Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 25d. 18:51

Cerebriniu paralyžiumi serganti pantomimos atlikėja Ernesta: „Sagą bandydavau užsisegti valandomis“

Ernesta Žemaitytė Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Ernesta Žemaitytė

Kaunietė Ernesta Žemaitytė yra pantomimos atlikėja, laipiotoja ir laipiojimo instruktorė-savanorė. Visa tai atrodytų paprasta kiekvienam, tačiau Ernesta serga cerebriniu paralyžiumi. Kartu su dar dviem scenos bičiulėmis ji yra ir spektaklio „Supergalios“ aktorė. Beje, kauniečiams mergina yra pažįstama – ją galima išvysti įvairiuose miesto renginiuose. „Kai turi daug darbo dėl savo tikslo, tiesiog nelieka laiko verkti dėl nulūžusio nago ar ne taip, kaip norėtum, užsirietusios blakstienos“, – sako ji.

15min GYVENIMO pokalbis su Ernesta – ne tik apie supergalias, tačiau ir apie gyvenimo džiaugsmą, spalvas, pojūčius ir laimę būti. Beje, interviu vyko ne mums sėdint vienai priešais kitą – Ernesta į klausimus atsakė raštu, mat kalbėti jai – sunku.

– Ernesta, peržvelgus jūsų feisbuką mane prajuokino viena frazė: kai aš pateksiu į pragarą – ir velniai persižegnos. Kodėl?

– Kodėl man patekus į pragarą velniai persižegnos? Todėl. Nors gyvenu su negalia, esu daug visko išbandžiusi.

Kai gimiau, gydytojai man prognozavo gyvenimą vežimėlyje, sakė, kad negalėsiu pati savęs apsitarnauti, kad negalėsiu beveik nieko.

– O dabar?

– Esu apkeliavusi pusę Europos su vaidyba, daug metų šokau neįgaliųjų grupėje ir net su sveikųjų – beje, profesionalų grupe – šokau „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose. Tiesioginiame eteryje. Su savo supergalių merginų komanda.

Porą kartų esu atsistojusi net ant tikrų vinių! Ko nelabai drįstų ir dažnas sveikasis, ėjus ėjusi virve (žinoma, mane prilaikė), priėmusi draugo iššūkį nueiti daug kilometrų Airijos kalnais ir sėkmingai jį įvykdžiusi. Nors po visko maniau, kad kojos nuo užpakalio nukris. Labai mėgstu išbandyti viską, kas atrodo neįmanoma.

– Vaidinate spektaklyje „Supergalios“, kur visos herojės kalba savo istorijas. Ką pasakojate apie save?

– Mano istorija, kurią bandau papasakoti ir išreikšti spektaklyje, yra visų pirma apie tai, kad nuo pat vaikystės buvau keista mergaitė. Tingėdavau daryti mankštas, o jei koks nors daiktas būdavo netoli manęs, šaukdavau, kad kas nors jį man atneštų, paduotų.

Tačiau kartais užsispirdavau ir valandomis bandydavau užsirišti batų raištelius, užsisegti sagą, į adatą įverti siūlą. Per negaliu padarydavau galiu.

Ačiū Dievui, einant metams didėjo užsispyrimas taip tingėtoms mankštoms, atsirado noras viską, kiek įmanoma, daryti pačiai.

Galbūt didelis pavyzdys buvo ir mano dvynė sesė. Norėjau galėti tai, ką gali ji, ir tai man labai padėjo nepasiduoti negaliai.

Kūno kalba, ypač vaidindama savo mėgiamiausioje pantomimoje, išsakau be galo daug.

– Kokia jūsų supergalia?

– Kalbėti kūnu. Kalbant garsu man labai kertasi kalba. Ypač, kai noriu pasakyti greičiau, atsakyti aiškiau. Bet kūno kalba, ypač vaidindama savo mėgiamiausioje pantomimoje, išsakau be galo daug. Esu sužavėjusi ir įkvėpusi daugybę žmonių net užsienio šalyse: Baku, Slovėnijoje, Lenkijoje, Estijoje.

– Ką jums pačiai duoda kalbėjimas apie tai būtent per vaidinimą, spektaklyje, kai žiūrovas tampa ne tik žiūrovu, tačiau ir jūsų istorijos klausytoju?

– Tai nauja patirtis, nauji kontaktai. Svarbiausia – tai priverčia nugalėti didžiąją baimę, nors po truputį pradėti kalbėti scenoje, šokti netgi ant sienos, apie ką tik pasvajodavau.

– Jūs buvote savanorė ir laipiojimo centre „Miegantys drambliai“. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo ši veikla, kuri daugeliui atrodo pernelyg sudėtinga, reikalaujanti fizinių jėgų?

– Į laipiojimo centrą patekau lankydama neįgaliojo jaunimo centrą „Korys“. Pradžioje pagal projektą jį lankė fiziškai stipresni centro lankytojai, o vėliau laipiojimo centro vadovėms ir įkūrėjai kilo mintis šią pakviesti išsibandyti cerebrinuką. Tai ir buvo pasiūlyta drąsiausiajai – man.

Iš pradžių net aš pagalvojau: ar tie, kurie siūlo, neišprotėjo? Bet smalsumas nugalėjo. Iš karto nesisekė palipti nė trupučio. Baigiantis užsiėmimui užėjo pasiutimas ant savęs. Ir pajudėjau keliais kybiais. Nuo to viskas ir prasidėjo, apvertė mano gyvenimą visiškai į kitą pusę. Tai irgi suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir fizinio stiprėjimo.

– O savanorystė?

– Praėjusių metų pabaigoje išbandžiau truputį savanoriškos veiklos šiame laipiojimo centre. Padėjau mergaitei, turinčiai turinčia Spina Bifida (įgimta stuburo smegenų išvarža) sutrikimą. Dalinausi savo sukaupta pratimų patirtimi, tikėjimu savimi.

Dar viena mano svajonė – būti savanore ir padėti mažiems vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi. Manau, kad galėčiau daug padėti. Nuo pavasario galbūt pavyks išpildyti šią svajonę, nors laukia daug darbų ir iššūkių, susijusių su scena.

– Ar žmonės turi stereotipų kalbant apie sergančius cerebriniu paralyžiumi? Su kokiais atvejais jums pačiai teko susidurti? Sunkiais ar galbūt juokingais?

– Taip, žmonės turi susikūrę daug stereotipų. Daugelis galvoja, kad mus reikia saugoti, globoti, stengtis, kad tik mums būtų kuo komfortiškiau. Bet aš dar paauglystėje po truputį ėmiau dėl to maištauti, o dabar nesutinku su tuo išvis.

Labai džiaugiuosi, kad dėl daugybės mankštų, terapijų, vaidybos ir laipiojimo dirbtinėmis laipiojimo sienomis jau keleri metai pagaliau galiu, nors ir su vaikštyne, judėti. Visur, kur reikia nueiti, nuvažiuoti – tą darau pati, kas daugybę metų atrodė neįmanoma net su vaikštyne.

Kodėl? Nes net nuo menko jaudulio stipriai surakindavo kūną ir tada tiesiog krisdavau.

Juokingiausia būna galbūt tada, kai sutinku žmones, kurie nesupranta mano noro būti kiek įmanoma savarankiškai esmės. Būna, einu gatve ir kas nors paklausia, ar aš tėvų neturiu, palydovo, kad einu viena? Klausia, kodėl einu, kodėl nesėdžiu namie. Pasižiūriu tada kaip į nesuvokiantį, ką sako, ir einu toliau.

Juk gyvenu tik kartą, ir kodėl turiu save uždaryti į kažkokius rėmus, leisti negaliai dar labiau mane neįgalinti? Šito niekada nesupratau ir nesuprasiu.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ernesta Žemaitytė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ernesta Žemaitytė

– Ką apskritai mėgstate veikti, kokios jūsų dienos, kaip leidžiate laiką?

– Mano didžiausia gyvenimo aistra yra scena, jai atiduodu didžiąją savo laiko dalį, taip pat daug jo skiriu ir treniruotėms. Laisvesniu laiku pasitreniruoju bočią – tai neįgaliųjų sportas, komandinis žaidimas, kurio tikslas yra pataikyti kuo daugiau savo spalvos komandos kamuoliukų į taikinį. Dalyvauju ir varžybose. Turiu nukabinėtas sienas aukso, sidabro, bronzos medaliais, taurių.

Didžiausias laimėjimas buvo pernai tarptautiniame neįgaliųjų festivalyje Lenkijoje, kur mano solo pasirodymas – pantomimos etiudas – laimėjo specialų žiūri prizą. O šių metų tikslas – dviejų solo pantomimos spektaklių savirealizacija scenoje.

Kai turi daug darbo dėl savo tikslo, tiesiog nelieka laiko verkti dėl nulūžusio nago ar ne taip, kaip norėtum, užsirietusios blakstienos.

Labai daug kas išties priklauso tik nuo mūsų pačių, tik reikia sustoti ir įsiklausyti į save. Ne sėdėti ir verkti, kad norėtum pokyčių, o imti ir daryti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką