Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 25d. 11:00

Austė kuria seniausiai juvelyrikos kompanijai pasaulyje: „Mano karjera prasidėjo gavus du kibirus sidabro drožlių“

Juvelyrė Austė Arlauskaitė Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Juvelyrė Austė Arlauskaitė

„Kai man pasako, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, man kartais pasidaro pikta. Taip, po laiminga, nes labai daug dirbu, o kuo noriu būti – žinojau dar vaikystėje“, – sako šiuo metu Druskininkuose gyvenanti ir kurianti juvelyrė Austė Arlauskaitė. Būtent čia, Druskininkuose, gimsta kūrinių, kurie vėliau keliauja į įvairias pasaulio šalis, dizainas. Austė kuria ir pačiai seniausiai pasaulyje juvelyrikos kompanijai „Garrard“, tarp kurios sukurtų dirbinių – ir Kembridžo hercogienės Catherine Middleton sužadėtuvių žiedas, kuris priklausė princesei Dianai.

Austė pirmąsias profesines žinias gavo studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgijo juvelyrikos ir metalo dizaino specialybės magistro laipsnį.

Studijas tęsė rezidentūros studijų programoje Edinburgo dailės akademijoje. Čia ne tik gilino žinias, bet ir dėstytojavo juvelyrikos specializacijos kurso studentams.

Didžiausia savo mokykla Austė įvardija darbo patirtį „Hamilton & Inches“, kuri yra viena iš pirmaujančių prabangos prekių kompanijų Škotijoje. Jų dirbiniai, pagaminti pagal jos sukurtą dizainą, keliauja ir į Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos namus.

Šiuo metu A.Arlauskaitė dirba kompanijoje „Garrard“, ji taip pat bendradarbiavo su JAV juvelyrikos gamintojais ir kūrė dirbinius pagal individualius užsakymus.

Jauna moteris taip pat yra sukūrusi ir savo prekės ženklą AUSTE jewellery.

Kartu su šeima – vyru ir dviem vaikais – gyventi Austė pasirinko Druskininkus. Čia ramu, tai – patogus miestas gyventi šeimai su vaikais, o darbo specifika leidžia būti bet kur.

Po to, kai baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje, Austė su tuomet dar būsimuoju savo vyru laikinai išvyko į Škotiją.

„Pamačiau, kad man dar trūksta įgūdžių, ir norėjau padirbti pasaulyje, stažuotis, įgyti tikros patirties, pamatyti, kaip šis darbas vyksta dirbtuvėse, versle.

Po metų rezidentūros Edinburge pradėjau dirbti seniausioje ir garsiausioje juvelyrikos įmonėje Škotijoje. Jie turi 200 metų skaičiuojančias sidabro dirbtuves, gamina žvakides, apdovanojimus, senovinius škotų papuošalus ir kitus sidabro dirbinius bei juvelyriką. Tokios vietos Europoje nyksta kaip dinozaurai“, – juokauja juvelyrė.

– Auste, darbas tokioje kompanijoje, spėčiau, buvo svarbus jums ne tik kaip juvelyrei, tačiau ir kaip žmogui, neseniai baigusiam studijas. Buvo emocijos?

– Aišku, kad buvo. Yra Edinburge tokia centrinė gatvė. Kai kartą, tik atvykę, mes su būsimuoju vyru ėjome pro tą parduotuvę, aš jam pasakiau: čia tai muziejus! Pas mus nieko tokio panašaus nėra. Stovėjau prie stiklo ir žiūrėjau į vidų. Įvairios žvakidės, apdovanojimai, šviestuvai iš sidabro. Interjeras ten senas, kažkas neįtikėtino. Tai pasirodė, kad aš buvau tik pusę mačius, nes ten dar yra įvairios dirbtuvės.

Kai pradėjau dirbti, man davė du kibirus sidabro drožlių ir paprašė jas išlydyti.

Kai nuėjau į darbo pokalbį, tada ir pamačiau, kad tai ta pati parduotuvė. Jie ieškojo juvelyro praktikanto. O aš ieškojau praktikos. Vietoje trumputės praktikos išdirbau ten 2,5 metų ir po to apie 4 metus jiems kūriau dizainą jau iš Lietuvos.

Asmeninio archyvo nuotr. /Juvelyrė Austė Arlauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Juvelyrė Austė Arlauskaitė

Beje, jie mane pasibandė įdomiai.

– Ką reiškia pasibandė įdomiai?

– Kai aš pradėjau dirbti, man davė du kibirus sidabro drožlių ir paprašė jas išlydyti. Nežinau, kodėl man tokį darbą davė. Gal tiesiog nieko rimto iš manęs nesitikėjo arba norėjo pažiūrėti, kiek rimtai aš dirbu? O gal niekas daugiau nenorėjo to bjauraus darbo daryti?

Stovėjau prie tokio didelio žaizdro ir lydžiau tą sidabrą, kad vėl būtų galima jį naudoti.

– Tai sunkus darbas?

– Tai labai karštas ir ilgas darbas. Visą savaitę su dviem kibirais dirbau. Paskui man sako: negalim patikėti, kad tu tai padarei. Gal galvojo, kad aš šiek tiek pasitepliosiu ir baigsiu?

Po to pradėjau po truputį juvelyriką daryt, man skyrė vis sudėtingesnes užduotis. Po pusmečio paklausė, ką dar moku.

Aš moku piešti, esu dizainerė. Įgijau šitą amatą, o po to buvome ruošiami juvelyrikos dizainui. Kai aš mokiausi Lietuvoje, ir kalvystės paragavom, ir sidabro, ir didžiosios metalo plastikos.

– Tai įėjo į studijų programą?

– Taip, ir po to tu pasirenki kažkokią kryptį.

– Kas pasikeitė, kai pasakėte, kad mokate piešti?

– Tada pradėjau dirbti su užsakymais. Tarkim, ateina užsakovas, kuriam reikia trofėjaus regbio žaidynėms. Arba prabangaus koljė kokia nors proga.

Kadangi tai yra ne tik juvelyrikos dirbtuvės, bet ir sidabrakalystės, tai buvo ir labai įdomių, didelių, sudėtingų objektų. Jie save pristato būtent kaip sidabro gamintojus. Tarp gaminių – ir sidabro indai, šviestuvai, net stalas.

Man patinka, kad tai yra aukštas standartas ir iš tavęs reikalauja maksimumo. Aš ir pati iš savęs reikalauju maksimumo.

– Koks konkrečiai buvo jūsų darbas?

– Įmonė priima užsakymą, mes sukuriame dizainą. Tada pardavimų žmogus rodo mano projektą, ar užsakovui patinka, ar nenori kokių nors pakeitimų, kiek tai kainuotų, ir tada gaminys gaminamas.

Mano darbas – sukurti dizainą, padaryti reprezentacinį piešinį kuo tikroviškesnį, kartais ir 3D, nubraižyti techninį brėžinį. Juvelyrai, sidabrakaliai pagal jį gamindavo, aš jiems paruošdavau techninius brėžinius. Buvo labai įdomu, nes tai nauja sritis, ko dar nebuvau bandžiusi.

Asmeninio archyvo nuotr. /Juvelyrė Austė Arlauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Juvelyrė Austė Arlauskaitė

– Ne tik sritis, tačiau ir rinka visai kita, jei lygintume su Lietuva?

– Visiškai. Pas mus net darbo pasiūlymų juvelyrikos dizaineriams nėra, gal esu mačius kažkur pavienius. O ten jie labai siaurai specializuojasi. Jei tu esi sidabrakalys, tai esi tik sidabrakalys. Jei tu dizaineris – tu tik dizaineris. Čia didelių rinkų ypatybės.

– Tačiau šiose dirbtuvėse ilgai neužsibuvote?

– Paskui mes turėjome prekės ženklą, kurį sukūrėme kartu su kolege. Mat mes su būsimuoju vyru nutarėme, kad jau norime grįžti į Lietuvą, nes neturėjome plano likti gyventi Škotijoje. Taigi mano kolegė Škotijoje dirbo su pardavimais, aš Lietuvoje atlikdavau visą kūrybinį ir gamybinį darbą ir jai išsiųsdavau dirbinius.

– Tačiau viena yra, kai dirbi savo vardą turinčiose dirbtuvėse, o kas kita yra į rinką įvesti naują prekės ženklą.

– Mano kolegė buvo genijus pardavimuose. Ji gimusi tam darbui. Mums gerai sekėsi. Tik paskui natūraliai atitolom, atstumas padarė savo, išsiskyrė mūsų tikslai ir vizijos. Todėl ir nutarėm netęsti. Aš koncentravausi į savo darbus čia, Lietuvoje, sukūriau savo prekės ženklą AUSTE jewellery.

Dirbau jau su visai kita patirtimi ir visai kitais įgūdžiais. Buvau stipresnė kaip juvelyrė, supratau, kas yra geras dizainas, kaip bendrauti su užsakovais, kokia juvelyrika turėtų būti.

Dirbau daugiausiai su auksu ir tauriaisiais akmenimis. Sidabro liko maža dalis. Bendradarbiavau su keliomis Lietuvos galerijomis. Bet... Aš dirbusi Škotijoje, su komanda. Ir man to pradėjo labai trūkti.

– Ko?

– Komandos, darbo ir sudėtingumo. Jei atvirai, užsakymai, kuriuos gaudavau čia, dažniausiai buvo sužadėtuvių žiedai, žiedai su spalvotais brangakmeniais. Viskas labai gražu, įdomu, bet supratau, kad kaip juvelyrė aš nelabai augu. Todėl pradėjau ieškoti, kur dar galėčiau dirbti.

Man labiausiai įdomi dizaino sritis. Tai sudėtinga, dinamiška, bet čia aš stipriausia. Kai pradėjau ieškoti, su kuo bendradarbiauti, atsirado kelios nedidelės amerikiečių, Airijos ir Didžiosios Britanijos kompanijos. Dirbau per atstumą, buvau laisvai samdoma juvelyrikos dizainerė. Man atsiunčia reikalavimus kolekcijai ar dirbiniams, o aš kuriu. Turiu sukurti patrauklų produktą, kuris būtų kokybiškas ir gerai parduodamas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Juvelyrė Austė Arlauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Juvelyrė Austė Arlauskaitė

– Ką veikiate dabar?

– Jau porą metų dirbu britų kompanijai „Garrard“, kuri yra seniausi juvelyrikos namai pasaulyje, įkurti 1735 metais. 1843 metais karalienė Viktorija jiems buvo suteikusi oficialų karališkosios karūnos juvelyrikos vardą. Kitaip tariant, jie buvo karališkosios šeimos juvelyrai.

Kūrė ne vien tik karalienei. Jie sukūrę daugybę garsiausių juvelyrikos istorijoje dirbinių: tai karūnos, tiaros, koljė, žiedai, segės. Aš tuos dirbinius dar atsimenu iš istorijos, kai mokėmės studijų metais.

Tai svarbūs dirbiniai. Tarp jų – ir Kembridžo hercogienės Catherine Middleton žiedas, kuris anksčiau priklausė princesei Dianai.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kate Middleton sužadėtuvių žiedas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kate Middleton sužadėtuvių žiedas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kate Middleton su sužadėtiniu princu Williamu
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kate Middleton su sužadėtiniu princu Williamu

Jie taip pat garsūs savo sidabro dirbiniais ir trofėjais, tarp jų – karališkoji Askoto aukso taurė ir Dubajaus pasaulio taurė.

„Garrard“ ir toliau bendradarbiauja su monarchais, ne tik su britų, bet ir viso pasaulio. Į juos kreipiasi kaip į patikimus meistrus, kurie žino, kaip dirbti su tiaromis, karūnomis, karališkomis brangenybėmis.

– Kaip jūs pradėjote su jais dirbti?

– Jie ieškojo dizainerio, o aš nuolat ieškau, su kuo galėčiau dirbti. Tada aš jau gyvenau Lietuvoje, dirbau su amerikiečiais, dar su airių kompanija, ir pamačiau, kad „Garrard“ ieško dar vieno dizainerio savo komandoje.

Aš žinojau, kad aš galiu. Bet viena yra žinoti savo potencialą, o kas kita – įrodyti ir dirbti. Tačiau jiems viskas tiko dar tą pačią dieną.

Aš kandidatavau. Tiesa, iš pradžių bandžiau kandidatuoti į mažesnių kompanijų siūlomas darbo vietas, bet man nepavykdavo. Tik vėliau supratau, kodėl. Nes jie nesitikėjo, kad aš liksiu. O aš tada supratau, kad nuvertinu save ir kad turiu pabandyti dirbti su didesnėmis kompanijomis.

– Jūs, būdama Lietuvoje, žinojote, kokios kompanijos ieško naujų komandos narių?

– Taip, yra LinkedIn. Parašiau. Tada „Garrard“ kompanija pasikvietė mane į pokalbį. Nuskridau. Tąsyk dėl asmeninių priežasčių tą pačią dieną turėjau grįžti atgal. Tad suskraidžiau per dieną pirmyn ir atgal.

– Koks jausmas būti ten, eiti į pokalbį kompanijoje, kuri yra viena žinomiausių pasaulyje?

– Kompanija įsikūrusi prabangiausiame Mayfairo rajone, kur kabo visos prabangiausių pasaulinių prekių ženklų vėliavos. Visi šaneliai ir luivuitonai.

Aš žinojau, kad aš galiu. Bet viena yra žinoti savo potencialą, o kas kita – įrodyti ir dirbti. Tačiau jiems viskas tiko dar tą pačią dieną. Kitą kartą mes jau susitikome kalbėtis, kokiomis sąlygomis aš dirbsiu. Iš pradžių aš į Didžiąją Britaniją, į darbą, skraidžiau dažnai, paskui – vis rečiau.

Atsirado pasitikėjimas. Dirbau čia, savo dirbtuvėse, ir siųsdavau jiems. O kai skrisdavau – ten dirbdavau. Paskui jie pamatė, kad galiu dirbti savarankiškai.

Dabar tebedirbu su jais, tik šiuo metu esu motinystės atostogose. Nuo rudens grįšiu.

– Koks darbas šioje kompanijoje? Ką jūs kuriate?

– Viską. Tai yra aukštoji juvelyrika. Sidabro dirbiniai, trofėjai, verslo dovanos. Man tai – svajonių darbas, aš patenkinu savo ambicijas. Patinka, kad tai sudėtinga. Nėra taip, kad padarai, ir viskas tinka. Ilgai dirbi, ieškai geriausio dizaino, tada aptari komandoje ir vėl tobulini. Smagu, kad kompanija sau kelia pačius aukščiausius reikalavimus.

– O nėra vidinio pasididžiavimo savimi jausmo?

– Aš gimiau dar sovietiniais laikais. O jie jau dirba nuo 1735 metų. Kai vardydavau knygas, man atrodė, kad tai – kitas pasaulis. Taip, šiandien aš dirbu su geriausiais, su dizaineriais, kurie yra dirbę žinomiausiems pasaulio juvelyrikos namams, tarp jų – „Cartier“, „Graff“, „Faberge“. Žinoma, kad aš didžiuojuosi.

Džiaugiuosi, kad galiu tobulėti. Man patinka, kad tai yra aukštas standartas ir iš tavęs reikalauja maksimumo. Aš ir pati iš savęs reikalauju maksimumo. Galiu dirbti su šiais profesionalais, iš jų mokytis ir neatsilikti.

– Jums pačiai įdomu, kur jūsų kūryba nukeliauja?

– Labai įdomu. Kompanija turi daugiau nei 30 pardavimo taškų visame pasaulyje, daugiausia Jungtinė Karalystė, JAV, Vidurinieji Rytai, Kinija ir Rusija.

Turime žinoti, iš kur yra užsakymas, nes skiriasi skonis, pagaliau - žmonės net fiziškai skiriasi. Tarkim, jei užsakovas iš Kinijos, jo tamsūs plaukai arba smulkesni pirštai. Ir kurdamas dizainą tu turi į visa tai atsižvelgti.

Arba jei užsakymas trofėjui iš Saudo Arabijos, tada reikia atsižvelgti į šios šalies paveldą, stilistiką. Nors tai bus modernu, bet turi atsispindėti šių kraštų kultūra.

– Kai jūs pasakojate savo gyvenimą, atrodo, kad jums viskas buvo taip paprasta. Kaip sakoma, kad jums gyvenime pasisekė.

– Kuo toliau, tuo labiau mane erzina posakis, kad man pasisekė. Arba kad gimiau po laiminga žvaigžde. Neįžeidžia, bet pagalvoju: kad jūs bent žinotumėt.

Tai atkaklumas. Pirmiausia aš svajojau, svaičiojau apie tai. Po to, kai prisisvaičioji, žiūri, kad tu ten esi. Ir tą darai.

Turiu padėkoti savo tėvams už tai, kad nestabdė mano svajonių, kad nesakė, jog tai ne man.

O kodėl esu, kur esu? Nes aš labai daug ir aistringai dirbau. Nuo pat jaunystės žinojau, ko aš noriu, aš žinojau, kad dirbsiu meno srityje. Nežinojau, kurioje. Bet esu tikra, kad jei būčiau pasirinkusi architektūrą, aš taip pat aistringai būčiau dirbusi.

Mane kūryba visada motyvavo, man patinka kūrybiniai darbai. Nemėgstu rutinos, todėl nuolat išsikeliu sau naujus tikslus.

Taip, aš esu gimus po laiminga žvaigžde, nes tikrai turiu talentą.

– Bet jūs iš aplinkos girdėjot, kad tai tarsi akla sėkmė?

– Sakė, kad gimusi po laiminga žvaigžde. Taip, aš ir esu gimus po laiminga žvaigžde, nes tikrai turiu talentą. O didžiausia mano sėkmė, kad aš nuo vaikystės žinojau, ko aš noriu. Turiu draugų, kurie iki pat dabar nežino, ko jie nori iš gyvenimo ir kas jiems patinka. Tai ir yra didžiausia laimė. Ta prasme, taip, esu gimus po laiminga žvaigžde.

– Karjeros pradžioje jums teko išlydyti du kibirus sidabro drožlių. O per visą karjerą – perkeltine prasme – buvo tokių pat sunkių kibirų su sidabro drožlėmis?

– Daug nesėkmių buvo. Ir į tą kompaniją aš patekau ne vieną rytą atsikėlusi ir radusi skelbimą. Kiekvieną pirmadienį pradėdavau nuo skelbimų peržiūros ir kandidatuodavau visur, kur man atrodydavo įdomu. Tų kandidatavimų būdavo dešimtimis. Nusiunti laišką ir nesulauki jokio atgalinio ryšio. Nei ačiū, nei viso gero. Gavau daug neatsakymų.

Arba nuvykdavau į pokalbį, ir man pasakydavo, kad ne, nes, jų nuomone, kompanijoje neliksiu ilgiau. Po to, kaip ir minėjau, supratau, kad ne ten taikau, kad gal aš nesu labai prasta ir man reikia taikyti į didžiąsias kompanijas.

Labai juokinga, bet aš nesupratau, kodėl negaunu atsakymų. Kai ėmiau siųsti laiškus į rimtas kompanijas – pradėjau važiuoti į pokalbius.

– Esate sakiusiu, kad įdomu būti juvelyru XXI amžiuje. Kodėl?

– Man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad dabar labai geras metas. Visų pirma, labai pasikeitė technologijos. Juk šimtmečiais buvo tos pačios technologijos, tie patys įrankiai. Atsiradus kompiuteriams, 3D spausdintuvams, mes visa tai naudojame juvelyrikoje, ir tai pakeitė gamybos procesus.

Dabar aš galiu sėdėti Druskininkuose ir dirbti su pasauliu. Aš prie to dar niekaip nepriprantu, vis galvoju: nejau su manimi tai vyksta?

Tai yra dar vienas įrankis, ir jei tu nežinosi, kaip juo naudotis, gero rezultato negausi. Tačiau tai palengvina, paspartina darbą, tai padeda išvengti klaidų.

Kalbant apie laikmetį, sovietmečiu aš nebūčiau dirbusi nei su amerikiečiais, nei su britais. O dabar aš galiu sėdėti Druskininkuose ir dirbti su pasauliu. Aš prie to dar niekaip nepriprantu, vis galvoju: nejau su manimi tai vyksta?

Programuotojai galbūt jau seniai tą daro. Bet kad juvelyras gali kurti dizainą čia, kur nėra tokių kompanijų, tradicijų ir nieko panašaus? Ir tu nesi niekuo prastesnis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką