Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugsėjo 27d. 11:03

Aktorė Agnė Grudytė: „Jei būsi nuolanki, tai į ateitį investuosi iki senatvės“

Agnė Grudytė
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. / Agnė Grudytė

Agnė Grudytė daro tarptautinę karjerą. Ji, neseniai grįžusi iš Bulgarijos, kur buvo kino festivalio žiuri narė, dabar laukia dviejų didelių premjerų: kultinio ukrainiečių serialo „Kvapų detektyvas“ ir rusų blokbasterio „Ekipažas“. Ir tai – ne vien asmeninė sėkmė: faktas, kad dvi kariaujančios šalys dirba su lietuvaite, leidžia kiek optimistiškiau galvoti apie ateitį.

– Vieną po kito gavote du didelius vaidmenis. Kaip tai įvyko? 

– Tuoj papasakosiu. Važiuoju mašina, klausausi radijo ir girdžiu: „Šiandien – norų išsipildymo diena. Užsimerkime ir sugalvokime norą.“ Na, automobilyje užsimerkti nesiryžau, bet pamaniau: „Kaip aš pasiilgau kokio nors naujo projekto!“ Grįžtu namo, įsijungiu feisbuką ir randu laišką: kažkokia ukrainietė rašo, kad ji, kastingo direktorė, nori mane pakviesti į serialą. Aišku, pagalvojau – nesąmonė. Ir iškart atsakiau, kad nekalbu rusiškai... O su Maskva buvo taip. Prieš metus draugai paklausė: „Agne, tai kada važiuosi į Holivudą?“ – „Ai, aš ten nenoriu. Norėčiau į Maskvą.“ Ir po mėnesio gavau pasiūlymą.

Kažkaip iškart žinojau, kad tas vaidmuo bus mano. Mūsų pirmajame susitikime dalyvavo režisierius Nikolajus Lebedevas ir vienas iš pagrindinių aktorių Danila Kozlovskis. Įėjau į kabinetą, juos nužvelgiau ir pagalvojau: „Na va, tai būsime kolegos, draugausime. Aš jau jus turiu!“

– Jaučiu, kad tokio masto filmams vien pagalvojimo neužtenka. Juk būna didžiulės atrankos.

– Nebūsiu kukli lietuvaitė: Rusijoje jie aktorės nerado. Visi artistai jau buvo patvirtinti, trūko tik pagrindinės herojės. Vėliau režisierius man sakė: „Tu įėjai, ir iškart pagalvojau: „Oho, ji ir yra mūsų pilotė.“ Ne kartą savęs klausiau, kodėl buvau pasirinkta, bet, matyt, vieno atsakymo nėra. Tokius dalykus lemia daug aplinkybių, net tai, kokia tą dieną tavo nuotaika, kokią energiją transliuoji. 

– Ką galėtumėte pasakyti kolegoms, kurie teigia, kad tikri vaidmenys kuriami tik scenoje? Apginkite kiną. Negi ten to tikrumo nėra?

Kai kuri vaidmenį, nesvarbu – teatrui ar kinui, tiesiog juo gyveni.

– Kai kuri vaidmenį, nesvarbu – teatrui ar kinui, tiesiog juo gyveni. Prieš pradėdami „Ekipažą“, savaitę su režisieriumi skaitėme ir analizavome scenarijų (kaip teatre), pastatėme ant kojų mano personažą. Būdavo, atvažiuoja vairuotojas manęs paimti, sėdu į automobilį ir, lyg būčiau robotas, atsiranda visai kita laikysena, kitas žvilgsnis, pradedi mąstyti kaip pilotė. O ir šiaip tikrumo ten užteko. Kai pamačiau, kaip sprogsta lėktuvai, pajutau, kaip dreba žemė, drąsiai galiu sakyti, kad po šito filmo nieko nebebijau. 

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Agnė Grudytė
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Agnė Grudytė

– Negi ten viskas buvo realu?

– Tikri lėktuvai, tikri oro uostai, kuriuos uždarė, kad galėtume dirbti. Šalia manęs realiai griuvo pastatai, degė palapinės. Buvo sunku atskirti, kur esi tu, o kur – aktorė, nors atskirti privalai: tavo personažas negali reaguoti kaip Agnė. Taip ir buvo – pusė smegenų pusrutulio panikuoja: „Kad tik neužsidegtų plaukai! Turiu nepamiršti, kad negaliu eiti į kairę daugiau nei metrą, nes ten pavojinga gyvybei.“ O kita pusė situaciją vertina personažo akimis.

– Paprastai, kai gresia pavojus, dirba dubleriai ar kaskadininkai. 

Kai dirbi filme, visi saugo tavo rankas ir kojas, menkiausius jų kauliukus, nes ir kitą dieną turi normaliai atrodyti. Bet visko nenusaugosi.

– Taip. Ir jei kaskadininkas sako, kad tai padarys už mane, nereikia prieštarauti. Kai dirbi filme, visi saugo tavo rankas ir kojas, menkiausius jų kauliukus, nes ir kitą dieną turi normaliai atrodyti. Bet visko nenusaugosi. Tame filme buvo daug šalčio, vėjo, ugnies; smalkių prisikvėpavau tiek, kad užteks visam gyvenimui. Degė ir kuras, ir padangos, kiti dirbo su respiratoriais, o aktoriai kvėpavo visa krūtine... Buvo scena: aplinkui mikroautobusą – liepsnos, iš jo pro užpakalines duris turi išlipti keleiviai, o paskutinis – mano kolega. Jis vėliau pasakojo: „Matau, kaip mano akyse išsilydo veidrodėlis. Pradeda trūkti deguonies. Atlupu langą, o pro jį ima veržtis ugnis. Langą uždarau, bet visai nebeturiu, kuo kvėpuoti, ir negirdžiu jokios komandos.“ Kai jis galiausiai iššoko iš mašinos, taip duso, kad instinktyviai ėmė plėšti kaklaraištį, marškinių sagas. Mes ten tikrai išgyvenome pragarą.

Agnė Grudytė filme „Ekipažas“
Agnė Grudytė filme „Ekipažas“

Buvo tokių scenų, kai režisierius man draudė atsisukti į kamerą. Net įsižeidžiau: kaip čia taip, kodėl man neleidžiama vaidinti?! O pasirodo, jis saugojo mano akis ir veidą. Supratau tik tada, kai gavau smūgį į nugarą – iš tos pusės lėkė skeveldros. Baigę filmuoti važiuodavome namo nepratardami nė žodžio. Kiekvieną dieną kartodavau: „Ačiū Dievui, kad visi esame sveiki, kad čia – tik filmas.“

– Jūsų rizika turėjo kokią nors finansinę išraišką?

– Ji buvo derybų klausimas. Ir ne todėl, kad būčiau didelė žvaigždė, o dėl to, kad tai – normalus procesas: aš ir filmo šeimininkai ieškojome kompromisų. Lietuvoje kartais to pasigendu. Pas mus populiariausios frazės: „Žinok, pinigų tai neturim.“ ir „Čia tau investicija į ateitį.“ Aš pažįstu verslo pasaulį, ten išmokau daugybės teisingų dalykų. Ir žinau, kad jei būsi nuolanki, tai į ateitį investuosi iki senatvės. Aišku, yra projektų, kurie tau įdomūs, netikėti, nauji, kuriuos sutiktum daryti už dyką ar net pati sumokėtum.    

– Jaučiu, kad „Ekipažas“ buvo kaip tik toks projektas. Skraidyti išmokote?

– Greitai perėjome, ką pereina visi ekipažo nariai. Per mokymus pati skridau, kelis kartus nutupdžiau lėktuvą. Tiesa, tai buvo kabina imitatorius, bet ji labai reali: jei padarai klaidą, tau ne tik parodo, kad sudaužei lėktuvą, – jis išties trenkiasi. Jei suki, tai ir lėktuvas sukasi. Visiška tikrovės iliuzija. Po tų „skrydžių“ pajutau, kokia atsakomybė slegia lakūnų pečius. Mes visi kažkaip tą įsivaizduojame, bet kai nors truputį pabūni jų vietoje, visai kitas jausmas. Mokiausi skraidyti ir lėktuvu, kuriuo atliekami akrobatiniai triukai. Vėliau vyrui gimtadienio proga padovanojau akrobatinį skrydį Vilniuje ir prisipažinau: „Aš tai kažin ar norėčiau tokios dovanos.“ 

– Kodėl? Nepatiko skraidyti?

– Gal dėl to, kad kuo daugiau žinai, tuo labiau bijai? Dabar oro uostuose jaučiuosi kaip savo namuose, lėktuvuose – irgi: žinau, ką kuriuo metu įjungia pilotas. Bet neseniai buvo apėmusi panika, bijojau skraidyti. O tas pusmetis buvo toks, kad rytais iš Vilniaus lėkdavau į Kijevą, kitą dieną – į Maskvą, vakare – vėl į Kijevą. Neabejoju, kad lėktuvus valdo patys geriausi ir atsakingiausi pilotai, bet vis tiek nenoriu mirti. Kuo dažniau skraidai, tuo didesnė tikimybė patekti į katastrofą, kad ir kaip retai jos vyktų. 

– Šiaip jau dabar tos katastrofos ne tokios retos...

– Nes viską lemia žmogiškasis faktorius. Anksčiau pilotų kabinoje sėdėdavo 5 žmonės, dabar – 3. Anksčiau būdavo ir instruktorius, ir už techniką atsakingas specialistas; galiausiai daugiau akių geriau matė radarus. Ir toks atvejis, kai pilotas lėktuvą panaudojo kaip savižudybės įrankį, tada nebuvo įmanomas. Mano „kolegas“ pilotus tas įvykis labai sukrėtė. Jie išvis nuodugniai analizuoja kiekvieną katastrofą: kas buvo padaryta blogai, ką jie patys darytų tokiu atveju. Buvau supažindinta su kapitone Marija (dabar esame geriausios draugės), tai ji pasakė labai moteriškai: „Man keleiviai – kaip savi vaikai: visi brangūs. Ir žinau, kad turiu juos sveikus nutupdyti ant žemės.“ Vyrai tą formuluoja kitaip, bet jaučia tokią pačią atsakomybę.  

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Agnė Grudytė
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Agnė Grudytė

– O jūs mokate nesuasmeninti darbo, lengvai išeiti iš vaidmens? 

Tais momentais, kai kūnas jau tampa tau nebepavaldus, kai žmonės su tavim nebesusikalba, sąmonė ar pasąmonė duoda keisčiausių impulsų... 

– Filme turėtų matytis, kokiomis šviesiomis akimis mes atėjome ir kaip tos akys pasikeitė. Buvo emociškai labai sunkių momentų. Tada, kai filmuodavome, kaip žūva žmonės, ir kiekvieną naktį mintyse vis ką nors laidodavau, su kuo nors atsisveikindavau. Gyvenau nuolat prisimindama netektį. Buvo metas, kai dvi savaites kasnakt filmavausi. Nori nenori stogelis pačiuožia, nebesuvoki nei erdvės, nei laiko. Bet tais momentais, kai kūnas jau tampa tau nebepavaldus, kai žmonės su tavim nebesusikalba, sąmonė ar pasąmonė duoda keisčiausių impulsų... Nežinau, kaip yra: ar pati pritraukiu vaidmenis, ar jie mane suranda, kad iš jų ko nors išmokčiau. Tarkim, pilotė visiškai pakeitė mano požiūrį į santykius su vyrais. Supratau, kad nereikia eiti į pasaulį kaip į mūšio lauką, įrodinėti, kad viską galime, esame stiprios. Kam konkuruoti su partneriu? Kam bėgti nuo savęs? Mes – švelnios būtybės.

– Jūsų vyrui tai turėtų patikti. Kokia jūsų šeima?

– Mes labai reiklūs vienas kitam. Net Ievutei: turi pati užsirišti batus, pati nešti kuprinę, pati – dviratį. Ji jau seniai važinėja, pernai 27 kilometrus numynė; tiesa, buvo ir ašarų – visko. Gal kai iš savęs labai daug reikalauji, gali reikalauti ir iš kito: gal tai – užkrečiama, vyksta apsikeitimas energija... Mane kartais daug kas erzina, vyrą – irgi; mes net pasišaipome, kad nervų sistema sutrikusi ne to, kuris kvailai elgiasi, o to, kurį tai pykdo. Viskas priklauso nuo požiūrio. Reikia mokėti atleisti žmonėms, nes esame skirtingi ir tai, kas tinka man, kitam tikrai netinka. O šiaip mums viskas įdomu, esame judrūs, aktyvūs, linksmi. 

– Komandiruotės nuodija gyvenimą ar apsipratote?

– Labai liūdna, kai ilgai nematai šeimos. Mano Saulius – tikrai supratingas, jis suvokia, kad jei ko nors atsisakyčiau, save, kaip aktorę, labai nuskriausčiau. Anksčiau ir pati vis skraidydavau namo, ir stengdavausi, kad šeima pas mane atvyktų, bent taip kompensuodavau savo nebuvimą. Norėjosi dalytis su artimaisiais ta aplinka, tais žmonėmis, su kuriais aš būnu, kad pamatytų, kaip dirbu. Ir dabar ieškome kompromisų: tai aš išvykstu, tai Saulius, tai visi drauge. 

– Kažkaip vis kalbėjome apie „Ekipažą“, bet ukrainiečių serialas jums irgi buvo neprastas išbandymas. Juk į kvietimą atsakėte, kad nemokate rusų kalbos.

– Buvau girdėjusi aktorių pasakojimų, kaip jie vaidino kalba, kurios nesupranta. Stebėdavausi – kaip tai įmanoma? O Ukrainoje taip ir buvo: teko mintinai mokytis monologus, labai sunkius, terminologijos kupinus tekstus. Kai po pusantrų metų (jau prasilaužus Maskvoje) reikėjo iš naujo įgarsinti keletą scenų ir išgirdau save, pasišiaušė plaukai. Ir dabar mano rusų kalba toli gražu netobula. Bet Ukrainoje vaidinau rusų kilmės moterį, atvykusią iš Suomijos. Taigi bus mano balsas, mano akcentas. 

Agnė Grudytė seriale „Kvapų detektyvas“
Agnė Grudytė seriale „Kvapų detektyvas“

– Tas detektyvas labai stilingas, sakyčiau, net britiškas. Bet (anksčiau toks klausimas nebūtų kilęs) kodėl jums teko mokytis ne ukrainiečių, o rusų kalbos?

– Mūsų operatorius – britas Grahamas Frake’as. Režisierius Artiomas Litvinenka – didelis pedantas ir turi gerą akį: jo kadrai labai gražūs, stilingi, skanūs. O kalba ir mane nustebino. Pirmasis įspūdis nuskridus į Ukrainą toks ir buvo: kodėl Kijeve visi kalba rusiškai? Dabar situacija pasikeitė.

– Kada pastarąjį kartą ten buvote?

– Gruodžio mėnesį. Nepaisydami to, kad šalyje vyksta karas, žmonės tuokiasi, eina į darbus, švenčia gimtadienius. Mieste važinėja prabangūs automobiliai. Ir kai žinai, kad už kelių šimtų kilometrų nuo Kijevo žmonės neturi, ką valgyti, yra be namų, bijo mirti, tie kontrastai verčia susimąstyti: kaip mes gyvename, kokie mūsų prioritetai? O Maidano aikštėje – labai nejauki atmosfera, baisiai sunku ten būti: matyt, tiek visko prasismelkė į grindinį ir aplinką, kad net sunku kvėpuoti.

Gal taip skausmingai reaguoju, nes turėjome Sausio 13-ąją? Nors prisimenu pačią Maidano pradžią: mūsų TV jau rodė, kad vyksta protestai. Nuėjau ten, manęs vietiniai nenorėjo vienos leisti, lydėjo, neva – pavojinga. Ateinu: aikštėje dega laužai, žmonės geria arbatą, dainuoja. Buvo griežtai draudžiama vartoti alkoholį, savanoriai tikrindavo visus įeinančius į teritoriją, kad nekiltų jokių muštynių, nebūtų provokacijų. Ir aš grįžusi visiems pasakojau, kad ten protestuojama taikiai. O paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis.

– Rusijoje buvo politikuojama?

– Retai, nes filme dirbo kaskadininkų iš Ukrainos, visa komanda buvo gana kosmopolitinė. Šovinistų nesutikau, bet kartais kas nors prasprūsdavo, tegu ir humoro forma. Kai Baltijos jūroje plaukiojo rusų povandeniniai laivai, vienas kolega paklausė: „Na, matei, kaip mes plaukiojome?“ – „Mačiau.“ – „Tai va, kol jūs žiūrėjote jūros kryptimi, mes prie jūsų sienos atgabenome branduolinį ginklą.“ Nesistebiu. Ten, jei įjungi televizorių, atrodo, kad pasaulyje niekas nevyksta, kalbama tik apie Ukrainą. Ir natūralu, kad tau išplauna smegenis, nieko daugiau nematai, nesuvoki... Mano vyras pasakojo, kaip vienas suomis skundėsi, kad gyvenimo kokybė prastėja. Pasirodo, nei atlyginimai sumažėjo, nei kainos padidėjo, o žmogus taip galvoja, nes nuolat viešai kalbama apie sunkumus Suomijoje. Žmonės įtiki tuo, ką girdi. 

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Agnė Grudytė
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Agnė Grudytė

– Jūsų projektai kažkaip vis siejasi su transportu. Buvo metas, kai vairavote kombainus, dabar – lėktuvus. Kas toliau?

– Šarvuotis. Pats tikriausias – ne muliažas. Dalyvauju projekte „Tikri vyrai“, kur laukia dar labai daug iššūkių ir valios išbandymų. 

– Negi jums nebūna momentų, kai atrodo: verčiau įvyktų žemės drebėjimas, kad tik nereiktų daryti to ar ano?

Yra tokia gera taisyklė: jei kas nors nepatinka, arba to nedaryk, arba – pamėk.

– Yra tokia gera taisyklė: jei kas nors nepatinka, arba to nedaryk, arba – pamėk. Čia kaip su bėgimu. Pasakai sau, kad bėgiosi, kad gali, ir apsiavęs sportbačius bėgi. Arba atidėlioji rytdienai. Kai aš atradau bėgimą, jis man davė tiek naudos! Net ne fiziškai – kitaip ėmiau vertinti žmones ir darbą, atsakomybės jausmas tapo stipresnis. Įveikiau pusės maratono distanciją, dabar tikslas – maratonas. Kai iki jo užaugsiu, padėsiu dar vieną varnelę ir būsiu dar vienu laipteliu aukščiau... Šiaip aš – Vėžys, man kartais būtų labai patogu imti ir pasprukti. Bet vyras išmokė, kad sprukti nėra geriausias pasirinkimas. Turi nerti, o paskui stengtis nenuskęsti.

– Kinas – loterija. Turbūt net Meryl Streep dreba, kad vieną dieną jai niekas nebepaskambins. Pažįstamas jausmas? Ar yra atsarginių variantų?

– „Ekipažo“ režisierius Nikolajus man kartą pasakė: „Kai ateina mūsų aktorė, jai ant veido būna parašyta: „Paimkite mane.“ Jūs, vakarietės, kitokios. Jei negaunate vaidmens, darote ką nors kita, jei ne kita, tai trečia. Nuolat ką nors veikiate.“ Aš irgi veikiu. Dirbu keliose kompanijose. Viena jų turi oktokopterį, naudojamą filmuoti ir fotografuoti iš oro: vienas žmogus valdo prietaisą, antras – kamerą. Man taip pat teko valdyti kamerą – aliuzija į antrojo piloto vaidmenį. Tas darbas tikrai įdomus, bet geriausiai jaučiuosi filmavimo aikštelėje. Įsimylėjau dangų: žemė iš aukštai – tokia graži, turbūt nieko nėra gražesnio. 

Temos: 1 Agnė Grudytė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Rusijos teisėjų vadas pasvarstė apie netobulą Konstituciją: ką rezga Vladimiras Putinas?

Aktualu

Protestų Ingušijoje dalyviai sako nusivylę Kremliumi ir žada gintis „plikomis rankomis“

Vardai

Mindaugas Kuzminskas patvirtino – skiriasi su žmona Egle: „Aš norėjau šeimos ir vaikų“

24sek

Šaras po pergalės – apie naujoką kosmose, P.Jankūno formą ir žvėrį T.Walkupą

Aktualu

Seksualiai Švėkšnoje išnaudotos merginos trokšta kurti ir mylėti, bet turi mokytis gyventi

„Ginčas“ dėl meilės „Žalgiriui“: kurie žaidėjai nepateisina Šaro lūkesčių?

Aktualu

Panevėžyje BMW nesuvaldęs „klevo lapas“ sumaitojo stovėjusį „Nissan“

Interviu Vardai

I.Launikonytė: apie metų skirtumo nepaisančią meilę V.Kovaliovui, išvaizdos pokyčius ir muzikos terapiją

Interviu Kultūra

Berlyno kino festivalio programos konsultantas W.Speckas: kinas yra politiškas menas

24sek

Naujokas liko ant suolo – Kauno „Žalgiris“ vos neprisižaidė su „Dzūkija“

Gyvenimas

Dosnus klientas padavėjai paliko 10 tūkst. JAV dolerių arbatpinigių

Sportas

Po įvarčio į savus vartus „Arsenal“ išgelbėjo fantastiškas 5 minučių dublis

Gyvenimas

Valstybė nusprendė geriau už Valentiną žinanti, kuo jai gydytis: moteris jaučiasi bandomuoju triušiu

Aktualu

TS-LKD prezidentiniuose debatuose V.Ušackas dūrė: „Partijos vadovybė pasirinkusi Ingridą“

Aktualu

Nepilnamečių pataisos namų direktorius – atvirai apie tai, kas dedasi „vaikų kalėjime“

Verslas

Mirė vienas „United Colors of Benetton“ įkūrėjų Gilberto Benettonas

Vardai

Milžinas ir coliukė: kalnu pramintas „Sostų karų“ aktorius vedė savo mylimąją

Gyvenimas

Translyčių menstruacijos: vyrai, kurie serga mėnesinėmis, ir moterys, kurios – ne

Aktualu

Tomas Viluckas: Skausminga istorija rašoma Ukrainoje

Verslas

R.Vainienė: kitų metų biudžetas serga

Naujienos

Aktualu

Rusijos teisėjų vadas pasvarstė apie netobulą Konstituciją: ką rezga Vladimiras Putinas?

Aktualu

Protestų Ingušijoje dalyviai sako nusivylę Kremliumi ir žada gintis „plikomis rankomis“

Vardai

Mindaugas Kuzminskas patvirtino – skiriasi su žmona Egle: „Aš norėjau šeimos ir vaikų“

24sek

Šaras po pergalės – apie naujoką kosmose, P.Jankūno formą ir žvėrį T.Walkupą

Aktualu

Seksualiai Švėkšnoje išnaudotos merginos trokšta kurti ir mylėti, bet turi mokytis gyventi

„Ginčas“ dėl meilės „Žalgiriui“: kurie žaidėjai nepateisina Šaro lūkesčių?

Aktualu

Panevėžyje BMW nesuvaldęs „klevo lapas“ sumaitojo stovėjusį „Nissan“

Interviu Vardai

I.Launikonytė: apie metų skirtumo nepaisančią meilę V.Kovaliovui, išvaizdos pokyčius ir muzikos terapiją

Interviu Kultūra

Berlyno kino festivalio programos konsultantas W.Speckas: kinas yra politiškas menas

24sek

Naujokas liko ant suolo – Kauno „Žalgiris“ vos neprisižaidė su „Dzūkija“

Gyvenimas

Dosnus klientas padavėjai paliko 10 tūkst. JAV dolerių arbatpinigių

Sportas

Po įvarčio į savus vartus „Arsenal“ išgelbėjo fantastiškas 5 minučių dublis

Gyvenimas

Valstybė nusprendė geriau už Valentiną žinanti, kuo jai gydytis: moteris jaučiasi bandomuoju triušiu

Aktualu

TS-LKD prezidentiniuose debatuose V.Ušackas dūrė: „Partijos vadovybė pasirinkusi Ingridą“

Aktualu

Nepilnamečių pataisos namų direktorius – atvirai apie tai, kas dedasi „vaikų kalėjime“

Verslas

Mirė vienas „United Colors of Benetton“ įkūrėjų Gilberto Benettonas

Vardai

Milžinas ir coliukė: kalnu pramintas „Sostų karų“ aktorius vedė savo mylimąją

Gyvenimas

Translyčių menstruacijos: vyrai, kurie serga mėnesinėmis, ir moterys, kurios – ne

Aktualu

Tomas Viluckas: Skausminga istorija rašoma Ukrainoje

Verslas

R.Vainienė: kitų metų biudžetas serga

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką