Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alfredas Chmieliauskas: „Užtikrintumas ir stabilumas jau kažin kada išgaravo iš mūsų gyvenimo“

Alfredas Chmieliauskas
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima VELVET“ nuotr. / Alfredas Chmieliauskas
Šaltinis: 15min
1
A A

Jei kada nors būtų renkamas daugiausia kilometrų maršrutu tarp šių dviejų miestų nuvažiavęs žmogus, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Alfredas Chmieliauskas galėtų pretenduoti į prizinę vietą. Visą gyvenimą jo namai – Kaune, darbas – dažniausiai Vilniuje, o siela – kelyje.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kažkada juokiausi balsu, skaitydama Lietuvos projektų valdymo guru tituluojamo A.Chmieliausko apsakymą „Suomijos nugalėjimas“, kurį perskaitęs eseistas ir poetas Rolandas Rastauskas nedelsdamas įtraukė į almanachą „Baltija“. Rektorius yra geras literatūros, muzikos ir teatro žinovas ir šnekučiuodamasis su juo niekaip neįspėsi tikrosios jo profesijos. Bet mes pradėjome kalbėtis apie kelią, nes jis beveik kasdien kelyje.

– Kitados, kai studijavote matematiką Vilniaus universitete, turbūt savaitgaliais namo dundėdavote traukiniu?

– O taip! Nėra buvę nė vieno savaitgalio, kad nebūčiau važiavęs namo. Buvau „mamyčiukas“ – mane traukė tėvų namai. Tuomet egzistavo tam tikra traukinio kultūra – įvairiais laikotarpiais ji šiek tiek kito. Tarkim, privalėjai važiuoti konkrečiame vagone: kartais – pirmame, kartais – antrame, kartais – paskutiniame. Tai buvo nerašyta taisyklė, visi žinojome, kur susitiksime. Vienas rašytojas yra sakęs, kad geriausi jo gyvenimo metai yra praėję priemiestiniuose traukiniuose. Aš irgi turiu puikių prisiminimų iš to meto: būdavo įdomu stebėti, kaip staiga pagausėja žmonių Kūčių vakare ir Kalėdų rytą, kai reikėdavo grįžti į darbus, nes tai nebuvo oficialios šventės. Arba kaip ankstyvą pirmadienio rytą, po Velykų, traukinio keleivių pirštai dar būdavo su uždraustų margučių dažų žymėmis... Tada visi jausdavomės kaip sąmokslininkai – būdavo linksma. Iškart po studijų, pradėjęs dirbti pagal paskyrimą, ėmiau vakarais dėstyti matematiką VISI (dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete). Paskaitos baigdavosi vėlai, tada mikroautobusu lėkdavau į stotį ir traukiniu, kuris pajudėdavo iš Vilniaus, kiek pamenu, 22.26 val., važiuodavau į Kauną. Namie atsidurdavau apie vidurnaktį, o kitą labai ankstyvą rytą vėl dumdavau atgal į darbą. Ir taip – dvejus metus. Po to manęs negąsdina absoliučiai jokios kelionės!

1989 metais esu taupiai autobusu pervažiavęs Jungtines Valstijas nuo Los Andželo iki Vašingtono beveik neišlipdamas iš jo tris paras – tai buvo pigiausia kelionė: kainavo tik 68 dolerius. Autobusas kas keturias penkias valandas sustodavo penkiolikai minučių, dar du kartus po valandą pastovėjo Denveryje ir Čikagoje. Ilgiausiai vienas bendrakeleivis tuo autobusu važiavo parą. Ir aš dar tada stebėjausi, kaipgi žmonės atpažįsta, iš kur esu atvykęs!

– O vėliau automobiliu važinėdavote vienas ir klausydavotės muzikos?

– Automobilyje visada turėdavau daug man patinkančios. Kartą pavėžėjau tuomet dar mažai pažįstamą Leonidą Donskį. Nežinojau, koks jo muzikinis skonis, tad tiesiai pasakiau, kad mano – gana paprastas. Gal jam tiktų „The Rolling Stones“? Aha, tiktų – jis paminėjo savo mėgstamiausią tos grupės dainą. Klausėmės, ėmėme kalbėtis apie muziką ir tiek įsišnekėjome, kad po tos kelionės labai susidraugavome. Iki šiol, kai važiuoju vienas, klausausi arba muzikos, arba mokslininkų paskaitų, bet tikrai ne gyvenimo būdo mokytojų aiškinimų apie septynis ar devynis laiptelius į laimę...

– Nes netikite, kad staiga galima tą laimę nuraškyti pasiskaičius knygų?

– Man sunku tuo patikėti. Akademiniame pasaulyje nėra ir negali būti tokio lengvo ir paprasto rakto į laimę. Tokių knygų neskaitau ir jų lentynas knygynuose apeinu dar dėl vienos priežasties – tai dažniausiai tiesiog prasta literatūra.

– Visi trys jūsų vaikai rinkosi specialybes be jūsų įsikišimo ir nesunkiai įsitvirtino gyvenime. Turbūt buvote šviesus pavyzdys?

– Jauniausia mano dukra Viktorija studijuoja VDA architektūrą, vyriausias sūnus Alfredas su žmona Egle ir dukrele Alisa gyvena Londone. Jis, Stokholmo ekonomikos mokykloje baigęs finansų mokslus, dirba informacinių sistemų specialistu didelėje Silicio slėnio kompanijoje. Jaunesnis sūnus Paulius baigė matematiką Mančesterio universitete. Jis taip pat jau sukūręs šeimą, su žmona Ieva ir sūnumi Aleksandru gyvena ir dirba Londone. Visi labai dažnai susitinkame, vieni kitus lankome, jaučiuosi laimingas būdamas „dvigubas“ senelis. Sūnūs gyvena netoli vienas kito, puikiai sutaria, nors yra gerokai skirtingi. Jaunesniajam svarbus stilius, tad jis ir vyresnįjį noriai pakonsultuoja. Kartą stoviniuojame su juo, lūkuriuojame Alfredo. Paulius sako: „Matai, Alius ateina. Geros kelnės, ar ne? Aš nupirkau!“ Man patinka, kad jie rūpinasi vienas kitu, kažkada vyresnėlis pasiimdavo brolį į tolimas keliones.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Alfredas Chmieliauskas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Alfredas Chmieliauskas

– Auginote vaikus pagal tą patį modelį, kurį jums taikė jūsų tėvai?

– Turbūt daugelis mūsų sąmoningai ar nesąmoningai stengiamės atkartoti tėvų šeimos modelį. Tas modelis, kurį atsinešiau aš, nėra unikalus, bet ypatingas tuo, kad labai ilgai jaučiausi pats laimingiausias vaikas. Jei ne visame pasaulyje, tai tikrai tarp tų, kuriuos pažinojau! Tada galvojau: juk aš viską turiu! Ir kiekviena diena – laiminga! Vieni seneliai gyveno su mumis, kiti – čia pat, už miesto sodo, visų buvau laukiamas ir labai mylimas, apsuptas globos, kuri visiškai neslėgė. Seneliai iš tėvo pusės buvo Lietuvos lenkai, močiutė turėjo subtilų stiliaus suvokimą – buvo elegantiška moteris, skaitė lenkiškus žurnalus, gerai atrodė ir ilgai neprašoma „Singer“ siuvimo mašina man pasiūdavo pačias madingiausias kelnes. O juk tuomet avangardiškumas buvo matuojamas centimetrų skirtumu ties keliais ir kelnių klešnėmis... Senelis, sukdamas didelius ūsus ir šnekučiuodamasis su bičiuliais, dažnai sėdėdavo Kauno miesto sode, bet aš visada galėdavau prieiti – jie visi buvo linkę su manimi padiskutuoti, pavyzdžiui, apie knygas. Seneliai kalbėjo ne visai taisyklinga Lietuvos lenkų kalba, o jau ją mokėdamas nusprendžiau puikiai išmokti literatūrinę lenkų kalbą. Mane įkvėpė antros eilės pusbrolis Aleksandras Šepkus, dabar garsus juvelyras, kuris tai padarė anksčiau. Troškau, kad ir man, kaip jam, atsivertų geidžiamų knygų, kurių nebuvo nei lietuvių, nei rusų kalbomis, pasaulis.

Namie visada susėsdavome vėlyvų pietų – apie šeštą, kai tėvai grįždavo iš darbo. Kritiniu atveju pietūs manęs laukdavo suvynioti į laikraščius ir pakišti po pagalve – iki šiol prisimenu tą magišką įšilusių laikraščių kvapą... Taigi, iki šeštos klasės maniau, kad niekas net neįtaria, koks geras gi tas mano gyvenimas! Kartais apimdavo jausmas, kad gyvenu tarsi kokioje M. K. Čiurlionio „Karalių pasakoje“ – absoliučiai tobulame uždarame pasaulyje. O šeštoje klasėje manęs laukė du netikėtumai: rugsėjo pirmąją, vos grįžęs iš pajūrio, nudegęs iki rudumo ir išblukintais saulės plaukais, įžengiau į mokyklą su močiutės pasiūtais man labai patinkančiais šortais, apsidairiau ir pasijutau keistai. Buvau toks vienas ir turbūt vaikiškai atrodžiau. O paskui vadovėlyje, vieno uždavinio sąlygoje, radau tarsi „eilinės šeimos“ apibrėžimą: tėtis – inžinierius, mama – mokytoja. Palaukit, juk tai mūsų šeima! Ir ką, ji – eilinė? Tada gal ir mano gyvenimas – ne išskirtinis? Tai iš esmės nieko nepakeitė, gal tik nubrėžė šiokią tokią ribą tarp pasakos, kurioje gyvenau, ir realybės.

– Taip kartais jaučiasi lepinami vaikai.

– Gal ir buvau lepinamas, bet užaugau ne akvariume. Daug supratimo apie pasaulį man suteikė kiemas. Pačiame Kauno centre, didžiuliame uždarame kieme, žaisdavome su vaikystės draugais, kurių buvo apie trisdešimt: lietuvių, žydų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, – visi malėmės kartu. Ir tai turbūt man įskiepijo pasaulio įvairovės supratimą. Ir net jei buvo kažkokia vaikų segregacija, tai ne pagal tautybę, o pagal tai, ar mokėjai žaisti ledo ritulį, ar sprogdinai karbidą, ar valgei su visais kartu neprinokusių kriaušių ir paskui tau suko pilvą, ar ne.

– Jūsų vaikai irgi jautė tą absoliutų dvasinį komfortą?

Jei ir gali padaryti vaikams kokią nors įtaką, ji proporcinga tik laikui, kurį jiems sąmoningai skiri. Pabrėžiu – sąmoningai. Tiesiog buvimas šalia, panirus į savo reikalus, nesiskaito.

– Stengiausi atkartoti. Ar pavyko? Gal iš dalies. Juk kažkada su žmona išsiskyrėme. Tai nėra paprasta. Tai, kas patinka tau, nebūtinai patinka kitam. Brandžiame amžiuje turbūt ieškotum kompromisų, bet jaunystėje to dar nesupranti. Kai gimė vaikai, buvau jaunas mokslininkas, laiko pabūti dieną su jais trūko, stengdavausi atsigriebti vakarais – tempdavau juos pasivaikščioti. Maniau, kad reikia su jais kalbėtis, kalbėtis ir kalbėtis. Esu pagalvojęs, o gal ir atradęs: jei ir gali padaryti vaikams kokią nors įtaką, ji proporcinga tik laikui, kurį jiems sąmoningai skiri. Pabrėžiu – sąmoningai. Tiesiog buvimas šalia, panirus į savo reikalus, nesiskaito. Sąmoningai nesiekiau jų „išugdyti ir nukreipti“. Siekiau tik vieno – būti su jais tiek, kiek tik galiu.

– Egzistuoja stereotipas, kad matematikai yra siaurai mąstantys, skaičiukuose paskendę subjektai, kurių nelabai domina kitoks pasaulis. Bent jums tai negalioja.

– Stojau į matematiką dėl kelių priežasčių: ir dėl to, kad ji patiko ir sekėsi, tad norėjau tapti mokslininku, ir todėl, kad sovietmečiu tai buvo vienas iš mažiausiai ideologizuotų mokslų. Nenusivyliau. Dešimt metų pradirbau matematiku mokslininku ir man patiko galynėtis su savimi – tuo matematika ir panaši į meną. Studijų metais nesijaučiau išskirtinis. Tada egzistavo tokia įdomi nuostata – nežinau, gal kas nors panašaus yra ir dabar? Kadangi dirbu su jaunais žmonėmis, nesu linkęs jų kritikuoti, kad jie yra tokie, kokie yra, ir nesakau, kad „mano laikas“ buvo kuo nors ypatingesnis. Taigi, anuomet, jei studijavai matematiką ar fiziką ir norėjai priklausyti tam tikram „filomatų ir filaretų“ ratui, reikėjo laikytis nerašytų taisyklių: dalyvauti visų parodų atidarymuose, pamatyti visus spektaklius, perskaityti tam tikras madingas knygas ir išklausyti visus vargonų muzikos koncertus. Tiesiog turėjai dalyvauti tame kultūriniame gyvenime. Ir tai man patiko. Suprantama, buvo ir kitokių studentų, bet jie priklausė kitai kompanijai. Mūsiškių ratas buvo labai aiškus, negalėjai jame būti „truputį“ – ne, nebuvo jokio vidurio. Jei nematei kelių spektaklių, tai ir nematei. Anų laikų neblogas mano pažįstamas aktorius Valentinas Masalskis sakydavo: „Manai, kad nuo scenos nematau žiūrovų? Kodėl tavęs nebuvo vakar per premjerą?“

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima VELVET“ nuotr./Alfredas Chmieliauskas
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima VELVET“ nuotr./Alfredas Chmieliauskas

– Ar su tokiu pačiu įkarščiu atsiduodavote ir skaičiams?

– Taip – norėjau tapti mokslininku ir juo tapau. Dirbau prie įvairių karinių projektų, o dėstydamas KTU, be abejo, susidūriau su visa akademine biurokratija, bet tai, kad dirbau komandoje, su panašiais į save jaunais žmonėmis, visi važinėjome į konferencijas, džiaugėmės tuo, ką darome, kartu augome, mus ir gelbėjo. O matematika yra labai arti tavo esybės, su ja jautiesi beveik suaugęs – kaip menininkas su savo kūriniu. Tik štai vieną dieną pajutau: kad ir kaip būtų smagu ir įdomu, man nesinori likti vidutinišku matematiku, juk visada norėjau būti geriausias. Be to, egzistuoja auksinė taisyklė, na, gal kartais su išimtimis, kad produktyviausias matematikas gali būti tik iki trisdešimties. Todėl ėmiau dairytis kitos veiklos, ir staiga beveik kartu su Nepriklausomybe atsirado mįslingi žodžiai „vadyba“ ir „projektų valdymas“. Tai buvo naujovė ir įdomių galimybių metas: dairiausi galvą iškėlęs, ką dar galiu daryti? Su kolega Virginijumi Kundrotu pasvajodavome apie kitokią, ne tokią biurokratizuotą, aukštąją mokyklą ir įkūrėme Biznio mokyklą; paskui pasinaudojome dar viena galimybe: prisidėjome prie Norvegijos universiteto atstovų įsteigto ISM. Buvau ir prorektorius, ir Senato pirmininkas, o kai visos kadencijos baigėsi, pasitikrinau, ar galiu išgyventi versdamasis konsultacine praktika. Pavyko. Ir labai smagiai! Paskui ratas apsisuko ir grįžau į ISM kaip rektorius. Tik yra vienas skirtumas: anksčiau buvau įpratęs sakyti „mano vyresnysis kolega“, dabar pajutau, kad tas vyresnysis nejučia tapau pats...

– Daugumą gabiausių jaunų šalies protų susiurbia užsienio universitetai. O kokie yra mūsų universitetų pranašumai?

Negalima atimti iš žmonių teisės būti smalsiems. Mano vaikai, kurie mokslus baigė užsienio universitetuose, – jie netapo tolimesni nei šeimai, nei tautai.

– Iš dalies pavydžiu dabartiniams abiturientams galimybių, nors sakoma, kad kiekviena karta turi savų pranašumų. Manau, kad negalima atimti iš žmonių teisės būti smalsiems. Smalsumas gena tolyn, jie jį patenkina, bet netampa kitokie. Kaip ir mano vaikai, kurie mokslus baigė užsienio universitetuose, – jie netapo tolimesni nei šeimai, nei tautai. Smalsumas – geras bruožas. Teigiamas dalykas, kad savo universitete visus šešiolika metų nuo jo įsikūrimo ėmėme vakarietiškus verslo ir vadybos modelius ir taikėme juos šitame kontekste, kuris gerokai skiriasi nuo vakarietiško. Tai, ką mes per tuos metus išmokome, ir yra pranašumas: to nežino panašių vakarietiškų universitetų žmonės. Mes vis dar gyvename permainų laikotarpiu; permainų, kurios tam tikroms šalims visai nepažįstamos. Todėl sukaupėme unikalių žinių ir patirties socialinių mokslų srityje. Jos galėtų padėti išvengti didesnių tarptautinių konfliktų, kylančių šiuolaikiniame pasaulyje. Apskritai, visų mūsų Vidurio Europos regionų universitetų patirtis dar reikalauja gilios analizės ir rezultatų pritaikymo. Yra dalykų, kurie mus skiria nuo vakariečių studentų: mūsiškiai smalsesni, alkanesni, kai kada – sumanesni. Lietuva turi labai seną universitetą, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi kadaise jį baigęs, tik gaila, kad istoriniai pertrūkiai kartais suvaidindavo savo vaidmenį ir iškreipdavo kai kuriuos dalykus; norėtųsi kuo greičiau grįžti prie šiuolaikiškesnio mokymo modelio, bet tai užtrunka. Manau, kad vystytis visai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai labai padeda integravimasis į šiuolaikinius vakarietiškus procesus, nebeužtenka būti tiesiog „lietuviška mokykla“. Vienintelis būdas sužinoti, koks esi, – „pasimatuoti“ pagal geriausius tarptautinius standartus. Pasaulis sudėtingas ir nenuspėjamas – užtikrintumas ir stabilumas jau kažin kada išgaravo iš mūsų gyvenimo.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto nuotr./ISM rektoriaus Alfredo Chmieliausko inauguracija
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto nuotr./ISM rektoriaus Alfredo Chmieliausko inauguracija

– Kaip su tuo susidoroti?

– Sugebėti mąstyti plačiau. Pavyzdžiui, apie maistą galime kalbėti išskirdami smulkiausius ingredientus, bet galime išskirti ir skonius – tai jau globalesnis ir subtilesnis objektas. Galime gilintis į kiekvieno žmogaus užduotis organizacijoje, bet galime – ir į projektus ar procesus. Tai yra naujoji vadyba. Ir dar nedera pamiršti, kad žmogus – labai jau sudėtingas subjektas... Reikia padėti jam susigaudyti sudėtingėjančiame organizacijų pasaulyje, veikiančiame vis didėjančio neapibrėžtumo sąlygomis.

– Kaip jūs, tas sudėtingas subjektas, pailsinate galvą nuo štai tokių minčių?

– Klausydamasis muzikos. Skaitydamas. Tam tikrus leidinius užsisakau ar nusiperku oro uostuose. Kartais muzikinių žurnalų atveža vaikai, nepamiršdami pasakyti, kad popieriniu pavidalu jie egzistuoja tik dėl mano kartos atstovų... Vis dar su Goda (gyvenimo drauge aktore Goda Piktyte – aut.) lankomės pietų pas mano mamą, kuri, kaip ir mudu, yra aktyvi knygų skaitytoja. Ir tas sėdėjimas prie stalo pas mamą yra daug daugiau, nei vien valgymas. Tai ypatingas buvimas kartu, kai artimiausiems žmonėms gali pasipasakoti viską.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką