Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 kovo 28d. 19:04

Dėl potvynių pamaryje apsigyvenusi Monika: „Prisiminus pirmąjį susidūrimą su stichija, atrodo, lėkėme į mirtį“

Monika Dobrovolskytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Monika Dobrovolskytė

„Prisiminus pirmąjį potvynį, net šiurpas nukrato. Tada buvau paauglė, tik stebėjau, neturėjau jokios patirties. Realiai mes tada lėkėme į mirtį, buvome visiški bepročiai“, – sako Monika Dobrovolskytė (34 m.), kuri su dviem šunimis ir draugu Vytautu (jis atsirado jos gyvenime vėliau) Nemuno deltoje įsikūrusiame Šyšos kaime skaičiuoja gal jau septintą pavasarį.

Kaimynams įteigė: „Potvynis – jėga!“

Monika niekad nepaliauja stebėtis pamario gamta ir jos kuriamu vaizdu. Kas rytą, kas vakarą. Nuolat. Apie šį ypatingą kraštą, savo kaimynus ji galėtų pasakoti istorijas atskirai knygai, o ne interviu.

Tamsių garbanotų plaukų šviesių mėlynų akių mergina išties atrodo sukurta gyvenimui ten. Ji energinga, žavi ir tikra. Kaip kariai vyksta į karštus taškus, taip Monika prieš septynerius metus gyvenimą Vilniuje iškeitė į potvynių epicentrą – įsikūrė kelis kilometrus nuo Šilutės esančiame Šyšos kaime.

„Lietuvoje turime keturis metų laikus, o pamaryje dar ir penktąjį – potvynį. Tik dėl potvynių aš čia ir atsikrausčiau“, – sako Monika.

– Kaip vietiniai priėmė jus, atklydėlę?

– Mūsų krašte kaimai paprastai tokie – vietoj gatvės teka upė. Štai mano Šyšos kaimas: vienoje upės pusėje sodybos, kurios eina link Rusnės, o kitoje mes, tie atskirtieji, kuriuos supa miškai, laukai, Krokų lankos ežeras. Tokių mūsų, atsiskyrėlių, yra trys sodybos, dar kitos trys gyvybingos būna tik vasarą, kai atvyksta šeimininkai.

Kaip atkakliai tiesinau savo garbanotus plaukus, taip energingai priešinausi ir suvokimui, kad esu tikras gamtos vaikas.

Jaunų žmonių nėra, tik keli senbuviai ir tie, kurie įsikūrė po karo. Vienas kaimynas, kai atsikrausčiau, juokėsi ir sakė, kad kitais metas čia manęs nebus nė kvapo, kad pabūgsiu ir išsinešdinsiu. Tai sekmadieniais iki šiol drauge geriame kavą (šypsosi).

– Neabejoju, kad toks artumas sukuria simbiozę.

– Dar ir kaip! Kaimynas atneša kiaušinių, bet pinigų, aišku, neima, įžeisi pasiūlydamas. Tada kitą dieną pagauni žuvį ir neši jam. Per potvynį tave kaimynas, kuris didžiuojasi esąs kaimo keltininkas, perkelia su valtimi, o tu jam degalų užperki, nuneši saldainių ar nuveži, kur reikia.

Ten mes esame kaip medis ir grybai – vienas be kito negalime būti. Žmonėms atrodo, kad gyvenu ten jau 20 metų, nors iš pradžių šnairavo į mane. Aš tokia keistuolė jų akimis žiūrint, nemoteriška – domiuosi vandens sportu, plaukioju kateriu, žvejoju. Bet ten gyvendamas šiek tiek išprotėjęs privalai būti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė

– Jūs į šyšioniškių gyvenimą įsiliejote. O ko jie išmoko iš jūsų?

– Manau, perduodu kitokį požiūrį – kad gyvename ypatingoje vietoje. Pirma kaimynai pabambėdavo: „Va, ledų sangrūdos, niekur neišeisi“, o aš jiems: „Taigi čia labai gerai, niekas pas mus neateis, malkų nepavogs!“ Ir tada matai, kaip keičiasi veidas: „Bet tikrai, gerai tu sakai.“ Mes aiškiai žinome, kad iš čia niekur nenorime keltis. Čia mums labai gerai.

Nemuno delta nuo jūros nutolusi 15 km, tad nebūtina trenktis iki Klaipėdos 50 km – varome tiesiai į Nidą vandeniu. Visi privalumai!

Vietoj šlepečių svečiams – guminių batų eilės

– Jūsų aplankyti susiruošusiems svečiams primenate pasiimti guminius batus?

– Guminiais batais jau apsirūpinome. Turime visokių ir įvairių dydžių – iki kelių, iki užpakalio, iki pažastų, – šypsodamasi vardina Monika. – Praėjusią žiemą pirmą kartą artimieji sutiko Kūčias ir Kalėdas švęsti Šyšoje. Kateriu atsiplukdėme dėdes, tetas, pusseseres, senelius. Tai jiems tikrai buvo įspūdis žiemos šventes švęsti vandens apsupty.

Mes gyvename saugiai – vadinamoji „civilizacija“ už pusšimčio kilometrų. Smulkmena. Visai kas kita vienai merginai Mauricijaus džiunglėse pasiklysti. Va, ten tai realus pavojus.

– Bet ir jums teko ekstremalių pavojų išgyventi?

– Tik kartą, kai pirmąsyk vykome į potvynį – tiesiog pasižiūrėti, kaip tai atrodo.

Buvau gal 14-os. Važiavome su tėvais ir tokia pažįstama šeima iš Šilutės senu UAZ. Mes, vaikai, sėdėjome gale ir tikrai neįsivaizdavome, į ką važiuojame. Kai dabar jau esu šiek tiek perpratusi potvynius, galiu pasakyti – lėkėme į mirtį. Srovės buvo baisios, ledai daužėsi į mašinos šonus, kelio ribų nesimatė, keliskart nuvažiavome į šoną, temo...

Žodžiu, atrodėme tikrai kaip kokiame stichijų filme. Vandens buvo virš mašinos žibintų, taigi apie 1,20 m, tačiau visgi nusikrapštėme iki tos sodybos, kurioje dabar, beje, ir gyvenu.

Kaimynas su valtimi kažkaip mus išgelbėjo, dar atplukdė gėrimo su laipsniais ir raugintų agurkų, sako, mačiau, kad kažkokie bepročiai važiuoja (juokiasi).

– Dabar galime juokauti, o tada juokas turbūt neėmė.

– Buvo adrenalino, tačiau baimės – ne, nes dar nesuvokėme, su kokia gamtos išdaiga susiduriame. Dabar, kai jau esu mačiusi nemažai potvynių, žinau, kaip tada nutrūktgalviškai elgėmės. Laimė, kad gyvi likome. Vanduo ledinis, būtų iki krūtinės, srovės neša, jokių krantų nėra, vien vanduo aplink. Jei nesušalsi, tai paskęsi. Viskas.

Cenzūruoja nuotraukas socialiniame tinkle

Tas potvynio potyris ir praleistos vasaros pamario sodyboje (į kurią tada per potvynį ir važiavo – red.), pastūmėjo Moniką keisti savo gyvenimą.

„Gimiau ir užaugau Vilniuje, be jokio kaimo. Tėtis jaučia meilę gamtai, o aš tada nesuvokiau, kad tas jausmas ir man nesvetimas. Kaip atkakliai tiesinau savo garbanotus plaukus, taip energingai priešinausi ir suvokimui, kad esu tikras gamtos vaikas.

Tačiau praleistos vasaros vandens apsuptyje – pramogos kateriais, vandens slidėmis, buriavimas – man paliko tokį ryškų įspūdį, kad pasakiau – štai, žinau, kur noriu gyventi ir ką veikti gyvenime. Tikėjau, kad ten grįšiu“, – savo „vandeninę“ istoriją pasakoja Monika.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė

– O tėvai susitaikė, kad dukra sostinę iškeitė į kaimą ant vandens?

– Mama dar negali patikėti, o tėtis gal net ir didžiuojasi. Būna, nusiunčiu jam kokią nuotrauką į „Viber“, parašydama, kaip einu ledu, jis tuoj – ar pasiutai? Arba paskambina ir klausia: „Likai mieste nakvoti ar ėjai namo?“ „Ėjau.“ „Et, tėčio vaikas!” Ir juntu, kad jis manimi didžiuojasi.

Aš tikrai nenoriu mirti, suprantu, ką darau. Kuo daugiau žinau, tuo mažiau lendu. Tačiau nerizikuoju, dėdama visas nuotraukas į socialinius tinklus – nereikia mamai to matyti. Jei būna vandens iki krūtinės, tai rodau iki kelių (juokiasi).

– Kokia informacija vadovaujatės? Padeda orų prognozė? O gal kaimynai?

– Tikėdavau kaimynu, kol apgavo kelis kartus (šypsosi). „Baik, nieko nebus, tikrai dar neateis potvynis“, ramino kaimynas, o naktį – puf – ir yra, sėdžiu.

Visada seku orų prognozes, hidrologų informaciją apie vandens lygį. Jeigu matau, kad Kaune arba Smalininkuose smarkiai kyla vanduo, vadinasi, už kokios savaitės jau ir pas mus bus.

Beje, dar priklauso nuo to, kaip susigrūda ledai. Šiemet buvo labai įdomu – važiavau iki pat Jurbarko pažiūrėti, kur tie ledai susigrūdę, kiek to vandens ir kada maždaug jis čia mus užlies.

– Gyvenimas sostinėje gana nuspėjamas: sėdi ir važiuoti į senamiestį, prekybos centrą, veži vaikus į būrelius. O pamaryje – vos ne pusę metų iššūkiai.

– Negyvename mirtiname pavojuje nuolat, tačiau tam tikrus niuansus privalu įsikalti į galvą. Čia žmonės būna pasiruošę potvyniui, jis neužklumpa kaip žiema kelininkus – netikėtai.

Bet daug nenuspėjamumo. Pamaryje išties viskas kitaip. Štai vieną dieną tu eini storu ledu, antrą – pakilęs vanduo taip sulaužo ledą, kad jau nebegali juo eiti, plauki valtimi, o trečią dieną jau ir plaukti nebegali, nes ledas suaižėjo, ėmė plaukti upe ir gali valtį apversti. Taigi ketvirtą dieną tiesiog sėdi namuose, o penktą dieną matai, kad viskas vėl užšalę ir gali eiti tuo ledu!

Štai toks laviravimas, bet viskas įmanoma – žmogus juk toks gyvūnas, kuris gali prisitaikyti ir gyventi bet kur.

O gyvenant potvynio zonoje, svarbu žinoti ypatumus: turėti maisto, geriamojo vandens, elektros generatorių. Interneto ryšys puikus. Gyvenimas niekuo nesiskiria nuo viešnagės viešbutyje (šypsosi).

Pamarys išvaduoja nuo puikybės

– Prisipažinsiu, jaučiuosi keistai – lyg žmogus pasakotų apie ledų skonį, o aš jų net neragavusi. Su kuo palygintumėte potvynį? Turbūt susidūrus su gamtos jėga nukrinta visa puikybė, kad žmogus yra Visatos valdovas?

– Susidūrimas su stichija tą puikybę pažaboja nuostabiai. Jausmas panašus, kaip liktum vienas jūroje. Galvoje tik suvokimas, kad esi gamtos dalis – arba sugebi prisitaikyti, arba ne.

Čia žmonės būna pasiruošę potvyniui, jis neužklumpa kaip žiema kelininkus – netikėtai. Bet daug nenuspėjamumo. Pamaryje išties viskas kitaip.

O stichija tuo ir žavi, kad ji nenuspėjama. Pavyzdžiui, šiemet, kiek pati mačiau per tuos septynerius metus, ir kiek su žmonėmis kalbėjausi, tai tokio potvynio nėra buvę.

Gyvename 5 kilometrus nuo Šilutės, ją pasiekti galima dviračiu, motociklu ar pėsčiomis, ne tik automobiliu – kas tėra toks atstumas? Tai nuo spalio mėnesio – vadinasi, pusę metų – tuo keliu namo parvažiuoti galėjau galbūt 10 kartų – visą laiką kelias buvo po vandeniu. Tokių dalykų nenuspėsi ir jiems nepasiruoši.

– Skaitytojai sakys – gyvenime ir taip yra problemų, o čia žmogus savanoriškai apsigyveno krašte, kur jų dar prisideda. Kodėl?

– Viskas paprasta. Tos problemos, kurios atrodo didelės, ten išsisprendžia, jų nebelieka. Pasaulyje yra svarbesnių dalykų, o mes problemomis dažnai pavadiname tai, kas netgi nėra problema. Paukščiai, saulėtekiai, saulėlydžiai, jūra, marios, žmonės... Daug nuostabių dalykų aplink.

– Tikiu, kad nebūtina nusitrenkti į potvynių zoną vien tam, kad suvoktum, jog dalykus galima vertinti kitaip – esmė yra požiūris.

– Būtent. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Automobilių spūstys? Gali tuo metu knygą paskaityti. Veži vaiką į sporto būrelį? Bet su juo gali pagaliau pabendrauti, skirti jam laiko – nuoširdžiai įsiklausydamas, įsigilindamas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė

– Kas jums išsigrynino, persikėlus gyventi į pamarį? Kokie pokyčiai įvyko?

– Pati išsigryninau. Nebereikia kaukių, atrodyti taip, kaip nenori atrodyti. Ten esi tu ir gamta. Bet tai nereiškia, kad vaikštau su maišu, nenusilakavusi nagų (šypsosi).

Nebėra prieš ką apsimetinėti. Mes dažnai sau meluojame, manydami, kad darome dalykus, kurie mums patinka. Tai saviapgaulė. Daugelį dalykų darome iš inercijos, gal net nekęsdami ir vaidindami prisiimtus vaidmenis.

Vakarėliai? Mėgstu vakarėlius, bet kam tos dirbtinės šypsenos ir tuščiai leidžiamas laikas? Mums įteigiama daug dalykų, kuriuos mes priimame net nesusimąstydami, kaip jie mus veikia, kokios naudos duoda ir ar iš viso mums reikalingi.

Ar tikrai gražu tai, kas rodoma vitrinose ar brukama per televizorių? Kodėl man turėtų patikti suknelė, kuri dabar yra labai madinga? Tokių įteigtų dalykų mūsų gyvenime labai daug. Mes vartojame, susigyvename ir nemąstome, ir tie brukalai atitolina mus nuo mūsų esmės – ką galvojame, ko iš tiesų norime, kas realiai patinka gyvenime.

– Juk nebūtina vykti į kitus kraštus, kad atrastum, kas yra tavo savastis?

– Tikrai ne. Viskas mūsų viduje. Dvi žiemas praleidau su draugu Vietname – maniau, bus ten šilta, pailsėsiu, mūvėsiu tik šortus, „kaituosiu“, ir dings visos mano problemos. Ne, taip nebūna. Net ir kitoje šalyje tu esi tu, niekur nuo savęs nepabėgsi.

Mes vartojame, susigyvename ir nemąstome, ir tie brukalai atitolina mus nuo mūsų esmės – ką galvojame, ko iš tiesų norime, kas realiai patinka gyvenime.

Aš atsiribojau nuo dalykų, kurie man nepatinka, ir prilipau prie tų, kurie man patinka. Todėl esu čia.

Tačiau nereiškia, kad nemyliu Vilniaus. Man jis žiauriai patinka – juk čia gimiau, čia augau. Man patinka pasivaikščioti ir į renginius nueiti, į koncertą ar teatrą, taip pat paošti bare su draugais. Tikrai nesu jokia radikali atsiskyrėlė, laukinė. Ne. Man tai netgi nepatiktų.

Maisto atsargų turi trims mėnesiams

– Pamario diktuojamas ritmas ir žmogaus gyvenimo būdą koreguoja. Štai maisto nenulėksi kada užsimanęs nusipirkti.

– Tiesa. Gyvenimas potvynių zonoje labai gydo „šopingą“. Pripranti apsipirkti tik kartą per savaitę. O ir pirkinių krepšelis keičiasi, neprisiperki greitai gendančių produktų ar visokio šlamšto. Niekada neperkame pusgaminių.

Visuomet turime maisto atsargų – specialią spintą. Tad jei dabar vertinčiau, kiek ištemptume vien jomis maitindamiesi, tai tris mėnesius tikrai: kruopos, makaronai, konservai ir dar didžiulė kamera mėsos, savo pačių augintos. Turime didžiulį kiemą, tvenkinį, tad kol būna žolės, auginame vištas, žąsis. Štai pernai auginome avis. Todėl šaldiklis prigrūstas mėsos. Eko (šypsosi).

Ir draugai iš mūsų su lauktuvėmis išvažiuoja: pridedame mėsos, džiovintų žiobrių, lašinių, kuriuos kaimynas labai gerai sūdo, keptų nėgių.

Labai mėgstu ne tik skaniai pavalgyti, bet ir gaminti. Virtuvės šefas esu geras, nuo manęs visi alpsta. O kai dar savo avinus kepu ant iešmo... (šypsosi).

– O kaip daržo reikalai?

– Turiu šiltnamį, bet neturiu laiko, kad daržais užsiimčiau. Tiesa, mėginau pasisodinti salotų, bet paskui viskas dilgėlėm apėjo, palaistyti pamiršau. Žodžiu, jei būtų augalų teisių gynimo draugija, tai mane seniai būtų supakavę (juokiasi).

Siekia atgaivinti laivininkystę

Per tuos septynerius metus Monikos gyvenimas pasikeitė. Apsigyvenusi su šunimis Kava ir Late (mama ir dukra), dabar jau tvirtai įleidusi šaknis ir plečia veiklą.

Monika gyvena iš... savo gyvenimo būdo, vandens sporto ir turizmo. Vasarą – regatos, flotilės, vandens slidės, jėgos aitvarai, įmonių renginiai, edukacinės programos, apgyvendinimas ir pan., o žiemą – paukščių stebėjimas. Veiklos visada yra.

„Tie dalykai, dėl kurių atsikrausčiau į pamarį, pasirodo, patinka ir daugiau žmonių. Tai yra labai gerai! Gali galvoti, kad esi stipri, tau tai patinka, darai ir to pakanka, bet iš tiesų žmogui reikia patvirtinimo, kad jo veikla turi prasmę, yra svarbi bei reikalinga.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė

Štai su pažįstamu ornitologu ir fotografu Borisu Belchevu šįmet statome slėptuves paukščiams stebėti bei fotografuoti. Plaukiodama kateriu sraigtu baidau žuvytes, bet savo karmą ištaisau, besirūpindama paukščiais (šypsosi). Labai stengiuosi susigyventi su gamta, kurią dievinu.

Dar labai norime tame krašte atgaivinti laivininkystę, tad su draugu Rusnėje įkūrėme laivų dirbtuves – kartu su bene garsiausiu Lietuvos laivadirbiu Simu Knapkiu statysime laivus.

Žmonės gyvena prie Šyšos upės, lygiagrečios keliui į Šilutę. Tai kam važiuoti, jei gali plaukti? 10 minučių – ir esi vietoje. Visi bus su laivais ir nebereikės dejuoti dėl potvynių.

Aš sirgdama ir į ligoninę plaukiau. Tris dienas buvo blogai, laikėsi temperatūra, jau ir musės ėmė aplink mane skraidyti. Galvoju, nebeužsiimu savigyda, varau į ligoninę, kad išrašytų antibiotikų. Plaukiau Šyša ir tada, kai koją upėje persirėžiau, gelbėdama įkritusį vaiko kamuolį. Ir ką? Laivu iki Šilutės ligoninės, paskui atklibinkščiavau pas gydytoją, susiuvo koją, parplaukiau atgal.

Neromantizuoju, bet ir nedramatizuoju tokio gyvenimo. Šilutės krašte jis visada toks“, – pasakoja Monika.

– Kai patiems gelbėtis ir krapštytis – vienas dalykas, o jei kas atsitinka – kaip tada pagalbos prisikviesti?

– Pamario dėl to nereikėtų sureikšminti. Tas pats būtų, jei gyventum vidury miškų – gaisrinė gali sukiotis 20 minučių, kol suras kelią ir tave pasieks. O mes gyvenam ne nuošaliau, o tik šiek tiek šlapiau (šypsosi).

– Prieš trejus metus esate sakiusi: „Kam yra tekę patirtį potvynį, žino, kokia tai jėga. Mes ją gerbiam bei žavimės.“ Kokia ta meilė potvyniui po septynerių metų?

– Jei man būtų tekę į interviu atvažiuoti per potvynį, būčiau verkusi (šypsosi). Man viskas dar smalsu, baisu praleisti kokią akimirką. Ir draugus užknisu su tuo savo amžinu nustebimu.

Neromantizuoju, bet ir nedramatizuoju tokio gyvenimo. Šilutės krašte jis visada toks.

Tarkim, išplaukiame visi į marias palydėti saulės. Ir aš kompanijoje būnu ta, kuri vis aikčioja, žavisi ir stebisi. Draugai šaiposi, sako, kasdien visa tai matai, jau turėtum būti pripratusi, bet negaliu priprasti. Gal esu kaip žuvis su trijų sekundžių atmintimi, nežinau (šypsosi). Pamirštu, kaip buvo, ir vėl iš naujo džiaugiuosi atradimais.

Svajonė – plaukti laivu aplink pasaulį

Užsiminusi apie laivų dirbtuves, Monika prasitaria, kad tai mažas žingsnelis link svajonės – laivu apiplaukti pasaulį.

„Žinau, kad tai kada nors tikrai padarysiu. Tėtis mus su broliu nuo mažens užkrėtė buriavimu, turėjome mažą jachtą, po marias plaukiojome, joje ir nakvojome. Kiekvieną vasarą plaukiodavome su kapitonu, Mingės jachtų klubo įkūrėju Andriumi Varnu, kuris paties pasidaryta jachta „Ragainė II“ apiplaukė pasaulį. Su broliu esame ir burlaivininko teises išsilaikę.

Dauguma plaukdami nori kuo greičiau pasiekti krantą, o aš iš tų, kurie pamato uostą ir nuliūsta: o, ne, tik ne tai!

Su A.Varnu plaukėme pirmąjį etapą – nuo Lietuvos iki Ispanijos. Tad mano svajonė nėra svaičiojimas, judu link to kryptingai. Dar bus keli žingsniai – su viena šeima planuoju po kelerių metų plaukti per Atlanto vandenyną, o šįmet burlaiviu „Brabander“ ir jachta turėsiu kelias keliones po Baltijos jūrą. Dar laukia didžiulė išbandymo kelionė šių metų nacionalinėje ekspedicijoje į Ukrainą.

Tačiau aš nenoriu plaukti iš taško ir grįžti į tašką, man mieliau sakyti, kad plaukiu į pasaulį. Pastebėjau, kai esu jūroje, man visiškai kitaip dėliojasi mintys. Dauguma plaukdami nori kuo greičiau pasiekti krantą, o aš iš tų, kurie pamato uostą ir nuliūsta: o, ne, tik ne tai! Ilgiausiai vandenyje esu išbuvusi šešias paras – Biskajos įlankoje. Tai buvo pats geriausias laikas gyvenime, meldžiausi, kad niekada nepamatyčiau žemės lopinėlio“ , – šypsodamasi prisimena mergina.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Monika Dobrovolskytė

– Nepatogu kalbantis įsistebeilyti į jūsų tatuiruotes ant rankos, bet matau, kad spalvingos.

– Čia vandenyno dugnas – su jūros žvaigždėmis, aštuonkoju, sirena, laivu. Ir šiaip esu Vandenis.

Vaikystėje esu skendusi, jau turėčiau bijoti vandens, bet jis mane traukia, ir viskas. Gal jis kaip tik mano apsauga? – garsiai svarsto Monika, paskui priduria: – Reikia klausyti savo širdies – tai būsi toks laimingas!..

– Tačiau jūsų specialybė visai nesusijusi su vandeniu.

– Studijavau gal penkis dalykus, nes viskas buvo įdomu, bet paskui mečiau ir baigiau veterinariją. Dvejus metus Sankt Peterburge studijavau architektūrą, pasvarstau – gal reikės gyvenime prie jos grįžti.

– Veterinare taip ir neteko dirbti?

– Na, kokia iš manęs veterinarė! Esu vėjavaikė, man visko reikia. Aš visada visko noriu!

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

„Žolės“ legalizavimo laukiantys kanadiečiai mato ir grėsmę, ir verslo galimybes

Vardai

Damų diena Askoto žirgų lenktynėse: kai kurios pamiršo geras manieras ir atleido vadeles

Sportas

Šveicarija paskutinę minutę išplėšė pergalę prieš Serbiją

Laisvalaikis

Krikšto ceremonijos metu kūdikiui smogęs dvasininkas nušalintas nuo pareigų

Verslas

Kaimo turizmo sodyboms – sunkūs laikai

Gazas

Atnaujintoje sankryžoje užprogramuotas konfliktas, bet Vilniaus savivaldybė rami

Verslas

Vilniaus barai didesnio sirgalių antplūdžio tikisi tik prasidėjus futbolo čempionato ketvirtfinaliams

Vardai

E.Vitulskienė plius dydžio moterims nori įkvėpti pasitikėjimo: žiūrėkite pirmą drabužių kolekciją

Tradicinė Rasos šventė Verkių parke

Verslas

Kodėl daug prekių iš Kinijos į Lietuvą ir Europą siunčiamos tiesiog nemokamai?

Vardai

Mia nusirėžė plaukus: „Norėjau nusiskusti. Mano gyvenime – naujas etapas“

Patikrinta 15min Aktualu

Tiesa ar melas? Teisininku prisistatęs Artūras Skardžius: „Lietuvos televizijoj mokama vokeliais“, „žemės nuoma – ne verslas“

Gyvenimas

7 principai, kurie padės sukurti šeimos finansų tvarkymo modelį

15min iš Rusijos Sportas

V.Putino flirtas su FIFA prezidentais – pleištas futbolui ir provokacija Vakarams

Vardai

Rūta Ščiogolevaitė pagimdė ketvirtą vaiką: „Taip, jau galite sveikinti“

Pasaulis kišenėje

Kazachstanas: du miestai, du veidai

Gyvenimas

Moteris neapsikentė atmosferos Alytaus „Nuare“: manau, šunis užmigdė be pagrindo

Mokslas.IT

Futuristė: virtualiosios realybės technologijos Vakarų pasaulį pasieks bene vėliausiai

Verslas

ES sankcijos JAV: ar už amerikietiškus džinsus mokėsime brangiau?

Aktualu

V.Bakas sako, kad trauksis iš frakcijos, jei „valstiečiai“ imsis „beprasmiško tyrimo“

Naujienos

Aktualu

„Žolės“ legalizavimo laukiantys kanadiečiai mato ir grėsmę, ir verslo galimybes

Vardai

Damų diena Askoto žirgų lenktynėse: kai kurios pamiršo geras manieras ir atleido vadeles

Sportas

Šveicarija paskutinę minutę išplėšė pergalę prieš Serbiją

Laisvalaikis

Krikšto ceremonijos metu kūdikiui smogęs dvasininkas nušalintas nuo pareigų

Verslas

Kaimo turizmo sodyboms – sunkūs laikai

Gazas

Atnaujintoje sankryžoje užprogramuotas konfliktas, bet Vilniaus savivaldybė rami

Verslas

Vilniaus barai didesnio sirgalių antplūdžio tikisi tik prasidėjus futbolo čempionato ketvirtfinaliams

Vardai

E.Vitulskienė plius dydžio moterims nori įkvėpti pasitikėjimo: žiūrėkite pirmą drabužių kolekciją

Tradicinė Rasos šventė Verkių parke

Verslas

Kodėl daug prekių iš Kinijos į Lietuvą ir Europą siunčiamos tiesiog nemokamai?

Vardai

Mia nusirėžė plaukus: „Norėjau nusiskusti. Mano gyvenime – naujas etapas“

Patikrinta 15min Aktualu

Tiesa ar melas? Teisininku prisistatęs Artūras Skardžius: „Lietuvos televizijoj mokama vokeliais“, „žemės nuoma – ne verslas“

Gyvenimas

7 principai, kurie padės sukurti šeimos finansų tvarkymo modelį

15min iš Rusijos Sportas

V.Putino flirtas su FIFA prezidentais – pleištas futbolui ir provokacija Vakarams

Vardai

Rūta Ščiogolevaitė pagimdė ketvirtą vaiką: „Taip, jau galite sveikinti“

Pasaulis kišenėje

Kazachstanas: du miestai, du veidai

Gyvenimas

Moteris neapsikentė atmosferos Alytaus „Nuare“: manau, šunis užmigdė be pagrindo

Mokslas.IT

Futuristė: virtualiosios realybės technologijos Vakarų pasaulį pasieks bene vėliausiai

Verslas

ES sankcijos JAV: ar už amerikietiškus džinsus mokėsime brangiau?

Aktualu

V.Bakas sako, kad trauksis iš frakcijos, jei „valstiečiai“ imsis „beprasmiško tyrimo“

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką