Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Dauguose Laimai Žemaitienei įteiktas aukščiausias Alytaus rajono savivaldybės apdovanojimas – Garbės piliečio ženklas. Šis įvertinimas skirtas už ilgametę savanorystę, tarnystę žmogui, jaunimo ugdymą, pilietiškumo ir bendruomeniškumo puoselėjimą bei reikšmingą indėlį stiprinant Alytaus rajono bendruomenę.
Tačiau šios istorijos pradžia buvo gerokai ankstesnė – dar vaikystėje, rašoma savivaldybės pranešime žiniasklaidai.
Širdis, išmokusi atjausti
Moteris neabejoja, kad svarbiausias gyvenimo pamokas gavo iš savo tėvų. L. Žemaitienė prisimena, kad nuo tremties bėgusi mamytė Ona vos po dviejų savaičių pažinties ištekėjo, taip pakeisdama savo pavardę ir galbūt išvengdama tragiško likimo. Toji netikėta, tarsi vilties šiaudo griebtasi santuoka truko net šešiasdešimt aštuonerius metus.
Geležinkeliečių šeima iš arti matė sovietines represijas. Tėvelis žinodavo, kada pro stotį į Sibirą bus vežami tremtiniai. Tuo metu mama slapta ruošdavo maisto ir higienos reikmenų ryšulėlius, kuriuos perduodavo gyvuliniuose vagonuose vežamiems žmonėms. Sugrįžusią iš tremties mamytės šeimą tėveliai priglaudė Žemaitijoje, kur tuo metu gyveno.
Tokie tėvelių pasakojimai Laimai tapo ne istorijos pamokomis, o gyvenimo pamatais. Sekmadienio Mišios buvo ne pareiga, o natūrali šeimos gyvenimo dalis. Šis gyvas tikėjimas lydėjo ją visą gyvenimą – net ir tada, kai dėl jo teko sumokėti savo kainą. „Didžiausia vertybė mūsų šeimoje buvo tikėjimas ir Dievo žodis. Niekada nelinkėjome žmogui blogo. Visus priėmėme ir mokėmės mylėti.“
Tiesos jausmas buvo stipresnis už svajonę
Jaunystėje L. Žemaitienė svajojo tapti medike. Įstoti į Kauno medicinos institutą jai galėjo padėti pažintys, tačiau mergina negalėjo susitaikyti su mintimi, kad mokysis ne savo jėgomis. Tėvams nieko nesakiusi ji išvyko bandyti laimės į Vilniaus universiteto Pediatrijos fakultetą, tačiau ten išgirdo skaudų atsakymą: „Kauno abiturientų sostinėje tiesiog nelaukiame.“
Taip gyvenimas pasuko kitu keliu. Baigusi Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros studijas, ji daugiau kaip keturis dešimtmečius dirbo pedagoge Jurgelionių, Venciūnų mokyklose, Simno ir Pivašiūnų gimnazijose. „Niekada nesigailėjau. Dovana buvo būti šalia jauno žmogaus. Matyt, tai buvo Dievo man suplanuotas kelias“, – sako L. Žemaitienė. Mokiniai ją prisimena kaip mokytoją, kuri ne tik mokė lietuvių kalbos, bet ir gebėjo išgirsti jauną žmogų.
Pašaukimas būti mama
Aplinkinių meiliai Laimute vadinama moteris atvirauja, kad gyvenime buvo momentas, kai ji rimtai svarstė apie vienuolyną. Lemiamą pokalbį su kunigu Juozu Zdebskiu ji prisimena iki šiol. Jis pasiūlė ant svarstyklių sudėti du pašaukimus – vienuolystę ir motinystę. Pasakė: „Tos svarstyklės nepajudės. Dievui vienodai brangus ir vienuolystės pašaukimas, ir motinystės kelias.“ Šie žodžiai pakeitė jos apsisprendimą.
Gražiausi jaunystės prisiminimai, dvasiškai ją auginę, buvo Eucharistijos bičiulių bendrystė, kurioje stiprėjo tikėjimas. Jaunimo rekolekcijas vesdavo drąsūs, gyvą tikėjimą liudiję kunigai P. Našlėnas, J. Zdebskis, A. Šeškevičius. Būtent šioje jaunimo bendrystėje Laima sutiko ir būsimą vyrą.
Sukūrė šeimą, užaugino sūnų ir tris dukras, o šiandien džiaugiasi penkiais anūkais. Didžiausias jos pasididžiavimas – ne pasiekimai, o tai, kad vaikai užaugo dorais žmonėmis. Vėliau šeimai teko išgyventi ir skaudžių išbandymų – vyro ligą bei netektį. Būtent tada širdyje atsiradusi tuštuma virto troškimu dar labiau padėti kitiems.
Kai suprato, kad pagalbos reikia ir kaime
Maltiečių veiklą Alytuje Laima stebėjo iš šalies, tačiau dirbdama atokiau nuo didmiesčio greitai suprato – vieniši žmonės gyvena ne tik mieste. Kodėl Maltos ordino pagalbos tarnyba? Kaip pati sako, ją prakalbino maltiečių šūkis: „Tikėjimo išsaugojimas ir pagalba vargstantiems.“
„Kažkaip turiu tiems vienišiems, apleistiems žmonėms padėti“, – vis kirbėjo L. Žemaitienės galvoje. 2014 metais ji prisijungė prie Maltos ordino pagalbos tarnybos kaip savanorė, o po metų įkūrė Pivašiūnų ir Simno jaunųjų maltiečių grupes. Šiandien viena, o kartais kartu su jaunaisiais savanoriais, kas savaitę aplanko apie keturiasdešimt vienišų senolių Simno ir Pivašiūnų seniūnijose. Tačiau ji sako, kad žmonės laukia ne tik dubenėlio sriubos.
„Kai kurie net išeina pasitikti prie kelio. Jie laukia ne sriubos, o paprasto žmogiško ryšio. Kartais užtenka pasibelsti į duris, kartais – išklausyti. Kartais reikia nuvažiuoti nupirkti vaistų, dubenėlį ar kėdę. Būna ir taip... tiesiog paimti žmogų už rankos“, – pasakoja Laimutė. Vieną tokį jautrų susitikimą ji prisimena iki šiol.
„Ligoninėje paėmiau žmogų už rankos. Jis pravirko ir pasakė, kad jo niekas gyvenime nebuvo laikęs už rankos. Toji savaitė man pačiai buvo didelė dovana, kad galėjau parodyti rūpestį ir atjautą iškeliaujančiam...“
„Tampi jų šeimos nariu“
Ilgainiui tarp Laimos ir lankomų žmonių užsimezga ryšys, kurio neįmanoma išmatuoti. „Tampi tų žmonių šeimos nariu“, – sako moteris ir nusijuokia, kad turi išties labai gausią šeimyną. Jeigu ji negali atvažiuoti, stengiasi paskambinti, nes žino – jos laukia. Net ir žmonėms išėjus Anapilin ryšys nenutrūksta. Ji aplanko jų kapus, prisimena juos maldoje. Kiekvieno žmogaus istoriją moteris nešiojasi širdyje, o kai tampa per sunku, kai ateina suvokimas, kad nebegali niekuo padėti, stiprybės ir patarimo ieško maldoje. „Mano stiprybės šaltinis yra Dievas. Viskas – iš Jo malonės.“
Savanorystė – ir pamoka jaunimui
Dirbdama lietuvių kalbos mokytoja ji stengėsi mokiniams atverti kuo daugiau gyvenimo vertybių per literatūros pamokas. Tačiau mokytoja Laima suprato, kad gerumo negalima išmokyti vien žodžiais. Todėl ji į savanorystę pradėjo kviesti mokinius – taip prasidėjo tikrosios gyvenimo pamokos šalia žmogaus. Kasmet ji organizuoja piligriminius žygius, jaunųjų maltiečių stovyklas, socialines iniciatyvas ir vežasi jaunuolius į atokius vienkiemius, kad šie pamatytų tikrą gyvenimą. „Džiaugiuosi kiekvienu jaunu žmogumi, kuris savo pagalba prisiliečia prie lankomų ir jo laukiančių senolių. O kaip miela išgirsti jų pasakojimus apie jaunuolius, kurių draugystė ir šiandien išlikusi gražiausiuose prisiminimuose.“
„Viena yra kalbėti, visai kas kita – pamatyti. Gyvenimas kartais būna tamsus ir šaltas.“ Ji tiki, kad pamatęs ir bent šiek tiek pažinęs kito žmogaus skausmą jaunas žmogus išmoksta tikros atjautos.
„Man duoti žmonės“
Laima sako niekada neteisianti nė vieno, nes už skurdo, netvarkos ar vienatvės visada slypi žmogus su savo istorija. „Yra sakančių: ten neik, ten baisu. Bet negaliu neiti. Atrodo, Dievas nuveda ten, kur labiausiai reikia.“ Ji tiki, kad žmogui svarbiausia būti priimtam.
„Aš galiu nuvežti sriubos, lauknešėlį, išklausyti, pasakyti gerą paguodos žodį ar griežtesnį patarimą, palydėti malda. Aš turiu tik priimti ir mokausi mylėti. Visa kita palieku Gailestingojo Dievo rankose“, – sako maltietė L. Žemaitienė.
Garbės pilietės vardas – atsakomybė
Laima Žemaitienė yra 20-oji Alytaus rajono Garbės pilietė. Per daugelį metų jos darbai įvertinti daugybe apdovanojimų – Maltos ordino pagalbos tarnybos padėkomis, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įvertinimu, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Vis dėlto didžiausiu atlygiu ji vadina ne medalius. Tai žmonės, kurie jos laukia, jaunimas, atradęs savanorystę, šeima, kuri palaiko, ir tikėjimas, neleidžiantis sustoti. „Esu dėkinga kiekvienam savanoriui. Tik drauge, būdami komanda ir padėdami vieni kitiems, galime daryti gražius darbus.“
Šiandien ji nori padėkoti Simno savanoriams Ingai ir Petrui Stankevičiams, Danguolei Kavaliauskienei, Ramunei Rogačienei, Sandrai Malažinskienei, Loretai Matulevičienei, Pivašiūnų savanorėms Romai Šmigelskienei, Elenai Bozienei, Laimai Žemaitienei ir Reginai Mandeikienei.
„Visada kviečiame ir laukiame naujų savanorių – jie labai reikalingi šioje tarnystėje. Galiu pažadėti, kad skirdami laiką dėl kitų, dovanodami savo tarnystę ir pagalbą, sulauksite atlygio. Gerumas visada sugrįžta, o dažniausiai – dvigubai.“
Nuoširdžiai dėkoja Pivašiūnų ir Simno parapijų klebonams kun. Vincui Baubliui ir kun. Raimondui Žukauskui, kurie savo palaiminimu, rūpesčiu ir padrąsinimu lydi savanorystės kelyje. Ji taip pat dėkinga Simno ir Pivašiūnų gimnazijų vadovėms Laimai Jarmalavičienei ir Vilijai Bareikienei už palaikymą, paskatinimą ir jaunųjų maltiečių veiklos puoselėjimą šiose gimnazijose.
„Kiek daug jaunųjų maltiečių per šiuos metus palydėta į gyvenimą. Jų jaunatviška ugnelė vedė ir mane, mokė savanorystės kelyje. Ačiū visiems, kurie ir šiandien sveikinimo žinutėmis džiaugiasi kartu. Jūs esate mūsų ateitis. Kartu nešėte viltį, todėl šis įvertinimas yra ir Jūsų.“
Visų Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorių ir jaunųjų maltiečių vardu ji dėkoja Alytaus rajono merei Rasai Vitkauskienei už šį įvertinimą, už dalyvavimą organizuojamuose renginiuose, palaikymą ir pagalbą. Padėkos žodžius ji skiria ir Alytaus rajono savivaldybės darbuotojams, ypač Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus komandai, už pasitikėjimą ir bendradarbiavimą.
„Jau antrus metus kartu rengiami projektai tarnauja Alytaus rajono žmonėms ir leidžia dar geriau pasirūpinti vienišais senoliais.“
Negali nepasidžiaugti ir dėkoja Dievui už Maltos ordino pagalbos tarnybos šeimą – už atviras širdis, nuoširdžią bendrystę ir tarnystę žmogui. „Ačiū Alytaus miesto maltiečių grupei už bendradarbiavimą ir draugystę. Šūkis „Tikėjimo išsaugojimas ir pagalba vargstantiems“ tapo mano gyvenimo keliu. Tai kelias, kuris tęsiasi ir leidžia pajusti tikrąją gyvenimo pilnatvę.“
Ji taip pat nuoširdžiai dėkoja UAB „Lankava“ bendruomenei – ilgamečiams Alytaus rajono maltiečių grupės rėmėjams, kurių nuolatinė parama padeda tęsti tarnystę žmonėms.
Praėjusiais metais stebėdama Alytaus rajono Garbės pilietės Irenos Milkevičiūtės apdovanojimo ceremoniją Laima nė negalėjo įsivaizduoti, kad po metų pati stovės toje pačioje scenoje. „Graudinausi, koks tai gražus momentas. Nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad po metų pati atsiimsiu tokį apdovanojimą. Tai didžiulė atsakomybė“, – sako Laimutė.
Paklausta, ko palinkėtų žmonėms, Garbės pilietė atsako paprastai: „Turime taikų dangų, rankas, kojas. Dėkokime Dievui, džiaukimės kiekviena diena ir mylėkime savo artimą.“
