Jos biografijoje – ir verslas, ir politika, ir visuomeninė veikla. 2025 metais už aktyvią istorinę – genealoginę veiklą, tyrinėjant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją bei kilmingų giminaičių šaknis, jai įteiktas karžygės Emilijos Pliaterytės medalis.
Šiandien genealogija jai – ne tik pomėgis, bet ir gyvenimo aistra. Ji jau išleido lietuvišką knygą „Goštautų genealoginė esė“, išverstą iš prancūzų kalbos, o netrukus dienos šviesą išvys ir dar vienas leidinys – apie jos mamos giminę – Spūdų ir Brazdžiūnų, tarp kurių daug Lietuvą kūrusių šviesuolių, istorija. Aktyvi senjorė sako, kad svarbiausia – ne garsios pavardės. Kiekvienam verta išsaugoti tai, ką dar prisimena gyvi žmonės.
-
Gyvoji Marijos Meilės Kudarauskaitės istorija: 94-erių poetė ir aktorė iki šiol moko kitus
-
Istorines asmenybes megzti pakvietusi Gintarė Murauskienė: „Mus vienija bendra idėja“
-
Veiklioji leipalingietė Asta: „Jeigu žmogus sako, kad nemoka, visada klausiu – ar bandei?“
-
Lietuvės ir argentiniečio šeima restauruoja ir gyvena XIX a. name: „Seni daiktai moko, kas iš tiesų vertinga“
-
Šiaurės Airijoje gyvenanti Jūratė Airošė: „Ryšys su Lietuva – daug giliau nei adresas, namai ar geografija“
Viskas prasidėjo nuo vieno mokyklinio darbo
„Mano mama labai domėjosi mūsų giminės istorija. Visai neseniai tarp jos sukauptų laiškų radau savo senelio dar 1965 metais parašytą laišką apie savo giminę. Jame jis pradeda pasakoti nuo savo senelio – mano proprosenelio. Parašyta, kas ir ką vedė, kiek turėjo brolių ir taip toliau – visa istorija. Dabar suprantu, kokia tai dovana“, – sako Stasė, pridūrusi, jog šiandien retas žmogus gali pasigirti žinantis net savo proprosenelių vardus.
Domėjimasis genealogija sugrįžo, kai Stasė ištekėjo už garsios Lietuvos didikų giminės – Goštautų – atstovo. Gilindamasi į savo vyro šeimos ir giminės istoriją, Stasė susipažino su Prancūzijoje gyvenusiais Goštautais, užmezgė ryšius su giminaičiais ir daugelį metų rinko informaciją.
„Iš tiesų turbūt daugiau Goštautų giminės atstovų dabar gyvena ne Lietuvoje, bet Prancūzijoje – jų ainiai emigravo po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, Rusijos revoliucijos, 1929 m.“, – pastebi pašnekovė.
Pasak jos, dalis jų taip pat aktyviai domisi savo istorija. Vienas jų – Pjeras Goštautas (Pierre Gochtovtt). Paryžiuje gyvenančiam garsios giminės palikuoniui dabar 97-eri. Pernai su juo susitikusi Stasė sako, kad, vyriškis nors ir garbaus amžiaus, yra šviesaus proto, iki šiol domisi savo istorija, Lietuva.
Knyga, parašyta žmogaus, niekada nemačiusio Lietuvos
Pirmoji S.Goštautienės išleista knyga „Goštautų genealoginė esė“. Ją sudaro Georges Gasztowtt (mirė Paryžiuje 1953 metais), caro armijos pulkininko, po revoliucijos emigravusio į Prancūziją, ir rinkusio medžiagą apie Goštautų giminę, vertimas.
„Seniai turėjau rankraštį prancūziškai ir vis svajojau išversti. Po truputį tai padarėme, papildėme nuotraukomis, išnašomis ir išleidome“, – džiaugiasi Stasė.
Šiuo metu jau išleista antra knyga „Spūdai-Brazdžiūnai“, pažymėta ženkleliu „Genealoginė esė“. Tai – rinkinys apie autorės motinos giminę.
Besigilindama į savo šeimos istoriją, Stasė atrado ne vieną įspūdingą asmenybę. Pavyzdžiui, vienas mamos dėdė, Ignas Brazdžiūnas, vos 27-erių įkūrė Linkuvos gimnaziją.
„Tai buvo 1918 metais. Šalyje dar vyko neramumai, trūko pinigų, mokytojų. Jis kartu su kitais bendraminčiais, tarp kurių buvo ir jo pusbrolis Povilas Spudas (vėliau – Steigiamojo Seimo narys) ryžosi. Mokykloje jie patys dėstė po kelis dalykus, kūrė gimnaziją nuo nulio. Man iki šiol sunku suvokti, kaip tokio amžiaus žmonės galėjo tiek nuveikti“, – giminės atstovo drąsa žavisi genealoginę esė paruošusi moteris.
Rinkdama medžiagą jai, Stasė rado ir daugiau įdomių šeimos ir giminės asmenybių.
„Sausi faktai“ atskleidė išskirtines istorijas. Galima didžiuotis, kad giminėje daug kunigų, vienuolių, sukilėlių (1831 ir 1863 m.), knygnešių, mokslininkų, dailininkų, rašytojų, vertėjų, istorikų, politikų, visuomenės veikėjų. Džiaugiuosi, kad giminėje kolaborantų nebuvo; daug patriotų, tremtinių, nukentėjusių nuo įvairių režimų.
Stasės mamos giminė rėmė knygnešius, daraktorius, organizavo lietuviškus vaidinimus: „Tai buvo paprasti valstiečiai, kurie labai stengėsi vaikus išmokslinti, įskiepyti meilę Dievui ir Tėvynei.“
Genealogija – darbas be pabaigos
Genealogija Stasė aktyviai domisi jau daugiau nei 40 metų. Turimi duomenys „išaugino" Goštautų genealoginį medį, siekiantį 14 amžių.
Pasak moters, nors jau daug kas žinoma, tai niekada nesibaigiantis darbas. Net ir šiandien vis atsiranda naujų atradimų, stebinančių faktų. Kartais pavyksta surasti giminystės ryšių su istorijoje žinomais žmonėmis, kartais – netikėtų šeimos istorijų, kurios dešimtmečius glūdėjo archyvuose.
„Labai įdomu ne tik tiesioginė kraujo ryšio giminė. Per santuokas atsiveria visiškai naujos šeimos, naujos istorijos, nauji žmonės“, – pasakoja pašnekovė.
Paklausta, ką patartų žmogui, kuris nori sudaryti savo šeimos genealoginį medį, Stasė ragina pradėti nuo bažnytinių metrikų knygų -jose būdavo fiksuojami svarbiausios žmogaus gyvenimo datos: gimimai, santuokos ir mirtys. Pagal juos galima atsekti šeimos ir giminės istoriją net kelis šimtus metų atgal.
Tačiau svarbiausia – ne archyvai. „Kol dar yra gyvų žmonių, reikia jų klausti, prašyti papasakoti bent apie savo senelius ir viską užsirašyti“, – pataria ji ir neslepia, jog iki šiol besigailinti, kad neužrašė daugybės vyro močiutės pasakojimų apie Pirmąjį pasaulinį karą, gyvenimą Ukrainoje, dvarus ir šeimos likimus: „Tada atrodė įdomu, bet nepagalvojau užrašyti. Dabar jau pasimiršo, o paklausti nebėra ko.“
Labai įdomu ne tik tiesioginė kraujo ryšio giminė. Per santuokas atsiveria visiškai naujos šeimos, naujos istorijos, nauji žmonės.
Užrašykite bent tiek, kiek prisimenate
Pasak pašnekovės, daugelis mano, kad genealogija įdomi tik bajorų palikuonims. Ji tam kategoriškai nepritaria: „Visiems Trečiojo amžiaus universiteto žmonėms sakau – dabar turite laiko, pradėkite. Kiek atsimenate, tiek ir rašykite.“
Anot jos, net jei nepavyks „nukeliauti“ iki XIV ar XVIII amžiaus, kiekvienas užrašytas prisiminimas ateities kartoms taps neįkainojamas.
„Dabar labai daug žmonių leidžia savo prisiminimus knygomis. Tai nėra brangu, bet turi didžiulę išliekamąją vertę. Pavyzdžiui, kaip būna įdomu atrasti savo panašumų su kažkuriuo iš prosenelių – tiek bendrų pomėgių, veiklų, tiek įvairių sutapimų. Vartydami nuotraukas, matome ryškius panašumus, o atsiminę girdėtus pasakojimus, žinome ir panašius charakterio bruožus, kurie tarsi palikimas, perduodamas kitoms kartoms.“
Kiekvienas turime tūkstančius protėvių
Genealogija jų šeimoje užima svarbią vietą. Stasė prisimena vieną pokalbių su anūku Jonu, kuris tuomet mokėsi 5 klasėje.
„Mokykloje jis gavo užduotį paruošti savo giminės genealoginį medį ir prašė manęs padėti. Pradėjau jam aiškinti, kad kiekvienas žmogus turi 2 tėvus, 4 senelius, 8 prosenelius, 16 proprosenelių... Tada jis paklausė: „O kiek protėvių turiu iš viso?“ Atsinešėme mano sudarytą giminės medį, paėmėme skaičiuotuvą ir pradėjome skaičiuoti. Gavome daugiau kaip 120 tūkstančių protėvių.“
Prisimindama šį pokalbį, S.Goštautienė akcentuoja, jog tada dar kartą supratusi, jog kiekvieno žmogaus istorija – milžiniška: „Nesvarbu, ar tavo protėviai buvo bajorai, ar valstiečiai. Visi mes turime nepaprastai didelę giminės istoriją.“
Vyresnio amžiaus žmones ji ragina imtis darbo, kurio niekas kitas už juos nepadarys: „Jaunas žmogus dažniausiai nesidomi. O kai pradeda domėtis, jau nebėra ko paklausti. Nuskenuokite senas nuotraukas, surašykite vardus, datas, vietoves. Išsiaiškinkite, ką pasakoja senas šeimos laiškas, kas yra tas žmogus, užfiksuotas nuotraukoje.“
Namuose gimė mažas Genealoginis muziejus
Ilgus metus rinkdama senus dokumentus, nuotraukas, laiškus, genealoginius medžius ir istorinius leidinius, Stasė sukūrė tai, ką pati vadina giminės muziejumi. Tai nėra valstybinis muziejus – privati atminties erdvė, kurioje sukaupta dešimtmečius rinkta medžiaga. 2025 metų pabaigoje muziejų pašventino kan. Stanislovas Krumpliauskas.
Muziejuje – plačios lajos genealoginiai medžiai: Goštautų, Jelenskių, Korevų, Bielinskių, Urbšių, Spudų, Brazdžiūnų, Jarų, Pupinių; archyviniai dokumentai, senos fotografijos, knygos ir giminės istoriją pasakojantys eksponatai.
Dalis jų atkeliavo iš Prancūzijos, kurioje po XIX amžiaus sukilimų apsigyveno nemažai Goštautų palikuonių. Būtent bendravimas su jais padėjo užpildyti daugybę baltų dėmių giminės istorijoje. Itin įdomu nagrinėti per vedybinius ryšius susijusias gimines – Mašiotų, Šalkauskių, Veriovkinų, Daugirdų, Končių, Daugėlų ir kt. Va, čia jau prasideda darbas be pabaigos.
Kalbėdama apie muziejų, Stasė prisimena patarlę – „Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių.“
„Vis atsiranda naujų žmonių, naujų šakų, naujų istorijų. Atrodo, jau viską žinai, o po kurio laiko surandi dar vieną laišką ar dokumentą, kuris atskleidžia naujų detalių, papildo“, – teigia ji.
Pasak moters, ši privati ekspozicija gimė ne dėl noro kaupti senienas, o dėl siekio išsaugoti atmintį. Čia kiekvienas eksponatas pasakoja ne tik giminės, bet ir Lietuvos istoriją – nuo didikų laikų iki sukilimų, emigracijos, tremčių ir skirtinguose žemynuose išsibarsčiusių giminės palikuonių likimų. Neatsitiktinai, būtent Stasė Goštautienė, buvo viena iš 2000 metais Lietuvoje vykusio pasaulinio Goštautų giminės suvažiavimo organizatorių, subūrusio giminaičius iš įvairių pasaulio šalių – Prancūzijos, Australijos, Kanados, Lenkijos, JAV.
