Asmeninė jos gyvenimo patirtis parodė, kad rašymas gali būti vertinga atrama net sudėtingiausiose situacijose. Išlieti mintis ir jausmus popieriuje D.Banaitytei labai stipriai padėjo tiek susirgus ūmine onkologine liga, tiek išgyvenant skyrybas. Todėl šiandien rašymo mentorė garsiai kalba apie rašymo teikiamą naudą bei kviečia tai išbandyti kiekvienam.
Šiandien D.Banaitytės profesinė veikla apima ne tik individualias sesijas ar mokymus įmonėse, bet ir įvairius socialinius projektus. Nuo darbo su bendruomenėmis iki bendradarbiavimo su kalinimo įstaigomis – daugeliu atvejų aiškiai pasitvirtina faktas, kad sąsiuvinis ir tušinukas ne vienam gali tapti saugia erdve išsiventiliuoti.
– Esate rašymo mentorė – kas tai ir kaip tuo tampama?
– Rašymo sesijas, terapiją savo darbe tikrai naudoja ir psichoterapeutai, ir meninio pasaulio žmonės, rašytojai, scenaristai ir pan. Pati save pristatau kaip journaling coach (liet. rašymo mentorė) – norėtųsi išryškinti šią skirtį, nes kitų būtent tokių specialistų, kurie koncentruotųsi į rašymą kaip į pagrindinį savęs supratimo įrankį, mano žiniomis, Lietuvoje kol kas nėra. Jei trumpai, tai stengiuosi skleisti žinią, kad rašymas (angl. journaling) gali būti terapinis įrankis, prieinamas ir padedantis kiekvienam. Su tuo dirbu vesdama gyvas sesijas, sociainiuose projektuose ir įvairiuose kituose formatuose – atvirai priimu įvairias bendradarbiavimo formas.
– Vienas tokių projektų buvo ir jūsų bendradarbiavimas su Panevėžio moterų kalėjimu. Kaip jūsų veikla atvedė iki tokios partnerystės ir ko projekto metu mokėte ir išmokote?
– Turbūt, kai esi pasauliui atviras, tie pasiūlymai ateina patys (šypsosi). Kiek anksčiau buvau projekto „Neišgirsti balsai“ dalis, kuriam vadovavo Urtė Karalaitė, organizuojanti įvairias dirbtuves pagrindiniuose šalies kalėjimuose. Jos pasiūlymas pasiekė ir mane, aš jį labai atvirai ir intuityviai priėmiau. Man tai buvo labai reikšminga patirtis ir pasitvirtinimas pačiai sau apie nepamatuojamą rašymo galią. Kalėjimas, vis dėlto, yra specifinė vieta, ir turbūt tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis tokių veiklų kaip rašymas nauda yra dar ryškesnė.
Suvokiant, kad žmonėms kalėjimo sąlygomis gyventi yra tikrai nelengva, mano tikslas projekto metu buvo padaryti taip, kad vieną valandą per savaitę žmonės pasimirštų, kur yra. Kad skirtų laiko sau ir kad tas laikas būtų saugus. Juk kalėjime būti emociškai pažeidžiamam yra absoliučiai nesaugu, nes tavimi lengvai gali pasinaudoti. Nepaisant to, manau, kad tai buvo tai, ko joms reikėjo, nes ne viena tai savo užrašuose paminėjo.
– Daug žmonių apskritai rašyti pradeda, turbūt, paauglystėje, pildydami dienoraštį, užrašydami sapnus ar pan. Kuo journalingas skiriasi nuo dienoraščio rašymo ir ar tam reikalingos kokios nors ypatingos technikos?
– Apskritai, journalingas jokiu būdu nėra kažkoks minčių struktūravimas. Šiame procese tikrai nesinori ir nereikia jokio racionalizavimo – tai yra vidinio pasaulio tyrinėjimas. Dienoraštis ir journalingas, iš tiesų, yra kartais naudojami ir kaip sinonimai. Tačiau tai yra kiek skirtingi dalykai, nes dienoraštis yra daugiau gyvenimo dokumentavimas. Tuo metu journalingas yra apie mūsų vidinio pasaulio tyrinėjimą ir srautinį išsirašymą. Tai gali būti daroma skirtingais būdais. Vienas būdas – atsisėsti ir rašyti, bet daug žmonių tai yra per sudėtinga, tikrai ne kiekvienas taip gali. Dažniau žmonėms reikia navigavimo, kad atsirinktų, kas jam tinka ir imponuoja laiko, užduočių trukme, ar reikia daugiau struktūros, ar laisvės, abstrakcijos ir pan.
– Pati ilgus metus dirbote tekstų kūrėja komunikacijos srityje ir rašymas buvo jūsų darbo įrankis. Kaip atsirado poreikis, kad rašymas taptų kažkuo daugiau?
– Manau, kad tai natūraliai buvo šalia. Kadangi tai tapo mano profesija, aišku, kad darbinė dalis ilgą laiką nusvėrė rašymo malonumą, bet rašyti apie tai, kas svarbu man, ne užsakovams, ne klientams – tam visada buvo didžiulis poreikis. Todėl eiti gilyn į journaling paskatino turbūt asmeninio gyvenimo aplinkybės, esant sunkesniems etapams. Tai buvo man gerai pažįstamas įrankis ir jo ėmiausi savipagalbos tikslais.
– Kokie buvo tie jūsų gyvenimo etapai ir kada bei kaip rašymas labiausiai jums padėjo?
– Mano gyvenime buvo dvi didesnės turbulencijos. Prieš 8 metus susirgau ūmine leukemija. Tai buvo labai staigi liga. Ir kaip kiekvienas stiprus supurtymas gyvenime, jis ateina su dideliais emociniais išgyvenimais, su kuriais kiekvienas tvarkomės mums suprantamu būdu. Mano atveju, natūraliai norėjosi negniaužti jausmų ir juos išreikšti. Būnant ligoninės lovoje, kai nelabai buvo jėgų ką daugiau nuveikti, viena bičiulė man pasiūlė rašyti dėkingumo puslapius ir jau tada pradėjau ieškoti momentų, už ką, net ir būdama tokioje situacijoje, jaučiausi dėkinga. Taip pat rašydavau laiškus draugėms.
Kitas toks etapas buvo skyrybos. Tą patyrę žmonės suvokia, koks tai yra didelis gyvenimo sukrėtimas. Tas laikas buvo tikrai toks, kai rašiau daug, aktyviai, ekspresyviai ir tai buvo visiškai necenzūruotas rašymas.
Dabar, dirbant su žmonėmis, matau, kad rašymas dažnai tampa kasdienės emocinės higienos rutinos dalimi, padedančia palaikyti emocinį balansą. Juolab, vykstant turbulencijoms, ne visada aplinka ir artimi žmonės, net ir norėdami tau geriausio, supras, ką tu jauti. O sąsiuvinis ir tušinukas visada yra šalia – tai atlaiko viską. Sėdi ir rašai, kol išsirašai. Tą patyrę žmonės sako, kad pajunta momentinį palengvėjimą – nuslūgsta emocijų, išgyvenimų banga. Viena klientė sakė, kad kuo labiau pildo lapą, tuo labiau lengvėja galva. Tai ir yra tai, dėl ko daugelis bent jau pabando prisijaukinti rašymą.
– O kaip rašymą atrasti žmogui, kuris niekad iki tol nerašė? Ar tai įmanoma? Gal daugeliui toks „ventiliavimo“ būdas net nešauna į galvą?
– Aišku, kad nešauna, todėl ir noriu apie tai kalbėti (juokiasi). Kaip ir su bet kuriais kitais mums naujais dalykais gyvenime, reikia viską daryti palaipsniui ir švelniai. Juk jei norime keisti valgymo įpročius, nedarome to drastiškai. Jei norime nubėgti maratoną, juk suprantame, kad nepakilsime nuo sofos ir nebėgsime, o galbūt pirmą kartą pasivaikščiosime. Su rašymu yra lygiai taip pat – tą daryti reikia švelniai, po truputį. Todėl siūlyčiau tiesiog pabandyti – kasdien užsidėti 5 minučių laiko tarpą, atsisėsti, išsikelti klausimą ir rašyti viską, kas ateina į galvą.
Galima rašyti ir be jokio klausimo. Svarbiausia nepergalvojant, nestabdant savęs, nes journaling yra apie procesą ir jausmų bei emocijų išrašymą, jokiu būdu ne kažkokio kūrinio kūrimą. To nebandžiusiems svarbu žinoti, kad nuo kylančios minties iki ją užrašančios rankos, kelias yra labai sudėtingas. Nes visada atsiranda tarpinė stotelė, kurioje pradedame sverti ir vertinti kiekvieną mintį. Todėl labai svarbu pastebėjus tą tarpinę stotelę, užrašyti ir ją.
Svarbiausia neišsikelti sau lūkesčių.
Mėgstu šioje vietoje cituoti amerikiečių žurnalistę ir rašytoją Joan Didion, kuri yra sakiusi „kol neužrašau, nežinau, ką galvoju“. Mes iš tikro patys nesuvokiame, kiek minčių ir jausmų mūsų viduje dūzgia, kol neišliejame to juodu ant balto. Svarbiausia neišsikelti sau lūkesčių, kad rašysiu gražiai, taisyklingai, originaliai – tai nėra užduotis ir nereikia jos stengtis atlikti tobulai. Tai yra procesas ir nuolatinė praktika.
– Dalis jūsų veiklos ir journaling improvizuoti (angl. pop-ups) renginiai mieste. Ko vedini ten ateina žmonės?
– Galvočiau, kad žmonės yra išsiilgę gyvo patyrimo, buvimo bendrystėje, grupėje ir galvoju, kad juos visgi patraukia žodinė raiška. Manau, kad suveikia ir žaismingumo jausmas, nes kiekvienas renginys yra naujoje vietoje, su nauja programa, naujomis užduotimis ir tai yra galimybė pabūti su savimi ir kitais. Ir kad kiekvienas nors ir gyevname savo pasaulėlyje, būdami grupėje pasidalijame savo pasaulėliais ir taip gimsta labai gražus ryšys, kai žmonės gali kartu pabūti artimoje ir kokybiškoje pauzėje.
– Koks yra pirmas žingsnis, norint nutiesti greitkelį nuo minties iki rašymo ir kaip neišsigąsti to, ar čia gerai užrašysiu, ar čia rašau sąmonę, nesąmonę – kaip rašant apie tai nemąstyti?
– Raktinis žodis turėtų būti smalsumas. Kad tai būtų prioritetas ir būtų smalsu, kas čia man užgims. Nes kai turime baimę, vadinasi, turime lūkestį rezultatui. Ir kai iškeliame sau kartelę, tikslą, tuomet ir atsiranda tos baimės. Svarbiausia, kad tai būtų tyrinėjimų, o ne pasiekimų laukas.
– O ar saugoti savo užrašus?
– Yra daug skirtingų būdų, kaip galima elgtis. Pati savo sąsiuvinius saugau, nes tai yra būdas man susitikti su savimi. Kaskart atsivertęs kitą sąsiuvinį pamatai absoliučiai unikalią savęs versiją. Todėl mėgstu juos saugoti. Ir tikrai turiu sąsiuvinių, kurių neatverčiu skaityti, nes žinau, kad tai buvo mano išsirašymo ir ventiliavimo laikas, tebūnie toks ir lieka. Bet, pavyzdžiui, užsienyje žmonės daro savo užrašų deginimo vakarėlius. Svarbu atsižvelgti, koks yra tuo metu tikslas ir vidinis poreikis.
