Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Beata Tiškevič. Asta: „Man reikėjo pasiekti savo dugną, kad išeičiau ir nebeatsigręžčiau“

Nelaiminga moteris MES.JIE.
Vida Press nuotr. / Nelaiminga moteris
Šaltinis: 15min
0
A A


Asta (vardas pakeistas) savo laišką man pradėjo tokiais žodžiais: „Per savo 35 metus nuėjau išties nelengvą kelią, bet, manau, kad jis man buvo skirtas tam, kad išmokčiau savo gyvenimo pamoką.“ Su Asta susisiekiame per „Skype“ vėlų vakarą, kai jos vaikai jau miega.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Asta, perskaičiusi mano įrašą „Facebook“ tinkle, kad ieškau pašnekovų, pajuto, jog jos viduje kažkas virptelėjo ir nusprendė parašyti. Etapą, kuriuo šiuo metu gyvena, ji apibūdina kaip kelią savo tikrojo „aš“ link.

O tame kelyje buvo visko – sudėtingi santykiai su tėvais, kova su valgymo sutrikimais, sutuoktinio priklausomybė ir dabar... galiausiai, kelias į ramybę. Bet apie viską nuo pradžių.

„Buvau vyriausias vaikas trijų vaikų šeimoje, kuriam tėvai buvo užkėlę kartelę aukštai, netgi labai aukštai. Galima sakyti, kad buvau tas „auksinis vaikas“ šeimoje, mokiausi tik labai gerai, buvau darbšti, paklusni, stengdavausi tėvų nenuvilti. Man visada atrodė, kad tėvai gyvena sau, o mes, vaikai, – sau, lyg būtume priemonės jų siekiams realizuoti, lyg nebūtume savarankiški individai, o tiesiog jų, tėvų, pratęsimas. Lyg dar viena, papildoma, kūno dalis, kurios netinkamas funkcionavimas įkyriai nervina. Ypač tai taikytina tėvui, kuris buvo labai kontroliuojantis, o motina jį visame kame palaikydavo. Na, jie būdavo lyg du viename... Pamenu, paauglystėje negalėdavau su mama pasikalbėti apie mergaitiškus reikalus, na, apie hormonų audras, pirmąsias simpatijas ir pan., nemokėdavau išsipasakoti jai atvirai, o gal nedrįsdavau, nes ji visada dėl visko tardavosi su tėvu, jeigu tik pajusdavo, kad mano gyvenime atsirado kažkokia problema, kurią „reikia spręsti“.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Man pasidomėjus, galbūt šeimoje buvo alkoholio, pašnekovė patikina, kad alkoholizmo problemos šeimoje nebuvo, nebent tik darboholizmas. Ir didžiulė vaikų kontrolė.

„Mano tėvai nuodugniai vertindavo žmones, su kuriais bendrauju, įtraukdami į tai mano draugų tėvus, jų pajamas, išsilavinimą ir t.t. Ne visi draugai jiems įtikdavo. Pamenu, dvyliktoje klasėje šventėme bendraklasės gimtadienį, ta klasė buvo mano tėvams „tinkama“, visi gimtadienio dalyviai – irgi, tačiau, kai mes nusprendėme nueiti į vietinį naktinį klubą, tėvas atėjo ir iš ten mane demonstratyviai išsivedė, nes, jo nuomone, tame klube buvo vartojami narkotikai, todėl man ten būti nedera. Nei aš, nei kas nors iš mano aplinkos tą vakarą nieko nevartojome.“

Kitą dieną Astai už tai buvo skirtas namų areštas, o dvyliktokė net nesuprato, už ką. Paklausiu pašnekovės, kaip ji mano, ar toks griežtas auklėjimas turėjo pasekmių jos asmenybės formavimuisi?

„Man dar dabar yra labai įstrigę tėvo žodžiai paauglystėje, jog atrodau lyg karvė. Aš tada buvau kiek apkūnoka, nors nebuvau stora... Kažkaip pasidariau išvadą, kad mano jausmai nėra priimami ir aš pati nesu priimama ir mylima besąlygiškai. Paauglystėje pradėjau sportuoti, gerti liekninančias arbatas ir kitus preparatus, vakarais persivalgydavau, nekenčiau savęs, ir iki pat šiol man sunku save priimti ir mylėti. Maistą naudojau kaip būdą pasijusti geriau, o ne kaip priemonę alkiui ar troškuliui malšinti.“

Paklausiu, ar tėvai pastebėjo, kas vyksta jų dukrai, ar bandė padėti? Asta teigia, kad tėvai nieko net nepastebėjo, nes drastiškų svorio pokyčių nebuvo, o ir jie patys buvo „pernelyg užsiėmę savais reikalais“.

Pašnekovė svarsto, kad, tikriausiai, disfunkcinė atmosfera šeimoje ir tėvų požiūris į vaikus „iš aukšto“ galėjo nulemti tai, kad moteris stengėsi visuomet gauti savo vertės patvirtinimą iš išorės, nes vaikystėje ji neturėjo galimybės suformuoti sveiko savivertės jausmo. Tėvai Astą girdavo ar pastebėdavo tik už pasiekimus ir gerus pažymius, o ne už pastangas. „Kartą besiruošdama valstybiniam istorijos egzaminui kažko paklausiau tėvo, norėjau pasitikslinti, o šis atšovė, kas čia per klausimai, jei to nežinai, kaip egzaminą išlaikysi? Iš egzamino gavau 10, tačiau ta patirtis man skaudi iki šiol.“

O kaip santykiai su broliu ir seserimi? „Mūsų santykiai iki šiol yra šalti, mes nemokame artimai bendrauti, pas mus visus kažkoks sutrikęs prieraišumo prie artimųjų jausmas, lyg bendrautume iš pareigos.“

Pašnekovė svarsto, kad taip galėjo susiklostyti dėl to, jog jų namuose nebuvo „šeimos“ jausmo, nes vaikai nelabai jausdavo artumo jausmo iš tėvų. Vaikai matydavo, kaip tėvai vienas kitą apkabina, bučiuoja, vienas kitam padeda, o vaikai visuomet likdavo nuošaly.

Santykiuose su vyrais atsiskleidžiau kaip partnerė, kuri santykiuose duoda daugiau, negu gauna, taikstosi, kenčia, nes man tai buvo įprasta, neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip.

Toks šeimos modelis vaikystėje padarė įtaką Astos partnerių pasirinkimui. „Mano pirmo vaikino tėvas buvo alkoholikas, matyt, kažkokie veiksniai tėvų šeimoje tokį mano pasirinkimą lėmė. Ilgai su juo netempiau, tačiau vėliau tai, jog ir jis augo disfunkcinėje alkoholiko šeimoje, man padėjo viduje susidėlioti visus taškus ant i. Dabartinis mano vyras, su kuriuo jau nebegyvenu, taip pat alkoholiko vaikas. Santykiuose su jais abiem, ir su kitais vyrais, epizodiškai pasitaikydavusiais mano gyvenime, atsiskleidžiau kaip partnerė, kuri santykiuose duoda daugiau, negu gauna, taikstosi, kenčia, nes man tai buvo įprasta, neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip.“

Moteris su savo sutuoktiniu kartu praleido beveik 15 metų, o šiuo metu jau yra prasidėjęs skyrybų procesas.

„Jau nėštumo metu vyras man kartodavo, kad aš esu stora ir mane dėl to žemino, į gimdymo namus nuvežė tėvas, vyras net neaplankė, tik parvežė namo, prie vaiko auginimo neprisidėjo, kaip supratau, dar nėštumo metu buvo susiradęs meilužę.“

Jeigu vyras elgėsi taip nepagarbiai, tuomet kodėl Asta su juo išbuvo šitiek metų, – paklausiu pašnekovės.

„Mama visą laiką kartojo, kad reikia taikytis, kad jis apsipras su tėvyste ir panašiai. Tai ir taikiausi, tačiau namie jausdavausi kaip kalėjime, nes jis niekada nesikėlė naktį nei prie vieno vaiko, nevežiodavo jų vežimėliu, nemigdydavo, nemaudydavo, nekeisdavo sauskelnių. Kita vertus, nebūdavo viskas vien blogai, būdavo ir gerų akimirkų, po to vėl pradėdavo suktis užburtas ratas ir pajusdavau, kad esu akligatvyje. Ypač tai pajutau santuokoje. Vienintelis dalykas, kuris man padėdavo jaustis gerai, buvo sportas. Dar maistas. Susirgau bulimija. Mano diagnozė – atipinė bulimija, kadangi vietoj vėmimo papildomas kalorijas išsportuodavau. Po kelerių metų patekau į Valgymo sutrikimų centro dienos stacionarą, ten psichoterapijos seansų metu pagaliau galėjau išreikšti pyktį.“

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Pyktį kam? „Pyktį savo tėvams. Ir didžiulį pyktį sau, kad man taip nesiseka, kad nemoku susiimti, būti tokia, kaip kiti. Buvo labai sunku dirbti su savo kūnu, priimti jį tokį netobulą.“

Paklausiu pašnekovės, ar ji kada nors mąstė apie tai, kodėl mes pasirenkame partnerius, kurie nemoka mylėti? „Galbūt pasąmoningai pasirenkame tokius partnerius, kurie yra mūsų pačių veidrodinis atspindys. Aš nemokėjau mylėti, kadangi pati nebuvau mylima, ir meilę supratau kaip rūpestį, stengimąsi įtikti, būti geresne, siekiau savo vertės patvirtinimo iš išorės, nes viduje nebuvau ta, kuri myli save besąlygiškai, nes besąlygiškos meilės būdama maža nesulaukiau. Lygiai taip pat ir partneriai, kurie nemoka mylėti, yra tokie, nes jie irgi tos besąlygiškos meilės nepatyrė. Man atrodo, kad tai, jog mano vyras buvo priklausomas nuo alkoholio, rodo tai, kad ir aš turiu ne ką mažesnę priklausomybę – priklausomybę nuo santykių.“

Vis dėlto, pašnekovė su savo vyru išbuvo beveik penkiolika metų! Reikia turėti labai daug kantrybės ir ištvermės, kad tiek laiko išbūtum ten, kur nėra gerai. „Buvo ir gerų akimirkų, matyt, jos suteikė man iliuziją, kad viskas gali pasikeisti į gerąją pusę, nes ją – ypač santykių pradžioje – buvau patyrusi. Nemanau, kad būčiau ištvėrusi gyvenimą vien negatyve. Tačiau, deja, ilgainiui viskas tik blogėjo. Fizinio smurto epizodas buvo vienas vienintelis, vyras kartą trenkė man per veidą, kai dukrai buvo kelios dienos, jam tiesiog nepatiko sriuba. Tačiau tai nepasikartojo, o aš, matyt, nenorėjau lakstyti su lagaminais ir vaiku ant rankų, nes tomis dienomis jaučiausi dar labai pažeidžiama. O gal man dar reikėjo pasiekti savo dugną, kad išeičiau ir nebeatsigręžčiau.“

Pasiteirauju, koks buvo pašnekovės dugnas, kuris padėjo apsispręsti nutraukti santuoką. „Jų buvo keli, tie „dugno“ epizodai prasidėjo praėjusį rudenį, kai kažkurį penktadienio vakarą grįžau vėliau iš susitikimo su draugėmis, o vyras turėjo būti su vaiku, jis man pagrasino, jog jei labai aiškinsiu, ką jis turi daryti, būsiu „pamokyta“ laužtuvu, tačiau tai buvo tik žodžiai ir po jų jis išėjo. Tada išsigandau, bet mes po to susitaikėme, jo elgesys pasikeitė, tačiau, deja, tik laikinai. Besibaigiant šiai žiemai dėl kažkokio menkniekio jis aprėkė dukrą taip, kad ji visa pradėjo drebėti, verkti ir atsisakė valgyti. To kenčiančio savo vaiko vaizdo niekada nepamiršiu. Būtent tada viduje viskas ir sustojo, matyt, įsijungė motinos-vilkės instinktai, kad aš – suaugusi, aš kaip nors, tačiau vaikai nekalti. O prieš mėnesį, kai man vyras vėl pradėjo grasinti fiziniu smurtu – jau kitą dieną susitariau su tėvais dėl apgyvendinimo, susirinkau svarbiausius dokumentus, vaikus ir išėjau.“

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Dėl tokio sprendimo, Asta sako, nebuvo nei pikta, nei liūdna, o tiesiog labai ramu. Lyg taip ir turėjo būti. Ji buvo tikra, kad daro tai, ką reikia. „Dabar bendraujame civilizuotai, nevaržome bendravimo su vaikais. Tiesiog supratome, kad esame skirtingi ir mums reikia skirtingų dalykų gyvenime.“

Pašnekovės santykiai su tėvais, grįžus į gimtus namus, taip pat kur kas geresni. „Jau daugiau nei metus lankau psichoterapiją, geriu antidepresantus, nes pastaruoju metu buvo sunku net iš lovos keltis, buvau apatiška viskam, o dabar jaučiuosi daug geriau. Tėvai mane palaiko, daugelį disfunkcinių dalykų mano santuokoje jie matė iš šalies, tačiau nesikišo, o su jais sutariu geriau, tačiau laikau ribas, nebesu kitų žmonių jausmų „kempinė“ kaip anksčiau.“

Aš supratau, kad stiprybė slypi viduje ir kad ji užauga palaipsniui. Ir kad tos stiprybės be galo daug.

Paklausiu Astos, kaip ji pati pasikeitė per tiek įvairių gyvenimo patirčių. „Aš supratau, kad stiprybė slypi viduje ir kad ji užauga palaipsniui. Ir kad tos stiprybės be galo daug. Jaučiuosi kitokia turbūt tuo, kad viduje susidėliojau taškus ant i, išjaučiau ir išverkiau visus neigiamus jausmus, visą pyktį, nuoskaudas, sielvartą, liūdesį – leidau sau pykti ant tų žmonių, kurie su manimi elgėsi neteisingai, ir tada, pačią tamsiausią juodžiausios nakties akimirką, supratau, kad viskas bus gerai, nes esu ne viena, nes mane, matyt, globoja kažkas iš aukščiau ir neverta laikytis įsikabinus į rankeną durų, kurios jau užsidaro, nes kažkur toli prasiveria langas ir pro jį pradeda lįsti saulės spinduliai. Ir tik tavo pačios reikalas, ar tu leisi sau pajusti jų šilumą ir atsisukti vidinės laisvės link, ar ir toliau klibinsi durų, kurios neveda niekur, rankeną.“

Šiuo metu moteris svajoja išsiugdyti sveiką požiūrį į save ir savo kūną, susipažinti geriau su pačia savimi, kadangi tam dabar pats tinkamiausias laikas. Taip pat labai norėtų pamilti sportą ir užsiimti juo, kad jaustųsi sveikesnė, o ne tam, kad mestų svorį. Asta sako, kad nenori skubėti su santykiais, iš pradžių jai reikia „sugrįžti“ į save, ir tik tada įsileisti mintis apie kitą žmogų šalia. Savo vardo moteris atskleisti nepanoro dėl to, kad santykių viešinimas gali pakenkti dar tebevykstančiam skyrybų procesui, o dabar labiausiai norisi ramybės ir jai, ir jos vaikams.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką