Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 10d. 11:01

Atsargos majoras A.Daugirdas pasidalijo sukaupta patirtimi: kaip išgyventi miške, kokie daiktai praverstų, ką daryti sutikus briedį ar vilką

 Albertas Daugirdas
Asmeninio archyvo ir K.Savickytės nuotr. / Albertas Daugirdas

Į išgyvenimo situaciją galime patekti ir milijoniniame mieste, tačiau čia į pagalbą galima pasikviesti žmones. O štai miške, esant vienam, tą padaryti jau sudėtingiau. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamente skyriaus patarėju dirbantis ir išgyvenimo srityje patirties per 30 metų sukaupęs atsargos majoras Albertas Daugirdas pabrėžia: „Nori išlikti sveikas, įdėk pastangų dar prieš patekdamas į bėdą.“

– Kodėl žmonės sąmoningai renkasi išgyvenimo kursus – ar tai yra iššūkis sau, ar edukacija?

– Visų pirma, pragmatinis požiūris į tai, kokioje aplinkoje mes gyvename. Skirdamas laiko išgyvenimo kursams ar lavindamas tokius įgūdžius savarankiškai, investuoji į savo ir savo artimųjų saugumą, tokie žmonės šeimoje ar net bendrai artimoje aplinkoje tampa visa galva aukštesni. Netgi žiūrėdami į karius ar šaulius žmonės sako – jūs ten treniruojatės ir viską mokate.

Tai taip pat yra būdas suprasti, kaip tam tikrus mokykloje sužinotus teorinius dalykus pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui, kaip išgauti ugnį naudojant automobilio akumuliatorių – tai devintos klasės kursas, kai mokomasi apie elektrą, laidus, įtampą, bet, deja, mokykloje nėra sąsajos su praktika, o juk tokios įgytos žinios gali praversti netikėčiausiose situacijose.

– Ar jūs manote, kad tai yra švietimo sistemos spraga, kad yra tiek daug teorijos, bet tiek mažai praktikos?

– Absoliučiai. Neįtikėtina, kiek švietimas yra atitrūkęs nuo žemiškų dalykų. Yra, žinoma, gerų ženklų, kai tam tikruose mokymo dalykuose stengiamasi integruoti gyvenimišką praktiką, bet kiek yra teorinių žinių, kurių dabartinis jaunimas pritaikyti nemoka. Pavyzdžiui, kaip pajungti šviesos jungiklį kur nors sandėliuke, kaip prijungti prie to jungtuko judesio daviklį – kartais tai būna taip elementaru, o yra išlaidaujama kviečiant meistrus.

Susiejant su išgyvenimo tema – praverstų netgi žinoti, kokius laidus galima iš automobilio ištraukti, kad kritinėje situacijoje išgautume tą pačią ugnį, arba kaip tą padaryti cheminiu būdu.

Per fizinio rengimo pamokas daugiau dėmesio reikėtų skirti komandiniams dalykams, kliūčių įveikimams ar netgi elementariems mazgų rišimams – tai ir fizika, ir fizinis lavinimas, dalykai, reikalaujantys mąstymo ir fizinio pajėgumo, bet jie yra naudingi ir įdomūs.

Dar 1963 metais Amerikos šiaurėje per pūgą nukrito lėktuvėliu skridę du žmonės ir išgyveno 49 paras, iš jų beveik 30 parų be realaus maisto, buvo gyvi tik vandeniu.

Žinoma, čia svarbiu aspektu tampa su vaikais dirbančių mokytojų rengimas. Jeigu švietimo sistema atliktų savo priedermę ir įtrauktų daugiau gyvenimiškos praktikos, mums nereikėtų organizuoti jokių išgyvenimo kursų, tik žygius į gamtą, kad galėtume šias žinias kompleksiškai taikyti.

– Kalbant apie žinias ir jų taikymą – kokius tris daiktus pats pasiimtumėte į negyvenamą salą?

– Komplikuotas klausimas, nes remiesi kitų patirtimis. Pavyzdžiui, į Sibirą žmonės neišeina be šautuvo, peilio arba degtukų ir druskos. Kai sujungi žinias, mano trejetas būtų panašus – peilis, ugnies išgavimo priemonė ir tikriausiai vandens gryninimo ar dezinfekavimo tabletės. Be maisto dar gali išgyventi ilgokai, bet jeigu neturėsi tinkamo gerti vandens – problema.

Štai neseniai teko girdėti pavyzdį, kai dar 1963 metais Amerikos šiaurėje per pūgą nukrito lėktuvėliu skridę du žmonės ir išgyveno 49 paras, iš jų beveik 30 parų be realaus maisto, buvo gyvi tik vandeniu. Ten situacija buvo geresnė, nes kalnuose sniegas švarus, pas mus įstrigus kokioje nors mažai lankomoje salelėje jau turėsi bėdų. Degtukai – šilumos užtikrinimo reikalas, o peilio nauda – nuo įrankių ir ginklų gamybos iki medicinos ar remonto darbų.

– Šiemet miškuose matėme daugybę grybautojų. Kiek žmogus gali išbūti gamtoje be nieko ir ką gi jis, netgi išeidamas grybauti, turėtų pasiimti?

– Daugybė faktorių lemia sėkmę arba ne, įtakos turi ir žmogaus pasiruošimas, panikos šuoliai ir psichologija, gamtinės sąlygos.

Mūsų geografinėje aplinkoje išgyventi esant sveikam – šansų daug. Esame turtingi gamtiniu maistu, tik reikia žinoti, kokį ir iš kur paimti.

Su savimi reikėtų neštis šiek tiek vandens ir maisto – geriausia kaloringo, riešutų ar šokolado, bei peilį, kuris grybautojui gana įprastas. Reikėtų turėti įkrautą telefoną, bet jeigu ryšio nebus, pravers gebėjimas orientuotis be standartinio kompaso ar išmaniųjų priemonių.

Jeigu švietimo sistema atliktų savo priedermę ir įtrauktų daugiau gyvenimiškos praktikos, mums nereikėtų organizuoti jokių išgyvenimo kursų

Galima pasidaryti savadarbį kompasą – turėti su savimi įmagnetintą adatą arba žinoti, kaip orientuotis pagal gamtinius reiškinius – anksčiau ar vėliau nusistatysite teisingą kryptį ir išeisite į civilizaciją.

Turime pasidaryti ir šiokius tokius namų darbus – jeigu važiuojame grybauti į nežinomą vietovę, pasižiūrime, koks tai rajonas, koks miško pavadinimas, kas yra šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, įsidėmime linijinius didelės apimties objektus.

Jeigu jau paklystame, nusprendžiame, į kurią pusę judame ir kur yra artimiausias linijinis objektas – kelias, geležinkelis ar upė. Jeigu tikslingai einame, Lietuvoje išeiti per parą galima iš bet kur.

– Minėjote orientavimąsi pagal gamtinius reiškinius – kokie tai reiškiniai ir kaip pagal juos orientuotis?

– Pradėkime nuo išankstinio pasiruošimo – pasaulio kryptis galima nusistatyti pagal saulę ir laikrodį arba, neturint laikrodžio, naudojant saulę ir šešėlius, tik šis būdas yra ilgesnis ir reikalaujantis atviresnės vietovės.

Jeigu nėra saulės ir savadarbio kompaso, galima žiūrėti į samanas – jos visada yra labiau šiaurinėje akmenų ir kamienų pusėje, bet reikėtų pasitikrinti bent kelis kamienus. Skruzdėlynai – su jais reikia būti atsargiais, bet jie nebus šiaurinėje medžio ar akmens pusėje, labiau į pietus ar vakarus.

Jeigu tai žiema, galime orientuotis pagal sniego tirpsmą, kadangi labiau ištirpsta saulėtoje, pietinėje pusėje. Tai – tik maža dalis galimų naudoti orientyrų.

Mūsų miškuose yra gana tvarkingai sužymėtos kvartalinės, kurios turi savo numerius, dažnu atveju šie kvartalai ir yra iškertami šiaurės, pietų, rytų ir vakarų kryptimis, tad žinant, kad numeriai didėja iš šiaurės vakarų į pietryčius, pagal jų didėjimą ar mažėjimą galima spręsti, kuria kryptimi judame.

– Kuris metų laikas Lietuvoje yra palankiausias žmogui išgyventi?

– Be abejonės, vasara, nes ji turtingiausia, lengviausia išgyventi dėl palankiausių organizmui temperatūrų, visgi pasitaiko pavojingų šuolių – nuo 27 laipsnių šilumos dieną iki 8 laipsnių naktį.

Kartais keliautojai neįvertina, kad reikia šiltesnių rūbų, gero miegmaišio ar netgi kepurės nakčiai, kad galėtų komfortiškai išsimiegoti, o ne drebėti. Augalų spektras, be abejo, platesnis, bet išmanant, ką valgyti, gali išgyventi ir žiemą, kai yra du svarbiausi iššūkiai – šaltis bei drėgmė.

– O ką gi valgyti žiemą?

– Priklausomai nuo vietovės: jeigu tai pušų miškas, rinkitės pušies luobą, kurį gali kramtyti žalią; jeigu yra galimybė gamintis maistą – yra ugnies ir kokia nors skardinė – galima tą luobą paskrudinti. Jis neturi daug ląstelienos, bet turi tam tikrų naudingų medžiagų, kurios neleis pasiekti visiško išsekimo lygio.

Jeigu pasiseks ir rasite islandinę kerpeną, ją galima virti – gausite tokią keistą medžiagą, panašią į šaltieną, kuri neatrodys gerai mūsų civilizuotoms akimis, bet bus valgoma.

Rekomenduotina su savimi turėti išgyvenimo paketą, kuriame vienas iš elementų yra viela spąstams, tad yra galimybė sugauti kokį nors mažą žvėrelį – nelegalu, bet jeigu sprendžiamas jūsų gyvybės ar mirties klausimas, tai ne brakonieriavimas.

K.Savickytės nuotr./Atsargos majoras Albertas Daugirdas
K.Savickytės nuotr./Atsargos majoras Albertas Daugirdas

– O ką daryti jeigu prieš jus stovi ne mažas žvėrelis, o, pavyzdžiui, briedis ar vilkas?

– Sakoma, kad prie briedžių geriau nesiartinti dėl jų keistos natūros. Svarbiausia jų nesuerzinti, ypač jeigu tai yra patinas ar patelė, kurie pasiruošę tapti šeimynos gynėjais – geriau tyliai palaukti arba lėtai atsitraukti.

Jei rasite islandinę kerpeną, ją galima virti – gausite tokią keistą medžiagą, panašią į šaltieną, kuri neatrodys gerai mūsų civilizuotoms akimis, bet bus valgoma.

Vilkų Lietuvoje daugėja, tad prasideda niuansai – reikia turėti peilį, apsižvalgyti ir paieškoti didesnio ginklo, pavyzdžiui, storesnio pagalio. Kaip ir su šunimi, galima gintis arba galima ropštis į medį, jeigu yra į ką ropštis – eglė tam patogesnė, į pušį sunkiau dėl aukštai esančios lajos, bet iš baimės galima (šypsosi). Belieka klausimas, kiek tame medyje turėsime būti.

Čia svarbiu aspektu tampa, ar mes ką nors perspėjome, kur išeiname ir kada grįšime. Dažna klaida, ypač pasitaikanti, kai jaunoji karta atsiskiria nuo savo prigimtinės šeimos, išvyksta studijuoti ir niekam nepraneša, kai keliauja į nepažįstamą vietą.

Reikėtų pranešti bent rajoną, numanomą grįžimo laiką, po kurio negrįžus ir nepaskambinus, yra tikimybė, kad kažkas atsitiko. Gal būtent tuo metu susitikote vilkų šeimyną, kurios tėvai mokė vilkiukus medžioti. Dabar jie pamatė lengvą grobį ir turi laiko jūsų palūkuriuoti prie medžio – šansai išsigelbėti mažėja.

– O ką daryti susižeidus, jeigu miške nėra ryšio ir žmogus nežino, kur yra? Juk greitosios automobilis į miško gilumą neatvažiuos?

– Vėlgi, reikėtų formuoti įprotį pranešti artimiesiems, kur ir kokiu tikslu einate. Tai susiaurins paieškos rajoną, turint omenyje, kad dabar Lietuvoje gelbėjimo tarnybos, įskaitant kariuomenę, naudoja specifinę įrangą turinčius sraigtasparnius, kurie gali skristi skenuodami visą rajoną, dieną ir naktį, ir bet kokiu oru naudodami termovizorius, gali jus aptikti.

Jeigu išmanote pagalbos ženklus – galėsite jūsų ieškantiesiems padėti. Čia galite prisiminti magišką skaičių „trys“. Trys laužai reiškia, kad reikia pagalbos, jeigu jie išdėstyti trikampiu – tai galimai tinkama vieta nusileisti sraigtasparniui. Tokius laužus reikėtų kurti miško atviresnėje vietoje ar pakrantėje, kur jie būtų geriau matomi.

123rf.com nuotr./Pagalbos šauksmas
123rf.com nuotr./Pagalbos šauksmas

Pravartu išmanyti ženklus, kurie nusako, kokios būtent mums reikia pagalbos – gal mums reikia tik žemėlapio, o gal reikia mediko? Tai kūnu arba daiktais ant žemės išdėliojami ženklai, jeigu nežinome specifinių, galime naudoti SOS arba HELP.

Gerai dėmesį atkreipia ryškios spalvos drabužiai, pavyzdžiui, oranžinė kepurė ar liemenė. Turėkite ir švilpuką – jeigu nebeturite jėgų rėkti, retsykiais pašvilpkite – gal kas nors išgirs, o jeigu pavargote – pakabinkite virš savęs ryškų daiktą, kurį žalioje ar baltoje aplinkoje nesunku būtų pastebėti.

Reikėtų neštis su savimi ir medicininių priemonių bei žinoti elementarius dalykus, pavyzdžiui, kaip stabdyti kraujavimą. Visų scenarijų čia neaptarsi. Jeigu tų dalykų aktyviai nestudijuojate, įsidėkite knygutę – gal kokioje situacijoje padės.

Asmeninio archyvo nuotr. /A.Daugirdo vedami išgyvenimo kursai
Asmeninio archyvo nuotr. /A.Daugirdo vedami išgyvenimo kursai

– Yra taip vadinamos 24 ar 48 valandų evakuacinės kuprinės – kokiais atvejais jos naudojamos ir kas tokioje kuprinėje turėtų būti?

– Šis valandų skaičius gali varijuoti nuo maisto ir įrangos kiekio. Jeigu tai ilgesnio laiko kuprinė, jame turi atsirasti geros kokybės miegmaišis, jeigu neimame miegmaišio, naudojame gelbėjimosi skraistę iš folijos arba specialias antklodes.

Jeigu tai asmeninė kuprinė, galbūt dėsimės vienvietę palapinę ar vietoje to imsime tentą, 10 metrų virvės, kuoliukų, kad galėtume tą būstą pasistatyti. Svarbu turėti atsarginių rūbų, ypač peršlapimo atveju, mažų mažiausiai sausai įpakuotas storas kojines poilsiui.

Kalbant apie maistą, būtų gerai turėti bent vieną šiltą patiekalą per parą – ar tai būtų karinis sausas davinys, ar kokie nors šildomi konservai, kitoks kaloringas maistas. Skaičiuojame, kiek ištempsime valgydami nekaloringai – tarkime, dienai turime vieną skardinę konservų pietums ir šalia riešutų ar džiovintos duonos.

Iš esmės reikėtų kuprinę suruošti lyg einant į žygį, kur pakeliui nebus turistinės sodybos. Tokią kuprinę reikėtų turėti, nes pasaulis neramus, ypač mūsų regione. Yra karo arba karinių provokacijų tikimybė, Astravo atominės elektrinės pavojus – ypač vilniečiams gali tekti greitai evakuotis arba užsidaryti namuose, kuriuose maisto atsargos irgi turėtų būti paruoštos.

Vėl iškyla klausimas: ar turiu bent šiltą miegmaišį? O išgyvenimo paketas ir čia universaliai tiks.

Pavyzdžiui, 2006 m. žiemą Telšiuose įvyko vandentiekio šildymo tinklų avarija ir du trečdaliai miesto kelioms paroms liko be šilumos, kai už lango buvo mažiausiai 20 laipsnių šalčio. Lyg ir esi bute ir nėra reikalo evakuotis, bet čia taip pat šalta kaip ir lauke, tik rūbų turi daug, tad gali kažkaip varijuoti. Į pagalbą metėsi struktūros – kariuomenė, gaisrininkai, savivaldybė – statė palapines, kūrė lauko virtuves, kad žmonės galėtų išeiti ir pasišildyti palapinėse dienos metu, bet juk visą laiką ten nebūsi. Todėl ir vėl iškyla klausimas: ar turiu bent šiltą miegmaišį? O išgyvenimo paketas ir čia universaliai tiks.

– Kadangi prakalbome apie šilumą, negalima nepaminėti žvakių – dažniausiai įsivaizduojame jas romantiškoje aplinkoje, bet, pasirodo, plačiai pritaikomos ir išgyvenime?

– Pigus ir universalus dalykas. Visų pirma ji duoda šviesą, tad veikia teigiamai psichologiškai – kuo tamsiau ir šalčiau, tuo labiau gali žvakės kurti jaukumą, ypač silpnesnei šeimos grandžiai. Juk tik įvykus avarijai elektros tinkluose visi nori šviesos, kad nereikėtų apgraibom vaikščioti, todėl dega viskas – nuo degtuko iki žibintuvėlio.

Neveikiant elektrinei viryklei, ant tos pačios žvakės lėtai, bet galima pasišildyti ir tuos pačius konservus. Suteikia ir šilumos – jeigu mažoje patalpoje uždegsime porą žvakių, iškart pakelsime temperatūrą – nesvarbu, ar tai rūsys, ar mūsų pačių sukonstruota palapinė.

– Turėti žvakę yra viena, bet reikėtų ją dar uždegti. Ką išgyvenimui geriau rinktis – skeltuvą, žiebtuvėlį ar degtukus?

– Degtukai vis dar nėra praeitis, nes jų daug dėžutėje ir, juos tinkamai laikant ir apsaugant nuo drėgmės, jų ilgam užteks, be to, kai kuriuos manevrus su jais daryti patogiau – pavyzdžiui, įkišti į laužą.

Esant galimybei, pasinaudočiau skeltuvu, nes jis irgi sąlyginai nebrangus ir nebijo drėgmės, bet reikėtų žinoti, ką tos žiežirbos gali padegti – reikėtų turėti vatos makiažui valyti ar marlės iš medicinos rinkinio, popieriaus ar netgi gerai žiežirbas gaudančios metalo vilnos. Rekomenduočiau nusipirkti panašų į rakto formos, su storesniu koteliu, nes jis ilgiau tarnaus, arba skeltuvą su gerai degančio magnio plokštele.

Asmeninio archyvo nuotr. /A.Daugirdo vedami išgyvenimo kursai
Asmeninio archyvo nuotr. /A.Daugirdo vedami išgyvenimo kursai

– Yra sakoma, kad išėjus į ilgesnį žygį motyvaciją palaiko elementari asmens higiena – ar tikrai taip yra ir kaip ją užtikrinti?

– Be dantų šepetuko galima kažkaip išgyventi arba dantis patrinti pirštu, o štai bendra kūno higiena yra svarbi – turime vietų, per kurias prakaituojame, ir tos vietos tampa puikia terpe bakterijoms, kenksmingiems židiniams. Uždarų vietų apsivalymo būdai priklauso nuo mūsų užsigrūdinimo – jeigu mums nebaisu, bet kokiu metų laiku radus šiek tiek vandens derėtų apsiprausti, bet galime supaprastinti ir naudoti drėgnas servetėles.

Kai dar ruošėme žmones į misijas Afganistane ir Irake, tam tikromis aplinkybėmis taupant vandenį būtent asmens higienai buvo naudojamos drėgnos servetėlės – tai iš tiesų sukuria fizinį komfortą, atsiranda noras judėti toliau.

Deja, kai mes, tokie civilizuoti, nenorime grūdinti savo kūno, pavyzdžiui, šaltu dušu ar maudynėmis atviruose telkiniuose ne tik vasaros metu, atsidūrus ekstremalioje situacijoje psichologiškai pereiti barjerą tampa sunku.

– Baigiant mūsų pokalbį – gebėjimas išgyventi yra instinktų duotybė ar mokslas?

– Kokybiškai – mokslas. Instinktai mus kartais paveda, dėl panikos kartais "pasigauname" didesnes traumas ar prisidarome didesnių bėdų, o turėdami galimybę išsigelbėti, mes nesuprantame, kad turime tik tą galimybę. Jeigu turime antsvorio, galbūt kūnas maitindamas pats save išgyvens ilgiau, o jeigu ne – padės žinios.

Yra žmonių, analizuojančių išgyvenusiųjų ekstremaliose situacijose patirtis. Deja, statistika tokia, kad dažnai jau išgelbėti žmonės žūva, nes neturi žinių, kaip grįžti į normalią fizinę būklę – pavyzdžiui, 30 parų badavus beveik tiek pat yra išeinama iš badavimo fazės, reikia tą daryti mažais etapais, o ne iš karto prisivalgyti, tad kartais tokios žinios yra gyvybiškai svarbios.

Komentarai: 22

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką