Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 sausio 10d. 10:59

Cukriniu diabetu Dalius susirgo 20-ies: „Atostogų liga tau neduos. Reikią ją pažinti, paskui – prisijaukinti, o tada – aplenkti“

Dalius Stankevičius
„Skirtingos spalvos“ nuootr. / Dalius Stankevičius

„Skirtingos spalvos“ yra žmonių istorijos“, – taip jubiliejinę praėjusį savaitgalį pasirodžiusią laidą pradeda jos sumanytojas ir vedėjas 22 metų Dalius Stankevičius. Viena iš spalvų yra ir paties Daliaus gyvenimas. Tai – pirmojo tipo cukrinis diabetas. D.Stankevičiaus liga virto iniciatyva – garsiai kalbėti apie skirtingus susirgimus, taip mažinant visuomenės atskirtį tarp „jie“ – sergantys – ir „mes“ – sveikieji. Spalvos šiame projekte yra žodžio „liga“ sinonimas. Mat kiekviena liga, sako Dalius, turi savo spalvą.

Nors su Daliumi ketinome kalbėtis gruodžio mėnesį, tačiau interviu ne kartą teko nukelti. Ir viskas – dėl spalvų. Tai yra, dėl ligos. D.Stankevičius neišvengė COVID-19, vėliau, kai rodėsi, kad jau pasveiko, buvo atkrytis. Tačiau pokalbis, regis, ir įvyko savu laiku – kartu su jubiliejine „Skirtingų spalvų“ laida.

„Peržvelgėme vienerių metų veiklą. Ji pamokanti ir iš jos galima išsinešti daug pozityvių minčių. Labai tikiuosi, kad žmonės pažiūrės, nepatingės pasiklausyti istorijų ir išsinešti dalelę kažko naujo“, – sako D.Stankevičius.

15min pokalbis su D.Stankevičiumi – apie požiūrį į ligą, gyvenimą su ja, socialinę iniciatyvą „Skirtingos spalvos“.

– Daliau, kalbamės metų pradžioje. Kokie jums pačiam buvo šie metai?

– Sunkūs. Manau, kad kiekvienam jie buvo sunkūs, bet man sudėtinga buvo metų pabaiga.

Visi metai buvo labai darbingi – teko nuveikit daug darbų, susipažinti su naujais iššūkiais, juos išspręsti. Mes esame jauna komanda, nesame profesionalai, tad viską bandome kurti ir mokytis patys per save, ką esame sukaupę iš savo buvusių darbų.

Kalbant asmeniškai apie mane, teko generuoti daug idėjų, sužiūrėti visus darbus. Metų pabaigoje greičiausiai persidirbau ir pamiršau pats apie save – visiškai netikėtai susirgau koronavirusu. Neaišku, kaip, nes jokių kontaktų su sergančiais neturėjau.

Visa laimė, kad buvo lengva forma. Tačiau nerimo buvo, nes aš turiu gretutinę ligą – pirmo tipo cukrinį diabetą. Koronavirusą pavyko išsigydyti. Labai noriu pabrėžti: susirgus svarbu mūsų visos emocijos. Kai sužinojau apie ligą, plaukė įvairios mintys – visi tie straipsniai ir visos antraštės, kurios mirga spaudoje. Mano manymu, to yra per daug.

Susirgus svarbu mūsų visos emocijos.

Tada supranti, kad šviesos reikia ieškoti savo emocijose, mintyse. Stengiausi ją surasti, atsiriboti nuo visų medijų ir sveikti, vartoti daug skysčių, vitaminų ir bandyti išsikapstyti.

Pasveikęs ir po trijų savaičių, sugrįžęs į tą pačią rutiną, į normalų gyvenimą, vėl atkritau. Liko neaišku, dėl kokios priežasties. Komplikacija buvo gripas, buvau labai nusilpęs. Teko atsigulti ir į ligoninę.

Dabar jau viskas gerai. Tikiuosi, kad tuo viskas ir pasibaigs, o šie metai atneš naujų geresnių potyrių. Likau sveikas, tai svarbiausia.

Organizatorių nuotr./Socialinės inciatyvos „Skirtingos spalvos“ pašnekovas – gydytojas Robertas Badaras
Organizatorių nuotr./Socialinės inciatyvos „Skirtingos spalvos“ pašnekovas – gydytojas Robertas Badaras

– Kalbant apie „Skirtingas spalvas“, jos ir prasidėjo nuo jūsų, tai yra – nuo jūsų ligos?

– Taip, po mano diagnozės. Beje, gruodžio 21 dieną švenčiau jau dviejų metų savo ligos sukaktį. Žodį švenčiau gal galima dėti į kabutes? Tai nereiškia, kad kad aš už tai keliu šampano taures, bet ši diena yra tarsi mano antrasis gimtadienis.

Dažnai šia liga sergančiuosius ištinka koma. Labai džiaugiuosi, kad man prieš dvejus metus gydytojai padėjo atpažinti simptomus ir diagnozuoti šią ligą be papildomų problemų, t. y. nepatenkant į komą. Taip gali nutikti dėl per aukšto cukraus kiekio kraujyje.

Dažnai šia liga sergančiuosius ištinka koma.

Vėliau, susigyvenęs su liga, pradėjau dirbti ja sergančių vaikų klube „Smalsučiai“. Buvau vasaros stovyklos vadovas. Bendraudamas su pirmojo tipo diabetu sergančiais vaikais pamačiau, kiek daug galima padaryti, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji į šią ligą pasižiūrėtų kiek kitaip. Liga nėra nuosprendis, tu gali siekti savo tikslų ir gali daryti tikrai viską. Tik reikia stengtis su ja labiau susigyventi, labiau save mylėti. Tai gali nuskambėti kiek egoistiškai, bet reikia pradėti vertinti, pažinti save.

Bendraudamas su vaikais pamačiau, kad galiu kažką kurti, supratau, kad reiktų kalbėti garsiai apie įvairias ligas, neišskiriant nė vienos. Taip pat kalbėti ir apie iš to kylančias psichologines problemas.

– Kurti galima įvairias būdais. Kuriami labdaros fondai, kitos iniciatyvos. Jūs pasirinkote visiškai kitą būdą – pokalbį. Kaip atsirado toks laidos formatas?

– Aš susapnavau. Vieną naktį visiškai realistiškai susapnavau, kaip „Skirtingos spalvos“ turi atrodyti, kaip aš norėčiau, kad jos atrodytų.

Pavadinimas reiškia tai, kad kiekviena liga turi savo spalvą, turi savo vilties kaspinėlį. Todėl mūsų pavadinimas yra apie žmones su skirtingomis istorijomis bei ligomis.

Mes – jauni žmonės, norime keisti Lietuvą, dažyti ją skirtingomis spalvomis.

Esu toks žmogus – jeigu sugalvoju kokią nors idėją, ja labai tikiu ir noriu, kad tuo tikėtų ir mano aplinka, tai stengiuosi greitai įgyvendinti.

Būtent prieš vienerių metų sukaktį, kai švenčiau diabeto gimtadienį, aš pasiūlau savo komandai ir pristačiau idėjas. Kaip viskas turėtų atrodyti, kokia yra pagrindinė misija. Mano komanda manimi patikėjo. Mes – jauni žmonės, norime keisti Lietuvą, dažyti ją skirtingomis spalvomis.

VIDEO: „Skirtingos spalvos“ – vienerių metų laida

– Kalbėdamas apie „Skirtingas spalvas“ sakote „mes“. Kas yra tiek „mes“?

– Tai mano kursiokai. Mes net aštuoni žmonės, ir kiekvienas atsakingas už tam tikrus dalykus. Turime daug idėjų. Jos kartais būna kosminės, atrodo neįgyvendinamos. Bet jei įdedi darbo, jei labai nori – viskas yra įmanoma. Pavyzdžiui, mūsų iniciatyva neapsiribojo tik herojų istorijomis ir kartu su Depresijos gydymo centru įkūrėme labdaros projektą (Nebe)NORIUGYVENTI, skirtą padėti depresija sergantiems žmonėms.

Atrodė, kad mums, tokiems jauniems, tai padaryti sudėtinga, nes reikėjo paviešinti iniciatyvą, reikėjo didelės sklaidos ir skatinti žmones aukoti pinigus. Bet pavyko. Viskas tikrai įmanoma, tik turi labai tuo tikėti – tada patikės ir aplinkiniai. Visai mano komandai – labai ačiū.

– Kas jums pačiam iš visų pokalbių įsiminė?

– Kiekvienas pašnekovas mane pripildo savo spalvomis, savo veržlumu, noru padėti kitiems, nesustoti. Kiekvienoje ligoje būna sunkumų, būna paūmėjimai, gali būti remisijos, kai viskas palengvėja. Tad kiekviena istorija, kiekvienas herojaus pasakojimas parodo, kad jei tau labai sunku, kad jei tas sunkumas nutinka viduryje kelio – tu gali jį įveikti.

Kiekvienas dalykas mums duotas toks, koks turi būti.

Kalbant apie tam tikrą momentą per praėjusius metus, man įsiminė pirmoji laida, kada kalbėjausi su klaipėdiete, auginančią Dauno sindromą turinčią dukrą. Ji pasakė labai gražią frazę, kai aš jos paklausiau: ką ji norėtų savo gyvenime pakeisti, jei galėtų grįžti laiku atgal?

Ir ji pasakė, kad nieko, kad norėtų, jog viskas būtų taip, kaip yra. Nes kiekvienas dalykas mums duotas toks, koks turi būti, o sunkumai, išbandymai galbūt yra tam, kad mes sustotume ir po tos pertraukos būtume dar stipresni.

Ši mintis man labai įstrigo. Gal ir dėl to, kad tai buvo pati pirmoji laida.

„Skirtingos spalvos“ nuootr. /Dalius Stankevičius
„Skirtingos spalvos“ nuootr. /Dalius Stankevičius

– O jūs pats ką norėtumėte pakeisti?

– Jei turėčiau tokią supergalią, norėčiau pakeisti žmonių požiūrį į sergančiųjų bendruomenę. Kai kurie vis dar šalinasi sergančių žmonių. Labai liūdna, kad pradėjus kalbėti apie savo diagnozes, ligas, žmonėms pasidaro gaila sergančio žmogaus, kad jis – toks vargšas.

Tad šitoje vietoje noriu dėti labai didelę STOP liniją ir pasakyti, kad tikrai ne. Nereikia gailėtis tokių žmonių, o reikia juos kaip tik palaikyti. Ir vertinti, kad jie būtų ta pati visuomenės dalis.

Norėčiau pakeisti žmonių požiūrį į sergančiųjų bendruomenę.

Nereikia jokios socialinės atskirties ir nereikia jiems garsiai sakyti, kad liūdna ar gaila. Galbūt žmogus su savo diagnoze gyvena gerokai įdomesnį ir spalvingesnį gyvenimą, nei tas, kuris jos neturi.

Norėčiau, kad žmonės būtų vieni kitiems humaniškesni, kad vertintų buvimą. Manau, tai yra labai svarbu, ir to trūksta.

– Daliau, jūs pats nesate žurnalistas?

– Ne. Esu IV kurso studentas, studijuoju VDU kūrybines industrijas, bet yra ir gretutinės studijos – viešoji komunikacija. Patirties žiniasklaidoje neturiu, o savo herojus kalbinu pats domėdamasis interviu menu.

– Bet jums patinka klausti? Patinka interviu forma?

– Labai patinka. Mano svajonė – patekti į televiziją, kad galėčiau pasiekti kiek įmanoma daugiau žmonių. Interviu, pokalbis su žmogumi mane žavi.

Įdomu klausti tų klausimų, kurie nėra tiesiog labai paprasti: kaip susirgai? Man įdomu žmogų panarplioti iš giliau, pajausti emociją, jausmą. Neuromokslininkai yra įrodę, kad emocijos nugali logiką. Todėl loginių klausimų privengiu.

Mes kiekvienas turime savo istoriją, bet ne kiekvienas ją lengvai norime papasakoti.

Tikiuosi, kad man seksis auginti savo įgūdžius ir auginti auditoriją. Atverti širdis, sužinoti, kas yra žmogaus viduje. Nes mes kiekvienas turime savo istoriją, bet ne kiekvienas ją lengvai norime papasakoti.

Atsimenu, kai pats prabilau apie savo ligą. Tai įvyko po metų, kai susirgau. Buvo įvairių komentarų. Pavyzdžiui, kad aš giriuosi, noriu išgarsėti, stengiuosi kažką pasiekti per ligą. Tikrai ne. Žmonės, kurie kalba apie ligas garsiai, jie žino, kaip jie jautėsi ligos pradžioje. Ir aš žinau, kaip pats jaučiausi.

Galbūt tada man reikėjo tokios pozityvios istorijos ir supratimo, kas manęs laukia ateityje? Galbūt bus labai šviesu, ir gal dabar tik mano tamsiausias gyvenimo momentas? Tokios istorijos padeda suprasti, kad ateityje bus šviesių akimirkų.

Labai svarbu ne tik istorija, bet kaip tu ją pateiksi. Tada tavimi galės patikėti ir kiti žmonės. Kalbinti yra labai geras dalykas, labai vienijantis.

G.Depšytės nuotr./Ieva Zasimauskaitė ir Dalius Stankevičius
G.Depšytės nuotr./Ieva Zasimauskaitė ir Dalius Stankevičius

– Išleidote jubiliejinę laidą, o kokie bus šie metai?

– Planų yra, istorijų irgi. Šiemet daugiau dėmesio skirsime socialinės atskirties mažinimui, tai – mūsų misija.

Pasibaigus pandemijai toliau tęsime gyvų renginių ciklą, pasiūlysime naują formatą – žmonės galės ateiti ne tik pasiklausyti herojaus istorijos, išgristi koncertą ar pamatyti pasirodymą, bet tai bus visos dienos renginys. Tam tikromis ligomis sergantys žmonės galės ateiti į visos dienos sveikatingumo renginį, susijusi su ta liga, išgirsti specialisto komentarus, dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, pasikalbėti apie psichologines problemas, išbandyti spalvų terapiją, pasiklausyti paskaitos ir panašiai.

„Skirtingos spalvos“ sieks plėsti supratimą apie ligą, sieks padėti gyventi su diagnoze lengvesnį gyvenimą.

Skirtingos spalvos logotipas
Skirtingos spalvos logotipas

– Jūs pats susirgote būdamas 20 metų. Kaip jums pasireiškė liga?

– Taip, labai jauno amžiaus. Ta žinia buvo kaip iš giedro dangaus, netikėtai. Aš ėmiau jausti simptomus, kurie yra būdingi cukriniam diabetui, vėliau man šią ligą ir diagnozavo. Neturiu giminių, kurie serga šia liga, neturiu ir žalingų įpročių.

– Feisbuke rašėt, kad žmonės kartais galvoja, jog ši liga susijusi su saldumynų valgymu.

– Taip, čia yra labai didelis mitas, kurį reikia neigti. Aš kiekvieną kartą jį miniu ir neigiu. Cukriniu diabetu tu negali susirgti valgydamas saldainius. Kiti visą gyvenimą valgo didelius jų kiekius, bet jie nesuserga cukriniu diabetu.

Kaip sakė mano gydytoja, su gimsti su tam tikru defektu, ir gyvenime nutinka kažkokie įvykiai – tai gali būti stresas ar po kažkokio persirgimo, – kai tas defektas pasirodo čia ir dabar. Netikėtai.

Negalima pasakyti, iš kur diabetas atsiranda, nes tai nėra įrodyta. Gali tik tam tikrus faktus susieti, dėl ko diabetas galėjo atsirasti būtent tuo metu. Vieno atsakymo nėra.

Žinoma, kai susergi, turi valgyti mažiau saldumynų, bet tai nereiškia, kad liaujiesi valgęs juos apskritai. XXI amžiuje yra visos reikalingos priemonės ir vaistai, kurie padeda gyventi su šia liga. Pavyzdžiui, yra sensoriai, kuriuos tu gali turėti savo kūne, ir telefono pagalba stebėti cukraus kiekį kraujyje. Nebereikia badytis pirštų. Su diabetu gyventi XXI amžiuje nėra sunku, tik reikia turėti ir finansinių išteklių. Tai yra brangi liga.

Vida Press nuotr./Insulino injekcija
Vida Press nuotr./Insulino injekcija

– Kaip jums atpažino šią ligą, kokie buvo simptomai?

– Pirmieji atsirado po kelionės į Prancūziją. Pradėjau gerti labai daug vandens ir niekaip jo neatsigerdavau. Tada ėmiau stebėti save. Tarsi iš niekur nieko atsirasdavo lengvas rankų drebėjimas, imdavo svaigti galva. Kiek vėliau – kiti simptomai. Pavyzdžiui, aš galėdavau atsikelti naktį, nuvažiuoti iki degalinės, nusipirkti gazuoto vandens ir jį visą išgerti. Nežinau, kodėl, bet buvo didžiulis noras gazuotų gėrimų.

Atsirado ir didesnis potraukis saldumynams. Greičiausiai tai buvo signalas, kad cukraus kiekis kraujyje yra nukritęs, ir taip tiesiog norisi jį pasikelti. Papasakojau mamai, taip pat turiu pažįstamą, kuri jau dešimt metų serga cukriniu diabetu. Nuvažiavau pas ją ir pasimatavau cukraus kiekį kraujyje. Tuo metu jis buvo 15,8. Normą viršijo tris kartus.

Aparatas skaičių neberodo, o rodo dvi raides – HI. Atrodo, kad jis su tavimi sveikinasi. Tai čia yra blogai.

Paskambinau gydytojai, pasakiau visą situaciją. Gydytoja iš karto manęs nenuteikė optimistiškai, o užsiminė apie galimą diabetą ir kad reikėtų atvykti kaip įmanoma greičiau, išsitirti, kad išvengčiau komos. Labai džiaugiuosi, kad nuvykau laiku, pasidariau tyrimus ir prieš pat šventes, gruodžio 21-ąją, atsiguliau į ligoninę. Tie simptomai nėra labai bauginantys, gal labiau netikėti. Bet delsimas gali pakenkti.

– „Koma“ skamba nelabai jaukiai.

– Labai nejaukiai. Bet taip būna, didesnė dalis žmonių ir patenka į komą. Kai cukraus kiekis kraujyje yra per 30, o tai yra labai daug, prasideda stipri hiperglikemija, ir žmogaus organizmas neatlaiko. Tada ištinka koma.

Kai cukraus kiekis kraujyje viršija visas normas, cukraus matuoklis kartais jo net neišmatuoja. Aparatas skaičių neberodo, o rodo dvi raides – HI. Atrodo, kad jis su tavimi sveikinasi. Tai čia yra blogai.

Pabudus iš komos gali prasidėti komplikacijos: žmogus gali apakti, sutrikti regėjimas, atsirasti pokyčiai inkstuose ir panašiai. Todėl labai svarbu nedelsti, prastos savijautos nenurašyti tiesiog nuovargiui. Jei jau pajutai, kad kažkas negerai, geriau pasikonsultuoti su šeimos gydytoju.

„Skirtingos spalvos“ nuootr. /Dalius Stankevičius
„Skirtingos spalvos“ nuootr. /Dalius Stankevičius

– Kalbant apie ligą, ar tiesa, kad kuo daugiau ją pažįsti, tuo saugiau jautiesi, tuo labiau moki su ja gyventi?

– Taip. Dar labai svarbu specialistai, gydytojai, kurie yra šalia tavęs. Sergant diabetu yra labai didelė komanda, kuri dirba su tavimi: dietologai, endokrinologai, visi kiti sveikatos specialistai, šeimos gydytojas.

Svarbu ir tai, kiek tu pats įdedi pastangų, kiek nori ligą pažinti, įvertinti. Ji eina greta tavęs, bet tavo pagrindinė misija yra būti ligos priekyje. Ar diabetas, ar kita diagnozė – svarbu domėjimasis, gilinimasis į pačią ligą, jos pažinimas.

Trys etapai: iš pradžių ją pažįsti, paskui prisijaukini, o tada leidi sau ją aplenkti

Gyvendamas su lėtine liga žinai, kad jos neišsigydysi, nebent kada nors bus sukurti vaistai. Todėl gyventi su ja. Atostogų liga tau neduos. Dėl to ir svarbu ją prisijaukinti, eiti jos priekyje. Tai aš sakau kiekvienam žmogui, kuris paklausia, kaip susigyventi su liga. Trys etapai: iš pradžių ją pažįsti, paskui prisijaukini, o tada leidi sau ją aplenkti.

– Apie ligą jūs kalbate šiek tiek filosofiškai, todėl įdomi jūsų nuomonė apie COVID-19. Kartą, kai kalbinau pašnekovę, ji pasakė frazę: pasaulis labai skubėjo ir buvo sustabdytas.

– Sutinku. Manau, kad pasaulis tiesiog pavargo nuo žmonių skubėjimo, nuo nuolatinio pagarbos jausmo kitam nebuvimo. Galbūt pasaulis norėjo sustoti ir pailsėti nuo žmonių, gal norėjo, kad kiekvienas žmogus grįžtų į savo šeimas, praleistų laiko su savo artimaisiais, įvertintų, ką jis turi šią dieną, šią akimirką ir kodėl reikia tai svarbu.

O galbūt ši liga, šis virusas parodo, kaip iš tikrųjų tu turi rūpintis ne tik savimi, bet ir savo aplinka. Nes jei tu per Kalėdas nuvažiuosi suvalgyti kūčiukų pas savo močiutę, kitais metais tu pas ją galbūt jau nenuvyksi.

Pasaulis norėjo sustabdyti mūsų greitą judėjimą, kultą, kai stengiamės būti tobuli, pamiršdami žmogiškąsias vertybes. Pasiūlė mums atsigręžti į save, suprasti, kodėl taip viskas vyksta, pradėti keisti savo požiūrį ir labiau vertinti buvimą čia ir dabar – su artimais, brangiais, nes gali jų netekti bet kada.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

26:32
00:48
26:34

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką