Dabar populiaru
Publikuota: 2016 spalio 1d. 17:15

Atlikėja Giedrė Barauskaitė – emocijų bangas Paryžiuje kelianti patrakėlė

Giedrė Barauskaitė
Jovitos Zavišaitės/žurnalas „Laima“ nuotr. / Giedrė Barauskaitė

Giedré... Šis sceninis vardas Prancūzijos, Belgijos ir Šveicarijos muzikos publikai darosi vis žinomesnis. „Man atrodei visai patrauklus iki akimirkos, kai nusirengei. Ir iš tavo trumpikių pabėgo utėlių kolonija...“ Tai palyginti švelnus pasažas vienos dainos, kurią, pritardama gitara, atlieka itin romantiško įvaizdžio mergina. Salę užtvindę žiūrovai susižvalgo, kažkas ima kikenti, kažkas pasijaučia nepatogiai, kažkas iš nuostabos šūkteli: „O lia lia! Košmaras!“ Tokią emocijų bangą koncertų salėse sukelia Paryžiuje gyvenanti lietuvių atlikėja Giedrė Barauskaitė.

– Vien jau tavo vardui ištarti prancūzams reikia pastangų.

– „Labas, aš François.“ – „Labas, aš Giedrė.“ – „Giedrė?“ Kiekvienas susitikimas su nepažįstamu žmogumi prasideda porą minučių trunkančiu pokalbiu apie tai, kokia mano kilmė ir ką reiškia „Giedrė“. Tie, kurie nebūna matę manęs, o tik regėję kažkur užrašytą mano vardą, įsivaizduoja, kad esu vaikinas ir dar – afrikietis. Kai pasimatom, juos ištinka lengvas šokas, nes prieš akis – gal vokietė, o gal danė ar švedė...

VIDEO: GiedRe - TiRe La CHaSSe (STP)

Pagausėjus pigių skrydžių į Vilnių, vis daugiau randasi prancūzų, kurie džiūgaudami pasigiria, kaip puikiai praleido savaitgalį Lietuvos sostinėje. Laimei, jau praeina laikas, kai Vilnius prancūzams asocijuodavosi su sovietų tankais, o paskui dar ir su aktorės Marie Trintignant ir dainininko Bertrand’o Cantat tragedija. Paradoksalu tai, kad šio roko atlikėjo agentas Belgijoje šiandien yra ir mano agentas. Muzikos pasaulis, kuriame sukuosi, jau kuris laikas yra įsitikinęs, kad Bertrand’as su kaupu atkentėjo ir išpirko savo kaltę. Atlikęs bausmę ir išleidęs naują muzikinį albumą, dainininkas sociume laikosi labai diskretiškai ir yra davęs tik vieną vienintelį interviu socialiniam muzikiniam Prancūzijos žurnalui.

– Paryžiuje gyveni vos per kelis šimtus metrų nuo koncertų salės „Bataclan“, kurioje pernai, lapkričio 13 d., teroristai įvykdė kruviną išpuolį.

– Tą dieną trumpam buvau parvykusi į Lietuvą ir tik iš gausių žinučių, „ar tu gyva, ar tau viskas gerai?“, supratau, kad Paryžiuje kažkas nutiko. Įsijungiu BBC ir matau kruviną savo kvartalą, savo namus, savo duonos krautuvėlę, kurioje kas rytą perku prancūziškų bandelių, ragelių... Matau žuvusiųjų... O apšaudytas bistro „Le Petit Cambodge“ – irgi šalia namų, į jį bent du tris kartus per mėnesį su draugais užsukame užkąsti, ypač kai staiga nesumojame, kur kitur eiti. Taigi jau kitą dieną, iš pat ryto, išskridau į Paryžių, nes netvėriau savo kailyje: draugai žūsta, o aš kažkur toli. Veikė kažkoks nepaaiškinamas instinktas ne bėgti nuo tragedijos vietos, o prie jos kuo greičiau priartėti.

Kai socialiniuose tinkluose pamačiau vardus žuvusiųjų, kuriuos ir aš pažinojau, ėmė kratyti šiurpas. Jei nebūčiau išskridusi į Vilnių, nors tą vakarą ir neketinau eiti į amerikiečių roko grupės koncertą teatre „Bataclan“, neabejoju, kad su draugais būtume kur nors šalia jo susitikę taurės vyno ar pavakarieniauti. Grįžusi į savo kvartalą, patekau į gėlių ir žvakių jūrą, pajutau didesnę paryžiečių šilumą, svetingiau nei paprastai atveriamas duris, tačiau sykiu jie dar ne vieną mėnesį gyveno su didele baime ir baisiai nepasitikėdami aplinka. Tiesa, tas solidarumas truko labai neilgai, šiandien žmonės jau tarsi pamiršo, kas nutiko, ir vėl užsidarė savo narveliuose. O tie, kas nelinkę užsidaryti ir renkasi vakarienę ne namie, bet restorane, kas išeina kokteilio į klubą, skuba į parodos atidarymą ar koncertą, tarsi įrodo, kad yra laikas gedėti ir yra laikas gyventi. Būtent pastarasis – be mirties šešėlių – miestą daro optimistišką, gyvybingą ir dinamišką.

– Nuo septynerių metų gyveni Paryžiuje. Kur labiau jautiesi sava: Prancūzijoje ar Lietuvoje?

– Širdis – Lietuvoje, daugiausia jos – pas močiutę kaime, Švenčionių krašte, o kūnas, mintys, emocijos – Paryžiuje. Prancūziškos bandelės ir rageliai – Paryžiuje, o taip mėgstama ruginė duona, kaimiškas rūgpienis, varškė, rauginti agurkai ir krienai – kaime, netoli Kaltanėnų. Natūralu, kad mąstau prancūziškais tekstais, nes Prancūzijoje gyvenu jau trylika metų. Laimei, kalbėdamasi su lietuviais, mintims ir jausmams reikšti nejaučiu žodžių stygiaus ir man dėl to nereikia daryti mykiančių pauzių.

Šokas, kai privalai per trumpą laiką priprasti prie naujos aplinkos ir į ją integruotis, mane užgrūdino, suteikė drąsos. Jei šiandien užklumpa problemos, neimu pernelyg į galvą: „Ai, kaip nors... Ir tai praeis...“

Paryžiuje jaučiuosi kaip lietuvė, gyvenanti Paryžiuje, o Vilniuje jaučiuosi kaip lietuvė, nebegyvenanti Lietuvoje. Tačiau neatsisakiau Lietuvos pilietybės, nors tokia galimybė buvo, kai tapau pilnametė. Lietuvos pasas man moraliai labai svarbus ir reikšmingas kaip liudijimas – ir nebūtinai teisinis, kad esu iš Lietuvos ir galiu tuo didžiuotis. Su mama ir vyresniu broliu Šarūnu (tėtis anksti staiga mirė) į Prancūziją atvykau vos pradėjusi lankyti mokyklą. Mama dar metus studijavo Sorbonoje, vėliau dirbo Europos Taryboje Strasbūre, paskui – Lietuvos ambasadoje Paryžiuje, dabar – UNESCO. Iš pradžių įsikūrėme priemiestyje, vieno kambario bute. Buvau iš tos kartos vaikų, kuriems Vakaruose nuostabą kėlė tai, kad galėjo valgyti, kiek norėjo, bananų, apelsinų... Mudu su broliu kitataučiams skirtoje mokykloje tarp afrikiečių, indų, arabų buvome du baltapūkiai. Šokas, kai privalai per trumpą laiką priprasti prie naujos aplinkos ir į ją integruotis, mane užgrūdino, suteikė drąsos. Jei šiandien užklumpa problemos, neimu pernelyg į galvą: „Ai, kaip nors... Ir tai praeis...“ O dėl paauglystės turėčiau viešai atsiprašyti savo mamos, nes ji dėl manęs, oi, kiek prisikentėjo: kad negrįždavau namo naktimis, būdavo smulkmena, palyginti su kitomis nuodėmėmis.

Jovitos Zavišaitės/žurnalas „Laima“ nuotr./Giedrė Barauskaitė
Jovitos Zavišaitės/žurnalas „Laima“ nuotr./Giedrė Barauskaitė

Šarūnas – kitoks: rimtas, siekiantis užsibrėžto tikslo, sugebėjo įveikti milžiniškus konkursus ir įstoti į prestižinę Paryžiaus politechnikos aukštąją mokyklą, ją sėkmingai baigė ir dabar, labai įdomiai ir kūrybiškai realizuodamas savo projektus, gyvena „tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Monako“. Studijų metais jis dar spėjo pajusti „tam tikrą“ kilmingų prancūzų požiūrį į svetimšalius, susidurti su jų uždarumu ir šiokia tokia arogancija, tačiau labai natūraliai integravosi. O manęs, menininkės, subordinuoto elito požiūris nepalietė. Man labiau rūpėjo draugų bendruomenė – nė minutės negalėdavau būti viena: jei tik pas ką nors „laisvas plotas“, ten ir aš; kavinėse net po kelis susigrūdę sėdėdavome su vienu puodeliu kavos. „Man nieko, tik prašom stiklinę vandens“, – padavėjai jau buvo pripratę prie tokių paauglių frazių ir matyti tokį jaunimėlį, absoliučiai be centų, bet visada šypsodavosi ir toleruodavo, tarsi jausdami, kad išauš diena, kai jie ateis ir galės susimokėti. Kaip ir dauguma bendraamžių paauglių, prie duonos krautuvėlių kabindavau: „Prižiūriu vaikus.“ – ir savaitgaliais eidavau auklės pareigas, kad tik užsidirbčiau. Ir ne taip jau prastai: išsiruošia mažylių tėvai vakarieniauti, į teatrą, koncertą, prabėga penkios valandos – ir štai mano kišenėje penkiasdešimt eurų.

– Ar pirmieji įsimylėjimai nekišo kojos „auklės verslui“?

– O kaipgi (juokiasi)! Įsimylėti – mano hobis: ir kuo daugiau, ir kuo stipriau, o paskui išsiskirti – verkti, daužytis... Be hormonų audrų sukeltų dramų, panašių į „Romeo ir Džuljetą“, gyvenimas atrodė kaip ne gyvenimas. Pirmasis vaikinas, vardu Valentinas, – prancūzas, pasiturinčių intelektualų šeimos atžala. Buvome keturiolikmečiai ir taip iki ausų įsimylėję, kad vienas vasaros atostogas leidome pas mano močiutę kaime. Prisimenu, jis klausia, kur tualetas, rodau būdelę už daržinės, nueina, grįžta, sakosi neradęs, tada dar akivaizdžiau pabaksnoju pirštu, o jis nustebęs: „Bet gi čia ne tualetas, čia – skylė!“ O „auklės verslu“ užsiimdavau tik dėl kišenpinigių. Pinigai niekada nebuvo ir nėra mano tikslas. Kaip ir prabangos atributai – jie totaliai svetimi.

Pirmuosius klipus darydavau turėdama kišenėje tik 50 eurų, kitiems talkininkams atsilygindavau buteliu vyno ar skaniai pagaminta vakariene. Kai ėmė rastis daugiau lėšų, leisdavau sau su draugais skaniau pavakarieniauti, paragauti gardesnio vyno, sumokėti solidesnį honorarą į koncertus lydintiems trims žmonėms: garso režisieriui, asistentei ir spaudos atstovui, taip pat paaukoti įvairiems labdaros ir gailestingumo fondams. Dabartinis mano draugas, dirbantis televizijoje ir radijuje ir rašantis scenarijus, pagal vertybes yra absoliutus bendramintis. Grįžus namo, kur laukia du katinai, jam nekyla klausimas: „Kodėl tu dirbi, kai aš jau nebedirbu?“ Mudviem pažįstamas jausmas, ką reiškia nepasitikėti savimi, kai kiti tavimi tiki ir tave drąsina.

– Ankstyvoje jaunystėje išgyventų dramų patirtį galėjai sėkmingai pritaikyti aktoriaus meistriškumo studijoms, o paskui ir vaidindama teatre.

– Ar pagal savo natūrą galėjau rinktis kitokią profesiją? Į Nacionalinę aukštąją teatro meno ir technikos mokyklą (ENSATT), įkurtą pirmaisiais vokiečių okupacijos metais per Antrąjį pasaulinį karą, familiariai dar vadinamą Baltosios gatvės mokykla, mane priėmė, matyt, per klaidą, o gal dėstytojai, kai laikiau kūrybinius egzaminus, miegojo, nes norinčių joje studijuoti paprastai būna apie du tūkstančius, o į pirmą kursą kasmet atrenkama tik dvylika abiturientų. Šios prestižinės mokyklos parengti absolventai yra tiesiog graibstomi įvairių Prancūzijos teatrų. Tačiau pradėjusi dirbti aktore nesijaučiau laiminga: priklausomybė nuo dramaturginės medžiagos, režisierių ir kitų spektaklio statytojų, jų uždedami rėmai varžė ir neleido jaustis laisvai. Teatre nesutikau tokių kūrėjų, kurių norai ir įsivaizdavimai būtų identiškai sutapę su manaisiais. Man, matyt, lemta būti amžinai maištaujančia paaugle (juokiasi)?

VIDEO: GiedRé - TouTes des PuTes - CLiP

Anksti supratau, kad muzika gali ir turi egzistuoti visur, nepriklausomai nuo daugelio išorinių veiksnių.

Groti gitara ir kurti dainas pradėjau nuo penkiolikos. Tai buvo kaip pianino pamokų alternatyva: juk skambinti gitara, su draugais sėdint Senos krantinėje ar kokiame nors vakarėlyje, kur kas smagiau nei pianinu tuščioje muzikos mokyklos salėje. Anksti supratau, kad muzika gali ir turi egzistuoti visur, nepriklausomai nuo daugelio išorinių veiksnių. Štai šioje kavinėje galiu ištraukti iš dėklo instrumentą, dar šiltą po vakarykščio koncerto Lilyje, ir imti groti. Gitarai nereikia, kad kas nors paklotų gražų kilimėlį, užsakytų prabangią salę, parašytų gražių kvietimų ir programėlių, o mane aprengtų prašmatnia suknele. Taigi vieną dieną savo kvartale užėjau į prancūzų itin lankomą barą ir pasisiūliau šeštadieniais atlikti trisdešimt „juokingų“ savos kūrybos dainų – kiek kas paaukos, tiek... Populiarumas pranoko visus mano lūkesčius. Vėliau – pažintis su garsiu iš Tuniso kilusiu Prancūzijos komiku Raphaeliu Mezrahi. Jis monospektaklius vaidina pusantro tūkstančio žiūrovų salėje „La Cigale“. Ir štai priešais tokią auditoriją esu kviečiama kartu su kolega, vardu Thierry, atlikti savo „nešvankių“ dainelių.

Pirmas kartas, nieko panašaus nesu patyrusi – juk tai ne trisdešimt ar penkiasdešimt baro lankytojų... Mąstau: blogiausia, kas gali nutikti, – niekam nepatiks ir būsiu nušvilpta; betgi aš aktorė – kodėl turėčiau bijoti? Nušvilps – grįšiu dainuoti bare. Tačiau gyvenimas apsivertė aukštyn kojom: publikos simpatijos, nepaisant skirtingų reakcijų, buvo beribės. O jau kitą dieną pakvietė viena populiariausių radijo stočių „Europe 1“ ir įrašė kelias dainas laidai, kurios klausosi per tris milijonus žmonių. Būtent čia prieš penkerius metus mane išgirdo dabartinis mano prodiuseris Alainas Lahana, dirbantis su tokiais atlikėjais, kaip Patti Smith, Iggy Popas, Ayo, Fefe, Zaza Fournier, Suzanne Vega, Saulas Williamsas, taip pat jis penkiolika paskutinių metų buvo Davido Bowie prodiuseris Prancūzijoje. „Nebeketinau į savo ratą įsileisti naujų atlikėjų, bet išgirdau tave ir pastebėjau, kad vis dažniau ir dažniau klausausi tavo dainų. Pamaniau, kad reikia mudviem susitikti“, – taip jis, didžiai mano nuostabai, argumentavo mūsų pažintį, vėliau nuvedusią iki „Olympia“.

VIDEO: GiedRé à l'Olympia - CoMPleT (mars 2014)

Ši koncertų salė yra kiekvieno prancūzų dainininko svajonė, iš tikrųjų – tai Olimpas, pastatytas dar XIX a. pabaigoje Paryžiuje gyvenusio ispanų verslininko Josepho Ollerio iniciatyva (kaip ir „Moulin Rouge“). Šiandien kiekvienam atlikėjui ši šventovė asocijuojasi su Edith Piaf, Jacques’u Breliu, Dalida, Charles’iu Aznavouru, Yves’u Montandʼu, Johnny Hallyday... Prisipažinsiu: kai eidama bulvaru ant koncertų salės „Olympia“ frontono matau savo vardą – Giedré – negaliu jaustis taip, tarsi nieko mano gyvenime nevyktų.

– Kas tave uždegė „teisingos reputacijos“ visuomenei kurti atviras ir šokiruojančias balades, kurios itin žaviai disonuoja su tavo romantišku, gal net naiviu scenos įvaizdžiu?

Niekada nesistengiau kam nors patikti, įtikti, prie ko nors prisitaikyti. Tačiau įvyko taip, kad šiandien manęs klausosi ne tik Prancūzija, bet ir kitos frankofoniškos šalys.

– Būtent ta, kaip tu sakai, „teisingos reputacijos“ visuomenė ir įkvėpė. Tiesa, nesitikėjau, kad dainos taip išpopuliarės: maniau, pajuokinsiu vakarėliuose savo draugus, na, dar baruose išjudinsiu apsnūdusią publiką, ir viskas tuo pasibaigs. Niekada nesistengiau kam nors patikti, įtikti, prie ko nors prisitaikyti. Tačiau įvyko taip, kad šiandien manęs klausosi ne tik Prancūzija, bet ir kitos frankofoniškos šalys, netgi planuojamas turas po Kanadą. Viską dariau nesitikėdama jokios stulbinamos reakcijos. Atvirkščiai – nuogąstavau, ar tik neužsitrauksiu prancūzų rūstybės, įsisegusi į plaukus šalia gėlyčių ir „Tampax“, ironizuodama silpnybes, hedonizmą, kūniškus malonumus. Man visada rūpėjo visuomenei, kuri vakarieniauja prašmatniuose restoranuose, pasakyti, kad giliai po stalu yra neišsiurbtų šiukšlių, mėtosi trupinių, o vaizdas pakėlus kilimą išvis gali nuvilti; kad mūsų sterilus paviršius toli gražu nerodo sterilaus vidaus. Nusiimkime rožinius akinius ir pasaulį matykime visokį, visas jo spalvas. Mano humoras nesikėsina įžeisti konkrečių žmonių ar konkrečių socialinių, tautinių, religinių grupių. O svarbiausia – būdama scenoje niekada nesiimu teisėjo vaidmens, net jei tekstas apie pedofiliją ar žmogžudžius. Dalykai, apie kuriuos kalbu, būdingi mums visiems: ir šalies prezidentui, ir išmaldos prašančiam elgetai. Pavyzdžiui, tokia yra hitu tapusi dainelė „On fait tous caca“ („Visi kakoja“).

Jovitos Zavišaitės/žurnalas „Laima“ nuotr./Giedrė Barauskaitė
Jovitos Zavišaitės/žurnalas „Laima“ nuotr./Giedrė Barauskaitė

Skleisdama ekologijos idėjas, ir pati esu tam tikra prasme keistuolė: stengiuosi nepirkti Kinijoje pagamintų vienkartinių daiktų, vengiu greitosios mados produkcijos ir mieliau renkuosi vintažinius drabužius iš antrų rankų. Nepatikėsite: Vilniaus „Humanoje“ įsigytos suknelės man kuo puikiausiai tinka koncertuojant didžiausiose Prancūzijos scenose. Taigi susikūriau labai savitą atlikėjos nišą, nesistengdama konkuruoti nei su roko, nei su romantiškų dainų atlikėjais ir nebijodama pati sau būti ironiška ar komiška. Kai pirmąją kompaktinę plokštelę įrašiau, galima sakyti, prodiuserio palėpėje, atsisakiusi kompanijos „Maison de disques“ paslaugų, ir per pirmą savaitę pavyko parduoti tris tūkstančius egzempliorių, pajutau, kad ir šioje situacijoje galiu būti laisva ir gyventi be didelių įsipareigojimų. Išskyrus įsipareigojimus artimiausiems žmonėms.

Prisimenu mamos reakciją į mano dainas. Aišku, ji būtų laimingesnė, jei dainuočiau operoje. Į pirmuosius koncertus mamai griežtai drausdavau eiti. Pasirodo, „atlikti kontrolę“ ji patikėjo draugėms. Šios patyliukais skambina jai iš koncerto: „Na, tekstai, kaip čia pasakius, šiek tiek šokiruoja, bet publika sutinka labai šiltai ir ploja...“ Mamos nerimą aš kuo puikiausiai suprantu. Turėdama vaikų, aš turbūt labai panašiai išgyvenčiau. Daug kas klausia, ar įsivaizduoju, kad mano vaikai, jei jų susilauksiu, kalbės lietuviškai. Kažkodėl šventai tikiu, kad kalbės. Prižadu! Jei pažado neištesėsiu ir po daugelio metų susitiksime šioje Paryžiaus kavinėje, „Terminus Nord“, teks žiauriai nurausti ir nudelbti akis...

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką