Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugsėjo 10d. 15:33

Menininkė Bronė Sofija Gideikaitė: „Iš pavienių dėlionių noriu sukurti pasakojimą“

Bronė Sofija Gideikaitė
Asmeninio albumo nuotr. / Bronė Sofija Gideikaitė

Kauno bienalė – vienas iš svarbesnių šiuolaikinio meno festivalių Europoje. O šiemet ji, prasidėsianti rugsėjo 18-ąją, turėtų sukelti ypatingą ažiotažą. Jubiliejinę, 10-ąją, parodą sutiko rengti pasaulinė žvaigždė Nicolas Bourriaud – Paryžiaus meno akademijos vadovas, išskirtinių parodų kuratorius. Bienalėje, kurios tema „Gijos: fantasmagorijos apie atstumą“, dalyvaus viso pasaulio menininkų ir būti atrinktam į ją – didelis įvertinimas. Bronė Sofija Gideikaitė – viena iš laimingųjų.

– Ponas Bourriaud žadėjo asmeniškai dirbti su kiekvienu menininku. Dirba?

– Epizodiškai. Man nereikia auklės, kuri prižiūrėtų, ką darau. Iš tikrųjų, tas kūrinys jau yra, todėl su Bourriaud kalbame tik apie ekspoziciją.

– Kūrinys – naujas?

Mano „Kelionė“ vis pasipildo, plečiasi, įtraukia vis daugiau žmonių. Man patinka kūriniai, turintys tąsą.

– Kartą jis rodytas Klaipėdoje. Bet mano „Kelionė“ vis pasipildo, plečiasi, įtraukia vis daugiau žmonių. Man patinka kūriniai, turintys tąsą. Duodu žmogui užduotį išsiuvinėti ką nors apie šalį, kurioje jis nėra buvęs: kaip ją įsivaizduoja, ko tikisi. Neseniai prie projekto prisijungė mergina iš Kipro ir kinė, kuri svajojo apie Indiją. Bet sumanė, kad keliautų į Indiją taip, tarsi ji būtų ne ji, o žuvis. Jau turiu tą išsiuvinėtą daiktą. Iš tokių pavienių dėlionių ir noriu sukurti pasakojimą.

Asmeninio albumo nuotr./Vienas iš daugybės siuvinėtų „Kelionės“ fragmentų
Asmeninio albumo nuotr./Vienas iš daugybės siuvinėtų „Kelionės“ fragmentų

– Menui netrukdo jūsų naujas amplua? Girdėjau, kad tapote viešbučio šeimininke?

– Jis – šeimos, tėtis finansavo. Bet tema – ta pati: sugalvojau, kad jis irgi galėtų būti meno projektas. Tas viešbutėlis jau veikia, ir aš kiekvienam svečiui duodu rėmelį, kad jis ką nors išsiuvinėtų mano „Kelionei“. Visur, kur eini, ką darai, mėgini verti ant to paties siūlo. O gal veriasi natūraliai? Nes viešbutis ir kelionė – susiję dalykai… Ten visi kambariai skirtingų spalvų ir kiekviename yra kitoks paveikslas su kelionės motyvu. Jei žmogus pagyventų visuose kambariuose, matytų tos kelionės seką. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Dizainerė Liucija Kvašytė: „Aš kuriu vyriškam vyrui“

– Galima pagalvoti, kad „Kelionė“ jums kaip manija. Bet juk ji – ne vienintelis kūrinys. Man, pavyzdžiui, labai įstrigo „1000 pasakojimų“.

– Jį, aišku, įkvėpė „Tūkstantis ir viena naktis“, Artimųjų Rytų kilimai: jie, ir skraidantys, ir neskraidantys, man atrodė kažkas neapsakomo. Paimdavau kilimą, apversdavau ir žiūrėdavau, kad ten – tūkstančiai mazgų. Mano kamuoliai ir yra kaip išdidinti mazgai ar pikseliai... O kai Irane pristačiau tą darbą, buvo labai įdomu: ir pirkti jį norėjo, ir autografus dalijau į kairę ir dešinę.

Asmeninio albumo nuotr./Bronės Sofijos Gideikaitės parodos atidarymą Teherane
Asmeninio albumo nuotr./Bronės Sofijos Gideikaitės parodos atidarymą Teherane

Jiems kilimas – savaime suprantamas daiktas: kuo daugiau kilimų, tuo žmogus turtingesnis, tuo labiau gerbiamas. Ten net žmonės, kurie taiso kilimus, – vieni gerbiamiausių. Ir staiga atvažiuoja menininkė, kuri net neaudžia, tik žaidžia su šilkografija, skaitmeninėmis technologijomis, marginimu. Aišku, jiems buvo įdomu.

Asmeninio albumo nuotr./Stebuklingieji „1000 pasakojimų“
Asmeninio albumo nuotr./Stebuklingieji „1000 pasakojimų“

– Įtariu, kad esate perfekcionistė?

– Blogiausias mano bruožas – kvailas užsispyrimas. Nesugebu savęs įtikinti, kad vadeles kartais reikia atleisti. Kai esi per didelė perfekcionistė, kartais perdegi: dingsta pasitikėjimas, nebežinai, kam reikia to meno. Dar gerai, jei būsena „nieko nebesinori“ trunka porą dienų, o paskui tave vėl kas nors uždega. Bet ji gali ir užsitęsti.

– Turite šiek tiek asmeninio gyvenimo ar tik – menas ir menas?

Man menas nėra darbas, aš juo gyvenu.

– Tai kad nėra jokios ribos, kur prasideda tas asmeninis. Man menas nėra darbas, aš juo gyvenu. Dabar, kai vyksta bienalės parengiamieji darbai, minčių tiek, kad net naktį atsikeli, puoli užrašinėti. Man atrodo, kad jei nebūtų meno, nebūtų ir manęs.

TAIP PAT SKAITYKITE: Daiva Urbonavičiūtė: „Man dabar labai gera“

– Kaip tai suderinama su šeima? Ar ne dėl to nebesate Neverdauskienė?

– Taip, ta šeima iširo. Gal aš per jauna buvau, gal – jis. Nemanyčiau, kad koją pakišo menas. Matyt, atėjo laikas, kai atitarnavome vienas kitam, atidirbome savo karmas. Ir sutarėme, kad eisime savo keliais. Dabar abu patenkinti. Mano buvęs vyras suprato mane, mes ir dabar bendraujame: susiskambiname kas savaitę, susitinkame. 

Asmeninio albumo nuotr./Bronė Sofija Gideikaitė rezidentūroje Londone
Asmeninio albumo nuotr./Bronė Sofija Gideikaitė rezidentūroje Londone

– Gal meną bent kiek pastums į šalį tai, kad greitai tapsite mama? 

– Aišku, kad kai kas keisis. Bet apie tai per daug negalvoju. Jei jau tas lėliukas turi ateiti, matyt, jis man bus kažkoks paskatinimas. Moterys turi po keletą vaikų ir susitvarko, nemanau, kad nesusitvarkysiu su vienu… Jo istorija truputį mistinė. Buvau užsienyje, cerkvėje uždegiau žvakę. Pasisukau į altorių ir pamačiau, kad ten atremta tokia iš vaško lieta lėlė. Pagalvojau: kaip įdomu, nufotografavau. Ir tik vėliau supratau, kad tas lėliukas greičiausiai buvo mano lėliukas, kad ten jį atradau. Nes grįžusi sužinojau, kad laukiuosi.

– Bet juk ne iš šventosios Dvasios? Tam stebuklui reikia tėvelio.

– Taip, reikia. Tiesiog anksčiau niekur cerkvėse nebuvau mačiusi tokių lėlių, gal todėl man ji dabar atrodo kaip ženklas. O apie tėvelį nekalbėsiu. Jis yra, su juo viskas gerai. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

05:58
03:39
01:19

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką