.com nuotr. / Prostitucija

„Prostitucijos problema susidomėjau beveik 20 metų išdirbusi kovos su smurtu šeimoje ir seksualiniu smurtu srityse. Per tą laiką suvokiau, kokią pribloškiančią žalą sukelia pakartotinis ilgalaikis išnaudojimas (...). Suprantu, kad kai kurie žmonės suvokia, jog prostitucija yra iš esmės neteisinga ir žalinga, tačiau jie mano, kad legalizavus prostituciją moterys taps saugesnės. Žinau, kad tai netiesa“, – teigia žinoma tyrėja, airių sociologė Monica O'Connor.

– Lietuvoje girdime žmonių, ypač atsakingų valdininkų, reiškiančių tvirtą įsitikinimą, kad prostitucija jau nebekelia problemų, kad prostitucijos mastai kasmet mažėja. O kaip kitose šalyse, ar ten padėtis panaši?

– Kokio dydžio yra sekso paslaugų rinka ir kiek ji plečiasi, paprastai apytikriai apskaičiuojama remiantis keliais skirtingais šaltiniais, įskaitant patalpoms išduotų licencijų skaičių, policijos duomenis, paslaugų teikėjų duomenis, tyrimų ataskaitas ir mokslinius tyrimus.

Panašu, kad daugumoje ES valstybių narių vyraujanti tendencija – smarkiai pasikeitęs gatvėje prostitucija užsiimančių moterų skaičiaus ir patalpose prostitucija užsiimančių moterų skaičiaus santykis. Pastaruosius dvidešimt metų didžioji dauguma moterų parduodamos patalpose: itin dideliuose viešnamiuose, viešbučiuose ir vis dažniau – privačiuose butuose, o kai kuriose šalyse prostitutes pirkėjas gali telefonu užsisakyti į namus.

Patalpose vykdoma prekyba sekso paslaugomis mažiau matoma, tačiau netiesa, kad jos dydžio neįmanoma apskaičiuoti.

Apytikrių apskaičiavimų rezultatai gali smarkiai svyruoti, pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Vokietijoje dirba nuo 150 000 iki 400 000 prostitučių, o Nyderlanduose – nuo 9 000 iki 20 000 prostitučių. Todėl nustebčiau išgirdusi, kad prostitucija Lietuvoje nebekelia problemų.

Patalpose vykdoma prekyba sekso paslaugomis mažiau matoma, tačiau netiesa, kad jos dydžio neįmanoma apskaičiuoti. Kaip ir visos rinkos, ji turi būti prieinama pirkėjams. Svarbu suprasti, kad dirbdamos patalpose moterys nebūtinai yra saugesnės, nes privačiose patalpose dirbančias moteris pirkėjai gali lengviau valdyti, be to, jos verčiamos užsiimti ilgiau trunkančiais lytiniais santykiais, kurie moterims daro didelę žalą.

– Ar sutiktumėte, kad „kai kurios“ moterys prostituciją pasirenka savo noru ir kad dėl to, jog jos sutinka dirbti tokį darbą, galime dėl jų nesirūpinti?

– Manau, kad laisvė rinktis – apgaulingas ir netikslus terminas, jei atsižvelgiame, kokiomis aplinkybėmis moterys ir mergaitės įsitraukia į prostituciją. Jos taip nusprendžia dažniausiai neturėdamos kitų galimybių ir pasirinkimų. Lyčių nelygybė, globalizacija, skurdas ir moterų ekonominio stabilumo praradimas skurdžiuose pasaulio regionuose sudaro sąlygas, dėl kurių daugybė moterų yra įtraukiama į prekybą sekso paslaugomis.

Išsamūs tyrimai atskleidžia, kad kai moterys ir mergaitės gyvena skurde, netenka šeimos narių, tampa benamėmis, ima vartoti narkotikus ar būna anksčiau patyrusios fizinį ir seksualinį smurtą, jos tampa pažeidžiamos ir lengviau įtraukiamos į šią rinką bei priverčiamos tapti prostitutėmis.

Mano pačios tyrimai, atlikti su prostitucijos aukomis, atskleidžia, kad sąvadautojai ir prekeiviai žmonėmis naudojasi skurdžiai gyvenančių mergaičių viltimis ir svajonėmis apie geresnį gyvenimą ir taip lengviau jas įtraukia į prekybos sekso paslaugomis verslą.

O kai moterys įkalinamos prostitucijos versle, „sutikti“ atlikti daugybę joms nepriimtinų lytinių aktų tampa jų pareiga, ir visai nesvarbu, kaip jos tokioje padėtyje atsidūrė. Išprievartavimai, seksualinis ir fizinis smurtas sekso paslaugų rinkoje labai plačiai paplitęs. Tačiau net ir tada, kai moterys nepatiria prievartos, jos verčiamos atlikti lytinius aktus, kurie žaloja jų fizinę, seksualinę ir psichinę sveikatą.

Mano pačios tyrimai, atlikti su prostitucijos aukomis, atskleidžia, kad sąvadautojai ir prekeiviai žmonėmis naudojasi skurdžiai gyvenančių mergaičių viltimis ir svajonėmis apie geresnį gyvenimą.

Manau, kad dėl to, jog moterims sumokama ir atrodo, kad jos sutinka dirbti tokį darbą, pirkėjai, visuomenė ir įstatymų leidėjai mano, jog neprivalo prisiimti atsakomybės už moterų patiriamą žalą ir smurtą. Todėl rūpinamasi tik tomis moterimis, kurios į prostituciją įtraukiamos per prievartą arba tampa prekybos žmonėmis aukomis.

– Žinau, kad ilgai kovojote siekdama priversti Europos intelektualus atkreipti dėmesį į prostitucijos paklausos problemą. Taigi paklausiu trumpai: kodėl vyrai niekina prostitutėmis dirbančias moteris, tačiau vis tiek naudojasi jų paslaugomis?

– Tarptautiniuose tyrimuose nuolat prieinama išvada, kad pirkėjai laikosi vartotojiško požiūrio ir prostitutėmis dirbančias moteris laiko prekėmis, kūnais, kurie parduodami tam, kad patenkintų jų seksualinius poreikius.

Tyrimai atskleidžia, kad sumokėję pinigus pirkėjai jaučia turintys teisę reikalauti kokio tik nori lytinio akto. Mūsų tyrimai Airijoje atskleidžia, kad šioje rinkoje paplitę pavojingi lytiniai aktai be apsaugos, o didelė dalis pirkėjų teigia, kad be saugos priemonių užsiėmė oraliniu, vaginaliniu ir analiniu seksu.

Moterys patiria vis didėjantį spaudimą santykiauti rizikingais būdais, kurie žaloja jų seksualinę, reprodukcinę, psichinę ir fizinę sveikatą. Mes taip pat ištyrėme 1000 komentarų/atsiliepimų apie moteris tinklalapyje punter.net. Ten vyrai vertino moteris pagal jų kūnus ir atliktus lytinius aktus bei itin kritiškai ir niekinančiai kalbėjo apie moteris, kurios nepatenkino jų reikalavimų. Jie taip pat piktinosi moterimis, kurios neparodė, jog mėgaujasi seksu, kad ir kokių aktų jie reikalavo.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Prostitucija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Prostitucija

– Kokie didžiausi vadinamojo skandinaviškojo modelio privalumai? Ar manote, kad švedų ir norvegų patirtį pavyktų pritaikyti ir Lietuvoje?

– Manau, svarbu prisiminti, kad švedų atsakas į prostituciją susiformavo tuo metu, kai valstybėje buvo siekiama visapusiškomis priemonėmis sustabdyti visas smurto prieš moteris formas ir panaikinti lyčių nelygybę. Įstatymuose prostitucija buvo apibrėžiama kaip smurto prieš moteris forma, o noras turėti galimybę nusipirkti žmogų savo seksualiniam pasitenkinimui yra laikomas ne teisėtu ir priimtinu reikalavimu, o lytinio išnaudojimo forma, už kurią įstatymai privalo bausti.

Sekso paslaugas teikiančios moterys nelaikomos nusikaltėlėmis – pripažįstama, kad visos moterys ir mergaitės į sekso paslaugų rinką patenka dėl prievartos ir neturėdamos kitų pasirinkimų, nepaisant to, ar jos yra prekybos žmonėmis aukos, ar ne. Įstatymai buvo sukurti ne tik bausti, bet ir įvesti normas bei išreikšti valstybės nuostatas ir aiškiai pasakyti, kad prostitucija žalinga ne tik pavienėms prostitucija užsiimti verčiamoms moterims ir vaikams, bet ir visai visuomenei.

Įstatymai Švedijoje sėkmingai atgrasė sekso paslaugų pirkėjus – 1996 m. sekso paslaugas pirko 13,6 % žmonių, o 2008 m. – tik 7,9 %.

Žmonių, dažniausiai moterų ir mergaičių (nors įstatyme lytis nenurodoma) pirkimas laikomas veiksmu, nesuderinamu su Švedijos išsikeltu tikslu pasiekti vyrų ir moterų lygybę ir pažeidžiančiu žmogaus teises bei atimančiu žmonių orumą. Įstatymu norima jauniems švedų vyrams ir moterims pasakyti, kad pirkti žmogų savo seksualinėms užgaidoms nėra normalu, priimtina ir nekenksminga.

Priėmus šiuos įstatymus, visi išsikelti tikslai Švedijoje neabejotinai buvo pasiekti. Požiūris į seksualinių paslaugų pirkimą smarkiai pasikeitė, o dauguma žmonių (70–80 %) pritaria naujiems įstatymams. Įstatymai sėkmingai atgrasė sekso paslaugų pirkėjus – 1996 m. sekso paslaugas pirko 13,6 % žmonių, o 2008 m. – tik 7,9 %.

Be to, palyginti su kaimynėmis Norvegija ir Danija, kuriose per pastarąjį dešimtmetį prostitucijos mastai smarkiai išaugo, Švedijoje prostitucijos mastas labai mažas ir vis mažėja. Tai labai svarbu kalbant apie prekybą žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais, nes naujausiuose tyrimuose atskleidžiamas aiškus ryšys tarp prostitucijos masto ir prekybos žmonėmis aukų skaičiaus.

Kitaip tariant, nesvarbu, kaip vyriausybė žvelgia į prostituciją – jeigu sekso paslaugų rinkai leidžiama egzistuoti, į tą jurisdikciją atvežamų parduoti žmonių skaičius auga.

Panašius įstatymus įvedus Norvegijoje ir Islandijoje, Švedijos sistema pradėta vadinti „skandinaviškuoju modeliu“, o Europos Parlamentas pripažino, kad ši sistema – veiksmingas būdas kovoti su prekyba žmonėmis ir prostitucija Europoje. Skandinaviškasis modelis taip pat įvestas Kanadoje, Šiaurės Airijoje ir Prancūzijoje, o nuo 2017 m. vasario 14 d. – ir Airijoje!

Egzistuoja nepaneigiami įrodymai, kad niekada nebus įmanoma užtikrinti, jog prostitucija būtų vykdoma saugiai, nesukeliant žalos, be išnaudojimo, smurto ir prievartos. Todėl manau, kad valstybė privalo prisiimti atsakomybę ir sustabdyti asmenis, norinčius įsigyti naujų jaunų mergaičių, kuriuos jau dabar sekamos, parduodamos ir įtraukiamos į prekybą sekso paslaugomis.

Švediškasis modelis akivaizdžiai įrodė, kad sustabdyti paklausą galima tik kriminalizuojant sekso paslaugų pirkimą, mažinant sekso paslaugų rinkos dydį ir kovojant su moterų ir mergaičių pardavimu seksualinio išnaudojimo tikslais.

– Jei galėtumėte trumpai papasakoti, mums būtų labai įdomu išgirsti, kaip jūs pati pradėjote būtent taip vertinti prostitucijos rinkoje dirbančius asmenis ir šią problemą bei išsiugdėte ypatingą empatiją, kurią rodote šios subkultūros dalyviams, nes žinome, kad akademikų tarpe tai gana reta.

– Manau, kad dabartinį mano požiūrį ir poziciją lėmė keli veiksniai. Prostitucijos problema susidomėjau beveik 20 metų išdirbusi kovos su smurtu šeimoje ir seksualiniu smurtu srityse.

Per tą laiką suvokiau, kokią pribloškiančią žalą sukelia pakartotinis ilgalaikis išnaudojimas. Todėl paprasčiausiai nepriimtina manyti, kad dėl to, jog moterys į sekso paslaugų rinką įsitraukia dėl skurdo ir dėl to, kad už jų seksualinį išnaudojimą prostitucijoje joms mokama, jų veiklą galime laikyti seksualinių paslaugų teikimo „darbu“ ir lyginti jį su slaugos arba kitokios priežiūros paslaugomis.

Dirbdama šioje srityje pirmiausiai išmokau klausytis aukų, nuoširdžiai išklausyti, ką jos pasakoja apie savo darbo smulkmenas, įsiklausyti į asmeniškus ir išskirtinius pasakojimus apie tai, ką moterims tenka patirti dirbant prostitutėmis. Manau, kad po to neįmanoma nesuvokti, kad privalai prisiimti atsakomybę ir stoti į jų pusę, tapti jų nepakartojamos drąsos prabilti apie šią problemą liudininke.

Norėčiau paklausti – kurias mergaites, kurias moteris laikome tokiomis nesvarbiomis, kad galėtume jas parduoti?

Pastaraisiais metais pastebėjau, kad už prostituciją kaip priimtiną ir legalią veiklą kovojantys žmonės retai smulkiai aptarinėja, ką turi daryti prostitucijos rinkoje dirbančios moterys, kiek joms tenka atlikti nepriimtinų seksualinių aktų, kuriuos kitomis aplinkybėmis laikytume seksualiniu smurtu.

Suprantu, kad kai kurie žmonės suvokia, jog prostitucija yra iš esmės neteisinga ir žalinga, tačiau jie mano, kad legalizavus prostituciją moterys taps saugesnės. Žinau, kad tai netiesa, nes tą patvirtina tiek pačių moterų patirtis, tiek daugybė tyrimų ir sukauptų duomenų.

Be to, kalbant apie platesnį lyčių lygybės kontekstą, turime pripažinti, kad sakydami, jog seksualinių paslaugų teikimo „darbas“ yra priimtinas, taip pat pasakome, kad šiam tikslui turi būti paskiriama tam tikra moterų ir mergaičių grupė.

Norėčiau paklausti – kurias mergaites, kurias moteris laikome tokiomis nesvarbiomis, kad galėtume jas parduoti?

Dr. Monica O’Connor beveik trisdešimt metų dirba specialiste, politikos analitike ir vykdo mokslinius tyrimus lyčių lygybės ir kovos su smurtu prieš moteris srityse. Dr. O’Connor itin aktyviai dalyvavo Airijoje steigiant krizinės pagalbos ir ilgalaikių paslaugų teikimo tarnybą smurtą patiriančioms moterims. Ji vykdė ES ir Airijoje giluminius mokslinius tyrimus smurto dėl lyties srityje bei vadovavo projektams, kuriais remiamasi priimant svarbius politinius sprendimus tiek Airijoje, tiek visoje Europoje.

Nuo 2004 m. ji dirba su prostitucijos ir prekybos žmonėmis problematika. Ji yra daugybės leidinių autorė ir bendraautorė. Šiuo metu dr. O’Connor dirba tyrimų vadove Lygybės studijų tyrimų centre Dublino universiteto kolegijoje (Equality Studies Research Centre, University College Dublin).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką