Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 12d. 19:00

Dėl priklausomybių gatvėje atsidūręs Aleksandras: „Tik pats tapęs bomžu supratau situacijos rimtumą“

Aleksandras Mininkovas
Asmeninio albumo nuotr. / Aleksandras Mininkovas

34-erių Aleksandrui Mininkovui gyvenime teko tiek klaidžioti klystkeliais, kad šiandien jam belieka dėkoti Dievui už suteiktą antrą šansą. Vaikinas dar paauglystėje pradėjo gerti alkoholį, vėliau ėmė vartoti narkotikus ir įniko į azartinius lošimus. Taip gyvendamas A.Mininkovas galiausiai atsidūrė gatvėje, kur po trijų naktų prie konteinerių, pagalbos ranką ištiesė draugas ir sesuo. Aleksandras pateko į „Alfa“ priklausomybių centrą ir šiandien ne tik gyvena blaiviai, bet ir nori padėti kitiems į priklausomybę įnikusiems žmonėms.

15min URBAN˙/ tęsia straipsnių ciklą „Pakilę iš pelenų“, kuriame priklausomybės centre „Alfa“ besigydę vyrai pasakoja savo sėkmės istorijas. Daugiau istorijų skaitykite ČIA.

Į alkoholį klimpti pradėjo būdamas 16-os

Aleksandras iš savo vaikystės daug gerų akimirkų neprisimena – nors augo su abiem tėvais ir vyresne seserimi, šeima vertėsi sunkiai, vaikinas matė daug smurto. Jo tėtis nuolat girtuokliavo, o tuomet imdavo mušti Aleksandro mamą.

„Kai buvau vaikas, tėčio bijojau, nes mačiau visus jo veiksmus. Kadangi autoritetų namie neturėjau, bandžiau jų rasti tarp kiemo draugų. Visi jie buvo vyresni, todėl kad mane pripažintų, turėdavau daryti smulkius nusikaltimus: rinkdavau pinigus prie kioskų, vogdavau cigaretes iš namų“, – pasakoja A.Mininkovas.

Iki 9-erių Aleksandras gyveno Vilniuje, tačiau tuomet, kaip pats sako, išaušo viena įsimintiniausių dienų – jo tėvai išsiskyrė. A.Mininkovas neslepia labai džiaugęsis, kad nuo šiol galės gyventi atskirai nuo tėčio, jam nebereikės matyti barnių, muštynių, nuolatinio girtuokliavimo ir pagaliau galės nebebijoti.

„Su mama ir seserimi persikraustėme gyventi į kitą miestą, o tada gyvenimas ėmė keistis. Pradėjau lankyti futbolą, mano pasiekimai buvo geri, – prisimena Aleksandras. – Vis dėlto gyvenome prastai, mamai sunkiai sekėsi mus išlaikyti. Ji viena visą laiką dirbo, nes tėvas mums niekuo nepadėjo.“

Taip Aleksandras gyveno iki 16 metų – su sunkiai besiverčiančia šeima, bet itin atsidavęs futbolui. Vis dėlto tuo metu jo gyvenime pirmą kartą atsirado alkoholis, o tam, Aleksandro manymu, įtaką padarė draugai ir noras pritapti prie jų kompanijos.

„Sulaukiau pasiūlymo išgerti, nenorėjau pasirodyti silpnas, todėl klube prisigėriau. Po pirmo karto svaiginimasis vis dažnėjo – man patiko, kaip galėdavau laiką leisti išgėręs. Laukdavau laisvų dienų, kai galėsiu pavartoti, nueiti į klubą, padaryti įspūdį kokiai nors merginai. Išgėręs jausdavausi laisvesnis ir drąsesnis“, – pasakoja A.Mininkovas.

Man patiko, kaip galėdavau laiką leisti išgėręs

Nors Aleksandras laisvalaikiu vis dažniau vartodavo alkoholį, jis neapleido ir savo meilės futbolui, toliau aktyviai sportavo. Tiesa, pamažu iš aplinkinių ėmė girdėti replikas, jog eina klystkeliu, todėl reikėtų susiimti.

„Man sakydavo, kad baigčiau gerti, nes pragersiu ir karjerą, ir sveikatą. Bet tuo metu man tai visiškai nerūpėjo, aš jaučiau, jog galiu suderinti vartojimą bei futbolą. Negalvojau, kad su laiku mano sveikata blogės ir mažės jėgų“, – sako A.Mininkovas.

Į priklausomybę dar labiau įniko po mamos mirties

Aktyviai užsiimdamas sportu, Aleksandras tuo metu uždirbdavo nedaug pinigų. Jo mamai vis sunkiau darėsi išlaikyti šeimą, augo skolos už butą, todėl sulaukęs 18-os A.Mininkovas sportą metė.

„Įsidarbinau vietoje, kur turėjau krauti vilkikus, ir tada prasidėjo mano nuolatinis vartojimas – ėmiau labai daug gerti. Kasdien išgerdavau bent po porą alaus, o laisvadieniais iki tiek, kad vėliau nieko neprisimindavau, – sako Aleksandras. – Nebuvau stipriųjų gėrimų mėgėjas, bet alaus turėdavau išgerti vos atsikėlęs ir prieš eidamas miegoti.“

Aleksandrui sulaukus 21-erių, dėl širdies nepakankamumo mirė jo mama. Jis pripažįsta, jog mamos mirtis padarė didelę įtaką nugrimzdimui į dar didesnį svaiginimąsi, kadangi ji A.Mininkovui itin rūpėjo.

„Sesuo kiek įmanydama stengėsi mane išgelbėti, norėjo padėti kontroliuoti mano vartojimą, bet aš nekreipiau dėmesio, ignoravau jos pagalbą ir toliau gėriau. Kai kurie draugai taip pat ragino sustoti, tačiau aš pasirinkau kitus – tuos, su kuriais galėjau gerti kartu“, – pasakoja Aleksandras.

Asmeninio albumo nuotr./Aleksandras Mininkovas
Asmeninio albumo nuotr./Aleksandras Mininkovas

Aleksandras kelerius metus gyveno aktyviai gerdamas, tačiau kartu stengėsi dirbti tam, kad galėtų užsidirbti pinigų. Vis dėlto galiausiai jam tekdavo jų skolintis iš kitų, manipuliuoti, o labiausiai dėl to kentėjo sesuo.

„Dvejus metus nedirbau, sesuo iš visų jėgų stengėsi padėti, bet manipuliuodamas, meluodamas prašydavau pinigų ir žadėdavau, kad atiduosiu. Visiems draugams, jų pažįstamiems kūriau pasakojimus, eilėraščius ir dariau viską, jog tik galėčiau gauti pinigų“, – pripažįsta A.Mininkovas.

Aleksandras žinojo, kad jo auganti priklausomybė neprives prie gero, tačiau apie sustojimą minčių neturėjo. Kai jis buvo išvarytas iš paskutinio nuomojamo buto, sesuo niekuo padėti nebegalėjo ir A.Mininkovas, viską praradęs, nusprendė paskambinti savo tėvui.

„Su juo nelabai bendravau, nes tėtį kaltinau dėl mamos mirties. Kartą buvau pas jį nuvažiavęs, kartu gėrėme ir stipriai susimušėme. Dėl to atsidūriau nuovadoje, tačiau jis nerašė pareiškimo ir mane paleido. Kai viską praradau, man teko jam paskambinti ir jis mane priėmė“, – pasakoja Aleksandras.

Buvau pas jį nuvažiavęs, kartu gėrėme ir stipriai susimušėme.

A.Mininkovo tėvas gyveno itin prastos būklės vienkiemyje, kuriame vandens būdavo tik kai prisnigdavo, o apie higienos priemones net nebuvo minčių. Tokiomis sąlygomis Aleksandras gyveno 2-3 mėnesius, toliau aktyviai vartojo ir negalvojo apie galimus savo problemos sprendimo būdus. Galiausiai jis sulaukė draugo skambučio su pasiūlymu atvykti į Angliją ir taip Aleksandras, būdamas 27-erių, paliko Lietuvą.

Draugui išmetus iš namų, atsidūrė gatvėje

Atvykęs į Angliją, Aleksandras pradėjo dirbti, mažiau vartojo, tačiau vieną dieną, susipažinęs su naujais draugais, pabandė amfetamino. Nuo to karto A.Mininkovas vis vartodavo alkoholį ar narkotikus, kartais net maišydamas abu kartu, o galiausiai įklimpo į azartinius lošimus.

„Trejus metus intensyviai vartojau, o dirbau tik tada, kai turėdavau jėgų – Anglijoje darbus keisti labai lengva. Kadangi kankindavo abstinencija, pinigus toliau traukiau manipuliacijų ir apgavysčių būdu. Rašydavau visiems draugams feisbuke, bendraklasių tėvams, kam tik įmanoma.

Būdavo dienų, kai neturėdavau net ko valgyti, tačiau eidavau po miestą, prie parduotuvių ieškodavau monetų, surinkdavau apie du svarus ir už juos ne maisto pirkdavau, o eidavau lošti. Man buvo nebesvarbu, nenorėjau net laimėti – tik pažaisti“, – prisimena Aleksandras.

Kelis kartus A.Mininkovui teko apsistoti vis pas kitą draugą, kurie, išgirdę, kad vaikinas neturi darbo ir prašo pagalbos, sutikdavo jį priglausti. Vis dėlto Aleksandras dugną pasiekė, kai apvogė draugą, pas kurį tuo metu gyveno, ir šis jį išmetė iš namų.

„Aš likau prie šiukšlių konteinerių su maišais, drabužiais, be kitų žmonių pasitikėjimo, sveikatos, jausdamas pyktį ir savigraužą. Praradau absoliučiai viską, prisirinkau skolų ir tapau geriančiu ant laiptų bomžu, iš kurių anksčiau pats juokdavausi“, – sako A.Mininkovas.

Praradau absoliučiai viską, prisirinkau skolų ir tapau geriančiu ant laiptų bomžu, iš kurių anksčiau pats juokdavausi

Tris naktis prie konteinerių per lietų praleidęs Aleksandras sako atvirai – buvo žiauru. Iš dėžių jis, kiek įmanydamas, pasistatė namuką su stogeliu ir, užsidengęs antklode, gulėjo nežinodamas, ką daryti. Jis prisimena, kad tuo metu galvoje sukosi tik du galimi variantai – arba prisiduoti policijai ir ten tikėtis pagalbos, arba nušokti nuo tilto.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

„Kai likau gatvėje, iš pradžių dėl to kaltinau kitus. Nepripažinau, kad pats dėl šito esu kaltas, jaučiausi piktas. Bet po dviejų naktų, kurias praleidau kaip visiškas bomžas, supratau savo situaciją. Net nesvarsčiau apie kreipimąsi į draugus pagalbos, tik viduje žinojau, kad esu bailys ir dar noriu gyventi“, – pripažįsta A.Mininkovas.

Asmeninio albumo nuotr./Aleksandras Mininkovas
Asmeninio albumo nuotr./Aleksandras Mininkovas

Apie Aleksandro situaciją sužinojo kitas draugas, kuris atvažiavo ir suteikė paskutinį šansą. Kartu su A.Mininkovo seserimi jie surado „Alfa“ priklausomybių centro kontaktus ir pasiūlė Aleksandrui grįžti į Lietuvą gydytis.

„Aš paklausiau, kiek laiko reikės gydytis, man atsakė, kad metus. Iš pradžių dar bandžiau svarstyti, tačiau sutikau, nors buvo tikrai gėda. Draugas nupirko bilietą į Lietuvą ir ten iš oro uosto mane iš karto paėmė centro darbuotojai. Net pas seserį negalėjau nuvažiuoti“, – pasakoja Aleksandras.

Iki to laiko, kol atsidūrė priklausomybių centre, Aleksandras visą laiką buvo įsitikinęs, kad savo vartojimą gali kontroliuoti ir bet kada sustoti – reikėtų tik rimtai susiimti. Jam atrodydavo, jog porą mėnesių nesisvaiginus, viskas sugrįžtų į normalias vėžias. Tačiau pasirodo, kad viskas buvo kitaip, ir tam, jog galėtų pradėti sveikti, reikėjo pripažinti, kad prieš vartojimą jis buvo bejėgis.

Priklausomybių centro padedamas iš naujo atrado gyvenimą

33-ejų atvykęs į priklausomybių centrą, Aleksandras prisimena buvęs sušalęs, alkanas, sulysęs ir kankinamas abstinencijos, tačiau jam paliko įspūdį, kaip šiltai buvo priimtas. Tuomet jis suvokė, kad čia gali būti atviras ir netrukus išmoko tokiu būti.

„Aš nebijojau visiems darbuotojams absoliučiai visko apie save papasakoti. Žinoma, iš pradžių buvo keista priprasti prie to, kad dvi savaites mane visur lydėdavo globėjas, prižiūrėdavo, o per susitikimus visi vieni kitus ožino. Galvojau, jog aš taip daryti negalėsiu“, – sako A.Mininkovas.

Asmeninio albumo nuotr./Aleksandras Mininkovas
Asmeninio albumo nuotr./Aleksandras Mininkovas

Nors iš pradžių buvo sunku, Aleksandras greitai suprato, kad „Alfa“ priklausomybių centre viskas yra paremta dvasiniais principais. Pradėjęs suvokti, ko čia reikalaujama, ką turi daryti ir kaip keistis, jam tapo kur kas lengviau priimti pagalbą.

„Pirmiausia aš norėjau įrodyti savo seseriai ir draugams, kad galiu pasikeisti, todėl tai mane labai motyvavo. Ilgą laiką pasąmonėje galvojau, kad šiek tiek atbūsiu ir išeisiu. Bet pamažu visi vaikinai, darbuotojai tapo šeima, man pradėjo patikti sportuoti, bendrauti, gauti reikalingą informaciją“, – pripažįsta A.Mininkovas.

Aleksandras neslepia, kad gydymo metu ne kartą aplankydavo įkyrios neigiamos mintys, tačiau jį nuo sugrįžimo į ankstesnį gyvenimą laikė nuolatinis priminimas sau, iš kur atėjo. Žinodamas, ką reiškia gyventi šiukšlyne, buvo pasirengęs daryti bet ką, kad tik galėtų pakeisti savo gyvenimą.

„Ten turime griežtą dienotvarkę, laikomės taisyklių. Užimtumas, galima sakyti, yra 24/7 – viskas sustatyta taip, kad nebūtų nė vienos laisvos minutės ir negalėtume galvoti apie pašalinius dalykus. Turime tam tikrų atsakomybių, dirbame su savimi, yra organizuotas sportas, darbo terapija... Be to, viskas vyksta labai punktualiai, negalima vėluoti ir reikia į viską žiūrėti atsakingai“, – aiškina A.Mininkovas.

Šiandien Aleksandras gydosi jau beveik metus – jam iki programos baigimo liko mėnuo. Dabar jis yra ketvirtoje fazėje, kurios metu stažuojasi. Vyras pripažįsta turintis norą tarnauti priklausomybių centrui ir tapti jo darbuotoju – turėdamas tiek patirties, Aleksandras suprato, kad gali padėti kitiems.

„Visą laiką mano autoritetais buvo darbuotojai, kurie patys po 20 metų praleido kalėjime ir dabar yra atgavę absoliučiai viską. Manyje atsirado viltis, pagalvojau, kad aš irgi taip galiu gyventi. Nuo tada gimė pasitikėjimas, tikėjimas kitais žmonėmis ir gydytis tapo labai lengva. Aš vis dar sveikstu, darau viską, ką man sako aukštesnioji jėga, tačiau tikiu, kad mano patyrimai padės kitiems žmonėms, kurie čia ateis“, – teigia A.Mininkovas.

Manyje atsirado viltis, pagalvojau, kad aš irgi taip galiu. Nuo tada gimė pasitikėjimas, tikėjimas kitais žmonėmis, gydytis tapo labai lengva.

Nors Aleksandras greitai priprato prie gyvenime vykstančių pokyčių, jis neslepia, kad buvo momentų, kai užsispyręs nenorėdavo kažko daryti, jam atrodydavo, jog tai yra neveiksminga, būdavo baisu prisiimti atsakomybę. Tačiau dėka stiprybės ir kantrybės išlikti iki programos pabaigos, šiandien jis neslepia džiaugsmo didžiuliais pokyčiais.

„Iki patekimo į priklausomybių centrą aš buvau praradęs draugų ir mylimiausių žmonių pasitikėjimą, sveikatą, turėjau begalę skolų, bijojau į akis pažiūrėti visiems, kuriuos buvau apgavęs. Neturėjau jokio mąstymo, man atrodė normalu meluoti, apgaudinėti, manipuliuoti, būti nesąžiningu. Per metus aš atgavau gerą savijautą, sveikatą, pasitikėjimą, nebebijau prisiimti atsakomybės, galiu blaiviai spręsti problemas ir turiu tikslų. Be to, aš atradau Dievą. Viskas kardinaliai pasikeitė“, – vardina A.Mininkovas.

Šiandien 34-erių Aleksandro požiūris į gyvenimą visiškai pasikeitęs ir nors jis pripažįsta kartais liūdintis dėl tiek daug prarastų metų, tuo pačiu mano, kad tik dėl patirtų sunkumų šiandien yra toks, koks yra.

„Manau, kad Dievas parengė man kelią. Tikriausiai ne veltui praėjau per visus sunkumus nuo vaikystės, gerų perspektyvų futbole iki alkoholio, narkotikų, lošimų... Šiandien nieko nekaltinu ir dėkoju Dievui, kad atradau naują gyvenimą“, – sako A.Mininkovas.

Šiandien nieko nekaltinu ir dėkoju Dievui, kad atradau naują gyvenimą.

Dėka pasikeitusio gyvenimo, Aleksandrui pavyko atstatyti santykius su seserimi ir artimiausiais draugais, kuriuos buvo apgavęs. Jis prisimena, kad pirmas susitikimas su seserimi buvo itin graudus, skausmingas, o dėl jaučiamos gėdos Aleksandrui net buvo sunku jai pažiūrėti į akis.

„Mūsų santykiai gerėja, pasitikėjimas auga, jaučiu meilę ir palaikymą iš draugų, kurie mane ištraukė iš skylės. Bet tuo pačiu turiu dar labai daug žmonių, su kuriais teks susisiekti, reikės jiems paaiškinti, kas tuo metu vyko. Dėl to šiek tiek nerimauju, nes nežinau, ar visi mane supras. Suprantu, kad gali būti įvairių reakcijų“, – pripažįsta A.Mininkovas.

Pats perėjęs visą priklausomybės kelią ir kitiems padėti norintis Aleksandras sako, kad visi sergantieji yra įsitikinę, jog bet kuriuo metu gali sustoti arba sukontroliuoji vartojimą. Tai, anot jo, yra klaidinga nuomonė, todėl A.Mininkovas pataria suprasti, kad kuo greičiau kreipsiesi pagalbos, tuo greičiau atstatysi savo gyvenimą.

„Mano dugnas buvo likti absoliučiai be nieko prie šiukšlių konteinerio. Patariu nelaukti tokio dugno, nes įmanoma išsikapstyti daug greičiau, – sako jis. – Besiformuojančią priklausomybę galima sustabdyti, tačiau pats žmogus turi suprasti ir pripažinti savo problemą. Kol to nepadarys, niekas kitas jo neįtikins, kad reikia gydytis ir sveikimas tikrai nevyks.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką