Sekite 15min Google
Beveik metus kartu su filmavimo komanda stebėdama dviejų mokytojų ir šešių autistiškų vaikų kasdienybę, ji pirmiausia norėjo pamatyti, kas vyksta klasėje, o tik tada iš to kurti pasakojimą.
Filmo sumanymas atsirado gerokai anksčiau – iš Andrės smalsumo, stebint savo mamos, vienos iš filme įamžintų mokytojų, darbą. Režisierė pasakoja jau maždaug aštuonerius metus jautusi, kad jos mamos santykyje su vaikais, jos atsidavime ir kūrybiškume yra kažkas, ką verta užfiksuoti. Prasidėjus filmavimams, kūrėjai į klasę grįždavo kartą ar du per mėnesį ir joje praleisdavo visą dieną – nuo ankstyvo ryto iki popietės. Taip – iki pat ketvirtokų išleistuvių.
Spalio 2 dieną „Pasuk mane“ pasirodo Lietuvos kino teatruose, o kūrybinė grupė pradeda savo kelionę po Lietuvą.
Su Andre Jarutyte-Balžekiene kalbamės apie tai, ką ji pamatė per tuos metus klasėje, ko pati išmoko ir kodėl menas yra puikus būdas plėsti visuomenės žinias ir supratimą apie autizmą.
– Mūsų pokalbio išvakarėse filmo premjera įvyko Panevėžyje – mieste, kuriame ir buvo kuriamas filmas bei gyvena jo herojai. Kaip jautiesi dabar, kai filmas pagaliau pasiekia žiūrovus?
– Pagaliau jaučiu, kad paleidžiu savo kūrinį į gyvenimą. Gera girdėti, kaip jis paliečia, ką žmonės jaučia. Kai filmuoji, montuoji, turi kažkokį įsivaizdavimą, bet nelabai žinai, kaip filmas bus suprastas, ar bus pajaustas taip, kaip norėtum.
Todėl man norisi turėti daug susitikimų su auditorijomis. Manau, kad šį filmą galima dar geriau pajausti ir suprasti po peržiūros pasikalbant. Labai smagu, kad nemažai tokių susitikimų esame suplanavę kartu su mokytojomis ir operatoriumi įvairiuose miestuose.
– Kodėl pasirinkai būtent šią temą? Apie autizmą pastaraisiais metais viešumoje kalbama nemažai, tačiau lietuviškoje dokumentikoje ji nėra dažna. Kaip ji pateko į tavo akiratį?
– Apie tai, kaip mano mama dirba su savo klasės vaikais, galvojau gal kokius aštuonerius metus. Kai kalbėdavomės, matydavau jos požiūrį į vaikus, atsidavimą, kūrybiškumą. Nežinojau, ar taip dirba visi mokytojai, bet turėjau jausmą, kad ji kažką daro kitaip.
Turėjau nuojautą, kad būtų įdomu tai nufilmuoti. Buvau net kalbėjusi su kitais žmonėmis ir siūliusi jiems kurti filmą apie mano mamą. Tuomet aplinkybės nesusiklostė, pati turėjau kitų projektų. Kai vėliau pradėjau galvoti, ko imtis toliau, prisiminiau šią mintį ir nusprendžiau nuvažiuoti pažiūrėti, kas ten vyksta.
Nebuvo taip, kad iš karto galvojau: štai, noriu kažką pakeisti, keisti požiūrį į mokytojus ar vaikus. Filmas neatėjo iš noro ką nors pakeisti.
– Autizmas ir autizmo spektras viešajame diskurse matomi labai skirtingai. Kaip pati tai matai?
– Manau, skirtingų suvokimų yra labai daug, nes ir patys autistiški žmonės yra labai skirtingi. Dėl to tai ir vadinama spektru. Kai kurie autistiški žmonės yra daug pasiekę, labai protingi, savo sričių profesionalai, ir tada gali atrodyti, kad būti autistiškam visai nesudėtinga. Tačiau yra ir žmonių, kuriems labai sunku, kurie, pavyzdžiui, nekalba ar patiria didelių sensorinių sunkumų.
Kai kurios mamos, auginančios tokius vaikus, net sako: „Nustokite rodyti, kad viskas taip lengva, kad autizmas reiškia kažkokias „super smegenis.“
Man atrodo, yra labai daug skirtingų suvokimų. Filme nenorėjau parodyti visko, kaip gali būti. Labiau – kad nesvarbu, kaip vaikas auga, vienaip ar kitaip jį vis tiek gali priimti ir būti šalia jo.
Apskritai priėmimo tema man labai svarbi. Gal net nesąmoningai ją pasirinkau ir šiame filme. Pradinis taškas buvo mano mama – man buvo smalsu, kaip ji dirba su tais vaikais, – bet galiausiai vis tiek išryškėjo priėmimo ir žmogiškumo tema.
– Papasakok apie patį kūrybinį procesą. Kiek laiko truko filmavimas?
– Sugalvojome filmuoti paskutinius autistiškų vaikų metus ketvirtoje klasėje, nes po mokytojos ir vaikai išsiskiria. Pirmą kartą nuvažiavome rugsėjį ir važinėjome iki pat birželio, iki jų išleistuvių. Atvykdavome kartą ar du per mėnesį, ir kiekvieną kartą būdavome visą dieną – stengdavomės klasėje atsidurti dar prieš 8 val. ryto ir išvažiuodavome po pietų.
Kurdami dokumentinį filmą labai priklausėme nuo to, kas vyksta prieš mūsų akis. Atsimenu režisieriaus Audriaus Stonio mintį, kad vaidybiniame kine režisierius yra Dievas, o dokumentiniame kine Dievas yra režisierius. Tą visą laiką jaučiau.
Nenorėjau kurti filmo, kuriame iš anksto žinau, ką noriu papasakoti, ir tada tiesiog konstruoju pasakojimą: „Dabar pakalbinsiu mokytojas, o dabar vaikus, dar mokyklos vadovybę.“ Norėjosi tiesiog nuvažiuoti ir žiūrėti, kas čia vyksta.
Visada važiuodavau atvira širdimi, operatorė – atviromis akimis, ir žiūrėdavome, kas vyksta. Svarbiausia buvo tai pamatyti. Tik paskui iš to galėjau papasakoti istoriją.
– Ką per tuos mėnesius išvydai? Kas labiausiai įsiminė, nustebino ar galbūt pakeitė tavo pačios supratimą?
– Pamačiau labai gražų santykį tarp vaikų ir mokytojų, taip pat tarp pačių mokytojų, kurios dirba kaip labai gerai suderinta komanda. Buvo labai gražu tai matyti, norėtųsi palinkėti, kad daugiau vaikų turėtų tokią aplinką.
Mokytojos klasėje sugalvodavo įvairiausių dalykų, daug eksperimentuodavo, lipdydavo. Nemažai jų idėjų pati parsivežiau namo ir pritaikiau savo vaikui. Tai buvo toks smagus šalutinis efektas.
Ir tikrai daugiau supratau apie autistiškus žmones. Dabar, kai savo aplinkoje sutinku vaiką, apie kurį žinau, kad jis turi ar galbūt turi autizmo spektro sutrikimą, geriau suprantu, kaip elgtis.
Supranti įvairius niuansus, smulkmenas. Pavyzdžiui, kad kai kuriems neuroįvairiems žmonėms, vaikams, paprašius kažką padaryti, reikia daugiau laiko – jie nebūtinai iškart sureaguoja, nes suvokimas, ko jų paprašei, ateina vėliau. Tada supranti, kad galėtum ant žmogaus pykti, bet nereikėtų – galbūt tiesiog kitaip veikia jo smegenys.
– Ar, tavo manymu, žiūrovas, pamatęs filmą „Pasuk mane“, gali išsinešti tas pačias pamokas, kurias pati gavai ilgą laiką stebėdama klasės gyvenimą?
– Visų subtilybių tikrai žinau daugiau, negu pateko į filmą. Bet manau, kad pažiūrėję žmonės turėtų išsinešti suvokimą, jog visus žmones reikia priimti. Kai priimi ir leidi vaikui augti savo tempu, jis atsipalaiduoja ir iš tikrųjų pradeda augti.
Mane labai sugraudino organizacijos „Draugiški autizmui“ vadovės Barboros Suisse žinutė, kurią ji parašė po filmo premjeros. Ji sakė kino seanso metu pajutusi, kaip atsipalaiduoja jos kūnas, nes pati yra autistiško vaiko mama ir nuolat gyvena kovos režime: visur turi aiškinti, kodėl jos vaikas taip elgiasi, kodėl jis kažko negali ar kodėl, pavyzdžiui, išeina. O filme ji tiesiog pabuvo aplinkoje, kurioje esi toks, koks esi, ir tai yra suprantama.
Tikiuosi, kad žmonės iš filmo išsineš tą jausmą: kai priimi, kūnas atsipalaiduoja, ir tada prasideda augimas.
– Kaip kinas padeda žmonėms geriau suprasti nepatogias, mažiau suprantamas temas? Ar tai paveikiausia meno forma?
– Nemanau, kad tik kinas yra geriausia forma, bet kinas yra kaip veidrodis: žiūrėdamas tu pamatai kito emociją ir pats kažką jauti. Gal dėl to jis toks paveikus.
Bet galėtų būti ir visai kitų būdų. Pavyzdžiui, man būtų labai įdomu, jeigu kas nors įrengtų instaliaciją, parodančią, kaip turėtų atrodyti klasė, kad joje gerai jaustųsi neuroįvairūs vaikai.
Galima sugalvoti įvairių tinkamų formų. Mano atveju pasirinkimas buvo tarsi pabūti muse ant sienos toje klasėje, kurioje mokosi autistiški vaikai. O paskui paliudyti, ką mačiau.
– Kam, tavo manymu, šis filmas galėtų būti ypač svarbus?
– Aišku, norisi, kad jį pamatytų visi, bet manau, kad labiausiai jį pajaus tėvai ir įvairūs švietimo specialistai, dirbantys su vaikais. Jiems filmas gali būti jų pačių jausmų atliepimas, bet kartu jie gali kažką sužinoti ir išsinešti.
Iš to, ką mačiau per peržiūras, labai stipriai filmą jautė tėvai ir mamos.
Dokumentinio filmo „Pasuk mane“ istorija prasideda nuo A.Jarutytės-Balžekienės mamos Almos, vienos iš dviejų pagrindinių filmo herojų, pasakojimų apie savo mokinius. Kartu su kolege ir drauge Rasmina ji mokė šešis autistiškus vaikus Panevėžio Beržų progimnazijoje. Jų kasdienybės akimirkose atsiskleidžia santykiai, iššūkiai ir galimybės, kurios atsiskleidžia padedant tinkamai aplinkai ir žmonėms šalia.
Filmo režisierė, scenarijaus autorė ir prodiuserė – Andrė Jarutytė-Balžekienė
Operatorė ir montažo režisierė – Eglė Marija Želvytė
Muzika – Laurynas Kamarauskas
Garsas – Martynas Miknys
Spalvų korekcija – Alanas Cibulskas
Projektą finansuoja Lietuvos kino centras.
Vilniuje filmą rodys kino teatras „Pasaka“ ir kino centras „Skalvija“, Kaune – Kauno kino centras „Romuva“, Marijampolėje – "Spindulio" kino teatras, Klaipėdoje – „Arlekinas“.
Visuose miestuose filmų premjeras lydės susitikimai ir diskusijos su juostos kūrėjomis, herojais ir autizmo spektro srityje esančiais žmonėmis.
