Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2016 kovo 13d. 11:04

Dalia Ruplėnienė: „Mokausi būti labiau džiaugsme negu liūdesy“

Dalia Ruplėnienė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr. / Dalia Ruplėnienė
Daugiau nei prieš metus Dalia Ruplėnienė kelionėje po Jordaniją išgyveno netektį. Netikėtai sustojus širdžiai mirė jos vyras Gintaras, garsus humoristas ir „Dviračio šou“ kūrėjas. Holodinamikos mokymų vedėjai, neverbalinio koučingo specialistei likimas atsiuntė labai negailestingą išbandymą ir galimybę pasitikrinti, kiek iš tiesų tokiais momentais gali padėti dvasinės praktikos.

– Kokiomis emocijomis ir įvykiais užpildyta jūsų kasdienybė?

– Mano gyvenimas dabar labai įvairus – įvykiai, kai susiduri su mirtimi, daug ko išmoko. Kai pamatai gyvenimo trapumą ir suvoki, kokie esame laikini, pradedi vertinti tau skirtą laiką. Taigi mokausi būti labiau džiaugsme negu liūdesy – abi būsenos tarsi sesės yra šalia manęs. Žinau, ką reiškia norėti mirti: buvo momentų, kai troškau išeiti kartu su Gintaru. Trumpalaikių, bet tomis akimirkomis atrodė, kad taip būtų lengviau. Paprasčiau. Tačiau iš tiesų stabdė atsakomybė prieš vaikus, tėvus, kurie tuo metu dar buvo gyvi, – turėjau iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą.

Dabar nebeturiu to klampaus liūdesio, kuris valdo ir įtraukia žmogų. Ir man niekas nesibaigė – Gintaras gyvena su mumis kiekvieną dieną. Tik mintys apie jį nebeatneša skausmo kaip praėjusiais metais, kai kiekvieną suvokimą, kad taip, kaip anksčiau, jau niekada nebebus, palydėdavo dūris į širdį. Ir nors mane lankydavo tik geri prisiminimai, netekdavau jėgų. Kai pamačiau, kad toks džiaugsmas atneša vien skausmą, nes norėjosi tiesiog įsikibti į tą išėjusįjį, teko nusipurtyti ir paleisti tiek gerus, tiek blogus prisiminimus. Nėra ateities, nėra praeities – viskas yra dabartyje, čia. Tiesiog gyveni. Šiandien girdžiu, kaip dukra Marija draugėms pasakoja apie tėtį. Šneka taip paprastai, lyg jis būtų šalia, nors dar visai neseniai išgirdę apie jį mintyse fiksuodavome, kad jo jau nebėra. O dabar kalbamės labai natūraliai. Perėjome į visiškai kitą lygmenį. 

– Kaip priėjote iki šio taško – ar laikas gydo, ar teko nemažai padirbėti su savimi? 

– Be laiko stebuklų nebus: vyksta procesai ir juos reikia išgyventi. Tačiau sąmoningumas labai svarbu, jei nori, kad tai vyktų lengviau. Gedėjimo etapas neišvengiamas. Galų gale, žmogus užsitarnavo, kad jo gedėtum. Ne veltui senovėje buvo sugalvoti mirusiųjų apraudojimai – to reikia sielos kelionei. Ateina ir kiti etapai, tarkim, sielvarto, liūdesio, vienatvės, tuštumos, pasimetimo – kiekvienas turi savo atspalvį. Neleidžiu sau užsibūti liūdesy, nes žinau, kad jis gali žmogų užvaldyti: tada paskęstama savigraužoje ir ilgesyje, nesinori nei matytis su draugais, nei kur nors eiti, nei ką nors veikti. 

– Jūs per tą laiką nenutraukėte savo veiklos?

– Dirbau, vedžiau seminarus, nors po Gintaro mirties ir mano abu tėvai buvo pakeliui į amžinybę: per septynis mėnesius palaidojau vyrą, tėtį ir mamą. Susidūriau su viena stipriausių Mokytojų žemėje – mirtimi, tikėta ir netikėta (tėtis mirė 93-ejų, mama 88-erių). Seminaruose sakydavau: kada išmoksime nebebijoti mirties, tada jau nieko šioje žemėje nebebijosime. Kartais man tiesiog šiaip smagu sakyti „bijau“, kai, tarkim, reikia kalbėti viešai ar vesti per skaipą seminarą su Amerika, – skamba taip vaikiškai! Aišku, žinau, kad nueisiu ir padarysiu. Nes aš jau esu kitokia. Dabar turiu daug klienčių, kurios patyrė netekčių. Man nebereikia nieko sakyti, užtenka tiesiog sėdėti ir klausytis – jos gyja vien nuo to, kad išklausau. Žinau, ką jos jaučia, jų skausmą galiu perleisti per save. To nepatyręs taip nesugebės. Anksčiau matydavau, kaip kitiems, mane užjaučiantiems, baisu. Klausdavo, kaip jaučiuosi, o iš tiesų nenorėdavo to girdėti. Kiekvienas gi matuoja pagal save: neduok Dieve, man tokia nelaimė.  

– Sakyčiau, kaip holodinamikos meistrei, jums teko itin žiaurus „praktinis seminaras“...

– Kiekvienam savi išbandymai. Taip, tai buvo labai stiprus patikrinimas, kaip atlaikysiu, nes iš tiesų pastaruosius 3–4 metus žmonėms daug kalbėjau apie mirtį, žinojau, kad ruošiuosi tėvų palydai. Mes neturime bijoti mirties. Ji nėra pabaiga – tik kažko pradžia.

Tomo Kaunecko („Ciklopas“/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Dalia Ruplėnienė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Dalia Ruplėnienė

– Gal žmonės taip tik save guodžia?

– Gal kiti ir guodžia, o aš – ne. Tą pačią dieną, kai Gintaras išėjo, man paskambino brolis ir pasakė, kad tėčiui blogai. Dar pasvarstėme, kad gali tekti nutraukti kelionę ir grįžti į Lietuvą. Paprašiau Gintaro sutvarkyti būtinus reikalus ir leisti man pamedituoti. Medituodama išgyvenau mirtį: kritau į tokią tamsą, kad iš jos teko veržtis jėga. Vėliau, pamenu, jam dar aiškinau: nesvarbu, kokių praktikų turėtum, ką žinotum, – kai susiduri su mirtimi, vis tiek jos bijai. Naktį, kai Gintaras pabudo, nes jam spaudė krūtinę, jo akyse mačiau didelį išgąstį. Aišku, nesupratau, kad miršta, tačiau sakiau: „Gintarai, nebijok.“ Ir kai jau skridau namo, jaučiau jį šalia ir visą tą laiką kartojau: „Nebijok, tiesiog eik.“ Yra baimė, kuri mums duota, kad būtume atsargūs, ir baimė, kuri stabdo nuo bet kokio judėjimo.

– Kaip jas atskirti?

– Jeigu sieki tikslo, atlieki kokią nors tau skirtą misiją, bet bijai, turi mėginti išeiti iš komforto zonos. Bet jeigu vaikštai ant skardžio ir deklaruoji, kad nebaisu, turėtum elgtis atsargiau. Tiesiog reikia būti sąmoningam.  

– Jau du kartus jūsų sodyboje Gintaro draugai jam atminti surengė teniso turnyrą „Forever Young“. Ar jums tai svarbu?

Draugų palaikymo tada mums labai reikėjo – esu jiems dėkinga už idėją. Juk jeigu su žmogumi išeitų ir visi draugai, jaustumeisi labai vienišas.

– Draugų palaikymo tada mums labai reikėjo – esu jiems dėkinga už idėją. Juk jeigu su žmogumi išeitų ir visi draugai, jaustumeisi labai vienišas.

Per pirmąjį turnyrą, kai visi buvo aplink, rodėsi, kad Gintaras šalia ir niekas nepasikeitė. Šiokia tokia iliuzija, bet tada ji mus palaikė ir buvo visai smagu. Tą sportą jis be galo mėgo, o draugus mylėjo. 

– Su Gintaru atrodėte ideali pora – paskutinį kartą jus mačiau einančius susikibusius už rankų, laimingus ir besišypsančius. Ar visada taip buvo?

– Vaikščiodavome laikydamiesi už rankų – mums taip patiko. Ir, nepaisydami nieko, tikrai jautėmės ideali pora. Ypač pabaigoje. Mes buvome pasiekę tokį savitarpio supratimo, pagarbos ir džiaugsmo būdami kartu tašką, kad daugiau, ko gero, ir neįmanoma pasiekti. 

– Kaip jums tai pavyko?

– Dešimt metų mano kruopštaus darbo.

– Su savimi ar stengiantis pakeisti kitą?

– Su savimi. Nors, prisipažinsiu, iš pradžių labai norėjosi daryti įtaką (kaip man atrodė – į gerąją pusę) kito žmogaus gyvenimui. Tokius norus vadinu mūsų pačių susinaikinimo programa: jeigu nori pakeisti kitą, vadinasi, turi lūkesčių, kurie niekada nebūna visiškai patenkinami. 

– Tikėtis, kad kitas pasikeis, – beprasmiška?

Dabar galvoju, kad tas jo alkoholio demonas mus visą gyvenimą kažko mokė. Jeigu ne jis, galbūt išvis nebūčiau atsidūrusi savęs pažinimo kelyje.

– Tai reiškia, kad nepriimi žmogaus tokio, koks yra. Man pačiai pirmiausia daug ką savo teko priimti, paskui – ir daug kito žmogaus pasirinkimų. Pavyzdžiui, polinkį kartais išgerti. Nors dabar galvoju, kad tas jo alkoholio demonas mus visą gyvenimą kažko mokė. Jeigu ne jis, galbūt išvis nebūčiau atsidūrusi savęs pažinimo kelyje. Nes kai tau gerai, kam dar ko nors ieškoti?

– Ir anksčiau iš pažiūros atrodėte graži šeima, vaikai augo, jums sekėsi verslas, jam – šou karjera. Kodėl prireikė pokyčių?

– Iš tiesų, kai jiems ryžausi, mūsų ir santykiai buvo geri, ir verslo reikalai klostėsi puikiai. Tačiau ėmiau jausti norą padėti kitiems. Jau tada kai kurie klientai pasakodavo apie savo gyvenimą, aš jiems vis ką nors patardavau, jie grįždavo po kelių mėnesių ir matydavau, kad niekas nepasikeitė. Sukdavomės kaip voverės rate ir nemokėdavome išeiti iš įvairių mums pasitaikančių situacijų. Tarsi kažko esminio nesuprastume. Buvau pradėjusi gilintis į sveikatos problemas, bet po kurio laiko supratau, kad net fiziniai negalavimai pirmiausia prasideda mūsų galvose. Tada keliai mane nuvedė ten, kur nuvedė.

– Kokio amžiaus tuomet buvote?

– Brandaus – 39-erių. Kaip tik tokio, kai ateina noras dalytis savo žiniomis. Tuo pat metu ėmiau suvokti, kad turėdama viską imu nebejausti gyvenimo džiaugsmo. Reikėdavo sau įsignybti, kad kur nors nuvažiavusi pradėčiau džiaugtis tuo, ką matau. Pasigėrėdavau akimirką ir vėl nuklysdavau į kažkokį susimąstymą ar liūdesį. Vis galvodavau: vaikystėje ir jaunystėje buvau tokia linksma, taip džiaugdavausi viskuo – kur tas dingo? Tokie paprasti klausimai mane nuvedė iki holodinamikos mokslų. O kai jau jų ėmiausi, išlindo visokių dalykų – turėjau daug metų mokytis priimti įvairias situacijas.

– Prisimenu vieną nelabai smagią, iš kurios Gintaras vėliau pats pasijuokė, suvaidindamas save „Dviračio šou“, kai miegantis taksi automobilyje buvo nuvežtas į blaivyklą. Kita žmona vyrą po tokio nuotykio, ko gero, būtų pasitikusi užsimojusi samčiu...

– Sunkiausia buvo visą naktį nežinoti, kur mano vyras. Tada spaudė labai didelis šaltis – bijojau vienintelio dalyko, kad jis nebūtų kur nors pargriuvęs ir sušalęs. Žinojau, kad su draugais žaidė tenisą ir ėjo tęsti vakarėlio. Kankinausi iki ryto, kol jau atrodė padoru paskambinti vienam iš jo draugų. Jis man ir pranešė: „Gintaras „Saloje“.“ – „Kokioje saloje? Kažkur išskrido?“ – „Ne, blaivykloje.“ – „Ačiū Dievui, vadinasi, galiu truputėlį pamiegoti!“ Kaip akmuo nuo širdies nusirito, kad jis saugus ir nesušalo.

– Ar kai jau „parskrido“ iš tos „salos“, nei pykote, nei pamokslavote? 

– Ne, pykčio daug metų nebeturiu – su juo seniai susitvarkiau. Tada tiesiog jaučiau nerimą, nes mylėjau tą žmogų. Nėra ko pykti, jei tam tikromis aplinkybėmis jo demonas pasirodydavo už jį stipresnis. Visuomenės įtaka man irgi nebėra labai svarbi. Dirbdama niekada neslėpiau nuo žmonių savo problemų, seminaruose pasakodavau, kaip anksčiau dėl tokių dalykų pykdavau, – šiuo klausimu visada buvau atvira. Mūsų vaikai dėl aplinkinių požiūrio irgi nesuko galvos. Bet su jais kalbėjomės, kad kartais gėda prieš kitus priverčia sustoti gerti. Žinau, kad žmogus ima keistis tada, kai pasiekia dugną. Tik kiekvienas turi savąjį.  

– O kitaip – niekaip?

– Na, galima pasitelkti valią ir pasakyti: „Nuo šiol aš negeriu.“ Tačiau noras tą daryti nebūtinai pranyks – viduje ir liks užspausta energija. Nėra bendros taisyklės, kodėl žmonės geria, bet labai dažnai – dėl gyvenimo džiaugsmo trūkumo. Pagalvokite: jeigu kompanijoje gerai – kam tas alkoholis? Man, pavyzdžiui, jo nereikia, galiu būti linksmesnė už kitą, išgėrusį. Daug kas kitaip nemoka atsipalaiduoti, ypač vyrai. Nemoka medituoti, pabūti su savimi, alkoholiu slopina įtampą, nes nežino, kaip su ja susidoroti. 

Tomo Kaunecko („Ciklopas“/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Dalia Ruplėnienė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Dalia Ruplėnienė

– Negi nėra kitų būdų, be alkoholio ar meditacijos?

– Meditaciją gali atstoti ir žemės kasimas, ir žolės pjovimas – kas kaip ją vadina. Nekalbu vien apie sėdėjimą lotoso poza ir susiliejimą su kosmosu. Anksčiau lietuviai iš viso kitaip medituodavo. Pavyzdžiui, ardami. Vyrai mėgo žemės darbus, o dabar kas iš jų liko, kai visas laikas leidžiamas prie kompiuterio? 

– Skirtingi kovos su įtampa metodai netrukdė jūsų tarpusavio santykiams? 

– Kaip moteris, galėjau padaryti, kad šis vyro pomėgis taptų mums didžiule problema. Tačiau elgiausi taip, tarsi jos nebūtų. „Na, šiandien tu geri, rytoj galbūt vėl gersi, o kada ketini sugrįžti? Nes man norisi su tavimi pasikalbėti.“ Tiesa, ne iš karto tokia tapau – turėjau įdėti labai daug pastangų, susitaikyti su tuo, kad vis tiek jį myliu, koks bebūtų. Žmogaus pasirinkimas gerti iš tiesų labai sunkus. 

– O jis pats jūsų dėka holodinamika nesusidomėjo?

– Savo mokymosi pradžioje labai norėjau padaryti įtaką. Na, suprantate, kai pats ką nors gero sužinai, labai norisi perduoti ir kitam. Gintaras, mane mylėdamas ir pakęsdamas, mėgino kažką daryti kartu. Bet supratau, kad tai klaidingas kelias, nes visų pirma buvau jam žmona – ne mokytoja. 

– Viena trukdo kitam?

– Jeigu apsiimu dirbti su klientais, visai kitaip su jais bendrauju ir daug iš jų reikalauju. Pasakau, ką daryti, ir laukiu ataskaitos. Jeigu būčiau tokį metodą taikiusi savo vyrui, nebūtume išlaikę partnerystės. Negi sakysi: „Šiandien su tavimi nemiegosiu, nes neatsiskaitei už praeitą savaitę.“? Mokytojų tarp mūsų buvo daug, jis visada galėjo į juos kreiptis. Pamenu, sakydavau: „Prašyk visatos, kad atsiųstų mokytoją, – tau bus sunku įveikti 50-mečio krizę. Ji daug gilesnė nei 39-erių ar 47-erių metų krizės.“ 

– Gal jis neturėjo laiko apie tai galvoti, juk daug dirbo?

– Nekalbėkime apie laiką. Tiesiog mūsų visuomenėje dažnai kitoks požiūris yra sunkiai priimtinas. Galbūt Gintaras bijojo pernelyg išsiskirti iš tų žmonių, kurie jį supo. Kai pradedi dvasinių ieškojimų kelią, reikia labai daug valios ir pastangų – ne visi gali juo eiti. Turi būti labai stiprus, kad išmoktum sakyti sau tiesą. Jo pasirinkimas buvo kitas. Tačiau gyvendamas su manimi jis irgi turėjo tam tikrą holodinaminį požiūrį.

– Kas tai yra?

– Mokėti priimti viską, kas yra šioje visatoje, be vertinimų, kaltinimų, primetinėjimų. Tai išmokus atsiveria visai kitas gyvenimas – be kovos ir pilnas besąlygiškos meilės. Ir aš mokiausi priimti savo vyrą, vaikus, o pirmiausia – pačią save. 

– Kaip manote, kodėl vis dar sunkiai toleruojame žmones, nusprendusius sukti dvasinio tobulėjimo keliu? Nors kai kam užtenka vien žalingų įpročių atsikratyti, kad pajustų tam tikrą buvusios aplinkos atstūmimą...

– Bendro atsakymo turbūt nerastume, bet kiek save prisimenu, kiek žiūriu į kitus, pastebiu, kad pokyčių pradžioje dažnai norisi skleisti savo tiesą, dalytis žiniomis ir atversti šalia esančius į tą patį kelią. Tačiau to iš tikrųjų reikalauja mūsų ego. Normalu, kad likusieji protestuoja. Antra vertus, jie įpratę taip gyventi ir galbūt nenori palikti savo komforto zonos, o čia kažkas iš jos traukia. Suprantama, kad kyla atstūmimas, nes gali tekti keistis. Dauguma to nenori, kol kas nors jų nepajudina. O kas dažniausiai tą padaro? Ligos! 

Tomo Kaunecko („Ciklopas“/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Dalia Ruplėnienė
Tomo Kaunecko („Ciklopas“/žurnalas „LAIMA Velvet“ nuotr./Dalia Ruplėnienė

– Jūsų su Gintaru vaikai jau suaugę: Domantui – 26-eri, Marijai – 16-a. Ar kaip nors kitaip auginote sūnų, kai dar nesigilinote į dvasinius mokslus, kai vyras koncertuodavo po visą Lietuvą ir prasidėjo „Dviračio šou“ šlovės laikai televizijoje? 

– Stengiausi šeimoje palaikyti stabilumą, pristabdyti Gintaro polėkį, nors Domantas kone užaugo džipų žygiuose. Nuolat lankydavomės kavinėse, restoranuose – namie beveik nevalgydavome. Tarsi būdavome su vaiku, bet jis augo pats, savaime. Kai pasukau į sąmoningumo kelią, kiek aš atsiprašinėjau, kad tiek pridirbome jo gyvenime.

– Kodėl? Juk visai smagi vaikystė!

– Tik tam tikru atžvilgiu. Domantas nuolat sukdavosi tarp žvaigždžių ir nesuprasdavo, kodėl kiti vaikai prašydavo įžymybių autografų. Na, taip, jų nesureikšmindavo, tačiau dabar nebeturi autoritetų. Be to, pamatė ir kitą, juodą, šou pasaulio pusę. Buvau iš tų stiprių mamų, kurios viską žinojo: ką vaikui daryti, kokius būrelius lankyti. Užtat dabar pats nelabai ką žino. Paleidau jį dešimties, bet tiek laiko pakanka daug kam pagadinti. Vaikystėje reikėjo labiau įsiklausyti į jo poreikius. Manau, kad tik gimusio vaiko siela yra brandi ir su juo reikia bendrauti kaip su asmenybe. Jeigu šeimoje vyrauja supratimas, jeigu vaikai jaučia, kad juos girdi ir supranta, įgauna stiprybės ir bet kokia sistema taip lengvai jų nepaveiks, nereikės jiems nei alkoholio, nei narkotikų. O jeigu tėvai nusisukę, paskendę darbuose, rūpinasi tik tuo, kad visi būtų pavalgę ir apsirengę, vaikai pradeda tolti ir susikuria savo pasaulį. Mūsų Marija jau visai kitokia, turi savo tikslų ir siekių.

– O kokie jūsų pačios tikslai ir siekiai?

Šiandien mano amžius ir patirtis leidžia labiau atsiduoti visuomenei; duoklę šeimai, vaikams ir vyrui, jau atidaviau – mes išsiskyrėme su labai didele meile.

– Dešimt metų dirbau palyginti taupiu režimu, nes norėdama stipriai atsidėti savo veiklai būčiau turėjusi atsitraukti nuo šeimos. Žinojau, kad Gintarui ir vaikams manęs labai reikia. Dabar atėjo laikas. Juk mokiausi Gintaro dėka, jis mane nuolat skatindavo, palaikė ne tik dvasiškai, bet ir finansiškai – tobulintis šioje srityje gana brangu. Kaip ir važinėti į Peru džiungles pas šamanus – jis man padėjo žengti pirmąjį žingsnį dar vieno gyvenimo etapo link. Stūmė tarsi jausdamas, kad turėsiu išgyventi sunkius laikus.

Kaip ideali pora, mes jautėme vienas kitą ir visada palaikydavome. Šiandien mano amžius ir patirtis leidžia labiau atsiduoti visuomenei; duoklę šeimai, vaikams ir vyrui, jau atidaviau – mes išsiskyrėme su labai didele meile. O dabar manęs laukia labai įdomus laikotarpis, kai turėsiu priimti ir savo senėjimą.

– Jis nė kiek nebaugina?

– Visada maniau, kad mes su Gintaru sensime kartu, vienas kitą palaikydami. Likau viena, vaikai išskris savais keliais. Taip, buvo šiek tiek baugu, bet su tuo įmanoma susigyventi. Aplink mane labai daug žmonių, todėl branginu savo vienatvės akimirkas. Žinau, kad kol turi veiklos, esi naudinga kitiems, tol įdomu būti šioje žemėje. Be to, mano specialybė gera todėl, kad kuo vyresnė tampu, tuo labiau mane vertina. Nes kiekviena išgyventa patirtis suteikia svorio mano mokymams. 

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

01:01
00:21
41:07

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką