Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 07, 17:00

Balso laisvės trenerė A.Stankūnaitė: mūsų balso galia kartais paveikesnė už kalbos turinį

Mūsų balsas gali tapti raktu ne tik į įtaigesnę tarpusavio komunikaciją, bet ir į vidinį pasaulį, traumas, blokus, kuriuos nešiojamės ir dėl asmeninių, ir kolektyvinių sukrėtimų, tikina balso ir emocinės laisvės trenerė, retorikos mokytoja Asta Stankūnaitė. Moteris šiandien padeda žmonės dėl su balsu susijusių problemų – nuo atlikėjų, kuriems jis netikėtai „užlūžta“, iki namų šeimininkių, kurios nori padidinti savo įtaigą vaikams. Pasirodo, tai padaryti yra įmanoma atleidus įtampas, slypinčias mūsų kūne.
Asta Stankūnaitė
Asta Stankūnaitė / Astos Petraitienės nuotr.

„Balsas žmoniją domino nuo labai seniai. Pavyzdžiui, balso taškai antikiniuose amfiteatruose buvo sudėlioti taip, kad jis nuskambėtų tūkstantinėms minioms, nes tuo metu mikrofonų nebuvo. Taip pat gausu mitų, susijusių su balsu, tarkim, tokių, kur jis yra prarandamas – čia geriausiai turbūt žinome undinėlės pavyzdį. Tuo keliu einant galima rasti labai įdomių dalykų“, – sako Asta Stankūnaitė.

Vis dėlto pokalbis su emocinės ir balso laisvės trenere rutuliojasi ne apie tai – moteris papasakoja apie tai, kaip mūsų balsas yra susijęs su emocine įtampa, kaip įtakos mūsų kalbėjimui yra padaręs netgi sovietmetis ir atveria duris į tai, kaip išgirsti savo prigimtinį balsą, kuris gali padėti pagerinti tarpusavio komunikaciją.

Astos Petraitienės nuotr./Asta Stankūnaitė
Astos Petraitienės nuotr./Asta Stankūnaitė

– Papasakokite apie savo darbą plačiau – ką reiškia dirbti su balso ir emocine laisve?

– Esu balso ir emocinės laisvės trenerė – tai yra viena iš mano pagrindinių veiklų. Kitaip tariant, dirbu su žmonių balsu, jo išlaisvinimu. Taip pat dėstau viešąjį kalbėjimą, tai, kaip kalbėti viešumoje, darant pranešimus, ir valdyti savo balsą.

Tai, ką darau Balso laisvės studijoje vesdama balso laisvės praktikas, tinka ir kalbėtojams, ir aktoriams, dainininkams ir, pavyzdžiui, žmonėms, kurie nori susikalbėti buityje, savo aplinkoje, su vaikais, pajusti, kad jų balsas yra neįtemptas, kad jie kalba aiškiai, gerai išsako argumentus, neįveržia, kad jų balso nespazmuoja ir pan.

Pagrindinis kelias į šią laisvę yra per gilų ir laisvą kvėpavimą, įtampų kūne paleidimą, atpalaidavimą – tada galime turėti laisvą balsą ir laisvai išreikšti mintį. Kai kelyje tarp mūsų kūno raiškos, jo įtampų ir tarp mūsų balso atsiranda stresas – ankstesnės patirtys, nuoskaudos, kieno nors išsakytos replikos, kritika – nebeturime galimybės komunikuoti laisvai.

Kai turime išsižioti ir kalbėti, tie blokai staiga sukyla ir įveržia mus, sukelia įtampą. Todėl pradeda strigti balsas, strigti mintis, užsispaudžia kvėpavimas ir pan.

– Ar mūsų balsas gali atskleisti daug apie mūsų emocinę laisvę?

– Įgudusiai ausiai – taip. Klausydama žmonių, kaip jie kalba, galiu pasakyti, kada balsas yra užspaustas, įveržtas, kada – kontroliuojamas. Gali būti, kad balsas arba žodis mus valdo ir mes įsitempiame jį išsakydami. Bet laisvė atsiranda tada, kai pats valdau žodį, kada yra vidinė tėkmė ir tai, ką noriu išsakyti, sakau laisvai dėl to, kad tai manyje nėra jokios įtampos, jokio pasipriešinimo.

Iš esmės visi susiduriame su tomis pačiomis problemomis dėl įtampų ir to, kiek jų sukaupiame.

– Dirbate su įvairiais žmonėmis. Ar galėtumėte pasakyti, kokios vidinės įtampos ir bėdos dėl balso yra būdingos lietuviams?

– Neapibendrinčiau to pagal tautas. „Fitzmaurice Voicework“ institute studijuoju balso laisvę, balso valdymo technikas. Šis institutas yra įkurtas Niujorke, jame susitinka dėstytojai ir studentai iš viso pasaulio – Amerikos, Europos, Azijos šalių, Australijos. Žodžiu, ši studija apima visą pasaulį.

Astos Petraitienės nuotr./Asta Stankūnaitė
Astos Petraitienės nuotr./Asta Stankūnaitė

Iš esmės visi susiduriame su tomis pačiomis problemomis dėl įtampų ir to, kiek jų sukaupiame. Vis dėlto galbūt kai kurie niuansai yra labiau būdingi skirtingiems regionams. Institute nagrinėjame patirtinius dalykus, pavyzdžiui, ką mums duoda mūsų istorija – tarkim, ką duoda sovietinis palikimas, sovietinis auklėjimas, kuris atsispindi ir manyje, ir per mane turbūt dar pasieks mano vaikus, nes jie dar bus toje įtakoje, nepaisant to, kad su režimu nesusidurs.

Turbūt pažįstama situacija, kada vaikams atėjus į kambarį pasakydavo: „Patylėk, kada kalba suaugusieji.“ Jeigu aplinkui būdavo suaugusieji, negalėdavome įsiterpti, nes vaikui čia buvo ne vieta. Nors situacija ir smarkiai pasikeitė, vis tiek esame užaugę šioje tyloje.

Arba, pavyzdžiui, mokyklose, kai mokinė atsisukdavo į draugę ką nors jai pasakyti, perklausti. „Nori kalbėti? Eik prie lentos“, – tokio mokytojos atsako sulaukdavo. Ši įtampa, gniutulas mumyse lieka. Jis savaime neišsivalo ir kiekvieną kartą, kai susiduriame su auditorija, jis gali iškilti, daryti įtaką mūsų bendravimui ir kalbėjimui. Tokios yra mūsų patirtys, jų likučiai.

Apie žodžio laisvę diskutavome ir šią vasarą – per studijas kiekvienas studentas iš skirtingų šalių pristatinėjo savo istoriją. Pati pasakojau apie tai, kad užaugau savo tėvų didžiulėje tyloje, kada jie neturėjo galimybės kalbėti apie religiją, tikėjimą, negalėjo diskutuoti apie politiką, šeimos istoriją... Tu, kaip vaikas, galėjai nueiti į mokyklą ir kažką leptelėti, o tuomet pas tavo šeimą būtų atėję pareigūnai. Mano ir mano tėvų karta turi tokį tylos šydą, tylos kultūrą – kai geriau patylėti, nes taip bus visiems saugiau.

Dabar jau kalbame apie žodžio laisvę – apie tai, ką galime sakyti spaudoje, per televiziją, straipsniuose, socialinėse medijose. Dabartinė karta auga su žodžio laisvės suvokimu, o praeitoje galiojo tylos suvokimas. Visa tai daro įtaką mūsų komunikavimo galimybėms – tam, kaip skamba mūsų balsas, ar mes įsitempiame kalbėdami tam tikrais klausimais, ar mums kalba liejasi laisvai, ar mus spazmuoja ir dusina, patiriame pavojų ir baimę kalbėdami tam tikromis temomis, ar mums reikia šnibždėtis, ar galime drąsiai pasakyti, kad, tarkim, esame už lyčių lygybę ar homoseksualius žmones.

123RF.com nuotr./Lyčių lygybė
123RF.com nuotr./Lyčių lygybė

– Kas į jus dažniausiai kreipiasi pagalbos? Gal pastebėjote kokių nors tendencijų – lyties, amžiaus atžvilgiu?

– Jeigu kalbėsime apie viešąjį kalbėjimą, jį dėstau Vilniaus universitete žurnalistams, tad jie yra mano mokiniai, o kažkada dėsčiau ir LMTA būsimiems aktoriams.

Viešojo kalbėjimo organizacijoje retorika.lt yra labai skirtingų grupių – ten vyksta atvirieji mokymai, kur žmonės, kuriems reikia viešojo kalbėjimo pamokų, registruojasi ir juose dalyvauja. Ten dalyvauja labai įvairių žmonių – nuo paskutinių klasių mokinių, studentų, kuriems reikia apsiginti diplominius darbus, iki įmonių vadovų, teisininkų, advokatų, prokurorų, karininkų. Būna, kad ateina ir namų šeimininkės, mamos, kurios augina vaikus ir nori būti išgirstos namuose.

Iš tikrųjų šis spektras yra labai platus ir kiekvieną kartą susitikdama su grupe išklausai kiekvieno poreikius, bandai susumuoti, kaip labai skirtingiems žmonėms – tarkim, 60-mečiui karininkui ir greta stovinčiam paskutinės klasės mokiniui, – duoti tokį produktą, kuris būtų naudingas visiems, suteikti patarimų, rekomendacijų, kurios būtų veiksmingos visiems.

O štai į balso laisvės studiją ir praktikas ateina žmonės, kurie atpažįsta gilinimosi į save ir įtampų paleidimo poreikį, tie, kurie kažkiek priima meditaciją, jogą, turi gilesnio žvilgsnio. Kada vedu retorikos mokymus, žmonės ateina po darbų, su švarkais, su kaklaraiščiais – taigi, būna įrėminti savo atsakomybių. Balso laisvės praktikoje labiausiai mėgstu tai, kad atėjusius žmones paguldau ant kilimėlio ir duodu jiems visiškai atsipalaiduoti. Tai visiškai kitas procesas, todėl juo galima nueiti į giluminį patyrimą, iš esmės atpalaiduoti įtampas, o vėliau ir balsą.

Šioje praktikoje yra ir dainininkų, ir garsenybių, tokių, kuriems užlūžta balsai dėl įtampos, streso, kurie mato, kad balsas blokuojamas ir dėl to neišeina dainuoti. Taip pat ateina tiesiog žmonių, kurie nori pažinti savo balsą ir save per jį, nori kalbėti, bendrauti laisvu balsu ir kartu paleisti vidines įtampas, laisviau gyventi.

123RF.com/Moteris
123RF.com/Moteris

– Ar pastebite atsikartojančių problemų skirtingose grupėse?

– Tai, ką mes darome per balso laisvės praktiką, yra labai individualus procesas kiekvienam dalyviui. Jeigu tai būtų individuali sesija ir kiekvieną atvejį su klientu aptartume, ką jis patyrė, galėčiau suteikti apibendrintą paveikslą. Bet dabar ta įtampa yra paleidžiama, ir mums net nereikia apibendrinti, kokia trauma, emocija buvo paleista. Kada grupinėje praktikoje paleidžiama įtampa, įvyksta svarbus pokytis ir mums nereikia įvardyti, kokia trauma ar emocija buvo paleista.

Pamenu, kai buvo meditacija, per kurią tyrinėjome stuburą, ir vienas žmogus man pasakė, kad pajuto nežmonišką skausmą nugaroje. Nors mes nieko nelietėme fiziškai, žmogus atkreipė dėmesį į savo stuburą ir pajuto skausmą – tai ir yra įtampos, kurios kyla.

Kiti skundžiasi užspausta gerkle ir tą identifikuoja, tarkim, nuėję į parduotuvę, kai turi pasakyti žodį, bet negali, nes žodis gerklėje tiesiog užstringa. Po mūsų praktikos vienas žmogus sakė pajutęs lengvumą, tai, kad gerklės niekas nebespaudžia, galima laisvai, drąsiau pasakyti žodį.

Taip pat ateina tiesiog žmonių, kurie nori pažinti savo balsą ir save per jį, nori kalbėti, bendrauti laisvu balsu ir kartu paleisti vidines įtampas, laisviau gyventi.

Kita moteris irgi dalijosi tuo, kad nekentė savo balso, todėl vengė kalbėti. Po galbūt 3–4 mūsų susitikimų ji pasakojo, kad kolegos pastebėjo pokytį, sakė, kad ji tarškia be sustojimo ir su pasimėgavimu. Taip ji teigė pradėjusi mylėti savo balsą, kad jai gera juo kalbėti, komunikuoti (šypsosi).

Dar viena moteris sakė, kad labai nemėgsta bartis, pyktis, kad jai labai nesmagu, kada šeimoje vaikai išprovokuoja pakeltą balsą. Per balsio praktiką atradome, kad nereikia kelti balso ir šaukti: užtenka vaikams pasakyti ramiai ir su įtaiga, giliu, atpalaiduotu ir laisvu balsu, kai patys nestresuojame. Taip išgirsti ir sureaguoti yra daug lengviau ir paprasčiau. Taigi atradimų yra begalės ir įvairių.

– Gal galėtumėte papasakoti plačiau – kaip yra susijęs mūsų kūnas ir emocijos?

– Kai mūsų emocijos užsiblokuoja kūne ir jame atsiranda kaip įtampa, jos įgauna savo fizinę išraišką. Dažniausia tokia įtampa yra pilvo srityje. Lengviausiai ją atpažįstame iš tokių pavyzdžių – tarkim, turime atsiskaitymą, egzaminą, ir mūsų pilve pradeda kažkas vykti – ar tai nevirškiname, ar kažkas užstrigo, ar kyla apsinuodijimo jausmas, ar tenka labai dažnai bėgioti į tualetą, nes pilvas žemiau yra spazmuojamas.

Kaip tai atsispindi per balsą? Kai mūsų pilvo srityje kažkas vyksta, bandome tai suvaldyti, užsideda toks „korseto efektas“ – užspaudžiame pilvo raumenis. Kai jie užspausti, daug sunkiau yra įkvėpti giliai ir laisvai, nes reikia įkvėpti iki pat diafragmos, kad ji aktyvuotųsi. Tam pilvo raumenys turi būti laisvi – jeigu neįkvepiame iki diafragmos, mūsų balsas neturi atramos, palaikymo, jis yra silpnas, drebantis, virpantis, oras labai greitai pasibaigia, mums reikia įkvėpti po kas antro žodžio, negalime kalbėti ilgais sakiniais, nes trūksta diafragmos ir raumenų palaikymo. Visa tai – atspindžiai, kuriuos įgudusi ausis labai gerai girdi, nors iš šalies žmogus galbūt ir nesuprastų, kas su tuo balsu negerai.

Pati galiu girdėti, kai kalbančiajam trūksta oro, kad jis iki galo neįkvepia, kai jo balsas būna paaukštintas. Natūralus balso skambėjimas gali būti žemesnis, bet kai įsijungia įtampa ir stresas, balsas staiga pakyla. Beje, moterys tokiu atveju pradeda beveik spiegti (juokiasi). Kai esame atsipalaidavę ir gerai kvėpuojame, turime daugiau galimybių kalbėti savo natūraliu, prigimtiniu balsu, taip, kaip skamba mano „aš“.

123RF.com nuotr./Pora
123RF.com nuotr./Pora

– Koks yra mūsų prigimtinis balsas? Kaip jį atskirti nuo kitų?

– Visi gimstame su savo individualiu balsu, bet tik labai nedaug žmonių juo bendrauja. Kai augame, adaptuojamės prie aplinkos – taip atsiranda balso socialinės kaukės. Su tėvais kalbame vienokiu balsu, su draugais – kitokiu, kai kam nors vadovaujame, lyderiaujame kokioje nors grupėje ar aplink yra mažų vaikų, galime turėti dar kitokį balsą. Kiekviename socialiniame santykyje mūsų balsas skamba kitaip, bet jis pats tikriausias, kai nueiname į savąjį „aš“, o jį atrasti nėra taip paprasta.

Galėčiau tai palyginti su feisbuku: kiek žmonių profilio nuotrauką deda tą, kaip jie atrodo šiandien? Nė vienas. Visi pasigražiname, nusifotografuojame tam tikru kampu. Nėra tokių žmonių, kurie atsikelia susivėlę, patinę, nusifotografuoja ir tokią nuotrauką įsikelia į feisbuką (juokiasi). Na, nebent jie nori šokiruoti.

Prigimtinis balsas gali būti labai intymus, asmeniškas, todėl esame linkę truputėlį jį paslėpti arba papuošti. Bet kai kalbame savo individualiu balsu, žmonės girdi, kad tai tikrai mes, ir tai kuria pasitikėjimą, visiškai kitokį priėmimą, esame daug lengviau išgirstami, nes kalbame savo vibracija, savo kūnu, esybe, taip, kaip skamba mūsų kūnai.

– Kiek laiko reikia dirbti, kad pamatytum pirmuosius rezultatus, išgirstum savo prigimtinį balsą?

– Tai labai priklauso nuo žmogaus imlumo. Kartais užtenka vieno susitikimo ir jis jau jaučia pokytį, niuansus, pajunta kvėpavimą, išgirsta savo balsą. Individualaus balso paieškai reikia skirti bent du susitikimus. Pirmą kartą, kai pasibandome techniką, tai būna tarsi kosmosas – eilinio žmogaus protas nėra įpratęs šitaip save tyrinėti. Iš pradžių kyla minčių: kam ir kodėl aš tai darau? (juokiasi) Tarsi kyla vidinis pasipriešinimas.

Kai pirmą kartą susitinki su savimi, pasidaro aiškiau, o tai padarius trečią kartą, kitam ir atsiranda „kablys“. Esu turėjusi klientą, kuris pas mane ateidavo individualiai. Kiek pamenu, jis 6 ar 7-is susitikimus užsisakė vien dėl to, kad patyrinėtų savo individualų balsą. Jis netgi sakė, kad norėtų, jog išgirsčiau tai, kaip jis kalba įmonėje, ir pasakyčiau, ar tai jo individualusis balsas.

Yra ir tokių, kuriems tai gali būti be galo sudėtinga. Su jais, būna, susitinki ir antrą, ir trečią kartą, o jie net įkvėpti negali – kvėpuoja paviršiumi arba orą bando įstumti gilyn, kas irgi yra įtampos sukėlimas.

– Minėjote, kad tokių meditacijų metu tenka prigulti. Ką dar reikia daryti, norint atrasti savo prigimtinį balsą?

– Balso laisvės praktikoje naudoju tokią meditaciją, ji yra įvedamoji. Paprastai kviečiu tyrinėti, tarkim, savo kvėpavimą, stuburą. Kartais atvirkščiai – perkeliu dėmesį į išorės objektus, garsus. Negalėčiau apibendrinti, kokia meditacija būna, nes tai labai priklauso ir nuo grupės, kuri susirenka, nuo to, kokį impulsą pagaunu iš jų.

Galiu ateiti apsisprendusi dėl to, ką norėčiau patyrinėti, bet dažniausiai gaudau tai, ką atsineša tie žmonės. Paprastai iš pradžių kviečiu prisistatyti vardu, jį įgarsinti, pasakyti idėjas, mintis apie pasirinktą frazę, žodį, tarkim, paklausiu, kas jiems yra švelnumas. Iš to galima atpažinti, kokią informaciją žmonės šiandien atsinešė.

Antrasis etapas yra tremoras, virpėjimas. Per tam tikras pozicijas, kurios yra artimos jogai (nors tai nėra jogos pozicijos ir netgi joms savotiškai priešingos, tiesiog ją daugeliui primena), mes pasiekiame tokią būseną, kurioje kūnas yra maksimaliai atpalaiduojamas, ypač juosmeninė, pilvo dalis. Taip kyla vidinis virpesys, kuris atpalaiduoja įtampas. Prie to prijungiame kvėpavimą, laisvą balsą, dažniausia jam net nesuteikiame konkretaus garso – tiesiog tai gali būti bet koks minkštas atodūsis, atsikvėpimas.

Vėliau prie tremoro galime jungti ir žodžius, ir netgi pilną tekstą. Kai dirbome su aktoriais, jie paimdavo ir pjesių ištraukas, ir eilėraščius. Kitas etapas yra tada, kai pereiname į garsinę komunikaciją ir tyrinėjame patį balso skambesį – kaip jis pasikeitė po to, kai mes kvėpavome su tremoru, atpalaiduodami įtampas.

123RF.com nuotr./Kvėpavimas
123RF.com nuotr./Kvėpavimas

– Kiek gyvenime svarbus šis individualus balsas? Ar po tokių meditacijų jis gali ir pakeisti, tarkim, mūsų statusą?

– Individualus balsas, pažintis su juo ir galimybė komunikuoti iš šios labiau subalansuotos pozicijos pakeičia mūsų vidinę savijautą. Atitinkamai gali turėti įtakos ir tam, kaip jaučiamės priešais auditoriją ir kaip esame priimami klausytojų.

Kaip atskleidžia viešojo kalbėjimo tyrimas, iš balsinės komunikacijos (balso, tono, kalbėjimo tempo) suvokiame apie 38% informacijos. Tai sudaro gana reikšmingą informacijos suvokimo ir kalbančiojo priėmimo dalį. O net 55% informacijos perteikiama kūno kalba. Atsipalaidavimas, subalansuota savijauta turi daug įtakos ne tik balso skambesiui, bet ir kūno kalbai.

Pati iš savo patirties galiu pasidalyti, kad yra tekę klausyti gerbiamo lektoriaus, turinčio vertingų žinių, bet turinčio iššūkių su balsu. Klausydama 2-3 val. pristatymo drebančiu, nepatogioje pozicijoje esančiu balsu, jaučiu diskomfortą. Gerai, jeigu kitiems tai neblokuoja informacijos priėmimo, nes aš turiu pasistengti įsiklausyti, įsitraukti (juokiasi).

Iš kitos pusės, esu girdėjusi apie kelis politikus bei lyderius, kad eidami susitikti su jais oponentai pasiruošia geriausius argumentus, tačiau vis tiek lieka prikalti prie sienos, praktiškao negali įterpti nė žodžio. Tokia išlavinta ar įgimta balso galia, charizma, savo statuso pajautimas. Taigi, laisvė nuo įtampų, vidinis balansas ir pasitikėjimas atveria balso galią ir duoda atsiskleisti charizmai.

Tai gali pakelti ir mūsų statusą, atskleisti stiprią valią per balso energiją, ir būsime priimti kaip ryškūs ir įsimenantys kalbėtojai. To visada ir linkiu: kad jausdami balso laisvę išnaudotume kiekvieną progą būti priešais auditoriją, kalbėti iš laisvės, ne iš įtampos pozicijos.

Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil” .

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką